Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje. 8 skyrius. Darbininkų streikas
Nestor Machno. Atsiminimai. 1 tomas

Machno atsiminimai        Pirmomis birželio dienomis Aleksandrovsko miesto anarchistai pakvietė mane į konferenciją, kurioje bus norima suvienyti į federaciją visus Aleksandrovsko anarchistus. Tą pačią dieną aš išvykau į Aleksandrovską, kad padėčiau draugams susitarti. Visi jie buvo fizinio ir protinio darbo darbininkai, pagal pavadinimus susiskirstę į anarchokomunistus ir anarchoindividualistus, bet iš tikrųjų jie visi buvo revoliuciniai anarchokomunistai.

 

Visus juos mylėjau kaip savo artimuosius, gimines ir kaip galėdamas stengiausi padėti jiems susiorganizuoti į federaciją. Jie susibūrė, pradėjo organizuoti darbininkus ir vienu metu darė jiems didelę įtaką.

 

Kai grįžau iš Aleksandrovsko, Guliaipolės metalistų ir medžio apdirbėjų sąjungos darbininkai pakvietė mane prisidėti kuriant sąjungą ir pačiam į ją įstoti. O kai tą padariau, jie paprašė manęs vadovauti būsimam streikui.

 

Buvau labai užimtas Valstiečių sąjungos reikalais, o čia dar prisidėjo darbininkai. Visgi tarp darbininkų buvo draugų, kurie gamybos reikalus išmanė geriau nei aš, ir tai mane džiugino. Aš ėmiausi vadovauti streikui, tikėdamasis per tą laiką patraukti tuos šaunius draugus į savo pusę. Vienas iš jų – Antonovas – pagal įsitikinimus buvo eseras. Kiti – nepartiniai. Iš tų nepartinių ypač energingi buvo Serioginas ir Mironovas.

 

Prieš pradėdami streiką, abiejų ketaus liejyklų, visų malūnų, visų amatininkų, šaltkalvių ir stalių dirbtuvių darbininkai sušaukė pasitarimą. Jis baigėsi tuo, kad man pasiūlė apsiimti suformuluoti jų reikalavimus ir per profsąjungos tarybą pateikti juos įmonių savininkams. Per šį darbininkų pasitarimą išsiaiškinau, kad Antonovas, Serioginas ir Mironovas jau seni anarchistai, dirba gamyklų komitetuose. Pirmasis, Antonovas, dabar išrinktas darbininkų deputatų tarybos pirmininku. Jie nepriklausė mūsų grupei tik todėl, kad buvo užversti darbu gamyklose.

 

Žinoma, tai man nepatiko. Nuo pat pirmųjų dienų, vos grįžęs iš katorgos į Guliaipolę, aš siekiau, kad grupė visada žinotų apie savo narių darbą tarp valstiečių. Aš primygtinai paprašiau, kad šie draugai tuoj pat įstotų į grupę ir su mumis derintų savo veiklą gamyklų komitetuose bei tarp darbininkų. Draugai sutiko ir įstojo į grupę. Kartu su jais man teko sušaukti visų įmonių savininkus ir pateikti du reikalavimus – padidinti atlyginimus 80 ir 100 procentų.

 

Toks darbininkų reikalavimas sukėlė audringą savininkų nepasitenkinimą, jie kategoriškai atsisakė taip smarkiai padidinti atlyginimus. Mes jiems leidome vieną dieną pamąstyti apie mūsų siūlymus. Tą laiką darbininkai praleido prie staklių. Rytojaus dieną savininkai atėjo pas mus į profsąjungos tarybą su savo pasiūlymu padidinti algas 35-40 procentų. Mes, darbininkų įgaliotiniai, palaikėme tai įžūliu įžeidimu ir pasiūlėme jiems pagalvoti dar vieną dieną.

 

Savininkai ir kai kurie iš jų įgaliotinių, gerai susipažinę su profsąjungų įstatais, be to, socialistai pagal įsitikinimus, turėję už nugaros centrinę valdžią, išsivaikščiojo tvirtindami, kad su didesniais nei jų siūlomi procentai jie rytoj pas mus neateis. Mes pasikvietėme gamyklų komitetų narius bei amatininkų dirbtuvių atstovus ir svarstėme pasiruošimą sustabdyti darbą kaip tik tą valandą, kada šeimininkai ateis pas mus į profsąjungos tarybą ir, nepateikę naujų pasiūlymų, išeis. Profsąjungų taryba turėjo pasodinti savo žmogų telefonų stotyje, kuris iš karto sujungtų visų įmonių telefonus su manim, kad galėčiau įspėti darbininkus, jog susitarimo nepasirašę savininkai, grįžę iš profsąjungos tarybos, būtų pasitikti nutraukusių darbą darbininkų demonstracijomis.

 

machno profsajunga

N. Machno profsąjungos nario pažymėjimas

 

Profsąjungos tarybos ir gamyklų komitetų nariams tuoj pat pasiūliau eksproprijuoti visus pinigus, kuriuos turi įmonės ir Guliaipolės bankas. Buvau įsitikinęs, kad mes įmonių savo rankose neišlaikysime netgi turėdami pinigų pirmai pradžiai. Apskrities ir gubernijos visuomeniniai komitetai bei vyriausybės komisarai pas mus tuoj pat pasiųs kariuomenę, kuri, norėdama išvengti, kad jos nepasiųstų į frontą prieš Vokietiją, panorės įsiteikti šalies valdžiai ir iššaudys geriausius dirbančiųjų kadrus, o mane – pirmą. Tačiau maniau, kad svarbu tuoj pat stumti į priekį įmonių eksproprijavimo iš kapitalistų idėją, kol Laikinoji vyriausybė dar nespėjo pažaboti dirbančiųjų masių ir nukreipti jų kontrrevoliucijos keliu.

 

Visgi dauguma profsąjungos ir gamyklų komitetų narių manęs prašė susilaikyti ir nesiūlyti darbininkams šio projekto. Jų nuomone, mes patys tam dar tinkamai nepasiruošę. Mes neva tik išniekinsim šį teisingą darbininkų aktą ir tuo pačiu atimsim iš darbininkų galimybę jį įgyvendinti, kada jau būsim tam pasiruošę.

 

Atvirai pasikalbėję, grupės nariai padarė išvadą, kad įgyvendinę mano pasiūlymus šiuo metu, kol tęsiasi rugiapjūtė ir valstietija negali paremti darbininkų eksproprijuodama dvarininkų žemes, šioje srityje mes padarytume nepataisomą žingsnį.

 

Tokie argumentai išklibino mano įsitikinimą, todėl nebereikalavau tuoj pat eksproprijuoti gamyklas ir dirbtuves. Bet aš atkakliai reikalavau, kad šis mano pasiūlymas taptų pačiu svarbiausiu ruošiantis įgyvendinti eksproprijaciją netolimoje ateityje. Įtikinėjau darbininkus, kad valstiečiai tuo klausimu irgi panašios nuomonės. Mes turime atiduoti visas jėgas, kad jų idėjas suderintume su darbininkų idėjomis ir pritaikytume jas gyvenimo praktikoje.

 

Mano pasiūlymas buvo priimtas, o aš buvau išrinktas profesinės sąjungos ir ligonių kasos pirmininku. Specialiai į padėjėjus parinko draugą Antonovą, kuris galėtų pavaduoti mane tuo metu, kai esu užimtas darbu kitose organizacijose. Padėjėją, kuris galėtų mane pakeisti, išsirinko ir valstiečiai. Tačiau ir vieni, ir kiti prašė, kad iniciatyvos ir vadovavimo gijos liktų mano rankose.

__________________________
 

Į profesinės sąjungos tarybą vėl atėjo gamyklų, malūnų ir amatininkų dirbtuvių savininkai. Atėjo su vakarykštėmis nuomonėmis ir norais. Po dvi valandas trukusio pokalbio jie pademonstravo savoė dosnumą ir sutiko padidinti darbininkams atlyginimus 45-60 procentų. Aš, kaip pasitarimo pirmininkas, pareškiau jiems, kad derybos tarp mūsų baigiamos: „Profesinės sąjungos taryba pavedė man vadovauti visoms jūsų valdomoms, bet teisėtai nepriklausančioms visuomeninėms įmonėms, ir reikalus su jumis tvarkyti gatvėje, prie kiekvienos įmonės. Susirinkimas baigtas!“

 

Surinkau visus savo protokolus ir patraukiau prie telefono. Tuo metu pačios didžiausios Guliaipolės gamyklos savininkas Borisas Michailovičius Kerneris pašoko iš vietos ir sušukoo: „Nestorai Ivanovičiau, jūs paskubėjote užbaigti mūsų susirinkimą. Aš manau, kad darbininkų reikalavimas visiškai teisingas. Jie turi tokią teisę, kad mes jį patenkintume, tad aš pasirašysiu, kad sutinku…” Kiti savininkai, ypač jų įgaliotiniai, pasipiktinę šūktelėjo: „Ką jūs, Borisai Michailovičiau, darote?!“

– Ne, ne, ponai, jūs kaip norite, o aš įsipareigoju patenkinti savo darbuotojų reikalavimus, – atsakė jiems B. Kerneris.

 
Aš paprašiau jų visų nusiraminti, laikytis tvarkos ir paklausiau:

– Piliečiai, jūs laikotės tvarkos ir teisingumo, bet ar bus teisėta atnaujinti mūsų posėdį vėl dėl to paties klausimo, dėl kurio jis buvo užbaigtas?

– Žinoma, žinoma! – pasigirdo savininkų ir jų įgaliotinių balsai.

– Tada pradedu posėdį iš naujo ir siūlau jums visiems pasirašyti tekstą dėl atlyginimo darbininkams pakėlimo 100 ir 80 procentų.

 

Kalbėdamas jiems apie iš anksto paruoštus sutarčių tekstus, pajutau, kad iš nuovargio ir nervų tuoj prarasiu pusiausvyrą. Bijodamas, kad neišsilaikysiu ant kojų, pavedžiau draugui Mironovui užimti mano vietą ir išėjau į kitą salę atsikvėpti.

 

Po pusvalandžio grįžau į posėdžių salę. Savininkai ėmė pasirašinėti mano pasiūlytus sutarčių tekstus. O kai pasirašė ir išėjo iš profsąjungos posėdžių salės, sėdau prie telefono ir pranešiau visų įmonių darbininkams apie mūsų derybų su savininkais sėkmę. Patariau visiems iki vakaro likti prie staklių. O vakare profsąjungos tarybos nariai ateis ir parengs nuodugnius pranešimus apie mūsų bendrą pergalę...

 

Nuo to laiko Guliaipolės ir apylinkių darbininkai ėmė organizuotai kontroliuoti visas įmones, kuriose dirbo. Ištyrę ūkinę bei administracinę veiklą, jie ėmė ruoštis perimti šias visuomenines įmones, kad galėtų tiesioginiai jas valdyti.

 

Nuo to karto į Guliaipolę ypatingą dėmesį atkreipė Jekaterinoslavo visuomeninis komitetas, šovinistinė „Selianska spilka“ („Valstiečių sąjunga“) ir darbininkų, valstiečių ir kareivių taryba, o taip pat srities pramonės komitetas. Nekalbant apie Aleksandrovsko organizacijas, kuriose viešpatavo koalicinės vyriausybės agentai. Guliaipolėje padažnėjo instruktorių, organizatorių ir propagandistų pasirodymai. Bet išvažiuodavo jie iš Guliaipolės it musę kandč, nes negalėjo sutrukdyti anarchistinei valstiečių ir darbininkų veiklai.

 
 
Iš rusų k. vertė Evaldas Balčiūnas

Versta iš: Махно Н. И. Воспоминания. – М.: ТЕРРА, Книжная лавка-РТР, 1996.