Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje. 11 skyrius. P. Kropotkinas sugrįžo į Rusiją. Susitikimas su Jakaterinoslavo anarchistais
Nestor Machno. Atsiminimai. 1 tomas

Machno atsiminimai        Tuo metu gavome žinią, kad P. Kropotkinas jau Petrograde. Iki pat šiol apie tai rašė laikraščiai, bet mes, valstiečiai anarchistai, negirdėdami jo galingo kreipimosi į anarchistus ir nesulaukdami konkrečių nurodymų, kuriais vadovaudamiesi imtume telktis ir tvarkyti išblaškytas savo judėjimo gretas, tais laikraščiais netikėjome.

 

Dabar mes gavome iš Petrogrado laikraščius ir laiškus, pranešančius, kad P. Kropotkinas pakeliui iš Londono į Rusiją apsirgo, bet laimingai atvyko iki revoliucijos širdies – Petrogrado. Mums pranešė, kaip jį pasitiko valdžioje esantys socialistai su A. Kerenskiu priešakyje.

 

Mūsų grupėje kilo neapsakomas džiaugsmas. Sušaukėme bendrą grupės susirinkimą, kurį paskyrėme vien spėlionių, ką mums pasakys seniokas Piotras Aleksejevičius, nagrinėjimui.

 

Priėjome vieningos išvados: Piotras Aleksejevičius nurodys konkrečius kelius, kaip organizuoti mūsų judėjimą kaime. Jis per daug jautrus, pro jį neprasprūs nepastebėtas dabartinis mūsų jėgų poreikis revoliuciniam kaimui. Kaip tikras anarchizmo vadas, jis nepraleis tokios retos Rusijos istorijoje galimybės, pasinaudos savo idėjine įtaka anarchistams bei jų grupėms ir pasiskubins konkrečiai formuluoti tuos revoliucinio anarchizmo uždavinius, kuriais anarchistai turi užsiimti mūsų revoliucijoje.

 

Nuo guliaipoliečių valstiečių anarchokomunistų grupės parašiau jam sveikinimą ir išsiunčiau jį Piotrui Aleksejevičiui, tiksliai nepamenu, bet atrodo, per laikraščio „Burevestnik” redakciją.

 

Tame sveikinimo laiške mūsų grupė sveikino Piotrą Aleksejevičių su laimingu grįžimu į tėvynę, reiškė įsitikinimą, kad tėvynė jos geriausių sūnų asmenyje laukė jo, kaip nenuilstančio kovotojo už aukščiausio teisingumo idėjas, kurios negalėjo nepadaryti įtakos ruošiant ir vykdant Rusijos revoliuciją... Pasirašė „Ukrainos anarchokomunistų grupė iš Jekaterinoslavo gubernijos, Guliaipolės kaimo”.

 

Į mūsų kuklų pasveikinimą atsakymo nelaukėme. Bet labai įtemptai laukėme atsakymo į einamuosius klausimus, nes suvokėme, kad be jo mes veltui išnaudosime daugybę jėgų, kad tai, ko mes ieškome, neieško kitos grupės arba ieško kitur. O mums atrodė, kad pavergtas kaimas kelia tiesų klausimą, kurgi tas kelias, kuriuo einant būtų galima užvaldyti žemę ir be jokios valdžios pašalinti nuo savo kūno parazitus, kurie nieko negamina, o gyvena pritekliuje ir prabangoje.

 

Atsakymą į šį klausimą Piotras Aleksejevičius pateikė savo darbe „Duona ir laisvė”. Bet masės to darbo nebuvo skaičiusios, tik atskiri žmonės. Šiandien masėms tokį darbą nėra kada skaityti, joms reikia išgirsti paprastą, gyvą, galingą kalbą ir pačius konkrečiausius dalykus iš „Duonos ir laisvės”, kad jos nenugrimztų į apmastymų stingulį, o iš karto suprastų veiksmus skatinančią nurodymų giją. Bet kas joms visa tai pasakys paprasta, gyva ir galinga kalba? Anarchistas, užsiimantis propaganda ir organizuojantis veiksmus, ir tik jis!

 

Bet padėjęs ranką ant šidies, galiu paklausti: ar kada nors Rusijoje ir Ukrainoje buvo anarchistų propagandistų mokyklos? Aš tokio atvejo nežinau. O jeigu ir buvo, kurgi tada yra jas pabaigę mūsų priešakiniai kovotojai? Antrąjį kartą apkeliauju visus kelių valsčių rajonus, administraciškai priskirtus vienai gubernijai, ir nesutinku nė vieno atvejo, kada valstiečiai į mano klausimą „Ar buvo pas jus oratorių anarchistų?” atsakytų „Buvo”. Visur atsako: „Niekada nebuvo, labai džiaugiamės ir dėkojame, kad jūs mūsų nepamirštate”.

 

Kur apskritai slypi mūsų judėjimo jėgos? Jos, mano nuomone, vos vos kvėpuoja miestuose, nes ne visi daro savo darbą.

 

Jeigu Piotro Aleksejevičiaus atvykimas ir jo gyvas dalyvavimas revoliucijoje nesuteiks naujo, stipresnio postūmio mūsų draugams miestuose, tai nelaisvas kaimas bus pavergtas politinių partijų, o per jas – ir Laikinosios vyriausybės valdžios. Ir taip Revoliucijai ateis galas.

 

Mane palaikė tie draugai, kurie patys, dirbdami gamyklose, nevažinėjo po rajonus ir nežinojo tikrų pavergto kaimo nuotaikų. Tie gi, kurie žinojo kaimą, griežtai kritikavo mano mintis, įžvelgdami jose svyravymus ir abejones dėl kaimo revoliucingumo, įrodinėdami, kad kaimas taip teisingai supranta jį lankančius socialistinių partijų ir buržuazijos agentus, dirbusius su Laikinaja vyriausybe, kad niekada ir nė už ką nesileis apgaunamas.

 

Tokių nuotaikų kaime iš tikrųjų buvo, bet, mano požiūriu, jos buvo silpnos. Įtempta revoliucijos padėtis reikalavo joms sveiko ir nuolatinio revoliucinio palaikymo, kad kaimas tvirčiau pajustų revoliucijos pagrindą ir masinį siekį iškovoti tvirtas pozicijas. To reikėjo norint likviduoti egzistuojančias privilegijuotas klases ir neleisti jų vietoje įsigalėti naujoms.

 

Praėjo apie dvi savaites. Iš Petrogrado – jokių naujienų. Nieko nežinome, kaip P.A. žiūri į mūsų judėjimo užimamą padėtį: ar jai pritaria? Ar teisingai anarchistai pasielgė telkdami savo jėgas miestuose, mažai dėmesio skirdami ar visai jo neskirdami pavergtam kaimui? Taip belaukiant atėjo gubernijos darbininkų, valstiečių, kareivių ir kazokų deputatų bei valstiečių sąjungos suvažiavimas.

 

Buvo sušauktas Guliaipolės Valstiečių sąjungos suvažiavimas, kuris apsvarstė gubernijos suvažiavimo dienotvarkę. Buvo ilgai mąstoma dėl valstiečių sąjungų reorganizavimo į valstiečių tarybas, pagaliau nuspręsta pasiųsti delegatą į gubernijos suvažiavimą. Būti valstiečių deputatu įgaliojo mane, o darbininkų – Serioginą. Ypatingai džiugiai išvykau į Jekaterinoslavą. Tikėjausi apsilankyti anarchistų federacijoje, asmeniškai pasikalbėti apie viską, kas mūsų grupę domina. O domino labiausiai štai kas: kodėl kaimuose nėra anarchistinių agitatorių, atvykusių iš miesto?

 

Į suvažiavimą sąmoningai išvažiavau dieną anksčiau. Iš stoties nuvykau tiesiai į federacijos kioską. Jame sutikau sekretorų Molčanskį. Odesietį, seną draugą. Žinome vienas kitą dar nuo katorgos laikų. Džiaugsmas, apsikabinam, bučiuojamės.

 

Aš tuoj užsipuolu jį: ką jie miestuose veikia? Kodėl nevažinėja po kaimus bandydami organizuoti visą guberniją?

 

Draugas Molčanskis jam būdinga maniera jaudinasi, skėsteli rankomis, sako: „Brolau, jėgų nėra. Mes silpni. Ką tik susitelkėme ir vos vos spėjame aptarnauti darbininkus gamyklose bei kareivius kareivinėse. Tikimės, kad laikui bėgant mūsų jėgos sustiprės ir tada mes glaudžiau susisieksime su jumis ir pradėsime energingiau dirbti kaimuose”…

 

Ilgai sėdėjom tylėdami ir žiūrėjom vienas į kitą, įsigilinę į save ir į mūsų judėjimo ateitį... Po to Molčanskis ėmė raminti mane tikindamas, kad netrukus į Jekaterinoslavą atvyks Rogdajevas, Roščinas, Aršinovas ir daug kitų, mums dar nežinomų draugų. Mūsų darbas bus permestas į kaimą. Vėliau jis nuvedė mane į federacijos klubą, kuris anksčiau buvo vadinamas Anglų klubu.

 

Ten sutikau daug draugų. Vieni ginčijosi apie revoliuciją, kiti skaitė, treti valgė. Žodžiu, užtikau „anarchistinę“ bendruomenę, kuri tradiciškai nepripažino jokios valdžios ir tvarkos visuomeninėje patalpoje, nekreipė dėmesio į laikotarpį, tinkamą revoliucinei propagandai tarp dirbančiųjų, taip aštriai jautusių tos propagandos trūkumą.

 

Tada paklausiau savęs, kam jie iš buržuazijos atėmė tokį prabangiai apstatytą ir didelį pastatą? Kam jis jiems, kada čia, tarp tos rėkiančios minios, nėra jokios tvarkos net riksmuose, kuriais jie sprendžia eilę svarbiausių revoliucijos klausimų. Kada salė nešluota, daugelyje vietų kėdės išvartytos, ant didelio stalo, padengto prabangiu aksomu, mėtosi duonos gabalai, silkių galvos, apgraužti kaulai?

 

Stebėjau visa tai skaudama širdimi. Tuo metu į salę įėjo Iv. Tarasiukas, jis taipogi Kabasis, sekretoriaus Molčanskio pavaduotojas. Jis skausmingai ir piktai rinktelėjo, iš pradžių tyliau, o po to garsiai: „Kas valgė už stalo, sutvarkykite!”... Ir pats ėmė rikiuoti išvartytas kėdes...

 

Greit nuo stalo viskas buvo surinkta, anarchistai ėmėsi šluoti salę. Iš klubo vėl grįžau į federacijos kioską, parinkau Guliaipolei brošiūrų ir jau norėjau žingsniuoti į suvažiavimo biurą, kad suvažiavimo laikotarpiui gaučiau nemokamą kambarį, kai į kioską užsuko jauna panelė, pasirodė, mūsų draugė. Ji paprašė eiti kartu su ja ir palaikyti ją darbininkų auditorijoje pasisakant prieš darbininkus kvailinantį socialdemokratą „Nilą”. Bet susirinkę atsakė, kad yra užsiėmę. Ji daugiau niekam nė žodžio nepasakė, apsisuko ir išėjo.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Draugas Molčanskis paklausė manęs: „Ar ją pažįsti? Ji – šauni ir energinga draugė”. Aš tą pačią minutę mečiau kioską ir pasivijau ją. Pasiūliau jai kartu eiti į mitingą, bet ji man atsakė: „Jei nepasakysite kalbos, ten jūs man nereikalingas”. Aš pažadėjau, kad pasisakysiu.

 

Tada ji paėmė mane už rankos ir mes pagreitinom žingsnį žiemos teatro link. Ši jauna ir labai miela draugė pakeliui man papasakojo, kad ji tik trys metai kaip anarchistė. Jai sunkiai sekėsi. Porą metų skaitė Kropotkiną ir Bakuniną. Dabar pajuto, kad perskaityti darbai padėjo susiformuoti jos pažiūroms. Ji juos pamilo ir dėl jų dirba. Anksčiau ji yra kalbėjusi darbininkams, bet bijojo pasisakyti prieš anarchizmo priešus socialdemokratus. Liepos mėnesį viename iš mitingų ji pasisakė prieš socialdemokratą „Nilą”. Tada jis ją gerai sukritikavo. „Dabar aš, – sakė ji, – susikaupiau jėgų ir antrą kartą pamėginsiu pakovoti prieš tą „Nilą”. Jis – socialdemokkratų centro agitatorius, žvaigždė.”

 

Mitinge pasisakiau katorgos laikų slapyvardžiu Skromnas. Kalbėjau prastai, nors draugas tikino: „Tau gerai pavyko, tik jaudinaisi”.

 

Mano gi draugė, jauna ir energinga, užvaldė visą salę savo švelniu bet stipriu oratorės balsu. Auditorija šito balso buvo sužavėta. Mirtiną tylą, kada žmonės klausė, ką ji kalba, keitė audringi aplodismentai ir garsūs šūksniai: „Teisingai, teisingai, drauge!”

 

Draugė kalbėjo neilgai, 43 minutes, bet taip nuteikė klausytojų masę prieš „Nilo” teiginius, kad jam išėjus oponuoti visiems anksčiau kalbėjusiems, salė šaukė: „Netiesa! Nekimškite mums į galvas netiesos. Teisybę mums kalbėjo anarchistai, o jūs sakote netiesą...”.

 

Grįžtant iš mitingo prie mūsų prisijungė dar keli draugai. Mūsų jaunoji draugė kalbėjo: „Žinote, drauge „Skromnai”, tas „Nilas” savo įtaka darbininkams iki pat šiol mane iš proto varė. Todėl aš užsibrėžiau tikslą sunaikinti jo įtaką darbininkams. Mane tam kelyje varžė tik viena – aš per daug jauna. Darbininkai labiau pasitiki senais draugais. Bijau, kad tai man sutrukdys įvykdyti savo pareigą darbininkams...”

 

Daugiau nieko negalėjau jai palinkėti, tik sveikatos ir geriausios kloties revoliucinio anarchizmo reikale. Mes atsisveikinome ir išsiskyrėme. Susitarėme kitą dieną susitikti ir pakalbėti apie Guliaipolę, apie kurią ji girdėjo daug gero.

 

Dėl mitingo aš pavėlavau į suvažiavimo biurą ir negavau popierėlio kambariui viešbutyje. Nakvojau kambaryje pas draugą Serioginą.

 

Kitą dieną nuo ryto iki vėlyvaus vakaro dalyvavau suvažiavimo posėdžiuose, todėl neradau laiko susitikti su jaunąja drauge, kaip tarėmės. Antrąją suvažiavimo dieną pakliuvau į žemės komisiją ir visą dieną buvau užimtas joje. Čia susitikau su kairiuoju soc.-revoliucionieriumi Šneideriu, atvažiavusiu į gubernijos suvažiavimą iš darbininkų, valstiečių, kareivių ir kazokų deputatų VCVK ir irgi išrinktu į suvažiavimo žemės komisiją. Komisija draugiškai priėmė rezoliuciją apie žemės socializaciją ir perdavė ją suvažiavimo prezidiumui. Po to komisija paprašė draugo Šneiderio perskaityti pranešimą apie tai, kas daroma Petrograde.

 

Jis mums trumpai apžvelgė padėtį, vis atsikalbinėdamas, kad nėra laiko, ir patarė palaikyti suvažiavimo rezoliuciją dėl valstiečių sąjungų reorganizavimo į tarybas. Gubernijos suvažiavimas nusprendė reorganizuoti visas Valstiečių sąjungas į vietines tarybas. Tai buvo vienintelė naujiena Guliaipolei iš visų 1917 metų rugpjūčio 5-7 dieną gubernijos suvažiavime aptartų klausimų.

 

Mums grįžus iš suvažiavimo, Guliaipolės Valstiečių sąjunga buvo reorganizuota į Valstiečių tarybą. Ji nekeitė nei savo deklaracijos, nei kovos metodų, kurių sparčiai mokė valstiečius. Jos raginimai išvyti iš fabrikų ir gamyklų savininkus ir panaikinti jų nuosavybės teises į įmones vis stiprėjo.

 

Per tą laiką, kol buvome užsiėmę formaliu sąjungos pervadinimu į tarybą, rugpjūčio 14-ąją Maskvoje prasidėjo Visos Rusijos demokratinis pasitarimas. Jo tribūnoje pasirodė mūsų brangus senelis – Piotras Aleksejevičius Kropotkinas.

 

Guliaipolės anarchistų grupė apstulbo nepaisant to, kad suvokė, jog mūsų seneliui, tiek daug dirbusiam ir nuolat engtam svetimose šalyse, dabar grįžus į tėvynę ir senatvėje užimtam išimtinai humanistinėmis žmonijos gyvenimo ir kovos idėjomis, nepatogu buvo atsisakyti dalyvauti tame demokratiniame pasitarime. Bet tpkie argumentai traukėsi į antrą planą, kai imdavome suvokti, koks tragiškas revoliucijai momentas artėja po pasitarimo.

 

Savo širdyse pasmerkėme senolį už dalyvavimą tame pasitarime, manydami, kad iš buvusio revoliucinės anarchijos mokytojo jis virsta sentimentaliu senuku, ieškančiu ramybės ir galimybės paskutinį kartą gyvenime panaudoti savo jėgas. Bet šis Piotro Aleksejevičiaus teismas įvyko grupės viduje, jos sieloje, nematomoje priešams. Bet giliai giliai mumyse Piotras Aleksejevičius liko didžiu ir stipriu anarchizmo teoretiku. Ar teisūs buvome ar ne, bet apie jo dalyvavimą Visos Rusijos demokratiniame pasitarime mes niekada nesiginčijome su savo politiniais priešais…

 

Taigi mes apmirusiom širdim klausėmės, ką pasakys Piotras Aleksejevičius. Nepraradome vilties, kad jis visiems laikams liks artimas, brangus mūsų senolis, tačiau revoliucija mus kviečia į kitą pusę. Dėl daugybės dirbtinų priežasčių revoliucijoje jaučiamas sąstingis. Visos politinės partijos, dalyvaujančios Laikinoje vyriausybėje, bando užnerti jai kilpą. O juk jos, tos partijos, žingsnis po žingsnio vis stiprėja, vis ryžtingiau atsigauna ir tampa rūsčia kontrevoliucijos jėga.

 
 
Iš rusų k. vertė Evaldas Balčiūnas

Versta iš: Махно Н. И. Воспоминания. – М.: ТЕРРА, Книжная лавка-РТР, 1996.