Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje. 9 skyrius. Kai kurios išvados
Nestor Machno. Atsiminimai. 1 tomas

machno atsiminimai        Pereikime prie Visuomeninio komiteto reikalų ir pasvarstykime, ką mes, valstiečių sąjungos deputatai, nuveikėme naudodamiesi sąjungos autoritetu. Pirma – tai, kad užvaldę žemės skyriaus funkcijas, mes pasistengėme, kad maisto produktų skyrius irgi taptu atskiru dariniu. Vėliau, kai faktiškai valdžiau visą Visuomeninį komitetą, kartu su kitais jo nariais siekėme panaikinti miliciją.

 

Kai dėl spaudimo iš centro mums to padaryti nepavyko, atėmėme jai teisę savarankiškai areštuoti ir rengti kratas. Taip milicininkų vaidmenį supaprastinome iki laiškanešių, gabenančių visomeninio komiteto korespondenciją.

 

Be to, aš sušaukiau visus dvarininkus bei buožes ir atėmiau iš jų visus žemės pirkimo dokumentus. Pagal tuos dokumentus žemės skyrius tiksliai apskaitė visą žemės turtą, kurį savo veltėdišku gyvenimu valdė dvarininkai ir buožės.

 

Greta darbininkų ir valstiečių deputatų tarybos suorganizavome kumečių komitetą ir sukūrėme kumečių judėjimą prieš dvarininkus ir buožes, gyvenančius iš jų darbo. Ruošdami kumečius prisijungti prie valstiečių ir eksproprijuoti visą privatų turtą paskelbiant jį bendru dirbančiųjų turtu, įvedėme faktinę kumečių kontrolę dvarininkų ir buožių dvarams bei vienkiemiams.

 

Po viso to aš asmeniškai jau nebesidomėjau Visuomeniniu komitetu kaip atskiru dariniu, per kurį esamos tvarkos rėmuose buvo galima legaliai dar ką nors naudingo nuveikti pavergto kaimo gyventojų revoliucijos vardan.

 

Pasitaręs su draugais, įpareigojau visus grupės narius užsiimti propaganda tarp valstiečių ir darbininkų, kad šie niekieno nestabdomi siektų keisti savo Visuomeninius komitetus, linkusius priklausyti ne nuo valstiečių ir darbininkų valios ir teisių, o nuo kokio nors vyriausybinio komisaro potvarkio. Nes „visuomeniniai komitetai“, kaip teritoriniai vyriausybės valdomi dariniai, negali būti revoliuciniai, apie kuriuos telksis gyvos revoliucijos jėgos. Revoliucijai žengiant toliau, jie prievalo palikti sceną. Dirbančiųjų masės juos paleis. Tokiam žingsniui mus ragina socialinė revoliucija.

 

Siekdami socialinės revoliucijos, mes turime dirbti jos idėjų vardan jau dabar. Turime padėti valstiečiams ir darbininkams tuojau pat užsiimti tuo reikalu. „Visuomeniniai komitetai” negali spręsti už juos išrinkusius žmones. Visi jų nutarimai (t.y. vyriausybės nutarimai) turi būti apsvarstyti bendrose sueigose – visų piliečių susirinkimuose. Čia jie turi būti patvirtinti arba atmesti.

 
 

– Šiandien, – sakiau tada grupei, – birželio pabaiga. Tai trečdalis revoliucijos metų ir to laiko, kurį mes – anarchistai, valstiečiai ir darbininkai – legaliai dirbame tarp engiamų dirbančiųjų. Atrodo, kad per tą laiką mes kai ką nuveikėme. Dabar reikia padaryti išvadas, o po to griebtis naujos veiklos, kuri atspindėtų mūsų judėjimo tikslus. Ta mūsų veikla turi vykti už Visuomeninio komiteto sienų. Dabar užmezgėme ryšius su daugybe rajonų ir darome jiems idėjinę įtaką.

 

Tarp tokių – Kamyševatskio rajonas, kuriame iniciatyvą palaiko mūsų draugai. Šis rajonas jau atsiliepė į mūsų siūlymą paremti mūsų kovą prieš Aleksandrovsko „Visuomeninio komiteto” valdžią. Rajono pirmininkas draugas Dudnikas atvyksta pas mus jau trečią kartą. Tikslas – suderinti Kamyševatskio rajono ir Guliaipolės dirbančiųjų veiksmus. Su kiekviena diena kitų rajonų dirbantieji vis atidžiau ir rimčiau įsiklauso į Guliaipolės balsą ir, imdami iš jos pavyzdį, organizuojasi tokiais pat pagrindais kaip Guliaipolėje – neklauso eserų, esdekų ir kadetų atkalbinėjimų (bolševikų kaimuose tuo metu dar nebuvo).

 

Apie tai, kad laikas veikti tam tikra forma ir savo veiklą priešpastatyti dešiniesiems politikieriams, jau esantiems valdžioje, ir kairiesiems, dar tik besiveržiantiems į ją, sako mūsų keturių mėnesių rimto revoliucijos stebėjimo patirtis. Revoliucijos, kurią, kaip žinome, dešinieji socialistai, kartu su buržuazija, suspėjo paimti į savo rankas ir atvesti į aklavietę.

 

Mums, dirbantiems pavergtame kaime, nuo pirmųjų revoliucijos dienų matėsi, kad Ukrainos kaimas nespėjo dar atsistoti ir išsilaisvinti nuo vergijos pančių, atverti akių ir išvysti revoliucijos esmę. Jis tik pajuto palengvėjimą dėl pusiau nuverstos sunkios, amžius trukusios politinės priespaudos. Ji jau ieško kelių išsivaduoti iš ekonominės ir politinės vergijos.

 

Tuo pačiu pavergtas kaimas kviečiasi į pagalbą anarchizmą. Nepastebėti to ir neatskubėti į pagalbą kaimui mums labai lengva. Reikia pradėti mąstyti, kaip mąsto dauguma mūsų draugų miestuose, ir mes imsime kartoti jų klaidas. Kaip ir jie, imsime kalbėti, kad kaimas nori grįžti į buržuazinę kapitalistinę santvarką ir pan. Bet aš tikiu, kad mes iki to nenusirisime. Pažįstame kaimą  iš savo patirties ir, remdamiesi ja, tvirtiname, kad pavergtame kaime buvo ir yra revoliucinių jėgų. Joms tik reikia padėti išsilaisvinti iš valstybingumo kilpos, į kurią jas apgaule įstūmė politikieriai. Tinkamą pagalbą joms gali suteikti revoliuciniai anarchistai.

 

Tiesa, mūsų judėjimas miestuose, į kurį dėl daugelio mūsų senų draugų neapsižiūrėjimo buvo sudėta pernelyg daug vilčių, yra per silpnas tokiai didžiulei ir atsakingai užduočiai. Nesakau, kad neturime žmonių, galinčių prisiimti atsakomybę už tų reikalų pasekmes. Bet atsakingų žmonių mūsų gretose mažai. Į šį tokį svarbų klausimą mums verta atkreipti ypatingą dėmesį. Daugelis draugų, stovinčių mūsų anarchistinėse gretose, bėga nuo atsakingo darbo, reikalaujančio atkaklių pastangų, jie bėgdavo anksčiau, bėga ir dabar. Dėl šio reiškinio į mūsų gretas įsiliejo daugybė atsitiktinių elementų. O tai prisideda prie didėjančios dezorganizacijos.

 

O kokia ji didelė ir pavojinga mūsų judėjimo gyvybingumui! Ją stebėdamas, nerandi jai palyginimo. Juk kaip tik dėl šios dezorganizacijos geriausios mūsu jėgos tuščiai švaistomos netgi dabar, revoliucijos dienomis, jos naudojamos nevaisingai ir daugeliu atveju ne mūsų judėjimo naudai. Tas reiškinys mums, anarchistams, trukdė visada, o dabar tai ypač juntama. Tai trukdo mus sukurti galingą organizaciją, kuri užmitų savas revoliucijos pozicijas. Nes tik tokia organizacija gali laiku išgirsti revoliucijos dejones. Dabartinės pavergto kaimo šauksmas ir yra revoliucijos dejonės. Jei turėtume organizaciją, anarchistai šį šauksmą išgirstų laiku, atsilieptų ir suteiktų pagalbą.

 

Kalbėti apie tai sunku ir skaudu, bet būtina. Kiekvienas iš mūsų, draugai, kuris brangina judėjimo dabartį ir ateitį, kas neiškeičia darbo į tuščius neatsakingus plepalus, o atvirai ir nuoširdžiai ieško galimybių gilinti socialinį perversmą, tas kalbės apie šį blogį, nes jį pastebi ir supranta, kokią gilią duobę jis kasa judėjimui. O kalbėdamas, jis neabejotinai supranta, kad po kalbų prasideda darbai. Aš sakau: reikia dirbti, dirbti nenuleidžiant rankų, neslopinant savyje revoliucinės dvasios ir netrukdant jai užgimti kituose žmonėse. Tos dvasios dėka mūsų anarchistinis judėjimas pasipildys šviežiomis jėgomis ir ras kelią, kaip sukurti organizaciją, išvesiančią į teisingą kelią.

 
 
Iš rusų k. vertė Evaldas Balčiūnas

Versta iš: Махно Н. И. Воспоминания. – М.: ТЕРРА, Книжная лавка-РТР, 1996.