Bob Black. Darbo panaikinimas (1)
Bob Black. DARBO PANAIKINIMAS

bob black       Bobas Blackas (g. 1951) – JAV gyvenantis teisininkas, anarchistas, rašytojas. Studijų metais dalyvaudamas naujųjų kairiųjų judėjime, Bobas nusivylė autoritarine socialistine ideologija ir, atradęs anarchizmą, įdėjo daug pastangų tyrinėdamas autoritarinius tariamai „antiautoritarinių“ grupių polinkius.

 

7-ojo dešimtmečio pabaigoje jis buvo vienas pirmųjų, pradėjusių kalbėti apie tai, kas dabar vadinama postkairiuoju anarchizmu. Savo skandalingais tekstais jis kritikavo daugelį kairiųjų, aktyvistų ir anarchistų šventųjų karvių. Esė „Mano anarchizmo problemos“ jis rašė: „Vadinti save anarchistu reiškia susitapatinti su neprognozuojamomis asociacijų kryptimis, su dariniu, kuris nebus vienodas dviems žmonėms, įskaitant ir anarchistus“.

 

Nors ir nepriskirdamas savęs anarchoprimityvistams, jis stipriai įtakojo jų tekstus. 8-ojo dešimtmečio pradžioje jis kritikavo branduolinio moratoriumo judėjimą („Antibranduolinis teroras“), radikalųjį feminizmą („Feminizmas kaip fašizmas“) ir libertarus („Libertarai kaip konservatoriai“). Vienas daugiausiai skaitomų Bobo tekstų yra esė „Darbo panaikinimas“.

 

Štai ką Bobas Blackas rašo apie savo viešai skelbiamus tekstus: „Kodėl šunys laižo savo kiaušinius? Nes jie tai gali. Kodėl aš viešinu šiuos tekstus elektroninėje erdvėje? Nes galiu. Atsitiko taip, kad jie yra vieninteliai mano tekstai, surinkti kompiuteriu ar nukopijuoti naudojant kompiuterį. Nesu kompiuterių fanatikas. Dirbu su archaišku IBM kompiuteriu, naudodamas (galit nušvilpti mane) WordPerfect 5.1. Neturiu modemo, neturiu elektroninio pašto. Žinau, kad kai kurie iš šių tekstų atsidūrė internete mano valia, bet paprastai – ne. Neturiu nieko prieš. Visus šiuos tekstus ar failus, kaip juos mėgsta vadinti technokratai, leidžiu kopijuoti ar perspausdinti bet kuria forma ar formatu, tik teisingai parašykite mano vardą ir pavardę.“

 

darbo panaikinimasBob Black. Darbo panaikinimas

 
Niekas niekada neturi dirbti.
 

Darbas yra beveik viso skurdo pasaulyje šaltinis. Beveik visas mums rūpintis blogis kyla iš darbo ar iš gyvenimo pasaulyje, kuris sukurtas darbui. Norėdami nutraukti kančias, turime nebedirbti.

 

Tai nereiškia, kad turime nutraukti bet kokią veiklą. Turime sukurti naują gyvenimo būdą, besiremiantį žaidimu, t.y. gaivališkomis linksmybėmis, bendruomeniškumu ir galbūt netgi menu. Žaidimas yra ne tik vaikų žaidimas, nors vien tai jau yra vertinga. Kviečiu kolektyviniam nuotykiui, per kurį būtų galima patirti visuotinį džiaugsmą ir laisvai persipynusį bendruomeniškumą. Žaidimas nėra pasyvus. Be jokios abejonės, visiškam tinginiavimui ir atsipalaidavimui mums reikia žymiai daugiau laiko už tą, kuriuo galėjome mėgautis iki šiol priklausomai nuo pajamų ir užimamų pareigų. Tačiau atsistatę po sekinančio darbo, beveik visi mes norime ką nors veikti. Oblomovizmas ir stachanovizmas yra dvi to paties medalio pusės.

 

Gaivališkas gyvenimas visiškai nesuderinamas su mus supančia realybe. Jis tik blogina „realybę“ – tą gravitacinę skylę, susiurbiančią paskutinius gyvybingumo likučius, vis dar skiriančius mūsų egzistenciją nuo paprasto išgyvenimo. Juokingiausia, o gal ir ne, kad visos senos ideologijos yra konservatoriškos, nes jos tiki darbu. Kai kurios jų, pvz., marksizmas ir daugelis anarchizmo krypčių, darbu tiki dar karščiau, nes daugiau beveik neturi kuo tikėti.

 

Liberalai sako, kad turime nutraukti darbo diskriminaciją. Konservatoriai palaiko teisės į darbą įstatymus. Sekdamas aikštingojo Karlo Marxo žento Paulo Lafargue pėdsakais, aš palaikau teisę į tingėjimą. Kairieji teikia pirmenybę visiškam darbo užimtumui. Kaip ir siurrealistai, bet tik nejuokaudamas, aš pirmenybę atiduodu visiškai bedarbystei. Trockistai agituoja už nuolatinę revoliuciją. Aš agituoju už nuolatines linksmybes.

 

Visi ideologai gina darbą ir planuoja priversti kitus žmones dirbti už juos, bet keistai vengia tai pripažinti. Jie varinėja nesibaigiančias kalbas apie atlyginimus, darbo sąlygas, išnaudojimą, produktyvumą ir pelningumą. Jie mielai kalba apie viską, tik ne apie darbą. Tie už mus galvojantys ekspertai retai kada dalijasi savo išvadomis apie darbą, apie jo reikšmę visų mūsų gyvenime. Jie ginčijasi tarpusavyje dėl detalių.

 

Profsąjungos ir vadyba sutinka, kad mums reikia parduoti savo gyvenimo laiką už egzistencijos galimybę, nors ir nesutaria dėl kainos. Marksistai mano, kad mums turi vadovauti biurokratai. Liberalai mano, kad mums turi vadovauti verslininkai. Feministai nesuka galvos dėl vadovybės, jei tik vadovaus moterys. Visiškai aišku, kad tie ideologinio turgaus prekeiviai skirtingai įsivaizduoja galios grobio dalybas. Lygiai taip pat aišku, kad nė vienas jų nesipriešina galiai ir visi nori, kad mes ir toliau dirbtume.

 

Galbūt jau nebesupranti, ar aš juokauju, ar kalbu rimtai. Aš ir juokauju, ir kalbu rimtai. Būti linksmam – ne tas pats, kas būti juokingam. Žaidimas neprivalo būti lengvabūdiškas, net jei lengvabūdiškumas nėra smulkmena. Labai dažnai į lengvabūdiškumą mes žiūrime per daug rimtai. Norėčiau, kad gyvenimas būtų žaidimas, didelis žaidimas. Aš norėčiau žaisti visada.

 

Alternatyva darbui nėra vien tik dykinėjimas. Lygiai kaip snūduriavimo malonumas, jis visada malonesnis, kai įsiskverbia į kitas pramogas ir praėjusius laikus. Aš toli gražu nesu už valdomą laiką – disciplinuotą apsauginį vožtuvą, vadinamą „laisvalaikiu“. Laisvalaikis yra nedarbas dėl darbo. Laisvalaikis yra laikas, praleistas atgaunant jėgas po darbo, siautulingai, bet beviltiškai bandant užmiršti darbą. Daugelis grįžta po atostogų tokie išsekę, kad laukia nesulaukia tos valandos, kada vėl grįš į darbą ir galės atsikvėpti. Pagrindinis skirtumas tarp darbo ir laisvalaikio yra tas, kad darbe už susvetimėjimą ir nuovargį bent jau užmokama.

 

Aš nežongliruoju apibrėžimais. Kai sakau, kad noriu panaikinti darbą, tai ir turiu galvoje. Tačiau tai sakydamas, noriu paprastai ir suprantamai paaiškinti terminus. Pateikiu patį trumpiausią darbo apibrėžimą: darbas yra prievartinis darbas, t.y. prievartinė gamyba. Abu šie elementai yra esminiai. Darbas yra ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis vykdoma prievarta pagal pyrago ar botago principą (pyragas gali veikti ir kaip botagas).

 

Anaiptol ne visa kūryba yra darbas. Darbas niekada nedirbamas dėl paties darbo. Darbas dirbamas tikintis produkto, kurį pagamina darbuotojas (dažniau – kitas darbuotojas). Tai yra būtina darbo sąlyga.

 

Taip apibrėždamas darbą, aš jį niekinu. Tačiau darbas paprastai yra dar blogesnis nei teigia apibrėžimai. Darbui būdingas dominavimas ilgainiui dar padidėja. Išsivysčiusiose, darbu besiremiančiose visuomenėse, įskaitant ir visas pramonines visuomenes, kapitalistines ar „komunistines“, darbas neišvengiamai įgauna ir kitus bruožus, pabrėžiančius jo bjaurumą.

 

Darbas tampa tarnyba, t.y. darbu už atlygį. Tai daugiau būdinga „komunistinėms“ nei kapitalistinėms šalims, kur valstybė yra beveik vienintelis darbdavys, o visi kiti – darbuotojai. Tai reiškia, kad parduodi save išsimokėtinai. 95% dirbančių amerikiečių dirba kažkam kitam. Sovietų Sąjungoje, Kuboje, Kinijoje ar bet kokioje kitoje „komunistinio“ modelio šalyje šis skaičius siekia 100%. Tik varginamame sunkumų Trečiojo pasaulio – Meksikos, Indijos, Brazilijos, Turkijos – laikinose pastogėse susibūrę žemdirbiai išsaugojo tradicinę, keliems tūkstantmečiams būdingą tvarką – sumokėję mokesčius (išpirką) valstybei ar nuomą parazituojantiems žemės savininkams, jie paliekami patys sau. Net toks netobulas sandėris ima atrodyti visai neblogai, nes šiuolaikiniame pasaulyje viskas dar prasčiau.

 
 

Visi pramonės (ir kontorų) darbuotojai yra tarnai, o jų vergišką nuolankumą užtikrina nuolatinė priežiūra. Žmonės ne tik dirba, jie turi „darbo vietas“. Vienas žmogus nuolatos vykdo vieną ir tą pačią gamybinę užduotį. Darbo užduotyje gali slypėti dalelė vidinio susidomėjimo (nors vis daugiau darbų, kuriuose to nėra), tačiau privaloma monotonija sunaikina bet kokias džiugesio galimybes. „Darbas“, kaip pramoga, gali kuriam laikui sudominti, bet dirbant jį 40 valandų per savaitę, neturint galimybės ką nors keisti, kuriant pelną savininkams, kurie niekuo neprisideda, nesant galimybių dalintis užduotimis ar paskirstyti darbą tarp visų dirbančiųjų, darbas tampa tik našta.

 

Taip atrodo tikrasis darbo pasaulis – biurokratinės painiavos, seksualinio priekabiavimo ir diskriminacijos pasaulis, kurį valdo savo pavaldinius išnaudojantys ir atpirkimo ožiais verčiantys bosai, pagal bet kokius racionalius-techninius kriterijus verti tik kulkos į kaktą. Tačiau realiame pasaulyje kapitalizmas pavaldus tik racionaliam gamybos didinimui ir pelnui, kurį nusavina kontrolę organizuojantys bosai.

 

Ši daugelio darbuotojų patiriama degradacija yra daugybės pažeminimų, vadinamų „disciplina“, pasekmė. Foucault šį fenomeną pavertė pernelyg sudėtingu, nors iš esmės jis gana paprastas. Disciplina susideda iš visų totalitarinės kontrolės priemonių darbo vietoje – priežiūros, mechaniško darbo, primesto darbo tempo, gamybos normų, atsižymėjimo įeinant ir išeinant, ir pan. Disciplina yra tai, kas jungia gamyklą, kontorą ir parduotuvę su kalėjimu, mokykla ir psichiatrine ligonine. Tai yra istoriškai originalu ir kartu baisu. Disciplinos nesugebėjo įdiegti net tokie demoniški senovės diktatoriai kaip Neronas, Čingischanas ir Ivanas Rūstusis. Savo negeriems ketinimams įgyvendinti jie, priešingai nei šiandieniniai despotai, neturėjo tinkamų kontrolės priemonių. Disciplina yra šėtoniškas modernios kontrolės būdas, ir šis naujoviškas išradimas turi būti sunaikintas pirmai progai pasitaikius.

 

Toks yra „darbas“. Kažkas visiškai priešingo yra žaidimas. Žaidimas visada yra savanoriškas. Jei žaidimas primetamas jėga, jis tampa darbu. Tai aksioma. Bernie de Kovenas apibrėžė žaidimą kaip „pasekmių išvengimą“. Visiškai neteisinga manyti, kad žaidimas nėra svarbus. Esmė ne ta, kad žaidimas nesukelia pasekmių. Taip sakoma norint sumenkinti žaidimą. Esmė ta, kad pasekmės, jei tokios pasireiškia, yra nemokamos. Žaidimas tampriai susijęs su dovana, žaidimas ir dovanojimas yra dvi to paties impulso – žaidimo instinkto – pusės. Abu jie aristokratiškai niekina pasekmes.

 

Žaidėjas kažką gauna iš žaidimo, būtent dėl to jis ir žaidžia. Tačiau svarbiausias atlygis yra veiklos, kokia ji bebūtų, patirtis. Kai kurie dėmesingi žaidėjai, pvz., Johanas Huizinga (Homo ludens), apibrėžia tai kaip žaidimo žaidimą arba taisyklių laikymąsi. Gerbiu Huizingo erudiciją, bet atmetu jo apribojimus. Yra daugybė puikių žaidimų (šachmatai, tinklinis, monopolis, bridžas), kurie žaidžiami laikantis taisyklių, tačiau žaisti galima ne tik šiuos žaidimus. Pokalbiai, seksas, šokiai, kelionės – ši veikla nevaržoma jokių taisyklių, bet tikrai priskirtina žaidimams. Taisyklėmis, kaip ir visu kitu, irgi galima žaisti.

 

Darbas tyčiojasi iš laisvės. Oficialiai teigiama, kad visi mes turime savo teises ir gyvename demokratijoje. Kiti, kuriems nepasisekė ir kurie nėra laisvi kaip mes, turi gyventi policinėse valstybėse. Valdžia juos nuolatos prižiūri. Valstybės biurokratai kontroliuoja smulkiausias jų kasdienio gyvenimo detales. Juos valdantys pareigūnai viešai ar privačiai atsakingi tik aukščiau esantiems. Už nesutikimą ir nepaklusimą griežtai baudžiama. Informatoriai nuolat pranešinėja valdžiai apie padėtį. Ir visa tai laikoma labai blogu dalyku.

 

Taip ir yra, nors tai puikiausiai tinka šiuolaikinės darbo vietos apibūdinimui. Liberalai, konservatoriai ir dėl totalitarizmo virkaujantys libertarai yra apsimetėliai bei veidmainiai. Bet kurioje destalinizuotoje, nuosaikioje diktatūroje yra daugiau laisvės nei eilinėje Amerikos darbo vietoje. Kontoroje ar gamykloje rasi tą pačią kalėjimams ir vienuolynams būdingą hierarchiją bei discipliną. Tiesą sakant, Foucault ir kiti parodė, kad kalėjimai ir gamyklos atsirado beveik tuo pačiu metu, ir jų valdytojai vieni iš kitų sąmoningai skolinosi kontrolės mechanizmus.

 

Darbuotojas yra vergas, dirbantis ne visą dieną. Bosas pasako, kada ateiti į darbą, ką dirbti ir kada išeiti. Jis pasako. kiek reikia pagaminti ir kaip greitai. Jam niekas netrukdo šią kontrolę paversti žeminančiu kraštutinumu. Jei užsimanys, jis gali nurodyti, kokius rūbus tau vilkėti ir kada eiti į tualetą. Jis gali tave atleisti kada panorėjęs, su priežastimi ar be jos. Tave ne tik atleis, bet ir atims bedarbio pašalpą. Jis šnipinėja tave pasitelkdamas savo skundikus ir vadovus, kaupia kiekvieno darbuotojo dosjė. Atsikalbinėjimas laikomas „nepaklusnumu“, tarytum darbuotojas būtų vaikas. Vaikai, motyvuojant jų tariamu nebrandumu, namuose ar mokykloje patiria tą patį. Ką tai byloja apie vaikų tėvus ar mokytojus?

 

Mano aprašyta nuvertinanti dominavimo sistema reguliuoja daugiau nei pusę daugumos moterų ir vyrų aktyvaus laiko, ir tai trunka visą gyvenimą. Nebus klaidinga mūsų sistemą vadinti demokratija, kapitalizmu ar, dar geriau, industrializmu, bet tikrasis jos vardas yra gamyklinis fašizmas ir kontoros oligarchija. Bet kas, sakantis, kad dirbantys žmonės yra laisvi, yra kvailys arba melagis. Esi tuo, ką darai. Jei dirbi nuobodų, kvailą ir monotonišką darbą, didelė tikimybė, kad tapsi nuobodžiu, kvailu ir monotonišku.

 

Darbas žymiai geriau nei idiotus ugdanti televizija ar švietimo sistema paaiškina aplink mus vykstantį kretinizacijos procesą. Visą gyvenimą griežtai reglamentuojami, nuo pat mokyklos baigimo pristatomi prie darbo, pradžioje ribojami šeimos, vėliau – slaugos namų, žmonės pripranta prie hierarchijos ir psichologinės vergijos. Jų polinkis autonomijai toks atrofuotas, kad laisvės baimė atsiduria tarp kitų racionaliai pagrindžiamų fobijų. Paklusnumo pamokos darbe persiduoda į jų šeimas, politiką bei kultūrą, tokiu būdu sistema tik dar labiau sustiprinama. Kai darbo vietoje iš žmonių išsunkiamas gyvybingumas, jie lengviau paklūsta hierarchijai ir ekspertų diktatui visose kitose srityse. Jie priprato prie to darbo vietoje.

 

Mes esame taip arti darbo pasaulio, kad nebematome, ką jis su mumis daro. Norėdami suvokti dabartinės mūsų padėties kraštutinumus ir patologijas, turime remtis stebėtojais iš išorės, iš kito laikmečio ar kitos kultūros. Praeityje „darbo etika“ atrodė nesuvokiama ir, ko gero, Weberis buvo netoli tiesos jos atsiradimą susiedamas su religija, kalvinizmu, kuris, jei būtų atsiradęs šiandien, tuojau pat būtų teisingai pavadintas kultu. Kaip ten bebūtų, kalbėdami apie darbą mes galime remtis senovės išmintimi. Senovėje žmonės matė darbą tokį, koks jis ir yra, ir toks požiūris buvo plačiai paplitęs. Kalvinistų juodaskvernių požiūris įsitvirtino ne dėl pranašų ištarmių, o dėl įvykusios pramoninės revoliucijos.

 

Įsivaizduokime, kad darbas nepavertė žmonių apkvailintais vergais. Manykime, kad, nepaisant psichologų išvedžiojimų, darbas neturėjo jokio poveikio charakterio formavimuisi. Apsimeskime, kad darbas nėra nuobodus, varginantis ir žeminantis, nors visi mes žinome, kad būtent taip ir yra. Net ir tuomet darbas vis dar pavers niekais visas mūsų humanistinius ir demokratinius siekius vien todėl, kad jis užima tiek daug mūsų laiko. Sokratas sakė, kad iš fizinį darbą dirbančių darbininkų išeina prasti draugai ir blogi piliečiai, nes jie neturi laiko savo draugystės ir pilietiškumo priedermėms vykdyti. Jis buvo teisus.

 

Dirbdami mes nuolatos žvilgčiojame į laikrodį. O vienintelis „laisvas“ laisvalaikio dalykas yra tas, kad jis bosui nieko nekainuoja. Laisvalaikis reikalingas pasiruošti darbui, vykti į darbą, grįžti iš darbo ir atsistatyti po darbo. Laisvalaikis yra eufemizmas, savitai nusakantis būdą, kuriuo darbininkas savo pastangomis transportuojamas į darbo vietą ir prisiima atsakomybę dėl savo darbingumo palaikymo ir atsistatymo. Anglis ir plienas to nedaro. Tekinimo staklės ir spausdinimo mašinėlės to nedaro. Tačiau darbininkai daro. Nenuostabu, kad Edwardas G. Robinsonas viename savo filmų sušunka: „Darbas skirtas mulkiams!“.

 

Platonas ir Xenophonas akivaizdžiai sutinka su Sokrato mintimis apie žlugdantį darbo poveikį darbininkui kaip piliečiui ir kaip žmogui. Herodotas panieką darbui laikė tuo metu zenite buvusios klasikinės Graikų kultūros atributu. Romėnas Ciceronas sakė: „Parduodantis savo darbą už pinigus, parduoda ir save, ir taip prilygina save vergui“. Jo šviesios įžvalgos šiandien retai girdimos.

 

Šiuolaikinės primityvios visuomenės, jei nežiūrėsime į jas iš aukšto, taip pat turi ką pasakyti ir dažnai nustebina antropologus savo išmintimi. Vakarų Irane gyvenantys kapauku, anot Posposilo tyrimų, vadovaujasi gyvenimo pusiausvyros idėja, pagal kurią jie dirba tik kas antrą dieną. Poilsio diena skiriama „atgauti prarastą galią ir sveikatą“. Mūsų protėviai net iki XVIII a., kai jie jau buvo smarkiai priartėję prie keblios mūsų padėties, bent jau suvokė, ką mes užmiršome – kitą industrializacijos pusę. Jų religinis pasišventimas „Šv. Pirmadieniui“, prieš 150-200 metų de facto įtvirtinusiam 5 dienų darbo savaitę, varė į neviltį pirmuosius fabrikų savininkus.

 

Praėjo nemažai laiko, kol žmonės pasidavė varpo – laikrodžio pirmtako – tironijai. Tiesą sakant, tam prireikė vienos ar dviejų kartų, kol suaugusius vyrus prie staklių pakeitusios klusnios moterys ir vaikai prisitaikė prie pramonės poreikių. Tuo tarpu išnaudojami žemdirbiai atsiėmė žymią laiko dalį iš žemvaldžiams skirto darbo. Pasak Lafargue, ketvirtadalis Prancūzijos valstiečių kalendoriaus buvo skirta sekmadieniams ir atostogoms. Chajanovas ištyrė, kad carinės Rusijos kaimuose, toli gražu ne progresyvioje visuomenėje, ketvirtadalis ar penktadalis valstiečio dienos darbo laiko buvo skiriama poilsiui. Gamybos kontrolės lygiu mes akivaizdžiai lenkiame šias praeities visuomenes. Išnaudojami mužikai stebėtųsi, kodėl mes apskritai dirbame. Turėtume stebėtis ir mes.

 
Bus daugiau.

www.inspiracy.com vertė RB

2010 12 19
 
Bobas Blackas

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti