Levas Tolstojus. Patriotizmas ir vyriausybė (1)
Lev Tolstoj. PATRIOTIZMAS IR VYRIAUSYBĖ

Tolstojus_patriotizmas_0Net ir šiandien retas žino, kad didysis rusų rašytojas Levas Tolstojus (1828–1910) buvo didelis krikščioniškojo anarchizmo – taikaus, neigiančio bet kokią prievartą, kiaurai persmelkto religine dvasią – šalininkas. Politiniai jo rašiniai, nukreipti prieš valstybę, patriotizmą ir karą, nebuvo spausdinami ilgus dešimtmečius.

 

Straipsnyje „Patriotizmas ir vyriausybė“, parašytame 1900 metais, L. Tolstojus argumentuotai įrodo, kad patriotizmas yra absoliutus blogis, sukeliantis bjaurią neapykantą ir kruvinus karus. Jis mano, kad žmonija turi sukti kitu – ne tautinės izoliacijos, o visuotinės bendrystės – keliu.

 

Straipsnis parašytas daugiau nei prieš 100 metų, kada pasaulis buvo padalintas į tarpusavyje besiriejančias didžiules imperijas – Rusijos, Didžiosios Britanijos, Austrijos-Vengrijos. Tačiau neprarado savo aktualumo ir šiandien, kada pasaulis draskomas kvailų tautinių valstybėlių konfliktų.

 

***

 

Man jau kelis kartus teko išsakyti mintį, kad patriotizmas mūsų laikais yra nenatūralus, neprotingas, žalingas jausmas, sukeliantis daugelį tų nelaimių, nuo kurių kenčia žmonija, ir todėl šis jausmas neturi būti ugdomas, kaip dabar daroma, o priešingai, slopinamas ir naikinamas visomis protingiems žmonėms prieinamomis priemonėmis.

 

Stebėtina, tačiau nepaisant akivaizdžios priklausomybės tarp šio jausmo ir liaudį skurdinančio ginklavimosi bei naikinančių karų, visi mano argumentai apie patriotizmo atsilikimą, nesavalaikiškumą ir žalą yra ir buvo sutinkami arba tyla, arba sąmoningu nesupratimu, arba visada vienu ir tuo pačiu prieštaravimu: sakoma, kad kenkia tik blogasis patriotizmas, džingoizmas*, šovinizmas, o tikrasis, gerasis patriotizmas yra pakylėjantis ir tyras jausmas, smerkti kurį ne tik neprotinga, bet netgi nusikalstama.

 

Apie tai, kas yra tas tikrasis, gerasis patriotizmas, arba visai nekalbama, arba vietoje paaiškinimo ištariamos išpuoselėtos tuščiagarbės frazės, arba jam priskiriamos sąvokos, neturinčios nieko bendra su tuo patriotizmu, kurį mes visi žinome ir taip žiauriai nuo jo kenčiame.

 

Sakoma, kad būti tikruoju, geruoju patriotu reiškia linkėti savo tautai arba valstybei tikros gerovės, kuri nesikėsina į kitų tautų gerovę.

 

Prieš kelias dienas kalbėdamas su vienu anglu apie dabartinį karą, pasakiau jam, kad tikroji karo priežastis yra ne naudos siekimas, kaip paprastai tvirtinama, o patriotizmas, kas akivaizdu iš visos anglų visuomenės nuotaikų. Anglas nesutiko su manimi ir pasakė, kad jeigu tai ir tiesa, tai taip atsitiko dėl to, kad patriotizmas, dabar įkvepiantis anglus, yra blogas patriotizmas; o gerasis patriotizmas yra noras, kad anglai, jo tėvynainiai, nesielgtų blogai.

 

– Argi jūs norite, kad blogai nesielgtų tik vieni anglai? – paklausiau aš.

 

– Aš visiems to linkiu! – atsakė jis, šiuo atsakymu aiškiai parodydamas, kad tikrosios vertybės –dorovinės, mokslinės ar netgi taikomosios, praktinės, – iš esmės yra tokios, kad turi būti taikomos visiems žmonėms, ir todėl gerovės linkėjimas bet kuriam žmogui ne tik nėra patriotizmas, bet netgi jį neigia.

 

Nėra patriotizmas ir kiekvienos tautos ypatybės, kurias patriotizmo gynėjai sąmoningai pateikia kaip šią sąvoką. Jie sako, kad išskirtinės kiekvienos tautos savybės yra būtina žmonijos progreso sąlyga, ir todėl patriotizmas, siekiantis išsaugoti tas išskirtines savybes, yra geras ir naudingas jausmas. Bet argi ne akivaizdu, kad kadaise kiekvienos tautos ypatybės, papročiai, tikėjimas, kalba buvo būtina žmonijos gyvavimo sąlyga, tačiau mūsų laikais tos pačios ypatybės pasitarnauja kaip didžiausia kliūtis, trukdanti įgyvendinti žmonių jau suvoktą brolišką tautų santarvės idealą. Todėl siekis išlaikyti ir apsaugoti kokių nors rusų, vokiečių, prancūzų, anglosaksų tautų ypatybes, sukeliantis tokį pat siekį išlaikyti ir išsaugoti ne tik vengrų, lenkų, airių, bet ir baskų, provansaliečių, mordvių, čiuvašų ir daugybės kitų tautelių ypatybes, pasitarnauja ne žmonių suartėjimui ir vienybei, o vis didesniam susvetimėjimui ir susiskaidymui.

 

Taigi ne įsivaizduojamas, o tikrasis patriotizmas, kurį mes visi žinome, kuris įtakojo daugumą mūsų amžininkų ir nuo kurio taip žiauriai kenčia žmonija, – anaiptol netrokšta dvasinių turtų savo tautai (dvasinių turtų negalima trokšti tik savo tautai) ir nenori išlaikyti tautinio individualumo ypatybių (nes tai savybės, o ne jausmai), o teikia pirmenybę konkrečiai tautai ar valstybei ir iškelia ją virš kitų tautų ar valstybių. Todėl taip trokštama vienos tautos gerovė ir galybė yra visada įgyjama tik pažeidžiant kitų tautų ar valstybių gerovę ir galybę.

 

Turėtų būti akivaizdu, kad patriotizmo jausmas yra blogas ir žalingas jausmas; o patriotizmo idėjos yra kvailos idėjos. Jei kiekviena tauta ir valstybė laikys save geriausia iš visų tautų ir valstybių, jos visos gyvens kvailai ir žalingai klysdamos.

 

_______________

* Džingoizmas (angl. jingoism) – agresyvus kraštutinių imperialistų šovinizmas

** Kalbama apie Rusijos ir Turkijos karą, vykusį 1877-1878 metais

 

Лев Толстой, „Патриотизм и правительство“. Пирогово, 10 мая 1900 г.

www.leztolstoy.org vertė Evaldas Balčiūnas

 

Tolstojus_patriotizmas