Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje. 10 skyrius. Kova prieš žemės nuomos mokestį
Nestor Machno. Atsiminimai. 1 tomas

machno atsiminimai        Birželis. Guliaipolės rajono valstiečiai atsisakė mokėti dvarininkams ir buožėms antrąją žemės nuomos mokesčio dalį, nes (nuėmę derlių) tikėjosi atsiimti žemę nesileisdami į jokias kalbas su savininkais ir juos saugančia valdžia bei pasidalinti ją tarpusavyje ir tarp norinčių ją dirbti gamyklų ir fabrikų darbininkų. Guliaipolės pavyzdžiu pasekė keletas kitų valsčių ir rajonų. Aleksandrovsko miesto valdžia ir jos agentai iš socialistinių ir konstitucinių demokratinių partijų – eserų, esdekų, kadetų – pajuto didelį pavojų.

 

Techniškai ir materialiai remiant Visuomeniniams sričių komitetams ir vyriausybės komisarui, po revoliucinius valsčius ir rajonus pasklido partiniai agitatoriai propogandistai, raginantys valstiečius nežlugdyti Laikinosios „revoliucinės” vyriausybės autoriteto, kuri neva labai nuoširdžiai rūpinasi valstietijos likimu ir ketina pačiu artimiausiu laiku sušaukti Steigiamąjį susirinkimą. O iki tol, kol bus sušauktas šis „teisinis” darinys ir kol jis pasakys savo nuomonę apie žemės reformą, niekas neturi teisės kėsintis į dvarininkų ir kitų savininkų nuosavybę. Žemės skyriai valsčiuose pagal nurodymą iš viršaus skubiai pervadinami žemės komitetais. Jie atskiriami nuo Visuomeninių komitetų į savarankiškus darinius suteikiant teisę imti iš valstiečių nuomos mokestį už žemę, nuomojamą iš dvarininkų bei buožių. Šį mokestį vietiniai valsčių žemės komitetai turi perduoti apskričių žemės komitetams, o pastarieji – atiduoti žemės savininkams.

 

Minėtų partijų agitatoriai propagandistai taip suįžūlėjo, jog ėmė įtikinėti valstiečius, kad dvarininkai ir buožės moka didžiulius mokesčius, kuriuos iš jų – „vargšų” – surenka mūsų revoliucinė vyriausybė. Jie neturi iš kur paimti pinigų, todėl yra priversti imti mokestį už nuomuojamą žemę.

 

Kova tarp Guliaipolės anarchokomunistų grupės bei Valstiečių sąjungos – vienoje pusėje, ir agentų, remiamų vyriausybės valdininkų ir gerai susiorganizavusių po jos sparneliu žemės ūkio, pramonės ir komercinės buržuazijos – kitoje pusėje, buvo itin atkakli. Valstiečiai savo sueigose, sušauktose vyriausybės komisarų nurodymu, ėmė tempti iš tribūnų Laikinosios „revoliucinės” vyriausybės atstovus ir mušti juos už šlykščias kalbas, veidmainiškai papuoštas revoliucinėmis frazėmis, siekiančiomis atitraukti valstiečius nuo pagrindinio tikslo – užvaldyti savo istorinį palikimą – žemę.

 

Kai kuriose vietovėse suklaidinta valstietija, norėdama sumokėti plėšikams žemės savininkams, remiamiems cerkvės, valstybės ir jos samdomo tarno – vyriausybės, ėmė rinkti paskutinius grašius. Bet netgi šie suklaidinti valstiečiai nepraranda vilties nugalėti savo priešus. Jie susidomėję klausosi valstiečių anarchokomunistų ir sąjungos kvietimo nepasimesti ir vyriškai ruoštis lemiamam susirėmimui su priešu.

 

Štai ką aš tomis dienomis kalbėjau daugiatūkstantinėje Guliaipolės valstiečių ir darbininkų sueigos mitinge, vadovaudamasis pagrindine anarchokomunistų grupės ir Valstiečių sąjungos kreipimosi mintimi:

 

 „Dirbantieji valstiečiai, darbininkai ir nuošalyje stovinti inteligentija! Ar mes visi matome, kaip per keturis revoliucijos mėnesius susiorganizavo buržuazija, kaip gudriai ji į savo gretas įtraukė socialistus ir kaip uoliai pastarieji jai tarnauja? Pažadais migdydami valstiečius, jie bando įtikinti valstiečius, kad šie mokėtų nuomos mokestį žemės savininkams net revoliucijos dienomis. Jeigu tai nepakankamai aiškiai parodo buržuazijos ir jos tarnų socialistų kėslus, tai štai, draugai, kiti faktai juos atskleidžia dar aiškiau.

 

Liepos trečią dieną Peterburgo proletariatas sukilo prieš Laikinąją vyriausybę, kuri, norėdama apginti buržuazijos teises, mėgina užsmaugti revoliuciją. Šiuo tikslu vyriausybė sutriuškino Uralo žemės komitetus, pakilusius į revoliucinę kovą prieš buržuaziją, o jų narius uždarė į kalėjimą. Šiuo tikslu mūsų akyse vyriausybės agentai socialistai įtikinėja valstiečius mokėti dvarininkams žemės nuomos mokesčius. Nuo liepos 3-osios iki 5-osios Petrogrado gatvėse liejasi mūsų brolių darbininkų kraujas. Socialistai tiesiogiai dalyvauja tame kraujo praliejime.

 

Karo ministras socialistas Kerenskis pasikvietė kelias dešimtis tūkstančių kazokų, tų istorinių laisvo gyvenimo budelių, kad šie nuslopintų darbininkų sukilimą. Socialistai, dalyvaujantys vyriausybėje, pakvaišo betarnaudami buržuazijai ir kartu su kazokais ėmė žudyti geriausius mūsų darbo šeimos kovotojus. Tokiu būdu jie ragina dirbančiuosius imtis tokių pat aktų prieš juos ir prieš buržuaziją, pastumėjusią į šį niekšišką, niekuo nepateisinamą nusikaltimą. Kur veda šis mūsų išlaisvinimo ir taikaus, laimingo gyvenimo, kurio mes siekiame, priešų nusikaltimas?

 

Į tarpusavio susinaikinimą! Bet ne tik į jį! Nuo to, draugai, mes visi nukentėsime. Pirmiausia nukentės taip ilgai laukta ir pagaliau atėjusi revoliucija, kuri nors ir prasidėjusi, bet dar neišsivystė kūrybiškai. Darbo masės dar neprabudo iš amžius slėgusios psichologinės vergijos. Jie vis dar apgraibomis žengia revoliucijos keliu ir ypatingai atsargiai kelia savo laisvės ir teisės į nepriklausomą gyvenimą reikalavimus naujiesiems budeliams. Bet šios teisės, draugai, atsiremia į stipriojo patrankas ir kulkosvaidžius... Būkime, broliai dirbantieji, stiprūs – tokie stiprūs, kad mūsų tikrojo išsilaisvinimo priešai pajustų tą mūsų jėgą. Pirmyn tvirtais žingsniais šiuo keliu į saviorganizaciją ir revoliucinę saviveiklą! Ateitis, netgi netolima ateitis priklauso mums. Jai mes visi turime būti pasiruošę...”.

 

Po manęs kalbėjo ukrainiečių socialistas revoliucionierius ir pakvietė Guliaipolės dirbančiuosius atminti, kad „niekšiškai Petrogrado Laikinajai vyriausybei kaip „atsvara” Kijeve yra suorganizuota „mūsų” ukrainietiška vyriausybė – Centrinė rada. Ji iš tikro revoliucinė, vienintelė, kuri pajėgs Ukrainos žemėje atkurti laisvę ir laimingą gyvenimą ukrainiečių liaudžiai”. Pabaigoje jis riktelėjo:

 

– Lauk kacapus iš mūsų žemės! Mirtis mūsų gimtosios kalbos niekintojams! Mūsų gimtoje žemėje tegyvuoja mūsų valdžia – Centrinė rada ir jos sekretoriatas!..

 
 

Bet Guliaipolės dirbantieji buvo kurti ukrainiečių „socialrevoliucionieriaus” raginimams. Maža to, jie ne tik nuvarė jį šalin „Lauk iš tribūnos! Nereikia mums tavo vyriausybės!”, bet ir priėmė tokią rezoliuciją:

 

 „Lenkiamės pagerbdami drąsuolius darbininkus, kurie liepos 3-5 d. krito kovoje prieš Laikinąją vyriausybę. Mes, Guliaipolės valstiečiai ir darbininkai, nepamiršim šios vyriausybės piktadarybės... O kol kas siunčiame jai, o tuo pačiu ir Kijevo vyriausybei, Centrinei radai ir jos sekretoriatui mirtį ir prakeiksmus kaip pikčiausiems mūsų laisvės priešams”.

 

Po šio pasisakymo ir šios valstiečių ir darbininkų rezoliucijos rusų bei ukrainiečių šovinistai, socialistai valstybininkai ilgai keikė mane ir anarchokomunistų grupę, nes jau nebegalėjo prieš Guliaipolės valstiečius ir darbininkus šlovinti įvairių vyriausybių ir jų vaidmens dirbančiųjų gyvenime. Pastarieji į juos žiūrėjo kaip į samdomus agentus ir visada nutraukdavo, kai tik šie imdavo šlovinti vyriausybės valdžią.

 

Taip man ir mano draugams, važinėjusiems po kaimus ir propogavusiems anarchizmo idėjas, slinko diena po dienos, nepastebimai virsdamos savaitėmis ir mėnesiais. Artėjo antras Valstiečių sąjungos suvažiavimas, kurio mes irgi nepraleidome. Į suvažiavimą pasiuntė mane ir draugą Kratą.

 

Suvažiavimas buvo nuobodus. Visi kartojo tą patį, apie ką jau tris kartus kalbėjome. Rusų ir ukrainiečių socialistai revoliucionieriai, pirmieji atstovaujami S. S. Popovo, antri – mokytojo Radomskio, pademonstravo valstiečiams tarpusavio susitarimą kovoje už valstiečių žemę ir laisvę –  abudu, išsakę savo programą, prieš prezidiumo stalą paspaudė vienas kitam rankas.

 

Valstiečių delegatai nuo Guliaipolės, Kamyševanės, Roždestvenskio ir Konorazdorskio valsčių pareiškė: „Gerai, kad jūs ruošiatės kartu kovoti už žemę ir laisvę, bet kur ir prieš ką kovosite?“

 

– Visur ir prieš tuos, kurie nenori atiduoti valstiečiams žemės be išpirkos, – atsakė eserų delegatai.

– Savo kovą mes užbaigsime Steigiamajam susirinkime, – pasakė eseras S. S. Popovas.

– Visos Ukrainos Seime! – pridėjo mokytojas Radomskis.
 

Tada tarp sąjungininkų eserų iškyla mažas nesutarimas. Jie pusbalsiu apsikeičia nuomonėmis, o valstiečių delegatų suoluose vienur pasigirsta juokas, kitur – pasipiktinimas.

 

Suvažiavimas išrinko apskrities atstovus į gubernijos Valstiečių sąjungos suvažiavimą ir darbininkų, valstiečių ir kareivių deputatų tarybą.

 

Delegatų rinkimuose nuo apskrities suvažiavimo į gubernijos, mes, guliaipoliečiai, susilaikėme ir pareiškėme protestą, kad gubernijos suvažiavimas nerenkamas tiesiogiai iš vietinių valstiečių ir darbininkų. Už ką buvome pripažinti įstatymo ir rinkimų tvarkos pažeidėjais. Suvažiavimo vadai – eserai, esdekai ir kadetai – mus žiauriai sukritikavo, sakydami, kad mes čia vieninteliai delegatai, kurie nenori to, ko nori valstietija. Tai sukėlė juoką valstiečių deputatų suoluose, greit virtusį švilpimu, adresuotu suvažiavimo vadams.

 

Mes, Guliaipolės Valstiečių sąjungos delegatai, dar kartą užprotestavome gubernijos suvažiavimo delegatų parinkimo metodus. Reikalavome, kad gubernijos suvažiavime būtų atstovaujama per tiesiogiai vietose rinktus deputatus. Tai parodys tikrą revoliucinės valstietijos veidą ir jėgą, sakėme mes. Bet ir šį kartą mes pasirodėme neteisingai suprantą valstietijos uždavinius. Suvažiavimo „vadai” pasiūlė mums išsakyti savo požiūrį gubernijos valstiečių ir darbininkų suvažiavimui. O kadangi mes atsisakėme dalyvauti šiuose rinkimuose į gubernijos suvažiavimą, tai mūsų kandidatūros nebuvo keliamos.

 

Tokiu būdu mes buvom izoliuoti nuo gubernijos suvažiavime. Nors buvo daug priežasčių tikėtis, kad organizacinis suvažiavimo biuras tiesiogiai pakvies Guliaipolės delegatus, nes apie tai buvo kalbama kuluaruose, tačiau pokalbių iniciatyva priklausė ne Guliaipolei, o Jakaterinaslavui, todėl mes nebuvome tikri dėl to kvietimo. Iš suvažiavimo į Guliaipolę grįžome prislėgti pralaimėjimo padaryto įspūdžio.

 

Visgi mūsų elgesys suvažiavime mūsų pačių požiūriu buvo teisingas, todėl buvome ramūs dėl revoliucinės Valstiečių sąjungos ateities. Grįžę mes nusiuntėme pranešimą Valstiečių, metalistų ir medžio apdirbėjų sąjungai, kuri visada domėjosi valstiečių suvažiavimais. O vėliau perskaitėme pranešimus Guliaipolės ir jos apylinkių sueigose. Tuo pačiu raginome valstiečius ir darbininkus savavališkai pasiųsti savo atstovus į gubernijos suvažiavimą, kad šie pareikštų savo norus apskrities suvažiavimo vadams ir informuotų gubernijos suvažiavimo delegatus, kad dešinieji socialistai revoliucionieriai, esdekai ir kadetai siekia sunaikinti valstietijos revoliucinę iniciatyvą bei savivaldą. Praneštų, kad jų agitatoriai propagandistai, padedami vyriausybės komisarų, važinėja po miestus ir kaimus, rengia mitingus, kvailina valstiečius ir vilioja iš jų dvarininkų naudai pinigus už nuomojamą žemę. Taip jie stato į sunkią padėtį nuo karinės suirutės nuskurdusią darbo valstietiją, kuri neužsiėmė plėšimu ir banditizmu, kaip dvarininkai ir buožės, todėl neužgyveno pinigų, kad sumokėtų už žemę plėšikams.

 

Bet tuo metu, kai ruošėmės gubernijos suvažiavimui, padėdami patarimais aplinkiniams valsčiams ir apylinkėms, į Guliaipolės Valstiečių sąjungos komitetą iš Gubernijos darbininkų, valstiečių ir kareivių deputatų tarybos atėjo pakvietimas deleguoti du atstovus į Gubernijos valstiečių, darbininkų, kareivių ir kazokų sąjungų ir tarybų deputatų suvažiavimą, vyksiantį rugpjūčio 5 dieną.

 

Prasidėjo Guliaipolės rajono Valstiečių sąjungos suvažiavimai. Tuo metu sąjungos komitetas kaip tik paruošė pranešimą, atitinkantį gubernijos suvažiavimo dienotvarkę.

 
 
Iš rusų k. vertė Evaldas Balčiūnas

Versta iš: Махно Н. И. Воспоминания. – М.: ТЕРРА, Книжная лавка-РТР, 1996.

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti