Slavoj Žižek. Smurtas (1). Lietuviško vertimo redakcijos žodis ir lietuviško leidimo pratarmė
Slavoj Žižek. SMURTAS

zizek_smurtasKnygoje „Smurtas“ slovėnų filosofas ir socialinis kritikas Slavojus Žižekas analizuoja dvi objektyvaus smurto rūšis: „simbolinį“ smurtą, kurį įkūnija kalba ir jos formos, bei „sisteminį“ smurtą, kuris apibūdinamas kaip katastrofiškas mūsų pasaulyje funkcionuojančių ekonominių ir politinių sistemų padarinys. Pasak S. Žižeko, mes susikoncentruojame ties subjektyviomis smurto išraiškomis, tokiomis kaip prievarta, žmogžudystė, terorizmas ar karas, ir nekreipiame dėmesio į objektyvųjį smurtą.

 

Daugiausia dėmesio knygoje skiriama sisteminiam smurtui. S. Žižekas teigia, kad mūsų subjektyvus pasipiktinimas tokiomis smurto išraiškomis kaip terorizmo atakos, svarbaus politiko nužudymas ar savižudžiai sprogdintojai mus apakina, ir mes nebepastebime objektyvaus smurto pasaulyje, t.y. smurto, kuriame mes esame smurtautojai, o ne tik nekalti stebėtojai. S. Žižeko knygą „Smurtas“ 2010-ųjų pabaigoje išleido DEMOS kritinės minties institutas.

 

LIETUVIŠKO VERTIMO REDAKCIJOS ŽODIS


Slavojaus Žižeko Smurtas (Violence), originalo kalba pirmą kartą išleistas 2008 metais, – tai bandymas apmąstyti smurto proveržius mūsų visuomenėse. Knygoje vengiama banalių samprotavimų apie smurtą, kai konkrečios jo apraiškos aiškinamos paviršutiniška priežasčių seka, o pats smurtas demonizuojamas. Viena svarbiausių Smurto minčių – tai primygtinis reikalavimas atsitraukti nuo gundančio smurto spektaklio, nuo konkrečių jo apraiškų tam, kad būtų galima suprasti jas generuojantį kontekstą.

 

Šia prasme knyga ypač aktuali Lietuvai, kurioje viešos diskusijos apie smurtą ir riaušes yra itin primityvios ir giliai ideologizuotos. Tai knyga, kuri padės atsakyti į daugybę mums svarbių klausimų. Kas įvyko 2009 sausio 16 dieną, kai minios žmonių susirinko prie Seimo protestuoti prieš dešiniųjų Vyriausybės politiką? Kaip paaiškinti šį pirmą smurto proveržį Lietuvoje? Kaip turėtume suprasti cinišką valstybės reakciją – ašarines dujas, gumines kulkas ir dešimtis sužeistų Lietuvos piliečių? Kas yra smurtas, kokios jo formos ir kaip jis reiškiasi nūdienos pasaulyje?

 

Viešas diskusijas Lietuvoje atidžiai sekantis skaitytojas neliks nepastebėjęs ironiško knygos viršelio. Viena iš šios knygos vertėjų filosofė Nida Vasiliauskaitė buvo melagingai apkaltinta dalyvavusi 2009-ųjų sausio 16 d. riaušėse. Vienintelis to „įrodymas“ buvo internete rasta sniego gniūžtę metančio nežinomo vaikino nuotrauka, kurios montažas puikuojasi viršelyje. Šie įžūlūs kaltinimai buvo tokie paveikūs, kad kaltinamosios namuose net apsilankė policija!

 

Minėta istorija, žinoma, yra akivaizdus farsas, todėl neverta į ją kreipti dėmesio. Tačiau yra viena svarbi išlyga. Šis nutikimas ne tik byloja apie nemokšišką Lietuvos valstybės prievartos aparatą, pasiryžusį bet kada neteisėtai pažeisti žmogaus teisę į privatumą. Jis taip pat liudija, kaip veikia su tautiškumu pavojingai flirtuojanti dominuojanti ideologija, kuriai bet kokia socialiai angažuota socialinė kritika yra „Tautos“ ir „Valstybės“ išdavystė.

 

***


Žodžiai karpo mūsų patiriamą realybę ir kiekvienos kalbos žodžiai tai daro savaip. Perkelti „iš vieno pasaulio į kitą“ tai, kas yra ištarta apmąsčius kiekvieną žodį, išmatavus atstumą ir kryptį, kuria tas žodis mus nuneš, – tai nuolatinis Slavojaus Žižeko rūpestis, – yra sudėtinga užduotis. O rezultatas – neišvengiamai šališkas.

 

Todėl siekdami, viena vertus, išlikti kuo arčiau autoriaus teksto, išlaikyti kertinius signifikantus ir, kita vertus, bandydami sušvelninti jų skambesį lietuviškai ausiai, mes sutarėme dėl savito kai kurių sąvokų vertimo, kuris toli gražu ne visada yra ištikimas lietuviškai kai kurių autorių vertimo tradicijai.

 

Tai ypač taikytina prancūzų psichoanalitiko Jacques’o Lacano vartotoms sąvokoms, kuriomis remiasi Slavojus Žižekas. Minėtinos kelios iš jų.

 

Norėdami perteikti sąvokos „Signifiant Maître“ (angl. Master Signifier) reikšmę, mes stabtelėjome prie žodžių junginio „diktuojantis signifikantas“. Tokiu vertimu stengėmės pabrėžti būtent patį diskursyvinį signifikanto funkcionavimo pobūdį. Diktuojantis signifikantas tiesiog savaime ir vien dėl to, kad yra girdimas ir tariamas, struktūruoja ir tvarko subjekto prasmių lauką.

 

Plėtodami skirtį tarp J. Lacano apibrėžtų ir S. Žižeko perimtų patyrimo registrų „Réel“ (angl. Real) ir „réalité“ (angl. Reality), mes nusprendėme nelietuvinti jų (ar vieno iš jų) ir versti atitinkamai „Realumas“ ir „realybė“. Taip yra dėl keleto priežasčių. Vengėme papildomų teorinių vingrybių ir galimo vieno iš šių registrų diskvalifikavimo (katras iš jų „tikresnis“?). O sykiu siekėme likti kuo arčiau lakanistų rūpesčio traktuoti kiekvieną iš šių registrų su tokia pačia pagarba. Galų gale stengėmės nepamiršti I. Kanto „leer“ vokiškos šaknies, dėl kurios (o tiksliau, dėl savo pamėgtos inversijos) J. Lacanas konceptualizavo Realumo („Réel“) registrą. Siekdami aiškumo, norėtume čia pasiūlyti vadinamosios „gyvo modelio“ tapybos ateljė metaforą. Susidūrimo su kūno nuogumu trauma priklauso Realumo registrui. Tai, kaip šios situacijos dalyviai ją interpretuoja, ką suvokia, įsivaizduoja ir kaip galų gale tą savo matymą perteikia paveiksle – visa priklauso realybės registrui. Būtina trumpai paminėti ir vadinamąjį simbolinį registrą – tai, kas institucionalizuoja intersubjektyvius santykius, paskirsto veikėjų vietas tam tikru būdu ir taip įgalina įvykti būtent tai, kas vyksta.

 

Baigdami norėtume atkreipti dėmesį į šioje knygoje dažnai vartojamų ir teksto reikšmei ypač svarbių angliškų žodžių envy ir resentment vertimą. Kadangi lietuvių kalboje nėra vienareikšmių šių žodžių analogų ir lietuvių kalba šiuos patyrimo aspektus perteikia skirtingai nei anglų, atitikmenis (pavydas, apmaudas, pagieža, resentimentas) mes rinkomės siekdami priartinti tekstą prie jo originalios reikšmės, atsižvelgdami į kontekstą, kuriame yra kalbama.

 

Dėkojame visiems prisidėjusiems prie šios knygos išleidimo: pirmiausia Slavojui Žižekui, kuris geranoriškai suteikė teisę DEMOS nemokamai išleisti šią knygą Lietuvoje, visiems DEMOS kritinės minties instituto kolegoms, ypač Andriui Smalinskui už jo triūsą maketuojant ir kuriant knygos dizainą, Nidai Vasiliauskaitei ir Aušrai Pažėraitei už vertimą, Aistei Tamošaitytei už kruopščią kalbos redakciją bei korektūrą ir visiems Naujosios kairės draugams, kuriems ir skiriame šią knygą. Gražių akimirkų skaitant!

 

Andrius Bielskis

Aušra Budrytė

 

LIETUVIŠKO LEIDIMO PRATARMĖ


Berlyno sienos nugriovimo 20-mečio jubiliejus privalo būti apmąstytas. Tapo įprasta pabrėžti „stebuklingą“ šios griūties prigimtį. Tai buvo lyg svajonės išsipildymas – nutiko šis tas neįsivaizduojama, ko niekas negalėjo numatyti net porą mėnesių prieš įvykius: įvyko laisvi rinkimai, komunistinis režimas subyrėjo lyg kortų namelis. Kas Lenkijoje galėjo įsivaizduoti laisvus rinkimus ir Lechą Wałęsą, išrinktą prezidentu? Kad ir kaip būtų, prie viso to reikia pridėti dar didesnį „stebuklą“, nutikusį po kelerių metų, – ekskomunistų sugrįžimą į valdžią laisvų demokratinių rinkimų keliu ir visišką L. Wałęsos marginalizavimą. Pastarasis politikas tapo dar nepopuliaresnis nei generolas Wojciechas Jaruzelskis, kuris prieš pusantro dešimtmečio numalšino „Solidarumą“ kariniu coup d’état.

 

Standartinis tokio radikalaus krypties pokyčio paaiškinimas – apeliacija į nebrandų daugumos utopizmą. Mat daugumos troškimai buvo prieštaringi, tiksliau, nenuoseklūs. Žmonės norėjo ir turėti pyragą, ir jį valgyti: jie norėjo gyventi naudodamiesi kapitalistine demokratine laisve ir materialistiniu pertekliumi, bet nemokėti už gyvenimą rizikos visuomenėje, tai yra neprarasti saugumo ir stabilumo, kurį daugiau ar mažiau garantavo komunistinis režimas. Kaip sarkastiškas Vakarų komentatorius teisingai pažymėjo, kilnios kovos už laisvę ir teisingumą realybė virto pamišimu dėl bananų ir pornografijos.

 

Neišvengiamai atėjęs nusivylimas sukėlė tris (kartais priešingas, kartais turinčias sąlyčio taškų) reakcijas: 1) „senų gerų“ komunistinių laikų nostalgiją, 2) dešiniųjų nacionalistinį populizmą, 3) pavėluotai atsinaujinusią antikomunizmo paranoją. Dvi pirmas reakcijas lengva suprasti. Komunizmo nostalgija neturėtų būti traktuojama itin rimtai: juk visiškai nebandoma iš tikrųjų grįžti į pilką socialistinę realybę, vadinasi, tai greičiau gedėjimo forma siekiant švelniai atsikratyti praeities. Dešiniųjų populistų iškilimas nėra Rytų Europos ypatybė – tai yra bendra visiems globalizacijos verpeto įtrauktiems kraštams. Kur kas įdomesnis antikomunizmo prisikėlimas praėjus dviem dešimtmečiams po įvykių. Šis reiškinys pateikia atsakymą į paprastą klausimą: jei kapitalizmas yra žymiai geresnis už socializmą, kodėl mūsų gyvenimai vis dar tokie apgailėtini? Ogi todėl, kad mes vis dar negyvename kapitalizmo sąlygomis, nes komunizmas, pasislėpęs už naujųjų savininkų ir vadybininkų, mus vis dar valdo...

 

Akivaizdus faktas, kad kai žmonės protestavo prieš komunistinį režimą Rytų Europoje, dauguma jų neprašė kapitalizmo. Jie norėjo socialinio saugumo, solidarumo, bent dalinio teisingumo. Jie norėjo laisvės gyventi savo gyvenimus už valstybės kontrolės ribų, susirinkti kartu ir kalbėti ką nori. Jie norėjo gyvenimo, grįsto paprastu atvirumu ir nuoširdumu, išlaisvinto iš primityvios ideologinės indoktrinacijos ir visa persmelkiančios ciniškos veidmainystės. Kaip teigė daugelis puikių analitikų, visuomenes įkvėpę idealai didele dalimi buvo paimti iš tos pačios socialistinės ideologijos – žmonės siekė to, ką geriausiai tiktų pavadinti „socializmu su žmogišku veidu“.

 

Kertinis klausimas štai koks: kaip mums interpretuoti šių utopinių vilčių griūtį? Dažniausiai tvirtinama, kad kapitalistinis realizmas yra tinkamiausias atsakymas. Žmonės paprasčiausiai nevertino kapitalizmo realistiškai, buvo pilni nebrandžių utopinių lūkesčių. Entuziastingai svaiginęsi pergale, iš ryto jie turėjo išsiblaivyti ir iš naujo imtis skausmingai mokytis realybės taisyklių. Tokią kainą reikėjo sumokėti už politinę ir ekonominę laisvę.

 

Praktiškai tai reiškė, jog Europos politinė kairė turėjo numirti du kartus: pirmiausia kaip totalitarinė komunistinė kairė, antrą kartą – kaip nuosaiki demokratinė kairė, kuri pastaraisiais metais praranda pozicijas Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Iš dalies šis procesas gali būti paaiškintas faktu, kad centro arba netgi konservatorių partijos, kurios baigia išstumti kairę, integravo daugelį vertybių, tradiciškai priklausiusių pastarajai (gerovės valstybę, mažumų toleranciją ir t. t.), pavyzdžiui, jei tokia politikė kaip Angela Merkel pasiūlytų savo politinę programą JAV, ja būtų atsikratyta kaip radikalia kairiąja...

 

Nūdienos postpolitinėje demokratijoje tradicinis socialdemokratiškos centro kairės ir konservatorių centro dešinės poliariškumas palaipsniui pakeičiamas nauju postpolitikos ir politikos poliariškumu: postpolitinės administracijos liberaliųjų technokratų, tolerantiškųjų daugiakultūrininkų partijos ir dešinieji populistai, aistringos politinės kovos šalininkai. Todėl visai nestebina, kad senieji centro oponentai (konservatoriai arba krikščionys demokratai ir socialdemokratai arba liberalai) dažnai yra priversti jungti jėgas prieš bendrą priešą.

 

Sigmundas Freudas rašė apie Unbehagen in der Kultur – nepasitenkinimą, „nepatogumą“ kultūroje. Šiandien, praėjus 20 metų po Berlyno sienos nugriovimo, mes išgyvename tam tikrą unbehagen, sietiną su liberaliu kapitalizmu, tad keltinas toks kertinis klausimas: kas artikuliuos šį nepasitenkinimą? Čia ir slypi didysis kairės uždavinys.

 

Slavoj Žižek

2009 m. sausio 29 d.

 

Daugiau tekstų iš knygos rasite „Anarchisto bibliotekoje”.

 

Slavoj. Žižek. Smurtas. Iš anglų kalbos vertė Andrius Bielskis, Nida Vasiliauskaitė, Aušra Pažėraitė. Vilnius: DEMOS kritinės minties institutas, 2010.

 

zizek_smurtas