Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje. 4 skyrius. Policijos archyvai
Nestor Machno. Atsiminimai. 1 tomas

Machno atsiminimai        Tomis dienomis Guliaipolės milicijos valdybos vadovai – poručikas Kudinovas ir jo reikalų vedėjas, senas užkietėjęs kadetas A. Rambijevskis – pasikvietė mane, kad jiems padėčiau sutvarkyti Guliaipolės policijos valdybos archyvo dokumentus. Skirdamas šiam archyvui ypatingą reikšmę, paprašiau grupės draugų deleguoti su manimi dar vieną iš jų. Maniau, kad tai labai svarbus darbas, todėl buvau pasiruošęs kuriam laikui pasitraukti nuo bet kokių kitų reikalų.

 

Grupės draugai, ypač Kaliničenka ir Kratas, iš pradžių išjuokė mane, kad veržiuosi padėti milicijos valdytojams. Ir tik il;gai pasiginčijus pats Kaliničenka pripažino, kad šis darbas būtinas ir kartu su manimi nuėjo tvarkyti archyvo.

 

Archyve mes radome dokumentus apie tuos Guliaipolės gyventojus, kurie sekė brolius Semeniutas bei kitus mūsų grupės narius, ir apie tai, kiek tie kačiukai gaudavo už savo tarnybą. Buvo dokumentas apie Piotrą Šarovskį, buvusį mūsų grupės narį. Paaiškėjo, kad jis tarnavo slaptu policijos agentu, turėjo nemažų nuopelnų...

 

Visus dokumentus pasiėmiau su savimi į grupę. Nelaimei, juose pažymėti žmonės, išskyrus policininkus Oniščenką ir Bogajevą, kurie ne tarnybos metu persirengdavo civiliais rūbais ir šmirinėdavo daržais bei kiemais paskui visus įtariamus guliaipoliečius, o taip pat Sopliaką ir P. Šarovskį – visi žuvo kare. Tuos, kurie liko gyvi, mes įsidėmėjome, bet nusprendėme, kad pašalinti juos dar ne laikas. O ir trijų iš jų – Sopliako, Šarovskio ir Bugajevo – nebuvo Guliaipolėje. Man sugrįžus, jie pasislėpė.

 

Dokumentą apie Piotrą Šarovskį, liudijantį, kad jis policijai išdavė Aleksandrą Semeniutą ir Marfą Piven, paskelbiau mitinge.

 

Kitus tris dokumentus paslėpėm. Tikėjomės, kad tie trys grįš į Guliaipolę, ir mes juos sučiupsim be ypatingų paieškų. O ketvirtasis – Nazaras Oniščenka – revoliucijai išvaikius policininkus, buvo koalicinės vyriausybės pašauktas į karą. Bet netrukus įsigudrino palikti frontą ir dabar gyveno Guliaipolėje, nesirodydamas nei kaimo sueigose, nei mitinguose.

 

Paskelbus dokumentus apie Piotrą Šarovskį, Nazaras Oniščenka susitiko su manimi Guliaipolės centre. Tai tas pats policininkas ir slaptasis agentas Oniščenka, kuris per mano kambario kratą leido sau apieškoti mano motiną. Kai ji ėmė protestuoti, skėlė jai antausį. Dabar tas niekšas, už pinigus pardavęs savo sielą ir kūną policijai, prišoko prie manęs, nusėmė kepurę ir pralemeno: „Nestorai Ivanovičiau! Būkite sveikas“. Ir tiesė ranką, kad ją paspausčiau.

 

Siaubas! Kokį pasibjaurėjimą man sukėlė to Judo balsas, manieros ir mimika. Visas ėmiau drebėti ir įsiutęs užrikau: „Eik šalin, niekše, kitaip čia pat įsegsiu tau kulką!” Jis atšoko į šalį ir pabalo. Jo veidas tapo kaip sniegas. Nė nepastebėjau, kaip įkišau ranką kišenėn ir nervingai suspaudžiau revolverį galvodamas: „Nušauti tą šunį čia pat ar susilaikyti?”

 

machno 1919

N. Machno ketvirtas iš kairės (rodo pirštu žemėlapyje)

 

Protas nugalėjo pasipiktinimo ir keršto jausmus. Išvargęs nuo jaudulio, priėjau prie miltų krautuvės ir atsisėdau ant kėdės prie durų. Priėjo krautuvės savininkas ir pabandė manęs kažko paklausti, bet aš nesupratau. Atsiprašiau, kad užėmiau kėdę ir paprašiau palikti mane ramybėje. Po dešimties minučių paprašiau pro šalį ėjusio valstiečio padėti man nusigauti iki Valstiečių sąjungos komiteto.

 

Apie mano susitikimą su Nazaru Oniščenka sužinojo grupės nariai ir Valstiečių sąjungos komitetas. Jie visi reikalavo paskelbti apie jį turimą dokumentą, liudijantį, kad jis buvo ne tik policininkas (tą valstiečiai ir darbininkai žinojo, jis daug ką areštuodavo), bet ir tarnavo slaptojoje policijoje. Jie reikalavo to dokumento, nes tikėjosi jį nužudyti už išdavystę.

 

Aš priešinausi, prašiau draugų sutikti su manimi ir kol kas palikti jį ramybėje. Maniau, kad buvo svarbesnių seklių, pavyzdžiui, Sopliakas. Pagal turimus dokumentus, jis buvo specialusis seklys, ilgą laiką dirbo Guliaipolėje, Pologuose tarp depo darbininkų ir sekė Semeniutą.

 

Bugajevas irgi buvo patyręs seklys, dažnai ir sėkmingai maskavosi – prisidėdavo į padėklą riestainių, sodos vandens ir pardavinėdavo susirinkusiems valstiečiams bei darbininkams, ypač tuo metu, kai caro vyriausybė pažadėjo 2000 rublių premijos tam, kas nurodys Aleksandą Semeniutą. Tas Bugajevas, kartu su policijos viršininku Karačencu ir Nazaru Oniščenka, ne kartą persirenginėjo ir ištisai dienai dingdavo iš savo tarnybos postų. Šlaistydavosi Guliaipolės pakraščiuose arba Aleksandrovsko ir Jekaterinoslavo darbininkų kvartaluose. Policijos viršininką Karačencą. Semeniuta nužudė Guliaipolės teatre. Bugajevas, Sopliakas ir Šarovskis liko gyvi ir slapstosi kažkur netoliese.

 

Štai kodėl negalima liesti Nazaro Oniščenkos. Reikėjo apsiginkluoti kantrybe ir stengtis pagauti likusius, anot valstiečių, dažnai pasirodančius Guliaipolėje. Aš prašiau draugų palikti ramybėje Nazarą Oniščenką, sakiau jiems, kad svarbu tuos niekšus sučiupti visus ir vėliau nužudyti, nes tokie žmonės kenksmingi bet kokiai žmonių bendruomenei. Jie nepataisomi, nes padarė patį baisiausią nusikaltimą – patys parsidavinėjo už pinigus ir pardavinėjo kitus. Tikra revoliucija turi juos sunaikinti. Laisvai ir lygiateisei visuomenei išdavikų nereikia. Jie visi turi nusižudyti patys arba bus nužudyti revoliucijos avangardo atstovų.

 

Visi mano draugai vėliau jau nebereikalavo, kad Nazaras Oniščenka būtų tuoj pat demaskuotas dėl tokio bjauriausio nusikaltimo.

 

Pereiti į knygos turinį

 

Iš rusų k. vertė Evaldas Balčiūnas

Versta iš: Махно Н. И. Воспоминания. – М.: ТЕРРА, Книжная лавка-РТР, 1996.

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti