Ted Kaczynski. Unabomberio manifestas (3). Industrinė visuomenė ir jos ateitis
Ted Kaczynski. Unabomberio manifestas

 

Unabomber-sketchTrečioji Tedo Kaczynskio manifesto dalis, kurioje kalbama apie galios proceso sutrikimą šiandieninėje visuomenėje, galios sutrikimo sukeliamas bėdas, beprasmybės jausmą modernioje visuomenėje ir kai kurių žmonių prisitaikymą prie industrinės-technologinės sistemos bei to prisitaikymo priežastis.

 

GALIOS PROCESO SUTRIKIMAS MODERNIOJE VISUOMENĖJE

 

59. Mes skirstome žmonių poreikius į tris grupes: 1) Poreikiai, kurie gali būti patenkinti įdėjus minimalias pastangas; 2) Poreikiai, kurie gali būti patenkinti tik rimtų pastangų kaina; 3) Ir tie poreikiai, kurie negali būti adekvačiai patenkinti, kad ir kiek pastangų būtų įdėta. Galios procesas priklauso antrajai poreikių patenkinimo grupei. Kuo daugiau poreikių yra trečioje grupėje, tuo labiau didėja frustracija, pyktis, galiausiai defetizmas, depresija ir t.t.

 

60. Modernioje industrinėje visuomenėje įgimti žmonių poreikiai nustumiami į pirmą ir trečią grupes, o antrąją grupę vis dažniau sudaro dirbtinai susikurti poreikiai.

 

61. Primityviose visuomenėse fiziniai poreikiai paprastai patenka į 2 grupę. Jie gali būti pasiekiami tik įdėjus dideles pastangas. Bet moderni visuomenė garantuoja fizines reikmes visiems [9] mainais už minimalias pastangas, taigi fiziniai poreikiai yra perkeliami į 1 grupę. (Gali būti nesutariama, ar pastangos, reikalingos turėti ir išlaikyti darbą, yra „minimalios“, bet paprastai žemesniuose ir vidutinio lygio darbuose be kitų pastangų dažniausiai reikalingas paprasčiausias PAKLUSNUMAS. Tu stovi ten, kur pasakyta stovėti, darai tai, kas liepta daryti ir taip, kaip liepta. Retai tenka rimtai pasistengti ir bet kuriuo atveju turi mažai autonomijos darbe, taigi tavo galios proceso poreikis yra nepakankamai patenkinamas.)

 

62. Tokie socialiniai poreikiai kaip seksas, meilė ir statusas modernioje visuomenėje dažnai lieka 2 grupėje, priklausomai nuo individo situacijos. [10] Bet žmonėms, kurie siekia įgyti tam tikrą statusą, pastangos, skiriamos patenkinti socialinius poreikius, yra nepakankamai tolygios galios proceso poreikio patenkinimui.

 

63. Taigi, buvo sukurti tam tikri dirbtiniai poreikiai, kurie patenka į 2 grupę ir patenkina galios proceso poreikį. Buvo sukurtos reklamos ir rinkodaros technikos, kurios priverčia žmones jaustis taip, lyg jiems reiktų daiktų, kurių jų seneliai niekuomet netroško ir apie kuriuos net nesvajojo. Reikia rimtų pastangų tam, kad būtų uždirbta pakankamai pinigų šių dirbtinų poreikių patenkinimui, taigi jie patenka į 2 grupę. (žr. 80-82 pastraipas). Modernus žmogus privalo patenkinti savo galios proceso poreikį siekdamas patenkinti dirbtinius poreikius, kurie buvo sukurti reklamos ir rinkodaros industrijos [11] bei atlikdamas surogatines veiklas.

 

64. Atrodo, kad daugeliui žmonių šios dirbtinės galios proceso formų nepakanka. Tema, kuri kartojasi socialinių kritikų rašiniuose antroje XX amžiaus pusėje, yra beprasmybės jausmas, kuris kankina didžiąją dalį šiuolaikinės visuomenės žmonių. (Šis beprasmiškumas dažnai vadinamas kitais vardais, tokiais kaip „anominė“ arba „vidutinės klasės tuštuma“.) Mes manome, kad vadinamoji „identiteto krizė“ iš tikro yra tikslo paieška, dažniausiai skirta tinkamos surogatinės veiklos suradimui. Gali būti, kad egzistencializmas yra atsakas į modernaus gyvenimo betiksliškumą. [12] Modernioje visuomenėje labai išplitusi „savęs atradimo“ arba „pasitenkinimo“ paieška. Bet mes manome, kad daugumai žmonių veikla, kurios pagrindinis tikslas yra „pasitenkinimas“ (t. y. surogatinė veikla), neatneša pasitenkinimo. Kitaip tariant, tai nepatenkina galios proceso poreikio (žr. 41 pastraipą). Tas poreikis gali būti patenkintas tik per veiklas, kurios turi tam tikrą išorinį tikslą, tokį kaip fizinės reikmės, seksas, meilė, statusas, revanšas ir t.t.

 

65. Kai tikslų siekiama uždirbant pinigus, kylant socialinio statuso laipteliais ar funkcionuojant kaip sistemos dalis. Dauguma žmonių negali siekti savo tikslų AUTONOMIŠKAI. Dauguma darbininkų yra kieno nors kito samdiniai, kaip mes jau nurodėme 61 pastraipoje, tad privalo leisti savo dienas darydami tai, kas yra liepiama, ir būtent taip, kaip liepiama. Netgi žmonės, kurie patys užsiima verslu, turi tik ribotą autonomiją. Dažniausiai smulkieji verslininkai skundžiasi, kad jų rankas suriša perdėtas valstybinis reguliavimas. Kai kurie iš šių įstatymų yra neabejotinai nereikalingi, bet valdžios įstatymai yra esminė ir neišvengiama mūsų sudėtingos visuomenės dalis. Didelė dalis šiandieninio smulkiojo verslo veikia frančizės sistemos pagrindu. Wall Street Journal prieš porą metų pranešė, kad daugybė frančizę teikiančių kompanijų reikalauja iš kandidatų atlikti asmenybės testus, kurie yra sukurti taip, kad ATMESTŲ tuos, kurie yra kūrybingi ir iniciatyvūs. Taip yra todėl, kad tokio tipo asmenys yra nepakankamai paklusnūs, jog nuolankiai dirbtų frančizės sistemos būdu. Tai pašalina iš smulkiojo verslo daugumą žmonių, kuriems autonomija reikalinga labiausiai...

 

66. Šiandieną žmonės labiau vertina tai, ką JIEMS suteikia sistema, nei tai, ką jie sukuria patys sau. Be to, tai, ką jie daro patys sau, yra vis dažniau daroma sistemos nustatytais būdais. Galimybės dažniausiai yra tik tokios, kokias suteikia sistema, jomis galima pasinaudoti tik pagal taisykles ir įstatymus, ir, kad atsirastų nors menka sėkmės galimybė, turi būti laikomasi ekspertų nurodytų metodų.

 

67. Taigi, galios procesas mūsų visuomenėje yra sutrikdomas tikrų tikslų stoka ir autonomijos trūkumu. Bet jis taip pat sutrikdomas dėl žmogaus poreikių, kurie patenka į 3 grupę: poreikių, kurie negali būti adekvačiai patenkinami, nesvarbu, kad ir kiek pastangų kas nors įdeda. Vienas iš tokių poreikių yra saugumas. Mūsų gyvenimai priklauso nuo sprendimų, kuriuos priėmė kiti žmonės. Mes neturime įtakos šiems sprendimams ir dažniausiai net nepažįstame tų žmonių, kurie juos priima. („Mes gyvename pasaulyje, kuriame santykinai mažas skaičius žmonių – galbūt 500 ar 1000 priima svarbiausius sprendimus“ – Philipo B. Heymanno iš Harvardo teisės fakulteto, Anthony Lewiso citata New York Times, 1995 balandžio 21 d.). Mūsų gyvenimai priklauso nuo to, ar tinkamai laikomasi saugumo standartų atominėje elektrinėje; nuo to, kiek pesticidų yra leidžiama patekti į mūsų maistą ir kiek taršos į mūsų orą; nuo to, koks įgudęs (arba nekompetentingas) yra mūsų gydytojas; mes prarasime ar gausime darbą, priklauso nuo sprendimų, kuriuos priima valstybės ekonomistai arba korporacijų vadovai; ir t.t. Dauguma žmonių tegali labai menkai apsisaugoti nuo tokių grėsmių. Taip žmogaus saugumo siekis yra sužlugdomas ir sukelia bejėgiškumo jausmą.

 

68. Galima paprieštarauti teiginiui, kad primityvus žmogus yra fiziškai mažiau saugus negu šiuolaikinis žmogus, ką ir rodo trumpesnė primityvo gyvenimo trukmė, Taigi šiuolaikiniai žmonės jaučia mažiau nesaugumo nei yra įprasta žmogiškai būtybei. Bet psichologinis saugumas smarkiai skiriasi nuo fizinio saugumo. Tai, kas mus verčia JAUSTIS saugiais, yra ne tiek objektyvus saugumas, kiek pasitikėjimas savo gebėjimu savimi pasirūpinti. Primityvus žmogus, gręsiant plėšraus žvėries ar alkio pavojui, gali gintis arba keliauti ieškoti maisto. Jis nėra užtikrintas dėl savo pastangų sėkmės, bet jis tikrai nėra bejėgis prieš gręsiančius pavojus. Modernus žmogus tuo tarpu jaučia grėsmę dėl daugybės dalykų, prieš kuriuos jis yra bejėgis: branduolinės katastrofos, kancerogenai maiste, aplinkos tarša, karas, mokesčių kilimas, didelių organizacijų įsiveržimas į jo privačią erdvę, valstybės mastu išplitęs socialinis ar ekonominis fenomenas, kuris gali sutrikdyti jo gyvenimo būdą.

 

69. Natūralu, kad primityvus žmogus yra bejėgis prieš kai kuriuos dalykus, kurie jam gresia, pavyzdžiui, ligos. Bet jis gali priimti ligos riziką stoiškai. Tai natūralus gamtos procesas, tai nėra kieno nors kaltė, nebent kokio nors įsivaizduojamo beasmenio demono. Bet šiuolaikinėje visuomenėje gresiantys pavojai yra sukelti PATIES ŽMOGAUS. Jie nėra atsitiktiniai, o yra PRIMESTI jam kitų žmonių, kurių sprendimų jis kaip individas negali įtakoti. Dėl tos priežasties jis jaučiasi sužlugdytas, pažemintas ir piktas.

 

70. Taigi primityvaus žmogus saugumas daugiausia priklauso nuo jo paties (kaip individo ar kaip MAŽOS grupės nario). Tuo tarpu šiuolaikinio žmogaus saugumas priklauso nuo asmenų ar organizacijų, kurios yra per daug nuo jo nutolusios ir per daug didelės, kad jis galėtų asmeniškai jas įtakoti. Taigi šiuolaikinio žmogaus saugumo poreikis patenka į 1 ir 3 grupes. Kai kuriais atvejais (maisto, pastogės ir t.t.) jo saugumas yra užtikrinamas tik nereikšmingų pastangų kaina, tuo tarpu kitais atvejais jis NEGALI užsitikrinti saugumo. (Aukščiau pateiktas aprašymas smarkiai supaprastina tikrą situaciją, bet jis bendru pobūdžiu parodo, kuo šiuolaikinio žmogaus sąlygos skiriasi nuo primityvaus žmogaus.)

 

71. Žmonės turi daugybę trumpalaikių poreikių ar impulsų, kurie šiuolaikiniame gyvenime yra visada sužlugdomi, tad jie papuola į 3 grupę. Žmogus gali supykti, bet moderni visuomenė neleidžia kovoti. Dauguma atvejų ji net neleidžia žodinės agresijos. Keliaudamas žmogus gali skubėti, gali būti nusiteikęs keliauti lėtai, bet paprastai jis neturi kito pasirinkimo kaip tik judėti eismo greičiu ir paklusti eismo taisyklėms. Žmogus gali norėti atlikti darbą savaip, bet paprastai gali dirbti tik pagal taisykles, kurias nustato darbdavys. Daugeliu kitų atvejų šiuolaikinis žmogus yra suvaržytas taisyklių ir įstatymų (atvirų ar užslėptų) tinklu, kuris gniuždo daugelį jo impulsų ir tuo būdu kišasi į galios procesą. Be daugumos šių taisyklių negali būti apsieita, nes jos yra reikalingos industrinės visuomenės funkcionavimui.

 

72. Moderni visuomenė tam tikrais aspektais yra ypatingai atlaidi. Tuose reikaluose, kurie nereikšmingi sistemos funkcionavimui, mes galime daryti tai, ką panorėję. Mes galime tikėti bet kokia religija (tol, kol ji neskatina elgesio, kuris yra pavojingas sistemai). Mes galime eiti mylėtis su kuo tik norime (tol, kol mes praktikuojame „saugų seksą“). Mes galime daryti tai, ką norime, tol, kol tai yra NESVARBU. Bet visuose SVARBIUOSE reikaluose sistema linkusi vis labiau reguliuoti mūsų elgesį.

 

73. Elgesys yra reguliuojamas ne tik per aiškias taisykles ir tai daro ne tik valdžia. Kontrolė dažnai vykdoma netiesiogine prievarta arba psichologiniu spaudimu ir manipuliacijomis. Ją vykdo valdžiai tiesiogiai nepriklausančios organizacijos arba pati sistema. Dauguma didelių organizacijų naudoja tam tikrą propagandos formą [14] tam, kad manipuliuotų visuomenės nuomone ar elgesiu. Propaganda nėra apribota „reklamomis“ ir kartais net nėra sąmoningai sumanyta kaip propaganda. Pavyzdžiui, pramogų planavimo turinys yra galinga propagandos forma. Netiesioginės prievartos pavyzdys: nėra jokio įstatymo, kuris sakytų, kad mes privalome eiti į darbą kiekvieną dieną ir klausyti darbdavio nurodymų. Įstatymiškai nėra nieko, kas mus stabdytų nuo gyvenimo gamtoje, kaip tai daro primityvūs žmonės, ar nuo verslo patiems sau. Bet praktiškai yra likę labai mažai laukinės gamtos, o vietos ekonomikoje yra tik mažam skaičiui smulkaus verslo savininkų. Taigi dauguma mūsų gali išgyventi tik kaip kieno nors kito samdiniai.

 

74. Mes teigiame, kad perdėtas šiuolaikinio žmogaus rūpinimasis ilgaamžiškumu, fizinio pajėgumo bei seksualinio patrauklumo išlaikymu iki vyresnio amžiaus yra nepasitenkinimo simptomas, kuris kyla dėl trūkumo, susijusio su galios procesu. „Vidutinio amžiaus krizė“ irgi yra toks simptomas. Taip pat ir nenoras turėti vaikų, kuris yra ganėtinai būdingas moderniai visuomenei, bet beveik nesutinkamas primityviose visuomenėse.

 

75. Primityviose visuomenėse gyvenimas yra etapų seka. Kuomet vieno etapo poreikiai ir tikslai yra patenkinti, nėra jokių prieštaravimų dėl perėjimo į kitą etapą. Jaunas vyras pereina galios procesą tapdamas medžiotoju, medžiodamas ne dėl sporto ar pasitenkinimo, bet tam, kad gautų mėsos, kuri yra reikalinga maistui (jaunų moterų atveju procesas yra sudėtingesnis, su didesniu dėmesiu socialiniai galiai; mes to čia neaptarinėsime). Sėkmingai perėjęs šį etapą, jaunas vyras nesipriešina prisiimdamas atsakomybę rūpintis šeima ir susilaukti vaikų. (Tuo tarpu kai kurie šiuolaikiniai žmonės neribotam laikui atideda šį etapą, nes yra per daug užsiėmę tam tikro „pasitenkinimo“ ar „laimės“ paieškomis. Mes teigiame, kad šis pasitenkinimas, kurio jiems reikia, yra tapatus galios proceso patirčiai – su tikrais tikslais vietoj dirbtinių surogatinių veiklų tikslų.) Vėlgi, sėkmingai užauginęs vaikus, perėjęs galios procesą patenkinant jų fizinius poreikius, primityvus žmogus jaučia, kad jo darbas yra baigtas, ir jis yra pasiruošęs priimti senatvę (jeigu jis tiek ilgai išgyvena) ir mirtį. Tuo tarpu daugumai šiuolaikinių žmonių mirties perspektyva kelia baimę ir nerimą. Tą rodo pastangos palaikyti fizinę būklę, išvaizdą ir sveikatą. Mes teigiame, kad taip yra dėl nepasitenkinimo, kuris kyla dėl fakto, kad jie niekuomet nepanaudoja savo fizinių galių, niekuomet nepereina galios proceso pasitelkdami savo kūnus tikriems tikslams. Ne primityvus žmogus, kuris savo kūną kasdien naudoja praktiniams tikslams, bijo senyvo amžiaus ir kūno susidėvėjimo, o šiuolaikinis žmogus, kuris niekuomet nenaudoja savo kūno šiems tikslams, išskyrus vaikščiojimą nuo savo automobilio iki namų. Žmogus, kurio galios proceso poreikiai buvo patenkinti gyvenimo metu, yra geriausiai pasiruošęs priimti savo gyvenimo pabaigą.

 

76. Atsiliepdami į šios dalies teiginius kas nors sakys „Visuomenė privalo rasti būdą suteikti žmonėms galimybę pereiti galios procesą“. Tokiems žmonėms šios galimybės vertė yra sunaikinama paties fakto, kad visuomenė jiems tai suteikia. Jiems reikia rasti ar susikurti savo pačių galimybes. Tol kol sistema DUODA jiems galimybes, tol ji laiko juos surišusi už pasaito. Tam, kad įgytų autonomiją, jie privalo nutrūkti nuo šio pasaito.

 

unabomber manifesto

 

KAIP PRISITAIKO KAI KURIE ŽMONĖS


77. Ne kiekvienas industrinėje-technologinėje visuomenė kenčia nuo psichologinių problemų. Kai kurie žmonės pripažįsta, kad jie yra ganėtinai patenkinti visuomenės būkle. Dabar mes aptarsime priežastis, kodėl žmonės taip skiriasi savo požiūriais į šiuolaikinę visuomenę.

 

78. Visų pirma, neabejotinai skiriasi žmonių galios poreikis. Tie, kurie nejaučia didelio galios poreikio, gali nejausti būtinybės dalyvauti galios procese ar bent nesiekti autonomijos. Tokie žmonės yra paklusnaus būdo, jie būtų laimingi būdami plantacijų juodžiais Senuosiuose Pietuose. (Mes nenorime pajuokti Senųjų Pietų „plantacijų juodžių“. Tiesą pasakius, dauguma vergų NEBUVO patenkinti savo vergų statusu. Mes šaipomės iš žmonių, kurie YRA patenkinti vergų statusu.)

 

79. Kai kurie žmonės gali turėti ypač stiprią motyvaciją siekdami ir patenkindami savo galios poreikį. Pavyzdžiui tie, kurie jaučia nepaprastai stiprų poreikį socialiniam statusui, gali praleisti visą savo gyvenimą kopdami statuso laipteliais, ir jiems šis žaidimas niekuomet nepabos.

 

80. Žmonės skiriasi savo imlumu reklamos ir rinkodaros technikoms. Kai kurie yra tokie imlūs, kad net jeigu uždirbtų milžiniškus pinigus, jie negalėtų patenkinti savo nuolatinio poreikio spindintiems naujiems žaislams, kuriais rinkodaros industrija maskatuoja prieš jų akis. Taigi, jie visuomet jaučiasi nepasiturintys finansiškai, net jeigu jų pajamos yra didelės ir jų troškimai yra slopinami.

 

81. Kai kurie žmonės pasižymi nedideliu imlumu reklamos ir rinkodaros technikoms. Tai yra žmonės, kurie nėra susidomėję pinigais. Materialinės gėrybės nepatenkina jų galios poreikio.

 

82. Žmonės, kurie vidutiniškai imlūs reklamai ir rinkodaros technikoms, sugeba uždirbti pakankamai pinigų, kad patenkintų savo poreikį prekėms ir paslaugoms, bet tik rimtų pastangų dėka (dirbdami viršvalandžius, dirbdami antrą darbą, užsitarnaujantys paaukštinimus ir t.t.). Taigi materialinių gėrybių gavimas tarnauja jų galios poreikiui, bet ne visuomet yra visiškai patenkinamas. Jie gali turėti nepakankamą autonomiją galios procese (jų darbą gali sudaryti vien nurodymų sekimas) ir kai kurie jų poreikiai gali būti nuslopinti (pvz. saugumo, agresijos). (Mes esame kalti dėl didelio supaprastinimo 80-82 pastraipose, nes mes laikėmės pozicijos, kad materialinių gėrybių troškimas yra sukurtas reklamos ir rinkodaros industrijos. Žinoma tai nėra taip paprasta.) [11]  

 

83. Kai kurie žmonės iš dalies patenkina savo galios poreikį tapatindamiesi su galinga organizacija arba masiniu judėjimu. Individas, kuriam trūksta tikslų ar galios, prisijungia prie judėjimo ar organizacijos, pasisavina jos tikslus kaip savo paties, tuomet dirba siekdamas tų tikslų. Kuomet kai keli iš tokių tikslų yra pasiekiami, individas, net jeigu jo asmeninės pastangos tikslo siekime sudarė tik nereikšmingą dalį, jaučiasi (dėka savo susitapatinimo su judėjimu ar organizacija) lyg jis būtų perėjęs galios procesą. Šis fenomenas buvo naudotas fašistų, nacių ir komunistų. Mūsų visuomenė jį taip pat naudoja, bet švelniau. Pavyzdžiui: Manuelis Noriega trukdė JAV (tikslas: nubausti Noriegą). JAV įsiveržė į Panamą (pastangos) ir nubaudė Noriegą (tikslo pasiekimas). Taigi JAV perėjo galios procesą ir daugybė amerikiečių dėl savo susitapatinimo su JAV netiesiogiai patyrė galios procesą. Dėl to buvo išplitęs visuomeninis pritarimas Panamos invazijai: ji davė žmonėms galios pojūtį. [15] Mes pastebime tą patį fenomeną armijoje, korporacijose, politinėse partijose, humanitarinėse organizacijose, religiniuose arba ideologiniuose judėjimuose. Tai ypač ryšku kairuoliškuose judėjimuose, kurie yra linkę pritraukti žmones, siekiančius patenkinti savo galios poreikį. Bet didžiajai daliai žmonių susitapatinimas su didele organizacija arba masiniu judėjimu nepilnai patenkina galios poreikį.

 

84. Kitas būdas, kuriuo žmonės patenkina savo galios proceso poreikį, yra pasitelkti surogatines veiklas. Kaip mes paaiškinome 38-40 pastraipose, surogatinė veikla yra tokia veikla, kuri yra nukreipta dirbtinio tikslo link, kurio individas siekia dėl „pasitenkinimo“, gaunamo siekiant to tikslo, o ne dėl to, kad jam reikia jį pasiekti. Pavyzdžiui, nėra jokio praktinio motyvo užsiauginti milžiniškus raumenis, įmušti mažą kamuoliuką į skylę arba įsigyti pilną pašto ženklų kolekciją. Tačiau daugybė žmonių mūsų visuomenėje aistringai skiria savo laiką kultūrizmui, golfui arba pašto ženklų kolekcionavimui. Kai kurie žmonės yra labiau „valdomi kitų“ nei likusieji ir todėl noriau suteiks svarbą surogatinėi veiklai dėl to, kad aplinkiniai tai laiko svarbiu dalyku ar dėl to, kad pati visuomenė teigia jiems, kad tai yra svarbu. Būtent dėl to kai kurie žmonės labai rimtai užsiima tokiomis iš esmės nereikšmingomis veiklomis kaip sportas, bridžas, šachmatai ar paslaptingi akademiniai siekimai. Tuo tarpu kiti įžvalgesni žmonės atpažins šias veiklas kaip surogatines ir nesuteiks joms svarbos tenkinant galios poreikį. Belieka tik atkreipti dėmesį, kad daugeliu atveju žmogaus pinigų užsidirbimo būdas yra taip pat surogatinė veikla. Ne GRYNA surogatinė veikla, kadangi dalis veiklos motyvo yra patenkinti fizines reikmes ir (kai kurių žmonių atveju) įgyti socialinį statusą ir prabangą, kurios norėti juos priverčia reklama. Bet daugelis žmonių įdeda į savo darbą žymiai daugiau pastangų negu yra reikalinga tam, kad uždirbtų pinigų ir įgytų statusą, kurio jiems reikia. Štai šios papildomos pastangos ir yra surogatinė veikla. Šios papildomos pastangos kartu su emociniu indėliu, kuris jas akompanuoja, yra viena iš pagrindinių jėgų, kuri veikia ir skatina nuolatinį sistemos kūrimą ir tobulinimą kartu su jos negatyviomis pasekmėmis asmens laisvei (žr. 131 pastraipą). Patiems kūrybingiausiems mokslininkams ir inžinieriams darbas ypač dažnai būna vien tik surogatinė veikla. Šis aspektas yra toks svarbus, kad jis reikalauja atskiro aptarimo, kurį mes pateiksime netrukus (87-92 pastraipos).

 

________________

 

[85] Šioje dalyje mes paaiškinome, kaip dauguma žmonių modernioje visuomenėje patenkina savo poreikį galios procesui. Bet mes manome, kad daugumos žmonių galios poreikis nėra pakankamai patenkinamas. Visų pirma tie, kurie pasižymi nepasotinamu statuso troškimu, arba tie, kuriuos tvirtai „užkabina“ surogatinė veikla, arba kurie pakankamai stipriai susitapatina su judėjimu arba organizacija tam, kad patenkintų savo galios poreikį tuo būdu, yra išskirtinės asmenybės. Kiti yra ne visiškai patenkinti surogatinėmis veiklomis ar susitapatinimu su organizacija (žr. 41, 64 pastraipas). Antra, per didelės kontrolės sistema primeta tam tikrą elgseną naudodama atvirą reguliavimą arba per socializaciją, dėl ko atsiranda autonomijos trūkumas ir frustracija dėl negalėjimo pasiekti tam tikrų tikslų ir reikalingumo susivaržyti nuo per daug impulsų.

[86] Net jeigu dauguma žmonių industrinėje-technologinėje visuomenėje būtų patenkinti, mes (LK) vis tiek priešintumės tokiai visuomenei, todėl kad (be kitų priežasčių) mes laikome žeminančiu reiškiniu galios poreikio patenkinimą per surogatines veiklas arba per susitapatinimą su organizacija, o ne per tikrų tikslų siekimą.

[9] (61 pastraipa) Mes atidedame į šoną žemiausią klasę. Mes kalbame apie meinstrymą.

[10] (62 pastraipa) Kai kurie socialiniai mokslininkai, „psichinės sveikatos“ profesionalai ir panašūs veikėjai deda didžiausias pastangas stengdamiesi socialinius poreikius nustumti į 1 grupę, bandydami matyti, kad kiekvienas turi patenkinantį socialinį gyvenimą.

[11] (63, 82 pastraipos) Ar nesibaigiantis materialinių gėrybių įsigijimo poreikis yra iš tikrųjų dirbtinis reklamos ir marketingo industrijos kūrinys? Akivaizdu, kad nėra jokio įgimto žmogaus poreikio materialinių gėrybių įsigijimui. Buvo daugybė kultūrų, kuriose žmonės troško mažai materialinio turto, tik to, kas galėtų užtikrinti jų pagrindinius fizinius poreikius (pvz.: Australijos aborigenai, tradicinė Meksikos valstiečių kultūra, kai kurios Afrikos kultūros). Kita vertus, egzistavo daugybė priešindustrinių kultūrų, kuriose materialinių gėrybių įsigijimas vaidino svarbų vaidmenį. Taigi mes negalime tvirtinti, kad šiandienos kultūra yra tik reklamos ir rinkodaros industrijos kūrinys. Bet akivaizdu, kad reklamos ir rinkodaros industrija didele dalimi atsakingos už šios kultūros sukūrimą. Didelės korporacijos, kurios išleidžia milijonus reklamai, neleistų tokių pinigų sumų be akivaizdaus įrodymo, kad jiems tie pinigai grįžta padidėjusių pardavimų forma. Vienas LK narys prieš porą metų sutiko pardavimų vadybininką, kuris buvo pakankamai nuoširdus, kad pasakytų: „Mūsų darbas yra priversti žmones pirkti dalykus, kurių jie nenori ir kurių jiems nereikia“.

[12] (64 pastraipa) Beprasmybės problema per pastaruosius 15 metų, atrodo, tapo mažiau rimta nei anksčiau, nes žmonės dabar jaučiasi mažiau saugūs fiziškai ir ekonomiškai nei jie jautėsi anksčiau, ir saugumo jausmo poreikis suteikia jiems tikslą. Bet beprasmybė buvo pakeista frustracija dėl sunkiai pasiekiamo saugumo. Mes pabrėžiame beprasmybės problemą, nes liberalai ir leftistai norėtų išspręsti mūsų socialines problemas užtikrinant, kad visuomenė garantuotų kiekvieno saugumą, bet jeigu tą būtų įmanoma padaryti, beprasmybės problema sugrįžtų. Pagrindinė problema yra ne žmonių saugumas; problema yra ta, kad žmonės yra priklausomi nuo sistemos ir patys negali pasirūpinti savo saugumu. Tai, beje, yra viena iš priežasčių, kodėl kai kuriems žmonėms taip rūpi turėti ginklą; ginklo turėjimas saugumo aspektą atiduoda į jų pačių rankas.

[13] (66 pastraipa) Konservatorių pastangos sumažinti valstybės įstatymus ir reglamentus yra mažai naudingos paprastam žmogui dėl vieno paprasto dalyko: tik maža dalis valstybės įstatymų ir reglamentų gali būti panaikinti, nes dauguma jų yra būtini. Kita vertus, dauguma valstybinio reguliavimo sumažinimo padarinių liečia tik verslą, o ne paprastą žmogų, taigi iš esmės siekiama sumažinti valstybės galią ir perduoti ją privačioms korporacijoms. Paprastam žmogui tai reiškia, kad valstybės kišimasis yra pakeičiamas didžiųjų korporacijų kišimusi. Joms gali būti leidžiama išpilti daugiau chemikalų, kurie patenka į vandens tiekimo sistemą ir susargdina vėžiu. Konservatoriai laiko paprastą žmogų mulkiu, išnaudodami jo nepasitenkinimą Didžiąja Valdžia, kad skatintų Didžiojo Verslo galią.

[14] (73 pastraipa) Kuomet kas nors pritaria tikslui, kuriam konkrečiu atveju naudojama propaganda, jis paprastai tai vadina „švietimu“ arba pritaiko panašų eufemizmą. Bet propaganda lieka propaganda nepaisant tikslo, kuriam ji naudojama.

[15] (83 pastraipa) Mes neišreiškiame pritarimo ar nepritarimo Panamos invazijai. Mes naudojame ją tik kaip pavyzdį, iliustruojantį mūsų požiūrį.

 

Iš http://cyber.eserver.org/unabom.txt vertė J.V.

2011 10 05

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti