P. M. Bolo bolo. Įvadas (2). Šioje realybėje nebėra ko siekti
P. M. BOLO BOLO

Bolo bolo        „Realpolitik“ pabaiga

 

Trečiojo pasaulio skurdas, vilčių krachas socialistinėse šalyse, apgavystės Vakaruose – Darbo Mašinos dinamiką apibrėžia tarpusavio ryšys tarp nepasitenkinimo ir mažesnio blogio logikos. Ką daryti? Politikai reformistai siūlo tobulinti mašiną bei jos mechanizmus ir paversti ją humaniška bei visiems priimtina. Politinis realizmas siūlo mums judėti į priekį mažais žingsneliais.

 

Manoma, kad mikroelektronikos „revoliucija“ suteiks visuomenės reformai būtinas priemones. Skurdas turi būti pakeistas susitelkimu, žlungančios viltys – aktyvizmu, o neviltis turi tapti sąmonės pokyčių pagrindu. Kai kurie reformistų siūlymai skamba visai neblogai: 20 valandų darbo savaitė, lygus darbo paskirstymas, garantuotos minimalios pajamos (neigiamas pajamų mokestis), bedarbystės pašalinimas, laisvalaikio panaudojimas decentralizuotai savivaldai rajonuose ir įmonėse, „autonominio“ sektoriaus su mažos apimties įmonėmis sukūrimas, investicijos į kompiuterines technologijas (taip pat ir Trečiame pasaulyje), privataus transporto mažinimas, mažiau gyvulinių baltymų, žaliavų perdirbimas (aliuminio), nusiginklavimas ir pan.

 

Šie siūlymai yra priimtini, įgyvendinami ir tikrai ne ekstravagantiški. Jie daugiau ar mažiau formuoja oficialų ar slaptą alternatyvų socialistinį-žalią-pacifistinį Vakarų Europos ir JAV (bei kitų šalių) judėjimą. Jei tai būtų realizuota, Darbo Mašina atrodytų gerokai pakenčiamesnė.

 

Tačiau net ir šios „radikalios“ programos siūlo tik naujai suderinti Mašiną, o ne ją sunaikinti. Kol egzistuoja Mašina, savivalda ir „autonomija“ gali veikti tik kaip išsekusių darbininkų poilsio zona. Kas gali apsaugoti mus nuo išsekimo per 20 valandų lygiai taip pat, kaip per 40 darbo valandų? Kol monstras nebus išstumtas į kosmosą, jis ir toliau mus naikins.

 

Be to, politinė sistema yra sukurta taip, kad blokuotų tokius siūlymus ar pakeistų juos naujais impulsais, skatinančiais vystytis pačią Mašinos. Geriausia to iliustracija yra reformistinių partijų politika. Kai tik kairieji įgauna galią (Prancūzijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Bolivijoje ir pan.), jie pasiklysta „realybės“ ir ekonominės būtinybės džiunglėse, o tada nelieka nieko kito, kaip tik taikyti lygiai tas pačias griežtas programas, kurias jie puolė, kai valdė dešinieji.

 

Nuo scenos nulipus Giscardui, policiją ant streikuojančių darbininkų dabar jau siundo Mitterandas. Socialistai visada buvo geri ministrai-policininkai. „Ekonomikos (Darbo Mašinos) atgaivinimas“ yra visų nacionalinių politikų pagrindas, reformos turi skatinti investicijas, kurti darbo vietas, didinti gamybos našumą ir pan. Kai tik į realpolitik įsijungia „nauji judėjimai“ (kaip žalieji Vokietijoje), jie perima „sveikos ekonomikos“ logiką arba išnyksta iš politinio žaidimo.

 

Reformistinė politika tik griauna iliuzijas ir didina apatiją bei susitaikymą su esama padėtimi. Darbo Mašina yra pasaulinė, visos jos dalys susijusios tarpusavyje. Bet kuri nacionalinė reformistinė politika paprasčiausiai padidins tarptautinę konkurenciją, supriešins skirtingų šalių darbininkus ir tik padidins mūsų kontrolę. Būtent tokia patirtis vis daugiau rinkėjų skatina remti neokonservatyvius politikus, tokius kaip Reaganas, Thatcher ar Kohlis. Ciniškiausi ekonominės logikos atstovai dažniausiai yra kairieji.

 

Mašinos pasitikėjimas savimi susvyravo. Niekas nebetiki jos ateitimi, bet visi prie jos prisirišę. Eksperimento baimė yra didesnė nei tikėjimas demagogiškais pažadais. Kam reformuoti sistemą, kuri vis tiek žlugs? Kodėl nepabandyti pasimėgauti tais keliais teigiamais asmeniškų ar nacionalinių sandėrių su Mašina aspektais? Kodėl neperkelti atsakomybės ant teigiamų, pasitikinčių, konservatyvių politikų? Jie net nežada spręsti tokių problemų kaip nedarbas, badas, tarša, branduolinės ginklavimosi varžybos. O jei žada, tai visada priduria, kad tai nėra jų prioritetai. Jie išrinkti ne tam, kad spręstų problemas, o tam, kad atstovautų pasitikėjimą ir tęstinumą. „Atgaivinimui“ pakanka tik šiek tiek ramybės, stabilumo, pozityvios retorikos ir saugios galimybės pasipelnyti iš dabartinių investicijų.

 

Tokiomis sąlygomis ekonomikos atgaivinimas bus dar baisesnis nei pati krizė. Neprivalome tikėti nei Reaganu, nei Kohliu, tiesiog šypsokimės kartu su jais ir pamirškime savo abejones. Šioje situacijoje Darbo Mašina nepalaiko abejonių, kartu su neokonservatyviais režimais mes paliekami ramybėje bent jau iki kitos katastrofos ar atgaivinimo. Kairieji be agitacijos, prastos nuotaikos ir sąžinės graužaties negali pasiūlyti nieko geresnio. Realpolitik tapo nerealistiška, nes keičiasi pati realybė.

 

baime

 

Viskas arba nieko

 

Pasaulinė Darbo Mašina apima viską, politikai jos sustabdyti negali. Ar Mašina lems mūsų likimus, kai mirsime sulaukę 65 ar 71 metų? Ar toks bus mūsų gyvenimas? Ar tokį mes jį įsivaizdavome? Ar ironiškas nuolankumas, padedantis nuslėpti apgavystes tiems keliems mums dar likusiems metams, yra vienintelis būdas ištrūkti? Galbūt viskas puiku, o mes pernelyg dramatizuojame padėtį?

 

Neapgaudinėkime savęs. Net jei sugebėtume sutelkti visą savo pasiaukoja,ą dvasią ir narsą, negalėtume nieko padaryti. Mašina puikiai pasiruošusi kovoti su politinėmis kamikadzėmis. Tą rodo RAF, Raudonųjų brigadų, Tupamaros ir kiti pavyzdžiai. Ji gali veikti kartu su pasipriešinimu ir transformuoti jį į savo tobulėjimo variklį. Mūsų požiūris nėra moralinė problema nei mums, nei juo labiau Mašinai.

 

Ar nusižudytume, ar pasirašytume dar vieną sandėrį, ar rastume skylę sienoje, ar laimėtume loterijoje, ar mėtytume Molotovo kokteilius, ar įstotume į kairiojo sparno partiją, ar kasytume sau pakaušį, ar siautėtume kaip pakvaišę – mums vis tiek galas. Šioje realybėje nebėra ko siekti. Oportunizmas neapsimoka. Karjera yra rizikinga ir sukelia skrandžio opas, psichozes, vedybas ir įsipareigojimus. Pasitraukimas reiškia išnaudojimą, getą ir susirinkimus. Sumanumas vargina. Kvailumas kelia žiovulį.

 

Būtų logiška paklausti savęs: Kaip norėčiau gyventi? Kokioje visuomenėje ar nevisuomenėje jausčiausi patogiai? Kokie yra mano norai ir troškimai, nepriklausantys nuo jų realizavimo galimybių? Ir visa tai ne skirta tolimai ateičiai (reformistai visada kalba apie artimiausius 20 metų), bet dabarčiai, kol mes dar turime sveikatos, tarkime, artimiausiems 5 metams...

 

Svajonės, idealios vizijos, utopijos, lūkesčiai, alternatyvos – argi tai nėra tik kitos iliuzijos, vėl gundančios mus dalyvauti progrese? Argi mums jos nežinomos nuo neolito laikų arba nuo XVII a., argi jos šiandien neįsikūnija mokslinėje fantastikoje? Ar vėl pasiduosime istorijos žavesiui? Argi ateitis nėra tik Mašinos mąstymo pasekmė? Argi yra tik vienintelis pasirinkimas – prisijungti prie Mašinos svajonių arba atsisakyti bet kokios veiklos?

 

Tam tikri troškimai, vos jiems atsiradus, yra cenzūruojami moksliškai, moraliai ir politiškai. Valdanti realybė bando juos nuslopinti. Tai svajonės apie kitą realybę.

 

Reformistai sako, kad yra trumparegiška ir egoistiška veikti pagal savo norus. Juk turime kovoti už savo vaikų ateitį. Privalome atsisakyti norų (automobilio, atostogų, šildymo, savo poreikių ir troškimų) ir sunkiai dirbti tam, kad geriau gyventų mūsų vaikai. Tai neįprasta logika. Argi ne lygiai toks pat mūsų tėvų pasiaukojimas 6 ir 7-ąjame dešimtmetyje sukėlė tą chaosą, kuriame mes gyvename šiandien? Mes esame tie vaikai, dėl kurių jie kentėjo ir dirbo. Dėl mūsų tėvai kariavo dviejuose karuose, pergyveno krizę ir sukūrė atominę bombą. Jie nebuvo egoistai, jie pakluso. Viskam, kas sukurta ant pasiaukojimo ir atsisakymo pamatų, reikia dar daugiau pasiaukojimo ir atsisakymo. Mūsų tėvai negali gerbti mūsų egoizmo, nes jie negerbė savojo... Labiausiai neišvystytas yra ne Trečiasis ar Ketvirtasis pasaulis, o mūsų egoizmas ir troškimai.

 

Kai kurie politiniai moralistai galėtų paprieštarauti, kad negalima svajoti apie utopijas, kai milijonai miršta iš bado, yra kankinami koncentracijos stovyklose, deportuojami ir žudomi, kai atimamos pagrindinės žmogaus teisės. Kai išlepinti vartotojiškos visuomenės vaikai pildo savo pageidavimų sąrašus, kiti net nemoka rašyti ar neturi laiko savo troškimams. Tačiau kai kurie iš mūsų miršta nuo heroino, kiti nusižudo ar tampa proto ligoniais. Taigi kieno kančia yra didesnė? Ar galime išmatuoti kančią? O jei nebūtų jokios kančios, ar mūsų troškimai būtų nerealūs, nes kiti yra blogesni už mus arba mes esame blogesni už juos?  

 

Būtent tada, kai veikiame bandydami apsisaugoti nuo blogio arba tada, kai manome, kad „kiti“ yra blogesni, mes padedame Mašinai. Tokiu būdu mes nuolat verčiami reaguoti į Mašinos iniciatyvas. Nuolat vyksta siaubingi skandalai, neįtikėtini įžūlumo pasireiškimai, provokacijos, į kurias būtina sureaguoti. Taip praeina mums skirti 70 metų. Taip praslenka 70 metų ir tiems „blogesniesiems“. Mašina laiko mus nuolat užsiėmusius, nes nori apsaugoti mus nuo savo amoralių svajonių suvokimo. Mašina susiduria su sunkumais tik tada, kai mes imame veikti sau. Kol mes tik reaguosime remdamiesi „moraliniais skirtumais“, liksime bejėgiai sraigteliai, vystymosi variklyje sproginėjančiomis molekulėmis. Mes esame silpni, o Mašina turi daugiau galių išnaudoti silpnuosius.

 

Moralizmas yra Mašinos ginklas, realizmas – irgi. Mašina suformavo realybę ir išmokė mus suvokti ją Mašinai tinkamu būdu. Nuo Dekarto ir Niutono laikų ji suskaitmenino mūsų mintis ir realybę. Ji įspraudė pasaulį ir mūsų dvasią į „taip arba ne“ rėmus. Mes tikime realybe, nes esame prie jos pripratę. Iki tol, kol priimame skaitmeninę kultūrą, išskaidžiusią mūsų svajones, sentimentus ir idėjas. Svajonės ir utopijos sterilizuojamos romanuose, filmuose ir komercinėje muzikoje. Tačiau realybė patiria krizę, kiekvieną dieną vis daugėja įtrūkimų, tad „taip arba ne“ pasirinkimas atrodo vis labiau apokaliptiškai. Kraštutinė mašinos realybė yra jos susinaikinimas.

 

Mūsų realybė, kita naujų ir senų svajonių realybė, negali įkliūti į „taip arba ne“ tinklą. Ji atmeta ir apokalipsę, ir status quo. Apokalipsė ar Evangelija, pasaulio pabaiga ar utopija, viskas arba nieko – kitų realių galimybių nėra. Šioje realybėje mes lengvabūdiškai renkamės vieną ar kitą. Tarpiniai požiūriai, kaip „viltis“, „pasitikėjimas“, „kantrybė“, yra tiesiog kvaili ar paprasčiausias savęs apgaudinėjimas. Vilties nėra. Turime rinktis.

 

Nebūtis tapo realesne galimybe nei nihilistai galėjo leisti sau pagalvoti. Šia prasme reikia įvertinti Mašinos pasiekimus. Galų gale mes priartėjome prie nebūties! Galime iš karto nužudyti mus visus! Neprivalome išlikti! Nebūtis beveik tampa realiu gyvenimo būdu su savo filosofais (Cioranas, Schopenhaueris, budizmas, Glucksmannas), savo mada (juodi, nepatogūs rūbai), muzika, namų įrengimu, tapyba ir pan. Apokaliptikai, nihilistai, pesimistai ir mizantropai savo požiūriui pateisinti jau turi gerų argumentų.

 

Galų gale, jei mes transformuotume į vertybes visą „gyvenimą“, „gamtą“ ir „žmoniją“, liktų tik totalitarizmo rizika, biokratija ar ekofašizmas. Kai aukojame laisvę tam, kad išgyventume, gimsta naujos idėjos, užteršiančios svajones ir troškimus. Pesimistai yra tikrai laisvi, laimingi ir kilniaširdžiai. Pasaulis niekada nebeegzistuos be susinaikinimo galimybės, nes individo gyvenimas yra našta, jei nėra galimybės iš jo išeiti nusižudant. Nebūtis išlieka. Galbūt reikia tik šiek tiek daugiau laiko, kad nebūtis taptų priimtinesnė.

       
(bus daugiau)

www.evolutionzone.com vertė RB.

2010 07 07