Juodraštis Nr. 3. Eugenijus Misiūnas, Streikuoti ar emigruoti?
JUODRAŠTIS NR.3 (2011 liepa)

 

eugenijus misiunasEugenijus Misiūnas gimė 1957 m. Kapsuke (da­bar – Marijampolė). Norėdamas išvengti karinės tar­nybos, baigė Vilniaus pedagoginį institutą ir įsidarbino kaimo mokytoju. Jaunystėje daug sportavo, buvo kla­sikinių imtynių sporto meistras. 1988 m. aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą. Buvo iniciatyvinės grupės narys, leido laikraštį „Varpo ai­das”. Netrukus pasibjaurėjo politinių postų dalybomis ir įkūrė Lietuvos pacifistinį judėjimą, rengusį protestus prieš privalomąją karinę tarnybą. 1989 m. dalyvavo Amsterdame vykusiame festivalyje „Europa prieš sro­vę” ir užmezgė ryšius su anarchistais.

 

Praradęs viltį, kad Lietuvoje kada nors prigis anarchistinės idėjos, įstojo į Liberalų sąjungą. Buvo išrinktas į Marijampolės tarybą ir keletą metų dirbo mero patarėju. Iš arti pamatęs politikų ir valdininkų aferas, 2001 m. išvyko į JAV, kur šešerius metus gy­veno nelegaliai ir slaugė sunkiai sergančius ligonius. 2007 m. grįžo į Lietuvą, bet po pusmečio susikrovė mantą ir persikėlė į Airiją. Dubline prižiūri insultą patyrusį žmogų, dalyvauja Airijos antikarinio judėjimo (Irish Anti-War Movement) veikloje. Bendrauja su vietiniais trockistais, dalyvauja diskusijose, protesto mitinguose ir demonstracijose. Rašo „Amerikos lietuviui“, Šiaurės Airijoje leidžiamam „Emigrantų“ žurnalui ir Lietuvos anarchistų portalui.

 

***

 

Ieškodami atsakymo, kodėl situacija Lietuvo­je šiandien yra tokia tragiška, daugelis, smerkdami Andrių Kubilių ir dešiniųjų vyriausybės diržų veržimo politiką, tuo pat metu kaltina ir gėdina Lietuvos gy­ventojus dėl pasyvumo. Jie esą patys kalti dėl savo liūdnos padėties Lietuvoje: leidžiasi išnaudojami oligar­chų grupuotės, mulkinami Seimo narių; nesipriešina, kai iš jų tyčiojasi biurokratai, pradedant savivaldybėse sėdinčiais ir baigiant ministru pirmininku; tyli, kai nuo­lat kyla kainos, o atlyginimai, pensijos, kitokia soci­alinė parama – mažinami; neprotestuoja, kai pensinį amžių ruošiamasi ilginti, kai bedarbių skaičius didėja, o valdžios „kova” su bedarbyste pasireiškia vienu būdu – bedarbiai išbraukiami iš Darbo biržos sąrašų. Toks žmonių nuolankumas ir abejingumas, kurį val­džioje esantys bando pavaizduoti vos ne kaip paramą jų vykdomai politikai, kaip žmonių sąmoningumo pa­sireiškimą, supratimą ir solidarumą aukojantis krizės sąlygomis, leidžia A. Kubiliui toliau sekti pasakas, kaip Lietuva moko kovos su krize taktikos ir strategijos Graikiją bei kitas šalis. Jis netgi nesidrovi pranešti, kad apie lietuvaičių „sėkmę” po dvidešimties metų bus ra­šomos knygos.

 

Kodėl nesipriešinama, kodėl žmonės pasyvūs vienose šalyse, kai kitose į bet kokius valdančiųjų kėslus karpyti atlyginimus, mažinti socialinę pagalbą atsakoma streikais ir demonstracijomis? Naujausias tokios kovos už savo teises pavyzdys – vokiečių plieno gamintojų, reikalaujančių didesnio atlyginimo, eitynės. Ispanijos gyventojai prieštarauja vyriausybės taupymo planams dirbančiųjų sąskaita ir ruošiasi visuotiniam streikui. Nepamirškime Graikijos ir Prancūzijos, ku­riose gajos dirbančių kovos už savo teises tradicijos. Prancūzijos parlamente vos pradėjus svarstymus dėl pensinio amžiaus ilginimo, į gatves išėjo daugiau kaip du milijonai žmonių: darbą nutraukė transporto darbuotojai, mokytojai, kitų profesijų specialistai. Valdžioje esanti vyriausybė buvo priversta padary­ti nedideles, bet vis dėlto išlygas. Po poros savaičių streikas buvo pakartotas: į gatves išėjo jau trys mili­jonai žmonių – iškovota dar daugiau nuolaidų. Minė­tų šalių gyventojai puikiai supranta: jei nekovotų už savo teises, jei nestreikuotų, niekas gera valia nepa­siūlytų nei didesnio atlyginimo, nei geresnių darbo sąlygų. Peršasi išvada – ten, kur stiprios profsąjungos, kur yra tradicijos, net ir kapitalizmo diktate dirban­tys turi geresnes sąlygas: trumpesnę darbo savaitę, aukštesnį minimalų atlyginimą, garantuotą socialinę paramą.

 

Atrodo, kad tai puikiai visi žino ir supranta, deja, toks dirbančių aktyvumas pastebimas ne visur. Airija – viena tų šalių, kurioje galima stebėti keistą situaciją: žmonės įpykę, nepatenkinti vis blogėjančia padėtimi šalyje, bet, nepaisant to, pasyvūs. Kaip ir lietuviai, jie mieliau renkasi emigraciją: per keturis mėnesius emigravo daugiau nei 80 tūkst. gyventojų – daugiau­sia jaunimas. Matyt, ne veltui graikai demonstracijos metu iškėlė plakatą su užrašu „We are not Irish”. Pri­siminus, kad Lietuvos valdžia lietuviams nuolat kaip pavyzdį rodė vadinamojo „keltų tigro“ pasiekimus ir ragino sekti jo pėdomis, beždžioniavimo, pasitelkiant Airijos valdančiųjų būdus visuomenės susikaupusiam pykčiui numalšinti, galima laukti ir ateityje. Tarp Airijos profsąjungų ir vyriausybės dar 1987 metais sudarytu „Nacionaliniu susitarimu“ valdžia iki šiol sėkmingai ma­nipuliuoja. Pastaraisiais metais A. Kubiliaus vyriausybė taip pat reklamuoja „Nacionalinį susitarimą”.

 

Kitas panašumas – abejose šalyse profsąjungų biurokratai sistemingai viešina streikavusių darbininkų asmeny­bes. Airijos profsąjungose užfiksuoti korupcijos ženklai: SIPTU – Paslaugų, industrijos, specialistų ir technikos darbuotojų sąjunga, vienijanti apie 200 tūkst. narių, – iš vyriausybės gavo 2,5 mln. įvairioms biurokratų kelionėms į užsienį apmokėti. Gyventojai yra nuolat gąsdinami ir šantažuojami: jei bus kovojama, tai yra reikalaujama didesnių atlyginimų, didžiosios šalies kompanijos ims dairytis už Airijos sienų ir perkels verslą į kitas šalis, kuriose darbininkai sutinka dirb­ti už mažesnį atlyginimą, vadinasi, darbo vietos bus prarastos. Net spaudoje, per radiją bei televiziją gerai apmokami komentatoriai kalba, mėgindami supriešinti įvairias dirbančiųjų grupes.

 

Po didžiulės praeitų metų valstybinio sektoriaus darbuotojų demonstracijos, per kurią buvo pasisakoma prieš atlyginimų mažinimą ir raginama skelbti visuotinį streiką, visose žiniasklaidos priemonėse pasipylė komentarai. Juose buvo piktina­masi mokytojų ir sveikatos apsaugos darbuotojų reika­lavimais – neva privataus sektoriaus darbuotojams jau sumažinti atlyginimai, tačiau jie nestreikuoja ir nerei­kalauja didinti algų. Pastarieji supranta, kad šiuo metu krizė, todėl reikia solidarumo, būtina veržtis diržus. Ar nepanaši situacija Lietuvoje? Prisiminkime, kaip po mokytojų streiko jame dalyvavę buvo kaltinami, jog atima lėšas iš kitų visuomenės grupių.

 

Visuotinis streikas, kaip ir atskirų įmonių, skirtin­gų profesijų dirbančiųjų ar visuomenės grupių streikai – tai priemonė pasiekti tam tikrus tikslus, nors ir ne vienin­telė. Streikas – tik vienas iš kovos būdų, pasipriešinimo formų. Nepaklusnumo akcijų yra įvairių: piketai, de­monstracijos, kelių blokados, tačiau būtent visuotinis streikas gali būti ta priemonė, kuri ne tik priverčia val­džioje esančius daryti nuolaidas, bet, iškėlus politinius reikalavimus, įmanoma net pakeisti esamą valdžią bei iškovoti daugiau demokratinių laisvių. Verta prisiminti, kad Lenkijos „Solidarumo” profesinė sąjunga 8-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje streikais suparalyžiavo šalį ir turėjo milžiniškos įtakos, pakeičiant komunisti­nės biurokratijos valdžią (tiesa, kuo ji galiausiai buvo pakeista – kitas klausimas).

 

Lietuviai, atrodo, supranta vieningos minios įta­ką, tačiau reikia sutikti: nors šiandienine savo padė­timi yra nepatenkinta absoliuti gyventojų dauguma, pasipriešinimo akivaizdžiai neteisybei ir ryškesnių pa­stangų atsikratyti susikompromitavusia valdžia ar bent reikalavimo pakeisti dabartinę drakonišką politiką, kurios vienintelis tikslas – išsaugoti verteivų, banki­ninkų ir stambių kapitalistų turtus, taip ir nesimato. Lietuvoje reti streikai, beje, labai retai pasitelkiamos ir kitos kovos už savo teises priemonės (mitingas 2009 sausio mėnesį prie Seimo – veikiau išimtis). Lengviausia pasakyti – nėra tradicijų, bet prisiminus prieškarinės Lietuvos istoriją, galima teigti, kad pasi­priešinimas išnaudojimui ir visam Antano Smetonos režimui buvo nepalyginamai didesnis nei šiandieni­nėje Lietuvoje.

 

Ypatingą vietą Lietuvos istorijoje uži­ma garsusis Užnemunės valstiečių streikas, kuriame dalyvavo ne tik kaimo darbininkai ir mažažemiai, bet ir vidutinių ūkių šeimininkai. Taipogi didžiulį mastą įgavo 1936 m. Kauno darbininkų inicijuotas visuotinis politinis streikas, prasidėjęs po to, kai įsiutęs darbi­ninkas A. Kranauskas užmušė lentpjūvės šeimininką ir nusišovė. Jo laidotuvės tapo didžiule politine 30 tūkst. žmonių demonstracija. Susibūrime darbininkai reikalavo demokratiškų rinkimų į Seimą, politinių ka­linių išlaisvinimo ir pan. Išreiškiant protestą taip pat buvo nuspręsta jau kitą dieną pradėti visuotinį miesto streiką. Birželio 18 d. visų Kauno fabrikų, dirbtuvių, statybų, transporto įmonių darbininkai nustojo dirbti. Smetonos režimas buvo priverstas patenkinti dalį eko­nominių darbininkų reikalavimų. Štai kodėl peršama nuomonė, kad lietuviai negali ir nesugeba pasipriešinti, nebūtinai yra teisinga. Sąjūdžio organizuotos masinės demonstracijos ir mitingai – pavyzdys, kad žmonės geba ginti savo teises. Anuomet daugybė žmonių pasipriešinimo kovoje dalyvavo ne tik vedami patrio-tizmo jausmo, bet ir tikėdami, jog grumiasi už geresnį gyvenimą.

 

Be abejo, šiandienė situacija skiriasi: arba šian­dien nėra dar taip blogai kaip tarpukario Lietuvoje, arba žmonės nebetiki, kad savo pastangomis galėtų ką pakeisti. Abejones sustiprina karti dvidešimties metų patirtis. Įsivaizduokime – organizuojamas visuotinis politinis streikas Lietuvoje. Na, ir kokie reikalavimai: konservatorių vyriausybę lauk, norime naujų rinkimų? Vargu, ar rinkimai kažką pakeistų: į valdžios tribūnas patektų jau anksčiau jose postringavę, tokie patys ko­rumpuoti politikai. Akivaizdu, kad per visą Nepriklau­somybės laikotarpį, nesvarbu, kokia partija tuo metu buvo valdžioje, visos jos vykdė stambaus kapitalo užsa­kymus. Netikintys, jog patys gali kažką pakeisti, renka­si lengvesnę išeitį – emigruoja. Taip susidaro užburtas ratas: išvažiuoja aktyviausi, o pasilikę, esant tokiam bedarbystės lygiui, bijodami prarasti darbą, dažniau sutinka dirbti už grašius vergiškomis sąlygomis, o ne dalyvauti pasipriešinimo akcijose. Tiesa ta, kad vietoj kovos už savo teises pasirinkus emigraciją, nei „gera” valdžia, nei „geras” kapitalistas savo noru nepadidins atlyginimų, nesuteiks kitų socialinių garantijų. Padėtis, rodos, be išeities. Sienų juk neuždarysi. Galimas daik­tas, artimiausioje ateityje visuotinio streiko Lietuvoje suorganizuoti nepavyks.

 

Kas galėtų paraginti žmones tokioms akcijoms? Galimybė, kad profsąjungos – tokios, kokios jos yra šiandien, – pakvies žmones į visuotinį streiką, beveik lygi nuliui. Negirdėti iš profesinių sąjungų biurokratų reikalavimų, kad už krizės pasekmes atsakytų tie, kurie jas sukėlė, jog būtų sumažintas skirtumas tarp turtingiausių ir skurstančių gyventojų luomų. Nė vie­nas profsąjungos narys nesiryžta pasakyti, kad krizės priežastys slypi pačioje kapitalizmo sistemoje. Tokia išvada akivaizdi ir tą pripažįsta daugelis, tačiau per neoliberalizmo propagandos dvidešimtmetį žmonėms buvo įkalta į galvas, jog sistema su trūkumais, bet ki­tos alternatyvos nėra. Žmonės paprasčiausiai nebetiki teisingesnės visuomenės galimybe. Filosofinės sociali­nės kritikos atstovai Fredericas Jamesonas ir Slavojus Žižekas puikiai iliustruoja šią situaciją. Anot jų, šiuo metu žmonės susidaro tikroviškesnį pasaulio, o ne ka­pitalizmo pabaigos vaizdą.

 

Pripažinus galimybę priešintis, išeiti į gatves ir protestuoti verta bent jau dėl to, kad nebūtų varžo­ma teisė streikuoti ir nedraudžiamai protestuoti (kiek kartų per pastaruosius metus Vilniaus valdžia neišdavė leidimų demonstracijoms?). Kita vertus, kokie dar lei­dimai? Turi pakakti pranešimo, jog vyks demonstraci­ja, ir tegul savivaldybės viršūnėlės suka galvas, kaip organizuoti dalyvaujančių apsaugą, transporto judėji­mą ir pan. Kalbėti apie visuotinį streiką Lietuvoje šian­dien ne tik reikia, bet ir būtina.

 

Demaskuoti valdančiosios klikos nusikaltimus – korupciją, tarnavimą stambiajam kapitalui – nepa­kanka. Turi būti iškelti konkretūs, visiems suprantami reikalavimai ir tikslai, bendri didžiajai gyventojų daliai. Abstrakčių „reikalavimų” kratinys – „stabdyti nelegalų darbą ir šešėlinę ekonomiką”, „kurti realias darbo vie­tas bei skatinti ekonomikos augimą” ir t. t., surašytas Lietuvos profsąjungų biurokratų (nesiverčia liežuvis juos pavadinti profesinių sąjungų lyderiais), – neturi jo­kios perspektyvos. Lietuvoje žmonės šiandien jaučiasi labiausiai nepatenkinti dėl mažų atlyginimų bei pen­sijų. Vadinasi, reikia aiškiai pareikalauti – minimalus atlyginimas bei pensija privalo būti dvigubai didesnė, ir taškas. Realistai, žinoma, prieštaraus ir teigs, jog šian­dienos Lietuvoje dėl krizės bei ekonominės situacijos to pasiekti neįmanoma. Pastariesiems rekomenduoju prisiminti 1968-ųjų šūkį „Būkime realistai – reikalau­kime neįmanomo“. Tikėtina, kad valdžia bus priversta daryti nuolaidas ir sumažins oligarchų grupuotės ape­titus vos pagrasinus nacionaliniu streiku. Kažkas turi pradėti budinti miegančius Lietuvos žmones. Ar tai bus anarchistai?

 

Linkėjimai tiems, kurie ruošiasi emigruoti. Prieš apsispręsdami bent pabandykite pakovoti už savo tei­ses – nieko neprarasite. Nepabandęs niekada nesuži­nosi, ką gali iš tikro.

 

Juodraštis. Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas, nr. 3, 2011 m. liepa.


streikuoti ar emigruoti


 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti