Slavoj Žižek. Smurtas (4). Pirmas skyrius. SOS smurtas (2)
Slavoj Žižek. SMURTAS

zizek_smurtasLiberalaus komunizmo kaimas


M. Nighto Shyamalano Kaimo nuopelnas tas, kad parodoma gryniausia baime grįsto liberalių komunistų gyvenimo būdo forma. Tie, kurie lengva ranka nurašo M. N. Shyamalano filmus kaip žemiausio lygio new age kičą, veikiausiai gerokai nustebs.

 

Miškų apsupty įsikūręs Pensilvanijos kaimas (toks ir filmo pavadinimas) yra atkirstas nuo likusio pasaulio. Aplink pilna pavojingų pabaisų, kaimo gyventojų vadinamų „Tais, apie kuriuos mes nekalbame“. Daugelis kaimo gyventojų patenkinti susitarimu su pabaisomis: jie nekelia kojos į mišką, o pabaisos neina į miestelį. Kai jaunasis Liucijus Huntas sumano išvykti iš kaimo ieškoti naujų vaistų, iškyla konfliktas ir susitarimas sulaužomas. Liucijaus ir Ivy Walker, aklos kaimo lyderio dukters, sprendimas susituokti sukelia beprotišką kaimo idioto pavydą. Jis smeigia Liucijui ir vos nenužudo. Į žaizdą pakliuvusiai infekcijai išgydyti reikia vaistų iš pasaulio anapus.

 

Tada Ivy tėvas papasakoja miestelio paslaptį. Nėra jokių monstrų ir dabar – ne 1897 metai. Miestelio vyresnieji buvo dvidešimtojo amžiaus nusikaltimų aukų paramos grupės nariai, ir jie nusprendė visiškai pasitraukti iš savo laikmečio. Kadangi Walker tėvas buvo verslininkas milijonierius, jie galėjo sau leisti nusipirkti žemės. Įsigytą sklypą jie pavadino laukinės gamtos draustiniu, apjuosė didžiule tvora, pastatė gausybę sargybinių, papirko valstybės tarnautojus, kad šie neleistų lėktuvams skristi virš bendruomenės teritorijos, ir užsidarė joje, išgalvoję istoriją apie „Tuos, apie kuriuos mes nekalbame“, idant sustabdytų norinčius išvykti. Su tėvo palaiminimu Ivy pasprunka, sutinka draugišką sargybinį, kuris įduoda jai vaistų, ir grįžta išgelbėti sužadėtinio gyvybės.

 

Filmo pabaigoje kaimo vyresnieji nusprendžia toliau gyventi savo uždarą gyvenimą: paslapties nežinantiems bendruomenės nariams kaimo idioto mirtis pateikiama kaip įrodymas, kad pabaisos egzistuoja, ir tokiu būdu užtvirtinamas bendruomenės steigiamasis mitas. Aukojimo logika yra dar kartą patvirtinama (reasserted) kaip būtina bendruomenės sąlyga, kaip jos slaptas įsipareigojimas (bond).

 

Nenuostabu, kad daugelis kritikų nurašė filmą kaip blogiausią ideologinio pramano pavyzdį. „Nesunku suvokti, kodėl jį traukia kurti filmą apie laikmetį, kai žmonės nevaržomai reiškia savo emocijas ir kalba širdingomis frazėmis, arba kodėl jam patinka sukurti kaimą, kuris yra nepasiekiamas išoriniam pasauliui. Jis nekuria filmų. Jis kuria kokonus.“ Taigi svarbiausia filme yra troškimas sukurti uždarą autentiškumo pasaulį, kuriame nekaltumas yra saugomas nuo smurtaujančios modernybės galios. „Filmas pasakoja apie tai, kaip gyventi apsaugant savo tyrumą (innocence), kad jo neužterštų „pabaisos“; apie norą apsaugoti savo vaikus nuo žingsnio į nežinią. Jei šios „pabaisos“ sužeidė tave, tu nenori, kad jos sužeistų tavo vaikus, o jaunesnioji karta gali būti pasiryžusi rizikuoti.“

 

Atidžiau pažvelgus paaiškėja, kad filmas yra kur kas ambicingesnis. Recenzentai teigia, kad „filmas plėtoja Howardo Phillipso Lovecrafto tematiką – atšiaurus ir šaltas Naujosios Anglijos peizažas, netiesioginė nuoroda į kraujomaišą, tylios užuominos apie „Senuosius“, „Tuos, apie kuriuos nekalbame“. Bet jie pamiršo paminėti politinį kontekstą. Devynioliktojo amžiaus pabaigos sau pakankama (self-subsistent) bendruomenė primena daugelį utopinių socialistinių eksperimentų, vykusių Amerikoje. Tai nereiškia, kad lavkraftiška nuoroda į antgamtinį siaubą yra tik kaukė ar klaidinantis jaukas (lure). Turime du pasaulius: modernią, rizikuoti pasiryžusią visuomenę prieš seną uždarą prasmės pasaulį. Tačiau prasmės kaina yra ribota ir uždara erdvė, saugoma vardo neturinčių monstrų. Blogis ne šiaip pašalintas iš šio uždaro utopinio pasaulio. Jis pakeičiamas mitiniu pavojumi, kurį panaudojus bendruomenėje sudaroma paliaubų sutartis ir dėl kurio ji turi nuolat palaikyti nepaprastosios padėties būseną (state of emergency).

 

Išleisto filmo DVD pažiūrėję ištrintas scenas dažniausiai sutinkame, kad režisierius buvo teisus pašalinęs būtent tuos epizodus. Kaimo DVD yra išimtis. Vienoje ištraukoje vaizduojama pavojinga situacija (drill): Walkeris skambindamas varpu įspėja gyventojus greitai slėptis požeminėje slėptuvėje. Į šią vietą žmonės turi bėgti, kai puola pabaisos. Atrodo, lyg autentiška bendruomenė būtų galima tik nuolatinės grėsmės akivaizdoje, tik nepaprastosios padėties sąlygomis.

 

Šis pavojus, kaip sužinome, yra fabrikuojamas pagal visas totalitarizmo taisykles. Vidinis vyresniųjų bendruomenės narių ratas taip elgiasi tam, kad jaunoji karta nemėgintų palikti kaimo ir nerizikuotų brautis per mišką į degradavusį miestą. Blogis turi būti padvigubinamas: realus vėlyvojo kapitalizmo socialinio irimo blogis turi būti pakeistas archajišku, magišku, mitiniu monstrų keliamu pavojumi. Šis blogis yra pačių vyresniųjų rato dalis – jis išgalvotas jo narių. Atrodo, kad čia mes grįžtame prie Gilberto Keitho Chestertono Žmogaus, kuris buvo Ketvirtadienis. Šiame kūrinyje aukščiausias policijos vadas (authority) ir baisusis nusikaltėlis yra tas pats asmuo, kovojantis pats su savimi. Tariant protohėgeliškai, išorinė grėsmė, su kuria kovoja bendruomenė, yra jos pačios vidinė esmė.

 

O kas, jei tai kur kas arčiau tiesos, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio? Jei tikrasis mūsų visuomenių blogis yra ne kapitalistinė jų dinamika kaip tokia, bet mūsų bandymai ištrūkti iš jos ir juolab pasipelnyti kuriant uždaras bendruomenines erdves – pradedant aptvertomis bendruomenėmis (gated communities) ir baigiant rasiškai homogeniškomis ar religinėmis grupėmis? Kitaip tariant, galbūt svarbiausia Kaimo mintis yra bandymas parodyti, kad šiandien grįžimas į autentišką bendruomenę, kurioje kalba vis dar perteikia tikras emocijas, į socialistinės utopijos kaimą, tėra butaforija, kurią kaip kokį spektaklį gali pastatyti tik patys turtingiausi?

 

Pavyzdiniai blogio personažai šiandien yra ne paprasti vartotojai, kurie teršia aplinką ir gyvena yrančių socialinių saitų bei smurto pilname pasaulyje, bet tie, kurie tiesiogiai dalyvauja kuriant šias visuotinio niokojimo ir teršimo sąlygas, o sykiu išsiperka kelią ištrūkti iš jų, gyvena aptvertomis bendruomenėmis, valgo organišką maistą, atostogauja laukinės gamtos draustiniuose ir t. t.

 

Alfonso Cuaróno filme Žmonių vaikai, sukurtame Phyllis Dorothy James romano motyvais, liberalių komunistų kaimas yra pati Jungtinė Karalystė. 2027-aisiais žmonija yra tapusi nevaisinga. Jauniausias pasaulio gyventojas, gimęs prieš aštuoniolika metų, užmušamas Buenos Airėse. Jungtinė Karalystė nuolat gyvena nepaprastosios padėties sąlygomis. Antiteroristiniai būriai gaudo nelegalius imigrantus, o valstybinis galios aparatas administruoja nykstančius gyventojus, kurie vegetuoja nugrimzdę į sterilų hedonizmą. Hedonistinis palaidumas (permissiveness), naujos visuomeninio apartheido formos ir baime grįsta kontrolė – ar tai ne apie mūsų pačių šiandienos visuomenes? Bet štai A. Cuaróno genijaus mostas: „Dauguma futuristinių istorijų kalba apie Didįjį brolį, bet aš manau, kad tai dvidešimt pirmojo amžiaus požiūris į tironiją.

 

Šiandien veikianti tironija maskuojasi kitaip. Dvidešimt pirmojo amžiaus tironija vadinama „demokratija“. Štai kodėl A. Cuaróno pasaulio veikėjai nėra pilki, uniformuoti orveliški „totalitariniai“ biurokratai; tai apsišvietę, kultūringi demokratiniai biurokratai, kurių kiekvienas puoselėja savitą gyvenimo stilių. Kai pagrindinis herojus, siekdamas gauti specialų leidimą vienam pabėgėliui, aplanko savo buvusį draugą, dabar tapusį aukštu vyriausybės pareigūnu, mes įžengiame į Manhatano aukštesniajai klasei priklausančių gėjų porelės palėpę, kurioje už stalo sėdi neformaliai apsirengęs pareigūnas su savo luošu partneriu.

 

Akivaizdu, kad Žmonių vaikai nėra filmas apie nevaisingumą kaip biologinę problemą. Nevaisingumą, apie kurį kalba A. Cuaróno filmas, seniai diagnozavo Friedrichas Nietzsche. Pastarasis suvokė, jog Vakarų civilizacija juda link vadinamojo paskutinio žmogaus – apatiškos būtybės, neturinčios didingesnių aistrų ir įsipareigojimų. Nebegalėdamas svajoti, pavargęs nuo gyvenimo, jis niekuo nerizikuoja, siekia tik komforto ir saugumo, tolerancijos vienas kitam. „Truputėlį svaigalo ar šiaip kokio nuodo – ir žmogų štai sapnai malonūs greit aplanko. O jeigu nuodo to daugiau, tai ir mirtis gan maloni gyvybę jam nutraukia. (...) O šiaip jau smagumėlį mažą kiekvienas turi: tik vieną – dienai, kitą – nakčiai; bet sveikata užvis brangiausia. „Mes laimę esame išradę“, – kartoja žmonės paskutiniai ir akimis tik mirksi.“

 

Mums iš pirmojo pasaulio šalių vis sunkiau darosi netgi įsivaizduoti viešą ar universalų tikslą, dėl kurio kas nors būtų pasiryžęs paaukoti savo gyvybę. Iš tikrųjų atotrūkis tarp pirmojo ir trečiojo pasaulių tolygus skirtumui tarp ilgo, patenkinto, materialinės ir kultūrinės gerovės pilno gyvenimo ir būties, paskirtos transcendentiniam tikslui. Ar tai ne antagonizmas tarp to, ką F. Nietzsche vadino pasyviu ir aktyviu nihilizmu?

 

Mes Vakaruose esame paskutiniai žmonės, pasinėrę į kvailus kasdienius malonumus, o musulmonų radikalai yra pasirengę rizikuoti viskuo ir įsitraukę į savižudišką nihilistinę kovą. Įsitvirtinus šiai prieštarai tarp „patekusių vidun“ pas paskutinius žmones, gyvenančių steriliomis aptvertomis bendruomenėmis, ir tų, kurie yra „anapus“, laipsniškai nyksta senos geros vidurinės klasės. „Vidurinė klasė yra prabanga, kurios kapitalizmas nebegali sau leisti.“

 

Žmonių vaikuose vienintelė vieta, kurioje dar išlikęs keistas laisvės pojūtis, yra Bekshilis prie jūros – tai tarsi išlaisvinta teritorija anapus visa persmelkiančios ir dusinančios priespaudos. Miestas, apjuostas siena ir paverstas pabėgėlių prieglaudos stovykla, yra administruojamas pačių jos gyventojų, nelegalių imigrantų. Čia gyvenimas klesti – pasitaiko ir karinių islamo fundamentalistų demonstracijų, bet taip pat ir autentiško solidarumo poelgių. Visai nestebina, kad reta būtybė – naujagimis – gimsta kaip tik čia. Filmo pabaigoje šis Bekshilis prie jūros yra negailestingai susprogdinamas oro pajėgų.

 


 

Seksualumas išsekusiame pasaulyje

 

Kokio tipo seksualumas dera šiam pasauliui? 2006 metų rugpjūčio 6 dieną Londone pirmą kartą buvo surengtas kolektyvinis „masturbatonas“ („masturbatea-thon“), kuriame šimtai vyrų ir moterų žaidė su savimi labdaros tikslais, norėdami surinkti pinigų seksualinės ir reprodukcinės sveikatos agentūroms. Jo metu taip pat buvo siekiama informuoti visuomenę ir išsklaidyti su šia labiausiai paplitusia, natūralia ir saugiausia seksualine praktika susijusią gėdą ir tabu. Idėja kilo San Franciske veikiančios seksualinės sveikatos įmonės „Good Vibrations“ atstovams. Ji tapo Nacionalinio masturbacijos mėnesio dalimi. Šis mėnuo pažymimas nuo 1995 metų, kai įvyko pirmasis San Francisko „masturbatonas“. Štai kaip daktarė Carol Queen jį aiškina:

 

„Mes gyvename visuomenėje, kurioje seksualumo raiška visuomet buvo reglamentuojama juridiškai ir ribojama, o gryno malonumo siekis buvo ir dažnai yra smerkiamas kaip savanaudiškas ir vaikiškas. Daugelis žmonių, kurie laiko save išsilaisvinusiais iš seksualinių apribojimų, paprasčiausiai pakeitė „seksas yra gerai tik tuomet, jei pratęsiama giminė“ į „seksas yra gerai tik tuomet, jei vyksta tarp dviejų mylinčių žmonių“... Masturbacija yra mūsų pirminė seksualinė praktika, natūralus visą gyvenimą mums pasiekiamas seksualinio malonumo šaltinis, o sykiu unikali kūrybinga saviraiškos forma. Kiekvieną sykį besimasturbuodamas tu šventi savo seksualumą ir intymiausią gebėjimą patirti malonumą, taigi ištiesk sau ranką!.. Masturbacija gali būti ir radikalus aktas, o kultūra, kuri represuoja masturbaciją, gali užgniaužti ir kitas mūsų laisves. Švęsdami nacionalinį masturbacijos mėnesį ir padėdami meilę sau iškelti į dienos šviesą, turėkite omenyje, kad erotinė laisvė visuomet ir visur yra būtina tikros gerovės patyrimo sąlyga.”

 

Masturbacijos koncepcijos ideologinė nuostata paženklinta formos ir turinio konflikto: taip sukuriamas kolektyvas iš individų, kurie pasirengę dalytis su kitais savo kvailo malonumo solipsistiniu egotizmu. Kad ir kaip būtų, šis prieštaravimas yra labiau menamas nei tikras. Jau S. Freudas nusimanė apie ryšį tarp narcisizmo ir ištirpimo minioje. Geriausiai jį nusako kalifornietiška frazė „to share an experience“ – „išgyventi (ką nors) kartu“.

 

Šių priešingų funkcijų sutapimas grindžiamas joms bendru pašalinimu: ne tik gali būti, bet ir esi vienas minioje. Tiek individo atsiskyrimas, tiek ir ištirpimas minioje pašalina patį intersubjektyvumą, santykį su Kitu. Štai kodėl, kaip aiškiai tai įvardija prancūzų filosofas Alainas Badiou, šiandien turime labiau nei bet kada anksčiau akcentuoti ne šiaip malonumą, bet meilę. Tai meilė – dviejų susitikimas – „transsubstancijuoja“ idiotišką masturbacijos malonumą į tikrą įvykį. Bent šiek tiek rafinuotesnis jautrumas jau sako mums, kad kur kas sunkiau masturbuotis prieš kitą, negu užsiimti su juo ar ja seksu: pats faktas, kad kitas yra pažeminamas iki stebėtojo, kuris nedalyvauja mano akte, daro šį kur kas „gėdingesnį“. Tokie renginiai kaip „Masturbuok tai“ byloja apie gėdos kaip tokios pabaigą. Jie liudija esamą situaciją: šiandien ideologija prasiskverbia net į patį intymiausią savęs patyrimą.

 

„Kodėl masturbuotis?“ Štai sąrašas priežasčių, kurias pateikia C. Queen:

 

 Todėl, kad seksualinis malonumas – tai kiekvieno prigimtinė teisė.

 Todėl, kad masturbacija yra pats saugiausias seksas.

 Todėl, kad masturbacija yra džiaugsminga meilės sau išraiška.

 Todėl, kad masturbacija teigiamai veikia sveikatą, pavyzdžiui, palengvina menstruacinius spazmus, mažina stresą, skatina išsiskirti endorfiną, sustiprina pilvo raumenis, vyrams mažina prostatos liaukos uždegimą, taip pat apsaugo moteris nuo grybelinės infekcijos.

 Todėl, kad masturbacija yra puiki širdies ir kraujagyslių mankšta.

 Todėl, kad kiekvienas žmogus yra geriausias savo paties meilužis.

 Todėl, kad masturbacija leidžia geriau seksualiai save pažinti.

 

Viskas čia paminėta: augantis savęs pažinimas, sveikatos privalumai, kova su socialine priespauda, radikaliai politiškai korektiška pozicija (akivaizdu, kad čia niekas prie nieko nepriekabiauja) ir tiesiog elementarus seksualinio malonumo teiginys – „kiekvienas yra geriausias savo paties meilužis“. Paprastai homoseksualams paliekamo posakio vartojimas (masturbacija „iškelia į dienos šviesą meilę sau“) yra nuoroda į tam tikrą implicitinę laipsniško kitybės šalinimo teleologiją: homoseksualumo atveju pirmiausia yra pašalinama kita lytis (santykiaujama su tos pačios lyties asmeniu). Vėliau, lyg pašaipiai pritaikius hėgeliškąjį neigimo neigimą, pati kitybės dimensija yra panaikinama ir imama tai daryti su pačiu savimi.

 

2006 m. gruodžio mėnesį Niujorko valdžia paskelbė, kad rinktis savo lytį, taigi ir pretenduoti į lyties keitimo operaciją, jeigu ji būtina, yra viena iš prigimtinių žmogaus teisių. Taigi neredukuojamas skirtumas, „transcendentalus“ skirtumas, grindžiantis pačią žmogaus tapatybę,  tampa tuo, kuo galima manipuliuoti. Šitaip yra teigiamas absoliutus (ultimate) žmogiškos būties plastiškumas. „Masturbatonas“ yra ideali šio translytinio subjekto, kitaip tariant, tavo, Time žurnalo 2006 metų gruodžio 18 dienos numeryje paskelbto Metų žmogumi, sekso praktika.

 

Tais metais buvo pagerbtas ne Mahmudas Ahmadinedžadas, Hugo Chávezas, Kimas Jong-Ilas ar kas kitas iš įprastų kandidatų, bet tu. Tai yra kiekvienas iš mūsų, kuris naudojasi visuotinio žiniatinklio (World Wide Web) turiniu ar jį kuria. Viršelyje buvo pavaizduota balta klaviatūra, o vietoje ekrano – veidrodis, kuriame kiekvienas skaitytojas gali pamatyti savo paties atvaizdą. Tokį sumanymą žurnalo redaktoriai paaiškino slinktimi nuo institucijų prie individų, kurie iškyla kaip naujos skaitmeninės demokratijos piliečiai.

 

Šis pasirinkimas ženklina kur kas daugiau, nei galima pamatyti iš pirmo žvilgsnio, ir kur kas daugiau, nei pasako tiesioginė žodžio prasmė. Tai puikus ideologinio pasirinkimo pavyzdys. Naujoji kibernetinė demokratija, kai milijonai gali tiesiogiai bendrauti ir organizuotis aplenkdami centralizuotą valstybės kontrolę, – tokia jo nešama žinia, paslepianti daugybę trikdančių atotrūkių ir įtampų. Pirmiausia akivaizdžiai ironiška yra tai, kad kiekvienas, pažiūrėjęs į Time viršelį, mato ne kitą žmogų, bet savo paties atspindį.

 

Nėra ko stebėtis, kad Gottfriedas Leibnizas yra dažniausiai minimas tarp kibernetinės erdvės (cyberspace) teoretikų: ar mūsų pasinėrimas į kibernetinę erdvę neina koja kojon su mūsų redukcija į G. Leibnico monadą, atspindinčią visą pasaulį, bet neturinčią lango į išorinę tikrovę? Galėtume sakyti, kad šiandien tipiškas interneto naršytojas, vienas sėdintis priešais kompiuterio ekraną, vis labiau ir labiau tampa monada be lango į tikrovę. Jis kaip niekada anksčiau paniręs į globalų komunikacijos tinklą, bet sutinka tik virtualius simuliakrus. „Masturbatonas“, kuris sukuria kolektyvą iš individų, pasiruošusių dalytis savo kvailo malonumo solipsizmu su kitais, yra seksualumo forma, puikiausiai atitinkanti kibernetinio pasaulio koordinates.

 

A. Badiou pateikia „išsekusio“ (atonal) pasaulio koncepciją (monde atone) kuriame nėra diktuojančio signifikanto (Master-Signifier), chaotiškam tikrovės daugialypumui primetančio prasmingą tvarką. Kas yra diktuojantis signifikantas? Savo monumentalioje knygoje Antrasis pasaulinis karas Winstonas Churchillis bando įminti politinio sprendimo mįslę. Po to, kai specialistai – ekonomikos ir karinių pajėgų analitikai, psichologai, meteorologai – pasiūlo savo daugialypes, detalizuotas ir sudėtingas analizes, kažkas turi atlikti paprastą ir kaip tik dėl to itin nelengvą veiksmą: šių sudėtingų požiūrių daugybę, kai kiekvienam „už“ tenka po du „prieš“ ir vice versa, paversti paprastu lemtingu sprendimu – „taip“ arba „ne“. Atakuoti ar laukti toliau. Ne kas kitas, bet pats Johnas F. Kennedy trumpai apibūdina šią situaciją: „Tokio galutinio (ultimate) sprendimo esmė lieka nesuvokiama stebėtojui, o iš tikrųjų dažnai ir pačiam sprendimą priimančiam žmogui.“ Lemiamas gestas, kuris niekada negali būti iki galo racionaliai pagrįstas, yra diktuojančiojo (Master) gestas.

 

Svarbiausias postmodernaus pasaulio bruožas yra mėginimas apsieiti be šios diktuojančio signifikanto institucijos – pasaulio sudėtingumas turi reikštis besąlygiškai. Kiekvienas diktuojantis signifikantas įtvirtina tam tikrą tvarką, kurią privalu dekonstruoti, išsklaidyti: „moderni pasaulio „sudėtingumo“ apologija (...) yra ne kas kita, kaip apibendrintas išsekimo troškimas“. A. Badiou siūlo puikų šio išsekusio pasaulio pavyzdį – lyčių studijų ginamą politiškai korektišką seksualumo viziją, kuri obsesiškai atmeta binarinę logiką: šis pasaulis yra subtilių daugialypių seksualinių praktikų pasaulis, kuriame netoleruojamas joks sprendimas, jokia poros institucija, joks vertinimas griežtąja F. Nietzsche’s siūloma šio žodžio prasme.

 

Michelio Houellebecqo romanai yra įdomūs kaip tik šiuo požiūriu.  Jis be galo varijuoja nelaimingos meilės temą nūdienos Vakarų visuomenėse, kurias, kaip vienas recenzentas įvardijo, nusako „religijos ir tradicijos žlugimas, nevaržomas malonumo ir jaunystės garbinimas, o sykiu mokslinio racionalumo ir bedžiaugsmės ateities perspektyva“. Čia slypi tamsioji XX a. septintojo dešimtmečio seksualinės revoliucijos pusė – visiškas seksualumo suprekinimas (commodification). M. Houellebecqas aprašo rytą po seksualinės revoliucijos, pasaulio sterilumą, persmelktą superego įsakymo mėgautis.

 

Visa jo kūryba analizuoja meilės ir seksualumo antinomiją. Seksas yra absoliuti būtinybė, atsisakyti jo reikštų sudžiūti, taigi negali būti meilės be sekso. Tačiau kartu meilė yra neįmanoma būtent dėl sekso. Seksas, kuris „plinta kaip vėlyvojo kapitalizmo dominavimo kvintesencija, nuolat paverčia žmonių santykius dehumanizuotos liberalios visuomenės prigimties reprodukcijomis; seksas iš esmės sunaikino meilę“. Tad seksas, tariant Jacques’o Derrida žodžiais, kartu yra ir meilės galimumo, ir jos neįmanomumo sąlyga.

 

***


Mūsų gyvenamoje visuomenėje egzistuoja hėgeliška spekuliatyvi priešybių tapatybė. Į tam tikrus gyvenimo bruožus, požiūrius ir normas nebėra žiūrima kaip į tai, kas turi ideologinį krūvį. Jos atrodo neutraliai, neideologiškai, natūraliai, suprantamos sveiku protu. Ideologija mes vadiname tai, kas išsiskiria iš šio fono – atsidavimas (zeal) religijai arba angažavimasis tam tikrai politinei orientacijai.

 

Svarstant hėgeliškai, būtent tam tikrų bruožų neutralizacija, ištirpimas spontaniškai suvokiamame fone yra būdingas gryniausiai ir veiksmingiausiai ideologijai. Tai yra dialektinis „skirtybių sutapimas“: nuomonės (notion) arba ideologijos aktualizacija savo gryniausiu pavidalu sutampa su savo priešingybe, ideologijos nebuvimu. Mutatis mutandis, tas pats pasakytina apie smurtą. Gryniausias socialaus simbolinio smurto pavidalas pasirodo kaip savo paties priešingybė, kaip spontaniška aplinka, kurioje gyvename, ir kaip oras, kuriuo kvėpuojame.

 

Štai kodėl jautrus liberalusis komunistas – išsigandęs, rūpestingas, kovojantis su smurtu – ir pykčio apakinti fundamentalistai yra dvi tos pačios monetos pusės. Nors liberalieji komunistai kovoja su subjektyviu smurtu, vis dėlto būtent jų veikla leidžia atsirasti struktūriniam smurtui, kuris ir sukuria sąlygas subjektyvaus smurto pliūpsniams.

 

Tas pats filantropas, kuris skiria milijonus kovai su AIDS arba tolerancijai ugdyti, savo finansinėmis spekuliacijomis yra sugriovęs tūkstančių gyvenimus ir taip sukūręs sąlygas tai pačiai netolerancijai, su kuria kovoja. XX a. septintuoju ir aštuntuoju dešimtmečiais buvo įmanoma nusipirkti erotinių atvirukų, kuriuose buvo pavaizduota mergina, dėvinti bikinį arba vakarinį peniuarą, tačiau pažiūrėjus kiek kitu kampu, drabužiai išnykdavo ir pasirodydavo nuogas merginos kūnas. Kai esate bombarduojami širdžiai mielomis naujienomis apie skolų nurašymą arba didžiules humanitarines kampanijas siekiant įveikti pavojingą epidemiją, truputį pasukite atviruką, kad pamatytumėte begėdišką liberalųjį komunistą visu grožiu.

 

Mes privalome atsikratyti iliuzijų: liberalieji komunistai yra bet kokios progresyvios kovos priešai. Visi kiti priešai – religiniai fundamentalistai ir teroristai, korumpuota ir neefektyvi valstybės biurokratija – yra atskiri atvejai, kurių iškilimas ir žlugimas priklauso nuo atsitiktinių vietos aplinkybių. Kaip tik dėl to, kad jie nori panaikinti antraeilius globalios sistemos trūkumus, liberalūs komunistai tiesiogiai įkūnija tai, kas yra bloga pačioje sistemoje kaip tokioje. Kai sudarome įvairias taktines sąjungas ir ieškome kompromisų su liberaliais komunistais kovoje su rasizmu, seksizmu ir religine tamsa, privalome tai turėti omenyje.

 

Ką tuomet turėtume daryti su mūsų liberaliu komunistu, kuris neabejotinai yra geras žmogus ir iš tikrųjų sielojasi dėl skurdo ir smurto pasaulyje, nes gali sau leisti šiuos rūpesčius? Iš tikrųjų, ką daryti su žmogumi, kuris negali būti nupirktas korporacinių interesų, nes yra korporacijos bendrasavininkis, žmogumi, kuris vykdo tai, ką šneka apie kovą su skurdu, nes jam tai pelninga, kuris sąžiningai reiškia savo nuomonę, nes yra toks galingas, jog gali sau tai leisti, kuris yra toks drąsus ir išmintingas negailestingai siekdamas savo veiklos tikslų ir nesivaiko savo paties asmeninio intereso, nes visi jo poreikiai jau yra patenkinti, kuris, dar daugiau, yra geras draugas, ypač savo Davoso kolegoms? Bertoltas Brechtas pateikia atsakymą eilėraštyje Apklausiant gėrį:

 

Žingtelėk į priekį: mes girdėjome,

Kad esi geras žmogus.

Tu esi nepaperkamas, bet žaibas,

Trenkiantis į namą, taip pat

Negali būti papirktas.

Tu laikaisi savo žodžio.

Bet koks buvo tavo žodis?

Tu esi sąžiningas, reiški savo nuomonę.

Kokią nuomonę?

Tu esi drąsus.

Bet prieš ką?

Tu esi išmintingas.

Kam?

Tu nesirūpini savo asmenine nauda.

Kieno nauda tuomet tu rūpiniesi?

Esi geras draugas.

Ar tu taip pat esi gerų žmonių geras draugas?

 

Išklausyk tuomet mus: mes žinome,

Kad esi mūsų priešas.

Štai kodėl dabar mes

Pastatysime tave prie sienos.

Bet atsižvelgdami į tavo

Pasiekimus ir gerąsias savybes

Mes pastatysime tave prie geros sienos ir nušausime tave

Panaudoję gerą kulką ir gerą šautuvą, ir palaidosime tave

Kasdami geru kastuvu ir geroje žemėje.

 

_______________

Mutatis mutandis (lot.) – su tam tikrumais pakeitimas, išlygomis (vert. A. B. past.).

 

Daugiau tekstų iš knygos rasite „Anarchisto bibliotekoje”.

Slavoj. Žižek. Smurtas. Iš anglų kalbos vertė Andrius Bielskis, Nida Vasiliauskaitė, Aušra Pažėraitė. Vilnius: DEMOS kritinės minties institutas, 2010.

 

zizek_smurtas