Levas Tolstojus. Patriotizmas ir vyriausybė (3)
Lev Tolstoj. PATRIOTIZMAS IR VYRIAUSYBĖ
tolstojus_anarchistas       Net ir šiandien retas žino, kad didysis rusų rašytojas Levas Tolstojus (1828–1910) buvo didelis krikščioniškojo anarchizmo – taikaus, neigiančio bet kokią prievartą, kiaurai persmelkto religine dvasią – šalininkas. Politiniai jo rašiniai, nukreipti prieš valstybę, patriotizmą ir karą, nebuvo spausdinami ilgus dešimtmečius.

 

Straipsnyje „Patriotizmas ir vyriausybė“, parašytame 1900 metais, L. Tolstojus argumentuotai įrodo, kad patriotizmas yra absoliutus blogis, sukeliantis bjaurią neapykantą ir kruvinus karus. Jis mano, kad žmonija turi sukti kitu – ne tautinės izoliacijos, o visuotinės bendrystės – keliu.

 

Straipsnis parašytas daugiau nei prieš 100 metų, kada pasaulis buvo padalintas į tarpusavyje besiriejančias didžiules imperijas – Rusijos, Didžiosios Britanijos, Austrijos-Vengrijos. Tačiau neprarado savo aktualumo ir šiandien, kada pasaulis draskomas kvailų tautinių valstybėlių konfliktų

 

***

 

Patriotizmas – ypatingos meilės savo tautai jausmas ir pasiryžimas aukoti savo ramybę, turtą ir net gyvybę ginant silpnesnius nuo priešų smurto – buvo aukščiausia idėja tais laikais, kai kiekviena tauta manė, kad mušti ir plėšti kitos tautos žmones yra teisinga. Bet jau prieš 2000 metų žmonijos išmintingiausieji ėmė suvokti aukščiausiąją žmonių brolybės idėją, ir ši idėja, pamažu įsisąmoninama, mūsų laikais buvo įgyvendinta pačiomis įvairiausiomis formomis.

 

Norėdami palengvinti susisiekimą, pramonės, prekybos, menų ir žinių mainus, šių dienų žmonės pasidarė taip susiję vieni su kitais, kad užkariavimų, žudynių, prievartos iš kaimyninių tautų pusės pavojus jau visiškai išnyko, ir visos tautos (tautos, o ne vyriausybės) tarpusavyje gyvena taikiai, plėtoja abipusiai naudingus, draugiškus prekybos, pramonės, proto santykius, kuriuos griauti jiems nėra nei prasmės, nei poreikio.

 

Ir todėl, atrodytų, atgyvenęs patriotizmo jausmas turėtų visai išnykti kaip nereikalingas ir nesuderinamas su įvairių tautybių žmonių brolybės jausmu. Tačiau daroma atvirkščiai: žalingas ir atgyvenęs jausmas ne tik toliau egzistuoja, bet ir vis labiau ir labiau įsiplieskia.

 

Tautos be jokio protingos priežasties, prieštaraudamos savo nuovokai ir naudai, ne tik pritaria vyriausybėms, kai šios užpuola kitas tautas, užgrobia svetimas valdas ir prievarta išlaiko, kas jau užgrobta, bet ir pačios reikalauja užpulti, užgrobti ir išlaikyti, džiaugiasi tokiais veiksmais ir jais didžiuojasi. Mažos priespaudą kenčiančios lenkų, airių, čekų, suomių, armėnų tautos, pakliuvusios į didelių valstybių valdžią ir reaguodamos į juos smaugiantį globėjų patriotizmą, taip apsikrėtė nuo jas engiančių tautybių šiuo atgyvenusiu, nereikalingu, beprasmiu ir žalingu patriotizmo jausmu, kad visa jų veikla sutelkta į patriotizmą ir todėl jos pačios, kentėdamos nuo stiprių tautų patriotizmo, yra pasirengusios su kitomis tautomis elgtis taip pat, kaip su jomis elgiasi jas pavergusios tautos.

 

Taip yra dėl to, kad valdančioji klasė (ne tik vyriausybės su jų valdininkais, bet ištisa klasė, besinaudojanti ypatingai pelninga padėtimi: kapitalistai, žurnalistai, dauguma menininkų, mokslininkų) savo ypač pelningą padėtį gali išlaikyti tik dėl valstybinės santvarkos, paremtos patriotizmu. Savo rankose turėdama visas galingiausias įtakos liaudžiai priemones, ji visada nenuilstamai remia patriotinius jausmus, juo labiau kad šie jausmai, suteikiantys galią valstybinei valdžią, yra brangiausiai tos valdžios apmokami.

 

Kuo didesnis patriotas yra bet kuris valdininkas, tuo greičiau jis kyla tarnyboje; lygiai taip pat kariškis gali palypėti savo karjeros laiptais tik kare, kuris vadinamas patriotišku.

 

Patriotizmas ir jo pasekmės (karai) atneša didelį pelną laikraštininkams ir teikia naudos daugumai prekeivių. Kuo labiau bet kuris rašytojas, mokytojas ar profesorius propaguoja patriotizmą, tuo geriau jis apsirūpina materialiai. Kuo labiau atsidavęs patriotizmui bet kuris imperatorius ar karalius, tuo daugiau jis įgyja šlovės.

 

Valdančiosios klasės rankose sutelkta kariuomenė, pinigai, mokykla, religija, spauda. Mokyklose ji kursto vaikų patriotizmą istorijomis apie savo tautą kaip geriausią iš visų tautų ir visada teisią; suaugusiems tą patį jausmą kursto renginiais, iškilmėmis, paminklais, melaginga patriotine spauda. Svarbiausia, kad patriotizmas kurstomas tada, kai su kitomis tautomis elgiamasi žiauriai ir neteisingai; iš pradžių sukurstomas jų priešiškumas, o paskui tuo priešiškumu pasinaudojama siekiant sukelti priešiškumą savojoje tautoje.

 

Šis siaubingas patriotizmo jausmas įsiliepsnojo Europos tautose itin greitai plintančia progresija ir šiuo metu pasiekė tokį laipsnį, kad toliau nebėra kur dėtis.

 

Лев Толстой, „Патриотизм и правительство“. Пирогово, 10 мая 1900 г.

www.levtolstoy.org.ru vertė Evaldas Balčiūnas

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti