Ted Kaczynski. Unabomberio manifestas. Industrinė visuomenė ir jos ateitis (1)
Ted Kaczynski. Unabomberio manifestas
Unabomber-sketch       Pateikiame Unabomberio slapyvardžiu išgarsėjusio Tedo Kaczynskio – matematiko, visuomenės kritiko, anarchoprimityvisto ir neoludito – parašytą manifestą, kuriuo jis siekė atkreipti dėmesį į šiuolaikinės technologinės-industrinės sistemos problemas, pateikti savo požiūrį, kokiais būdais galima ją pakeisti, ir paaiškinti savo sprogdinimų motyvus bei siekius.

 

Tekstas įtaigiai padeda atkreipti dėmesį ne tik į bendrasios visuomenės problemas, bet ir į kairiųjų judėjimuose išplitusias ydas bei įvairius veidmainystės atvejus, kuomet kairieji judėjimai vietoj maištautojų prieš sistemą tampa tik dar viena sistemos dalimi.

 

ĮVADAS


1. Industrinė revoliucija ir jos pasekmės tapo katastrofa žmonijai. Ji smarkiai prailgino gyvenimo trukmę tų, kurie gyvena „pažangiose” valstybėse, bet destabilizavo visuomenę, padarė gyvenimą nepatenkinamu, privertė žmones išgyventi pažeminimus, sukėlė psichologines kančias (bei fizines kančias Trečiojo pasaulio valstybėse) ir atnešė žalą gamtai. Besitęsiantis technologijų vystymasis vis blogins situaciją. Jis tikrai atneš žmonėms dar didesnius pažeminimus ir dar didesnę žalą gamtai, jis turbūt sukels dar didesnius socialinius sutrikimus bei psichologines kančias ir gali sukelti fizines kančias „pažangiose” valstybėse.

 

2. Industrinė-technologinė sistema gali išgyventi arba sugriūti. Jeigu ji išgyvens, ji galiausiai GALI pasiekti žemą fizinių ir psichologinių kančių lygį, bet tik praeidama ilgą ir labai skausmingą prisitaikymo periodą bei versdama žmones ir kitus gyvus organizmus inžineriniais produktais ir paprasčiausiais sraigteliais socialinėje mašinoje. Dar daugiau, jeigu sistema išgyvens, pasekmės bus neišvengiamos: nėra būdo reformuoti ar pakeisti sistemą taip, kad būtų apsaugotas žmonių orumas ir autonomija.

 

3. Jeigu sistema sugrius, pasekmės vis tiek bus labai skaudžios. Kuo didesnė ji išaugs, tuo pražūtingesni bus jos griūties padariniai, taigi jei jai lemta sugriūti, geriau tegul griūva anksčiau nei vėliau.

 

4. Todėl mes remiame revoliuciją prieš industrinę sistemą. Ši revoliucija gali panaudoti smurtą arba nepanaudoti; ji gali būti staigi arba virsti palaipsniu procesu, apimančiu kelis dešimtmečius. Mes negalime to nuspėti. Bet mes bendrais bruožais nusakome priemones, kurių turi imtis tie, kurie nekenčia industrinės sistemos, kad paruoštų kelią revoliucijai prieš šią visuomenės formą. Tai nebus POLITINĖ revoliucija. Jos tikslas – ne nuversti vyriausybes, o sugriauti dabartinės visuomenės ekonominius ir technologinius pamatus.

 

5. Šiame straipsnyje mes atkreipiame dėmesį tik į kai kurias neigiamas vystymosi tendencijas, kurios išaugo iš industrinės-technologinės sistemos. Kitas panašias tendencijas mes paminėsime tik trumpai arba išvis jų neminėsime. Tai nereiškia, kad mes laikome jas nesvarbiomis. Dėl praktinių sumetimų mes apsiribosime tik sritimis, kurios susilaukė nepakankamai visuomenės dėmesio arba kurių atžvilgiu mes turime pasakyti kažką nauja. Pavyzdžiui, veikia stiprūs aplinkosaugos ir tyrlaukių judėjimai, todėl aplinkos žalojimui ir gyvosios gamtos naikinimui skyrėme nedaug dėmesio, nors šias temas laikome labai svarbiomis.

 

MODERNIOJO LEFTIZMO PSICHOLOGIJA


6. Beveik visi sutiks, kad mes gyvename smarkiai negaluojančioje visuomenėje. Viena iš labiausiai paplitusių mūsų pasaulio beprotiškumo manifestacijų yra leftizmas, todėl leftizmo psichologijos aptarimas gali pasitarnauti kaip įvadas į modernios visuomenės problemų aptarimą.

 

7. Kas gi yra leftizmas? Pirmojoje XX amžiaus pusėje leftizmas galėjo būti praktiškai sutapatinamas su socializmu. Šiandien judėjimas yra susiskaidęs ir nėra aišku, kas gali būti deramai vadinamas leftistu. Kuomet kalbame apie leftistus šiame straipsnyje, visų pirma turime omenyje socialistus, kolektyvistus, „politiškai korektiškus” tipus, feministes, gėjų bei neįgaliųjų teisių aktyvistus, gyvūnų teisių aktyvistus ir panašiai. Bet ne kiekvienas, kuris yra susijęs su vienu iš šių judėjimų, yra leftistas. Mes norime ne tiek aptarti patį judėjimą ar ideologiją, kiek psichologinį leftisto tipą arba greičiau su juo susijusių tipų rinkinį. Taigi tai, ką mes vadiname žodžiu „leftizmas”, išaiškės leftizmo psichologijos aptarimo eigoje (taip pat žr. 227-230 pastraipas).

 

8. Nepaisant to, mūsų leftizmo koncepcija išliks didele dalimi mažiau aiški negu mes norėtumėme, bet atrodo, kad nuo to nėra vaistų. Mes bandome tik grubiai ir apytiksliai parodyti dvi psichologines tendencijas, kurios mūsų nuomone yra pagrindinės modernaus leftizmo varančiosios jėgos. Jokiais būdais neteigiame, kad pasakysime VISĄ tiesą apie leftizmo psichologiją. Be to, kalbėsime tik apie modernųjį leftizmą. Klausimas, kaip mūsų mintys galėtų būti pritaikytos XIX ir ankstyvojo XX amžiaus leftistams, lieka atviras.

 

9. Dvi psichologinės tendencijos, kurios apima modernųjį leftizmą, mes vadiname „nevisavertiškumo jausmais” ir „pertekline socializacija” (oversocialization). Nevisavertiškumo jausmai yra viso moderniojo leftizmo bruožas, tuo tarpu perteklinė socializacija yra tik tam tikro moderniojo leftizmo segmento bruožas; bet šis segmentas yra labai įtakingas.

 

NEVISAVERTIŠKUMO JAUSMAI


10. „Nevisavertiškumo jausmais” mes vadiname ne tik nevisavertiškumo jausmus tiesiogine prasme, bet ir ištisą spektrą susijusių bruožų – žemą savivertę, bejėgiškumo jausmus, depresyvias tendencijas, defetizmą, kaltę, savineapykantą ir t.t. Mes manome, kad modernusis leftizmas linkęs į tokius jausmus (galimai daugiau ar mažiau užslopintus) ir kad šie jausmai yra esminiai, lemiantys modernaus leftizmo kryptį.

 

11. Kuomet kas nors interpretuoja kaip pajuoką ar žeminimą beveik viską, kas apie jį (arba apie grupę, su kuria jis tapatinasi) sakoma, mes darome išvadą, kad jis turi nevisavertiškumo kompleksą arba žemą savivertę. Ši tendencija yra aiškiai išreikšta tarp mažumų teisių aktivistų, nesvarbu, ar jie priklauso, ar nepriklauso toms mažumų grupėms, kurių teises gina. Jie yra perdėtai jautrūs dėl visko, kas sakoma apie mažumas. Terminai „negras”, „azijatas”, „luošys” ar „boba” afrikiečiui, azijiečiui, neįgaliam žmogui ar moteriai įvardinti iš pradžių neturėjo jokios žeminančios konotacijos. „Boba” ir „merga” buvo paprasčiausiai moteriški „diedo” ar „berno” ekvivalentai. Negatyvios konotacijos buvo prikabintos šiem terminams pačių aktyvistų. Kai kurie gyvūnų teisių aktyvistai pažengė taip toli, kad siūlė atmesti žodį „augintinis” ir primygtinai reikalavo jį pakeisti žodžiu „gyvūnas kompanionas”. Leftistiniai antropologai toli žengia bandydami išvengti pasakyti bet ką apie primityvias žmonių kultūras, kas galėtų galimai būti interpretuojama neigiama prasme. Jie nori pakeisti žodį „primityvus” į „neraštingas”. Jie gali atrodyti paranojiški dėl bet ko, kas gali suteikti užuominą, kad kuri nors primityvi kultūra yra žemesnė už mūsų. (Mes nenorime pasakyti, kad primityvios kultūros YRA žemesnės už mūsų. Mes paprasčiausiai atkreipiame dėmesį į padidintą leftistinių antropologų jautrumą.)

 

12. Tie, kurie yra labiausiai jautrūs „politiškai nekorektiškai” terminologijai, yra ne eiliniai juodaodžių geto gyventojai, azijiečiai imigrantai, nuskriaustos moterys ar neįgalūs žmonės, o mažumų teisių aktyvistai, daugelis kurių priklauso ne kokiai „engiamųjų” grupei, o privilegijuotam visuomenės sluoksniui. Politinis korektiškumas yra įsitvirtinęs tarp universiteto profesorių, kurie turi  užtikrintą darbą su komfortabiliais atlyginimais ir dauguma kurių yra heteroseksualūs baltaodžiai vyrai iš vidutinės arba aukštesnės vidutinės klasės šeimų.

 

13. Daugelis leftistų stipriai susitapatina su tokiomis žmonių grupėmis, kurios laikomos silpnomis (moterys), nugalėtomis (Amerikos indėnai), atstumiančiomis (homoseksualai) arba kaip nors kitaip žemesniomis. Leftistai patys jaučia, kad šios grupės yra žemesnės. Jie niekuomet patys to nepripažintų, bet būtent nes jie laiko šias grupes žemesnėmis, todėl ir tapatinasi su jų problemomis (Mes nenorime pasakyti, kad moterys ar indėnai iš tikro YRA žemesni; mes paprasčiausiai atkreipiame dėmesį į leftistų psichologiją.)

 

14. Feministai ir feministės desperatiškai trokšta įrodyti, kad moterys yra lygiai taip pat stiprios ir pajėgios kaip vyrai. Akivaizdu, kad jie yra kankinami baimės, kad moterys gali būti NE tokios stiprios ir pajėgios kaip vyrai.

 

15. Tarp leftistų pastebima tendencija nekęsti visko, kas pasižymi stipraus, gero ir sėkmingo įvaizdžiu. Jie nekenčia Amerikos, nekenčia Vakarų civilizacijos, nekenčia baltaodžių vyrų, nekenčia racionalumo. Priežastis, kuriomis leftistai aiškina savo neapykantą Vakarams, akivaizdžiai neatitinka jų tikrųjų motyvų. Jie SAKO, kad nekenčia Vakarų, nes pastarieji yra karingi, imperialistiniai, seksistiniai, etnocentriški ir t.t., bet kuomet tos pačios ydos iškyla socialistinėse valstybėse ar primityviose visuomenėse, leftistai randa joms pateisinimų arba geriausiu atveju NENOROMIS pripažįsta, kad jos egzistuoja, ir tuo pat metu ENTUZIASTINGAI parodo (ir dažnai smarkiai išpučia) šias ydas, kuomet jos atsiranda Vakarų civilizacijoje. Taigi akivaizdu, kad šios ydos nėra tikri leftisto motyvai nekęsti Amerikos ir Vakarų. Jis nekenčia Amerikos ir Vakarų, nes pastarieji yra stiprūs ir sėkmingi.

 

16. Žodžiai „pasitikėjimas savimi”, „savikliova”, „iniciatyva”, „inciatyvumas”, „optimizmas” ir t.t. nėra svarbūs leftisto žodyne. Leftistas yra antiindividualus prokolektyvistas. Jis nori, kad visuomenė išspręstų kiekvieno problemas už juos pačius. Jis nėra žmogus, turintis vidinį pasitikėjimo jausmą ir galintis išspręsti savo paties problemas bei patenkinti savo poreikius. Leftistas yra priešiškas konkurencijos koncepcijai, nes giliai viduje jis jaučiasi esąs nevykėlis.

 

17. Meno formos, kurios patinka moderniems leftistiniams intelektualams, krypsta į bjaurumą, pralaimėjimą ir nusivylimą. Kitu atveju jos įgauna orgišką atspalvį atmesdamos racionalią kontrolę, lyg nebūtų jokios vilties ką nors pasiekti racionaliu apskaičiavimu ir lieka tik pasinerti į šio momento potyrius.

 

18. Modernūs leftistiniai filosofai linkę atmesti protą, mokslą, objektyvią realybę ir atkakliai manyti, kad viskas yra susiję su kultūra. Aišku, galima kelti rimtus klausimus apie mokslinių žinių pamatus ir apie tai, kaip gali būti apibrėžta objektyvios realybės koncepcija, jei tai apskritai įmanoma padaryti. Bet akivaizdu, kad modernūs leftistiniai filosofai yra ne šiaip sau šalto proto logikai, sistemiškai analizuojantys žinių pagrindus. Jie yra emociškai įsivėlę į atakas prieš tiesą ir realybę. Jie atakuoja šias koncepcijas dėl savo emocinių poreikių. Viena vertus, jų atakos – tai proga išlieti priešiškumui ir patenkinti galios troškimą, priklausomai nuo to, kiek jos sėkmingos. Dar svarbiau, kad leftistai nekenčia mokslo ir racionalumo, nes jie klasifikuoja tam tikrus įsitikinimus kaip teisingus (t.y. kaip pranašesnius), o kitus – kaip neteisingus (t.y. kaip prastesnius). Leftistų nevisavertiškumo jausmai taip giliai įsišakniję, kad jie negali toleruoti jokios kitos pranašesnių ir prastesnių dalykų klasifikacijos. Tai paaiškina, kodėl daugelis leftistų atmeta psichinių ligų koncepciją ir intelekto koeficiento testų naudingumą. Leftistai yra priešiški genetiniams žmogaus galimybių ar elgesio paaiškinimams, nes tokie paaiškinimai parodo, kad kai kurie žmonės yra pranašesni arba prastesni už kitus. Dėl individo gebėjimų arba jų trūkumo leftistai linkę verčiau girti arba kaltinti visuomenę. Taigi jeigu asmuo yra „prastesnis”, tai ne jo kaltė, o visuomenės, nes jis buvo netinkamai išauklėtas.

 

19. Leftistai paprastai nepriklauso tokio tipo žmonėms, kurių nevisavertiškumo jausmai padaro juos pagyrūnais, egoistais, chuliganais, savęs reklamuotojais, negailestingais konkurentais. Tokio tipo žmonės dar nepraradę tikėjimo savimi. Jie jaučia galios ir savivertės jausmo stoką, bet nepaisant to vis dar geba suvokti, kad turi gebėjimų įgyti galią, ir jų pastangos padaryti save stipriais sukelia nemalonų elgesį. [1] Bet leftistai per toli pažengę. Jų nevisavertiškumo kompleksai taip įsišakniję, kad jie negali savęs suvokti kaip invidualiai stiprių bei vertingų asmenų. Iš to kyla leftistų kolektyvizmas. Leftistas gali jaustis stipriu tik kaip didelės organizacijos arba masinio judėjimo, su kuriuo jis tapatinasi, narys.

 

20. Pastebėkite mazochistines leftistų elgesio tendencijas. Leftistai protestuoja guldamiesi prieš automobilius, jie tyčia provokuoja policiją arba rasistus juos užpulti ir t.t. Šios taktikos gali būti dažnai efektyvios, bet daugelis leftistų jas pasitelkia ne kaip priemones tikslui pasiekti, bet dėl to, kad jie MĖGSTA mazochistines taktikas. Savineapykanta yra leftisto bruožas.

 

21. Leftistai gali tvirtinti, kad jų aktyvizmas yra motyvuojamas užuojauta ar moraliniais principais. Moraliniai principai išties vaidina tam tikrą vaidmenį perdėtai socializuoto leftisto veiksmuose. Bet užuojauta ir šie principai negali būti pagrindiniu leftisto aktyvizmo motyvu. Itin ryškūs leftistų elgesio komponentai yra priešiškumas ir galios troškimas. Be to, daugelio leftistų elgesys nėra racionaliai apskaičiuotas, kad būtų naudingas žmonėms, kuriems leftistai teigia bandantys padėti. Pavyzdžiui, jeigu tikima, kad pozityvūs veiksmai (affirmative action) yra teigiamas reiškinys juodaodžių atžvilgiu, ar atrodo protinga reikalauti pozityvių veiksmų priešiškomis arba dogmatinėmis sąlygomis? Akivaizdu, kad būtų žymiai produktyviau imtis diplomatinių ir sutaikančių metodų, kurie įgalintų suteikti bent žodines ir simbolines nuolaidas baltųjų žmonių atžvilgiu, manančių, kad pozityvūs veiksmai juos diskriminuoja. Bet leftistai aktyvistai nesiima tokių metodų, nes jie nepatenkintų jų emocinių poreikių. Padėti juodaodžiams nėra tikrasis jų tikslas. Rasinės problemos tarnauja jiems kaip pasiteisinimas išreikšti savo pačių priešiškumą ir desperatišką galios poreikį. Taip darydami, jie iš tikro pakenkia juodaodžiams, nes priešiškas aktyvistų elgesys ir nuostatos prieš baltųjų daugumą turi tendenciją sustiprinti rasinę neapykantą.

 

22. Jeigu mūsų visuomenė išvis neturėtų socialinių problemų, leftistai bandytų jas IŠRASTI, kad suteiktų sau pasiteisinimą dėl triukšmo kėlimo.

 

23. Mes pabrėžiame, kad tai, kas parašyta, nepretenduoja į tikslų kiekvieno, kuris save laiko leftistu, aprašymą. Tai yra tik bendrų leftizmo tendencijų aprašymas.

 

unabomber_manifesto

 

PERTEKLINĖ SOCIALIZACIJA


24. Psichologai naudoja terminą „socializacija” pažymėti procesui, kuriuo vaikai išmokomi galvoti ir elgtis pagal visuomenės reikalavimus. Sakoma, kad asmuo yra gerai socializuotas, jeigu jis tiki ir klauso savo visuomenės kodo ir gerai pritampa kaip funkcionuojanti tos visuomenės dalis. Gali atrodyti beprasmiška sakyti, kad daugelis leftistų yra pernelyg socializuoti, kadangi leftistas yra suvokiamas kaip maištininkas. Nepaisant to, šis požiūris gali būti apgintas. Daugelis leftistų nėra tokie jau maištininkai, kokie atrodo.

 

25. Mūsų visuomenės moralinis kodas yra toks reiklus, kad nė vienas negalvoja, nejaučia ir nesielgia visiškai moraliu būdu. Pavyzdžiui, mes neturėtume nekęsti vienas kito, bet vis dėl to kuriuo nors metu beveik kiekvienas ko nors nekenčia, nepaisant to, ar jis sau tai pripažįsta, ar ne. Kai kurie žmonės yra taip smarkiai socializuoti, kad bandymas galvoti, jausti ir elgtis moraliai užkrauna jiems sunkią naštą. Kad išvengtų kaltės jausmo, jie privalo nuolat apgaudinėti patys save dėl savo motyvų ir rasti moralinius paaiškinimus jausmams bei veiksmams, kurie realybėje turi nemoralią kilmę. Tokiems žmonėms apibūdinti mes vartojame terminą „perteklinai socializuoti”. [2]

 

26. Perteklinė socializacijas gali sukelti žemos savivertės, bejėgiškumo, kaltės jausmą, defetizmą ir t.t. Viena pačių svarbiausių priemonių, kuriomis mūsų visuomenė socializuoja vaikus, yra prievarta, kurią pasitelkusi visuomenė priverčia vaikus jausti gėdą dėl savo elgesio ar kalbos, kuri nesutampa su visuomenės lūkesčiais. Jeigu yra persistengiama arba jeigu konkretus vaikas ypatingai imlus tokiems jausmams, jis galiausiai pradeda gėdytis SAVĘS.

 

Dar daugiau, perteklinai socializuoto asmens mintys ir elgesys yra žymiai labiau apribotos visuomenės lūkesčiais, negu lengvai socializuoto. Didžioji žmonių dalis dažnai elgiasi nepriimtinai. Jie meluoja, vykdo smulkias vagystes, pažeidžia eismo taisykles, dykinėja darbe, ko nors nekenčia, sako pagiežingus dalykus arba naudoja kokius nors slaptus triukus įgauti pranašumą prieš kitus žmones. Perteklinai socializuotas žmogus negali daryti šių dalykų, o jeigu jis juos daro – jaučia gėdos jausmą arba ima savęs nekęsti. Perteklinai socializuotas žmogus negali be kaltės patirti jausmų, kurie prieštarauja priimtai moralei, jis negali galvoti „nešvarių” minčių. Socializacija liečia ne tik moralę; mes esame socializuoti, kad paklustume daugybei elgesio normų, kurios nepapuola į moralės kategoriją. Taigi perteklinai socializuotas asmuo yra laikomas už psichologinio pasaito ir praleidžia savo gyvenimą bėgdamas bėgiais, kuriuos visuomenė jam nutiesė. Daugeliui perteklinai socializuotų asmenų tai sukelia susikaustymo ir bejėgiškumo jausmą, kuris gali turėti rimtų pasekmių. Mes manome, kad perteklinė socializacija yra vienas rimtesnių žiaurumų, kuriuos žmonės primetė vienas kitam.

 

27. Mes manome, kad labai svarbus ir įtakingas moderniosios kairės segmentas yra pernelyg socializuotas ir kad perteklinė jo socializacija lemia modernaus leftizmo kryptį. Perteklinai socializuoto tipo leftistais linkę tapti intelektualai arba aukštesnės vidurinės klasės nariai. Atkreipkite dėmesį, kad universiteto intelektualai [3] sudaro labiausiai socializuotą ir kairiausią mūsų visuomenės segmentą.

 

28. Perteklinai socializuoto tipo leftistas bando nutrūkti nuo psichologinio pasaito ir įtvirtinti savo autonomiją maištaudamas. Bet paprastai jis nėra pakankamai stiprus maištauti prieš pačias pamatines visuomenės vertybes. Šiandienos leftistų tikslai apskritai NEkonfliktuoja su priimta morale. Atvirkščiai, leftistai perima visuotinai priimtus moralinius principus, pasisavina juos kaip savo ir tuomet apkaltina visuomenę tų principų nesilaikymu. Pavyzdžiai: rasinė lygybė, lyčių lygybė, pagalba vargšams, taika kaip priešprieša karui, bendras smurto atsisakymas, išraiškos laisvė, geras elgesys su gyvūnais. Fundamentaliau – individo pareiga tarnauti visuomenei ir visuomenės pareiga pasirūpinti individu. Visi šie principai ilgą laiką buvo pagrindinės mūsų visuomenės (arba bent jos vidurinės ir aukštesnės klasių) [4] vertybės. Šios vertybės yra atvirai arba netiesiogiai išreikštos arba sufleruojamos didžiojoje dalyje informacijos, kuri mums pateikiama per pagrindines informavimo priemones ir švietimo sistemą. Leftistai, ypač perteklinai socializuoto tipo, paprastai nemaištauja prieš šiuos principus, jie pateisina savo priešiškumą visuomenei teigdami (su tam tikru tiesos laipsniu), kad visuomenė negyvena pagal šiuos principus.

 

29. Pateiksime pavyzdį, kaip perteklinai socializuoti leftistai parodo savo tikrąjį prisirišimą prie visuotinai priimtų mūsų visuomenės nuostatų, tuo pat metu vaizduodami maištą prieš jas. Daugelis leftistų skatina pozityvius veiksmus, nori, kad juodaodžiai dirbtų prestižinius darbus, siekia pagerinti švietimą juodaodžių mokyklose ir siekia geresnio jų finansavimo; juodaodžių „žemutinės klasės“ gyvenimo realijas jie laiko socialine gėda. Jie nori integruoti juodaodį į sistemą, padaryti jį vadybininku, teisininku, mokslininku – lygiai tokiu pat, kaip baltaodžiai aukštesniosios klasės žmonės. Leftistai atsakys, kad paskutinis dalykas, kurio jie nori, – perdaryti juodaodį į baltaodžio kopiją; vietoj to jie nori išsaugoti afroamerikiečių kultūrą. Bet ką reiškia išsaugoti afroamerikiečių kultūrą? Tai ne daugiau nei juodaodžių kultūrai įprasto maisto valgymas, juodaodžių stiliaus muzikos klausymasis, juodaodžių stiliaus drabužių nešiojimas ir juodaodžių stiliaus bažnyčios ar mečetės lankymas. Kitais žodžiais tariant, tai gali būti išreikšta tik paviršutiniškais dalykais. Visais ESMINIAIS aspektais dauguma perteklinai socializuoto tipo leftistų nori padaryti taip, kad juodaodis prisitaikytų prie baltaodžių vidurinės klasės idealų. Jie nori, kad jis studijuotų techninius dalykus, taptų vadybininku arba mokslininku, praleistų savo gyvenimą kopdamas visuomeninio statuso laiptais, kad įrodytų, jog juodaodžiai yra tokie pat geri kaip baltaodžiai. Jie nori padaryti juodaodžius tėvus „atsakingais“, o juodaodžių gaujas – nesmurtinėmis ir t.t. Bet tai yra būtent industrinės-technologinės sistemos vertybės. Sistemai mažiausiai rūpi, kokio tipo muziką žmogus klausosi, kokius drabužius jis dėvi ar kokią religiją jis praktikuoja tol, kol jis mokosi mokykloje, turi gerbiamą darbą, kopia visuomeninio statuso laiptais, yra „atsakingas“ tėvas, yra nesmurtaujantis ir t.t. Taigi leftistas, kad ir kaip bandytų tai paneigti, bando integruoti juodaodį į sistemą ir priversti jį priimti jos vertybes.

 

30. Mes tikrai neteigiame, kad leftistai, netgi perteklinai socializuoto tipo, NIEKUOMET nemaištauja prieš fundamentalias mūsų visuomenės vertybes. Be abejo, kartais jie tai daro. Kai kurie perteklinai socializuoti leftistai nuėjo taip toli, kad ėmė maištauti prieš pačius svarbiausius modernios visuomenės principus griebdamiesi fizinio smurto. Jų pačių nuomone, smurtas yra tam tikra „išsivadavimo“ forma. Kitais žodžiais tariant, smurtaudami jie įveikia psichologinius suvaržymus, kurie buvo juose išugdyti. Kadangi jie yra perteklinai socializuoti, šie suvaržymai juos įkalino labiau nei kitus žmones; taigi jų poreikis išsilaisvinti yra nepalyginamai didesnis. Bet jie paprastai pateisina savo maištavimą vyraujančios visuomenės vertybių skalėje. Jie tvirtina, kad smurtaudami kovojantys prieš rasizmą arba panašiai.

 

31. Mes suprantame, kad aukščiau paminėtam kukliam leftistų psichologijos eskizui galima paprieštarauti arba su juo nesutikti. Reali situacija yra kompleksinė, tad išsamus aprašymas užimtų keletą tomų, net jeigu reikalinga informacija ir būtų prieinama. Mes tvirtiname, kad gana grubiai atvaizdavome dvi svarbiausias modernaus leftizmo psichologijos tendencijas.

 

32. Leftisto problemos yra tiesioginė mūsų visos visuomenės problemų išdava. Žema savivertė, depresyvios tendencijos ir defetizmas nėra išskirtiniai kairiosios srovės bruožai. Nors šie bruožai itin pastebimi tarp leftistų, vis dėlto jie yra išplitę visoje mūsų visuomenėje. Šiandienos visuomenė bando mus socializuoti žymiai didesniu mastu nei visos ankstesnės visuomenės. Ekspertai mums nuolat aiškina, kaip valgyti, kaip mankštintis, kaip mylėtis, kaip auklėti vaikus ir taip toliau.

 

________________

 

[1] Mes teigiame, kad VISI, arba dauguma priekabių ieškančių žmonių ir negailestingai konkuruojančių žmonių kenčia nuo nevisavertiškumo jausmų.

[2] Viktorijos periodu daugelis perteklinai socializuotų žmonių kentėjo nuo rimtų psichologinių problemų dėl seksualinių jausmų slopinimo arba bandymo juos slopinti. Freudas akivaizdžiai pagrindė savo teorijas šitokio tipo žmonėmis. Šiandien socializavimosi dėmesio centras persikėlė nuo sekso prie agresijos.

[3] Nebūtinai įskaitant inžinerijos ir kitų „fizinių“ mokslų specialistus.

[4] Yra daugybė vidurinės ir aukštesniosios klasės individų, kurie priešinasi šioms vertybėms, bet dažniausiai jų priešinimasis yra daugiau ar mažiau užmaskuotas. Toks pasipriešinimas pasirodo masinėse informacijos sklaidos priemonėse tik labai ribotu mastu. Mūsų visuomenės propagandos mašina remia šias vertybes. Pagrindinės priežastys, kodėl šios vertybės tapo oficialiomis mūsų visuomenės vertybėmis, yra ta, kad jos yra naudingos industrinei sistemai. Smurtas yra slopinamas, nes jis griauna sistemos funkcionavimą. Rasizmas yra taip pat slopinamas, nes etniniai konfliktai taip pat griauna sistemą, o diskriminacija švaisto mažumų grupių gebėjimus, kurie galėtų būti naudingi sistemai. Skurdas turi būti „išgydytas“, nes žemiausioji klasė kelia problemas sistemai, o kontaktai su šia klase mažina kitų klasių moralę. Moterys yra skatinamos siekti karjeros, nes jų gebėjimai gali būti naudingi sistemai. Dar svarbiau, kad moterys, turėdamos nuolatinį darbą, tampa geriau integruojamos į sistemą ir surišamos tiesiogiai su sistema, o ne su savo šeimomis. Tai padeda susilpninti šeimos solidarumą. (Sistemos lyderiai sako, kad jie nori sustiprinti šeimą, bet iš tikro jie nori, jog šeimos tarnautų efektyviais įrankiais visuomeninant vaikus pagal sistemos poreikius. 51, 52 pastraipose mes teigiame, kad sistema negali leisti šeimai ir kitoms mažoms socialinėms grupėms tapti stipriomis ir autonomiškomis.)

 

Bus daugiau

 

http://cyber.eserver.org vertė J.V.

2011 06 22

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti