Juodraštis Nr. 3. Jacques Camatte. Prieš prijaukinimą
JUODRAŠTIS NR.3 (2011 liepa)

jacques camatte       Jacquesas Camatte – prancūzų kairiojo komunizmo teoretikas, jaunystėje priklausęs Italijoje susikūrusiai Tarptautinei komunistų partijai, smerkusiai kapitalizmą SSRS. Aštuntajame dešimtmetyje, atsisakęs marksistinės perspektyvos, pradėjo skelbti, kad prieš totalitarinę struktūrą įgijusį ir visus pavergusį kapitalą ateityje kovos ne jo prisijaukinta dirbančiųjų klasė, o pati žmonija, kovodama dėl savo natūralių, prigimtinių poreikių, pačios gyvybės, išlikimo. J. Camatte padarė didelę įtaką prancūzų ultrakairiajai srovei, leidžiančiai žurnalą „Tiqqun”, taip pat daugeliui šiuolaikinių radikalių judėjimų – autonomistams, skvoteriams, anarchoprimityvistams, insurekcionistams. Šis tekstas parašytas 1973 m.

 

***


       Laikotarpis, kuriame gyvename, yra, be abejonės, kritiškiausias iš visų, kuriuose yra tekę atsidurti kapitalis­tinei visuomenei. Tai, ką mes siejame su klasikine krize, dabar tapo įprasta būsena, nors pati gamyba liko ne­paliesta (išskyrus tam tikras šalis). Aplink mus nyksta socialiniai santykiai ir tradicinė savimonė, tuo tarpu visi visuomenės institutai garantuoja sau tolesnį egzis­tavimą, integruodami jiems priešiškus judėjimus. (Akivaizdus pavyzdys – katalikų bažnyčia, pati nebe­suskaičiuojanti, kiek kartų ji „modernizavosi”.) Galima pagalvoti, kad visur kaip epidemija paplitusi prievarta ir kankinimai turėjo priversti žmones mobilizuotis ir su ginklu rankose sukilti prieš tuos institutus, tačiau jie ir toliau klesti visame pasaulyje. Iš tikrųjų nacistų „bar­barybė“, palyginus su tuo, kas vyksta šiandien, atrodo gana neprofesionaliai, netgi archajiškai. Atrodytų, pri­brendo visos sąlygos revoliucijai. Kas tuomet kliudo? Kodėl krizių ir katastrofų – vėliausių kapitalo mutacijų pasekmių – žmonės negali paversti katastrofa pačiam kapitalui?

 

 

To priežastis – žmonijos prijaukinimas, įvykęs ka­pitalui pavirtus žmonių bendruomene. Viskas prasideda nuo žmonių skilimo bei irimo, vėliau jie perkuriami pa­gal kapitalo vaizdinius, žmonės tampa kapitalistinėmis būtybėmis, ir galiausiai kapitalas yra antropomorfizuo­jamas. Žmonijos prijaukinimas glaudžiai susijęs su kitu reiškiniu, dar labiau sustiprinusiu žmogaus pasyvumą: kapitalas išsprūsta iš žmonijos rankų. Ekonominiai pro­cesai pasidarė nekontroliuojami, o tie, kas galėjo daryti įtaka šiems procesams, dabar suvokia prieš juos esan­tys bejėgiai: jiems visiškai susuktos galvos. Globalų kapitalo nekontroliuojamumą parodo monetarinė krizė (1) – atsiranda gyventojų perteklius, teršiama aplinka, senka gamtiniai ištekliai. Žmonijos prijaukinimas ir ka­pitalo išsilaisvinimas yra sąvokos, kurios gali paaiškinti vadinamųjų revoliucionierių, tikinčių galimybe įsikišti ir priartinti revoliuciją, mąstymą bei veiklą; iš tikrųjų jie vaidina savo vaidmenį senajame pasaulyje. Revoliucija visada nuo jų pasprunka, prasidėję bruzdėjimai jiems atrodo kaip kažkas išoriška, o kažkas, ką nuolat reikia vytis, kad jie būtų pripažinti „revoliucionieriais“.

 

Griežtai kalbant, žmoniją jau seniai yra pralenkęs kapitalo judėjimas, kurio ji nebepajėgia kontroliuoti. Todėl galima suprasti, kodėl kai kurie žmonės galutinio sprendimo ieško madinguose užsiėmimuose, tokiuose kaip JAV paplitusioje mistikoje, dzene, jogoje ir tantro­je. Kiti randa priebėgą senuose mituose, neigiančiuose totalią ir visur išplitusią mokslo bei technologijų tironiją (Dažnai šalia to vartojami narkotikai, suteikiantys iliu­ziją, kad artėja kitoks pasaulis, besiskiriantis nuo to košmaro, kuriame gyvename) (2). Kita vertus, esama žmonių, kurie sako, kad atsakymus gali pateikti tik mokslas ir technologijos; taip galima būtų paaiškinti kai kurių moterų feminisčių, kurios įsivaizduoja, kad išsivadavimą atneš partenogenezė arba vaikų „gamy­ba” inkubatoriuose, nuostatas (3). Taip pat esama žmonių, kurie galvoja, kad su prievarta galima kovoti agresyvumą slopinančiais vaistais ir t. t. Apskritai visi tie žmonės laikosi prielaidos, kad kiekvieną problemą galima išspręsti mokslinėmis priemonėmis. Iš esmės jie yra pasyvūs, nes pritaria žmogaus kaip manipulia­cijų objekto sampratai. Jie visiškai nepasirengę nau­jiems santykiams tarp žmonių (būtent tai juos vienija su mokslo priešininkais). Jie nesugeba suvokti, kad mokslo siūlomas sprendimas yra kapitalistinis – taip naikinama žmonija, atsiranda galimybė kurti visiškai kontroliuojamą visuomenę.

 

Dabar pakalbėkime apie žmones, kurie jaučia, kad privalo „ką nors padaryti“: jie turi suprasti, kad si­tuaciją suvokia visiškai neadekvačiai, o jų bandymai tai nuslėpti tik pabrėžia jų bejėgiškumą. „Tylioji dauguma“, sudaranti likusią žmonijos dalį, yra apimta įsitikinimo, kad ką nors daryti beprasmiška – jie paprasčiausiai neturi perspektyvos. Jų tylėjimas – ne paprastas ir grynas sutikimas, jis greičiau liudija nepajėgumą kaip nors įsikišti į procesą. Šį faktą įrodo tai, kad jų susitelkimo niekada nepaskatina kova „už”, o greičiau kova „prieš”. Todėl jų ypatingas pasyvumas yra negatyvus.

 

Svarbu pažymėti, kad negalima pasakyti, kurie aukščiau aptartų aktyvistų ir tyliosios daugumos gru­pių atstovai yra kairieji, o kurie dešinieji. Senoji politinė dichotomija jau nebeveikia. Dėl to kylanti sumaištis vis dėlto svarbi, kai kalbama apie mokslą: seniau kairieji buvo mokslo šalininkai, tuo tarpu dabar Naujoji kairė (pavyzdžiui, JAV) jį smerkia. Visgi kairės–dešinės di­chotomija toliau gyvuoja tarp senųjų grupuočių, kairės ir dešinės partijų, tų praeities politinių reketininkų, nors prieštaravimai jau nieko nebereiškia: tiek vieni, tiek kiti vienodai gina kapitalą. Pačios aktyviausios šioje srityje – įvairios komunistų partijos, kurios gina kapitalą rody­damos palankumą toms pačioms mokslo formoms ir racionalioms struktūroms, kurias pasitelkia įsitvirtinti siekiantis kapitalas.

 

Visi kairieji ir dešinieji judėjimai turi tą pačią funk­ciją – jie dalyvauja didesniame visuotiniame judėjime, vedančiame į žmonių rūšies sunaikinimą. Ar žmonės vadovaujasi pasenusiomis strategijomis ir formomis, ar paklūsta technologijų mechanizmams – rezultatas lieka tas pats. Istoriškai kairės ir dešinės priešprieša atsirado XIX a. pradžioje, kai kapitalistinis gamybos būdas ėmė realiai viešpatauti gamybos procesuose ir tapo realia socialine jėga. Tokie žmonės kaip Thomas Carlyle‘as tapo kapitalo apologetų oponentu (4), bet būtent K. Marxui buvo lemta nueiti toliau: jis patvirtino gamybinių jėgų (vadinasi, ir mokslo bei technologijų) plėtros būtinybę ir tuo pat metu atskleidė jų konkretų negatyvų poveikį žmonijai. Bet jis galvojo, kad prieš­taravimai galų gale taps tokie galingi, jog gamybinių jėgų plėtra bus nebeįmanoma, jei nebus sunaikintas pats kapitalistinis gamybos būdas. Po to tas jėgas val­dys patys žmonės, ir susvetimėjimas išnyks. Bet taip atsitiktų tik tokiu atveju, jei kapitalas nepajėgtų tapti realiai autonomiškas, negalėtų atitrūkti nuo jį sukūru­sios socialinės ir ekonominės bazės apribojimų: vertės dėsnio, kapitalo ir darbo jėgos mainų, griežto bendro ekvivalento (aukso) ir t.t.

 

Kapitalas, įsismelkdamas į socialinę bazę, kurioje buvo sukurtas, tapo autonomiškas ir todėl galėjo tapti nevaldomas. Veržli jo plėtra per daug metų atskleidė rimtus jo pavojus žmonijai ir visai gamtai. Netgi išmoningiausi ekspertai ir seni niurzgliai negali toliau ignoruoti mus supančių pavojų. Jie netgi yra priversti prisijungti prie tų, kurie ateitį piešia apokalipsės spalvomis. Apokalipsė yra madinga, nes mūsų pasaulis, kuriame žmo­gus, nepaisydamas savojo silpnumo ir degradacijos, visada buvo norma ir orientyras, artėja prie pabaigos. Bet susidūrę su dievo mirtimi, mes dabar girdime žmo­gaus mirties pranašystę. Dievas ir žmonės pasiduoda mokslui, kuris yra kapitalo dievukas ir tarnas. Šiandie­niniame pasaulyje mokslas suvokiamas kaip adaptaci­jos mechanizmų tyrimas, padėsiantis asimiliuoti žmogų ir gamtą kapitalo gamybos procesų struktūrai. Atrodo, mažiausiai sužlugdyti žmonės, ypač jaunimas, negali susitaikyti su šiuo adaptacijos ir prijaukinimo procesu, todėl jie atmeta sistemą.

 

Prijaukinimo procesas kartais būna prievartinis – taip nutinka primityvaus kaupimo laikotarpiu. Bet dažniausiai naudojamasi klasta, nes revoliucionieriai tebe­mąsto laikydamiesi prielaidų, užtikrinančių kapitalo ir gamybinių jėgų plėtrą. Visi jie ir toliau garbina tą patį dievą – mokslą. Prijaukinimo ir represyvios sąmonės dėka mūsų protai sustingo kaip drebučiai; mūsų veiks­mai prarado lankstumą, o mintys tapo stereotipinėmis. Mes tapome bedvase, užšaldyta mase, užburta praei­ties, tačiau visąlaik buvome įsitikinę, kad žvelgiame į ateitį. Vis dėlto 1968 m. gegužės–birželio laikotarpiu prasiveržė nauja gyvybė ir vėl prasidėjo judėjimas ko­munizmo link. Neatsirado nė vienos naujos teorijos, jokių naujų veiklos būdų. Svarbiausia, kad kova įgijo naują tikslą. Ši kova neturėjo nieko bendra su politika, ideologija, mokslu ar net socialiniais mokslais (pasta­rieji buvo visiškai diskredituoti). Atsirado šiai visuo­menei priešiškas ir nuo jos nepriklausomas gyvybinis poreikis – išsivaduoti iš kapitalo primesto pasyvu­mo, vėl atrasti žmogišką bendravimą, išlaisvinti kūrybingumą ir nežabotą vaizduotę, taip tampant žmonėmis.


_________________

 

(1) Monetarine krize vadiname ne tik aukso kai­nos nustatymą arba naujo vaidmens jam suteikimą, taip pat ne naujo ekvivalento (visiškai naujo standarto) nustatymą arba griežto pariteto tarp nacionalinių va­liutų nustatymą, arba ekonomikų integravimą į pinigų rinkas (kapitalas kaip totalybė – K. Marxas). Mone­tarinė krizė susijusi su piniginę formą įgijusio kapitalo vaidmeniu arba – tiksliau sakant – pačios piniginės formos, lygiai kaip ir prekinės formos, „peržengimu“.

(2) Jis dar liūdnesnis nei „beširdis pasaulis“, apie kurį K. Marxas kalba „Hegelio teisės filosofijos kritikoje“.

(3) Tokio absurdiško reikalavimo prielaida – tai mokslinė iliuzija dėl biologinio moterų nevisavertišku­mo. Mokslas rado moteryje defektų ir pareiškė, kad būtent mokslas turi juos išgydyti. Jei (partenogene­zės atveju) vyrai nebereikalingi ir jei moterys taip pat nebereikalingos (embrionus ir net kiaušialąstes galima auginti kolbose), tada mums kyla klausimas, ar žmonių rūšis iš viso reikalinga. Argi jos bereikia? Tie žmonės tiki, kad viską galima išspręsti luošinant žmones. Kodėl gi neatsikratyti skausmo sunaikinant jutimo organus? Mokslas ir technologijos negali išspręsti socialinių ir žmogiškųjų problemų. Vienintele jų taikymo pasekme taps augantis žmonijos paviršutiniškumas. Akivaizdu, kad mūsų iškelta problema netaikytina visam feminis­tiniam judėjimui. Feministinis judėjimas turi didžiulę reikšmę kovoje prieš kapitalą ir mes tikimės panagri­nėti šią temą ateityje. Jis įnešė milžinišką indėlį į kapi­talistinės visuomenės ir tradicinio revoliucinio judėjimo kritiką.

(4) Žmonių kova prieš kapitalą visada buvo nagri­nėjama tik per siaurą klasinę prizmę. Vienintelis būdas užsitarnauti kapitalo priešo vardą buvo aktyvus susi­tapatinimas su proletariatu: kiti vadinti romantikais, smulkiaisiais buržua ir t. t. Bet pats klasinis mąstymas reiškia, kad atskiras klases apriboja klasinė analizė. Tai ypač svarbu, kai prisimename, kad dirbančiųjų klasės misija yra visų klasių panaikinimas. Taip vengiama klausimo, kaip ta klasė susinaikins pati. Tokia klasinė analizė neleidžia padaryti jokių išvadų net turint ome­nyje tragišką likimą žmonių, kurie priešinosi kapitalui net neatpažinę ar nenustatę savo priešo (to pavyzdys – H. Bergsonas). Šiandien, kai visa klasinė analizė pra­rado bet kokį tvirtą pagrindą, galbūt būtų naudinga persvarstyti dešiniuosius judėjimus ir jų mąstymą. Dešinysis judėjimas – tai judėjimas, priešpastatęs save kapitalui, bandantis atkurti praeities akimirką, palikusią ryškų pėdsaką. Taigi Action Francaise ir Nou­velle Action Francaise (NAF) organizacijos, siekdamos panaikinti klasių konfliktą, kapitalistinio individualizmo ekscesus, spekuliacijas ir t. t., įsivaizduoja bendru­mą, kurį garantuos, jų žodžiais, monarchinė sistema (žr. skyrių apie kapitalizmą „Les Dossiers de l’Action Francaise“).

Atrodo, kad kapitalui oponuojančios srovės ir gru­pės visada turi susikoncentruoti į žmogų kaip visko pa­grindą. Formos gali būti įvairios, bet jos turi gilią prie­žastį ir yra stebėtinai panašios visur, kur gyvena žmo­nės. Bandydami atkurti (ir įkurti) Volksgemeinschaft, tokią bendriją (vadovaudamiesi Urmensch – „pradinio žmogaus“ idėja) mėgino suburti netgi nacistai. Mes esame tikri, kad nacizmo reiškinys yra plačiai nesupras­tas. Į jį daugelis žiūri tik kaip į demonišką totalitarizmo išraišką, bet nacistai Vokietijoje vėl iškėlė seną temą, kurią iki jų teoriškai nagrinėjo vokiečių sociologai Ferdi­nandas Tönniesas ir Maxas Weberis. Atsaku į šį reiški­nį tapo Frankfurto mokykla su Theodoru Adorno, kuri užsiėmė tuščiomis steriliomis „demokratijos“ koncep­cijomis, nes nepajėgė suprasti nacizmo reiškinio. Jie nepajėgė suvokti didžios K. Marxo minties apie žmonių bendruomenės reformos būtinybę ir nuostatos, kad į tas reformas turi įsitraukti visa žmonija. Šias proble­mas turi spręsti visi: jos itin rimtos, o sprendimas turi būti greitas. Išeities bando ieškoti žmonės, atstovau­jantys įvairioms politinėms pozicijoms. Bet ne šios pro­blemos, o siūlomi sprendimai tampa revoliuciniais arba kontrrevoliuciniais, efektyviais arba ne. Ir čia mus vėl aplanko reketininko mentalitetas: kiekviena kairioji ar dešinioji gauja susikuria savą intelektualią teritoriją. Kiekvienas, kas užsuka į vieną iš jų, automatiškai žymi­mas kaip atitinkamos kontroliuojančios gaujos narys. Taigi įvyksta sudaiktinimas: viską lemia objektas, su­bjektas lieka pasyvus.

 

Versta iš: Invariance Année VI, Série II, no. 3, Contre la domestication, 1973.

Vertė E. B.

 

Juodraštis. Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas, nr. 3, 2011 m. liepa.


jacques camatte. komiksas


 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti