Juodraštis Nr. 3. Vadim Damje. Laisvės ekonomika
JUODRAŠTIS NR.3 (2011 liepa)

neuzmirsk_vartoti_2Vadimas Damjė (g. 1959) – istorijos mokslų dak­taras, daugybės straipsnių apie anarchizmo istoriją autorius. Rusijos MA Visuotinės istorijos instituto vy­resnysis mokslinis bendradarbis, mokslinio darbo „Pa­mirštas Internacionalas. Anarchosindikalistų judėjimas tarp dviejų pasaulinių karų“ autorius. Dar perestroikos metais įstojo į anarchosindikalistų konfederaciją (KAS), gynė radikalaus anarchokomunizmo pozicijas ir kritika­vo revizionizmą. Tarptautinės darbininkų asociacijos (Associação Internacional dos Trabalhadores, AIT – sindikalistų internacionalo) šalininkas.


***

 

Valstybinių kapitalistinių diktatūrų griūtis Rytų Europoje ir buvusioje Tarybų Sąjungoje įrodė, kad bet kokie bandymai suderinti teisingą visuomenės idealą su valstybės bei prekinių piniginių (rinkos) santykių išsau­gojimu neišvengiamai pasmerkti žlugti. Komunistinis anarchizmas visada pranašavo marksistinėms utopi­joms tokią baigtį. Jis jokiu būdu nebuvo diskredituotas socialdemokratijos ir valstybinio partinio „komunizmo” patirtimi, todėl nėra jokios būtinybės „papildyti” jį sko­liniais iš mokymų, kurie patyrė visišką krachą.

 

„Rinkos socializmo” idėja yra būtent toks skoli­nys. Ji gimė socialdemokratų teoretikų galvose ir buvo tobulinta partinių reformatorių, kas vis tiek neišgel­bėjo „komunistinės stovyklos” ir priartino ekonominę katastrofą. Nepaisant to, daugelis kairiųjų, tarp jų da­lis anarchistų, pasigavo mintį apie rinkos ir socializmo sujungimą, laikydami tai alternatyva centralizuotam „planavimui”.

 

Antivalstybinių ir antiautoritarinių socialistų bandymai suderinti teisingą visuomenės santvarką su rinkos santykiais visada žlugdavo. Jie visada vedė arba į tam tikrą „kolektyvinį kapitalizmą” arba į savi­valdos apribojimą, vadovams gaunant daugiau teisių. „Kolektyvinio kapitalizmo”, anot G. Levalo ir D. Abado de Santillano, nebuvo išvengta Ispanijos revoliucijos metu: kai kurios kolektyvinėn nuosavybėn perėjusios įmonės toliau praktikavo pinigų bei atlyginimų sistemą ir ūkininkavo savanaudiškai. Savivalda ribojama neva siekiant operatyviau ir „efektyviau” priimti sprendimus rinkoje, kaip kad atsitiko kibucuose.

 

Rinkos santykiai, netgi patys „laisviausi”, visiškai nedera nei su solidarumu, nei su dora, nei su pačia laisve. Prancūzų filosofas ekologas A. Gorzas knygoje „Ekonominio proto kritika” parodė, kad centralizuotoje biurokratinėje, kaip ir rinkos, sistemoje žmogaus laisvė sukaustyta, o bet kokia veikla ir socialinis gyvenimas nebėra sąmoningai pačių žmonių kontroliuojamas. Taip, kai žmonės paklūsta beveidžiams, nuo jų nepri­klausomiems ir nekontroliuojamiems rinkos dėsniams, chaotiška individų veikla neatitinka jų valios ir norų. Rezultatai tampa atsitiktiniai kaip termodinamikoje. Tuo tarpu laisvė – tai galimybė valdyti savo gyveni­mą (savivalda).

 

Visuomenės psichologas E. Frommas („Turėti arba būti”) pateikė puikią vadinamojo „rinkos būdo” analizę, parodęs kaip rinkos santykiai ardo ir deformuoja žmogaus asmenybę: ji tampa pirk–par­duok santykio objektu, preke, kuri pati stengiasi kuo pelningiau parsiduoti ir ugdo savyje tik tas savybes, kurios gali būti „nupirktos”. Visi santykiai tarp žmonių pajungiami egoistiniams naudos principams, bet kokia veikla virsta prostitucija, o savitarpio pagalba ir solida­rumas dingsta, pakeičiami „visų karo prieš visus”, karo tarp įpykusių, vienas kitam pavydinčių individų. Rinkos santykiai negali egzistuoti tikrai laisvoje ir solidarioje visuomenėje – jie neišvengiamai ją sugriaus.

 

Kai kurie siūlo išsaugoti rinkos („socialistinį”) mo­delį mokant atlyginimus „pagal darbo kiekį ir kokybę“ tik kol bus „pereita” į anarchokomunizmą. Tokio požiū­rio šalininkai kartoja marksistų teiginius apie skirtumą tarp „socializmo” ir „komunizmo”, apie pirmo „peraugi­mą” į antrą ir apie tokio „peraugimo” sąlygas (didesnis darbo našumas, gėrybių gausa, aukštas sąmoningumo lygis ir t. t.)


      Tuos produktyvumo argumentus būtų galima rimtai svarstyti prieš trisdešimt metų iki dabartinės ekologinės krizės. Šiandien visiškai aišku: teisingą vi¬suomenę galima kurti tik ekologinėje harmonijoje. Jei¬gu žmonija nori išgyventi, tai ne tik apie augimą, bet net apie šiuolaikinio kapitalizmo darbo našumo išsau¬gojimą daugelyje pramonės šakų negali būti nė kalbos. O jau tas, kas sieja komunizmą su „gausa” įprasta šio žodžio reikšme, rizikuoja niekada jo nesulaukti – neri¬botas ekonomikos augimas organinėje Žemės planetos sistemoje negalimas.


Sunku sutikti su mintimi, kad neva „atlyginimas pagal darbo kokybę ir kiekybę” rezultatyviausias ir priimtiniausias, jeigu norime išvengti darbininkų ne­suinteresuotumo ir abejingumo. Žmonių abejingumas savo darbui atsiranda tada, kai jie negali patys kon­troliuoti jo eigos ir rezultatų, nejaučia jo visuomeninės reikšmės, neįsivaizduoja viso darbo proceso prasmės ir tikslo. Tai natūralu esant darbininko susvetimėjimui su darbu ir smulkiam („teiloristiniam”) darbo pasidali­nimui šiuolaikinėje industrinėje gamyboje, ir joks „ma­terialinis stimuliavimas” nepajėgus čia nieko pakeisti. Už tai agrarinėse revoliucinės Ispanijos komunose ir kibucuose su komunistine paskirstymo sistema žmo­nės suprato, kam ir kodėl jie dirbo, ir dirbo nė kiek ne blogiau ir ne mažiau produktyviai negu kapitalistinėse įmonėse.

 

Rimtai kalbėti apie apmokėjimą už darbo kiekį ir kokybę gali tiktai tie, kas, kaip marksistai, galvo­ja, kad tą indėlį išvis galima pamatuoti. Iš tikrųjų tai neįmanoma. Visi visuomenei būtini darbai lygiaverčiai; nėra galimybės nustatyti, kokiam, pavyzdžiui, inži­nieriaus darbo kiekiui lygus koks nors valstiečio arba autobuso vairuotojo darbo kiekis. Darbo našumas gali būti atsitiktinis ir priklausyti nuo daugybės faktorių, neleidžiančių vertinti. Pagaliau šiuolaikinėje gamyboje bet kuriame gaminyje įdėtas tūkstančių žmonių, netgi kelių kartų darbas. O kas nustatys ir įvertins tą darbo „kiekybę ir kokybę”? Nauja valdžia?

 

Bandymai „pagal darbą” nustatyti naują visuome­nės hierarchiją tik sugriaus lygybę ir solidarumą, padės atsirasti naujam privilegijuoto „darbščiųjų”, „kvalifikuo­tųjų“ ir „sėkmingųjų“ elito sluoksniui ir įsigalėti naujųjų „stachanoviečių” ir „socialistinio darbo” spartuolių val­džiai. O jų valdžios ir privilegijų apsaugai vėl prireiks valstybės.


neuzmirsk_vartoti

 

Žinoma, laisvoje anarchokomunistinėje visuome­nėje iš pradžių išliks individualūs valstiečių, amatininkų ūkiai, neeksploatuojantys svetimo darbo. Jie nebus priverstinai eksproprijuojami, bet nuosekliai savanoriš­kai kooperuosis. Tačiau būtų klaida jau socializuotuose ūkiuose kurti tokius pat santykius kaip individualiame „sektoriuje”, nes jie pajungtų visą ekonomiką sau. Iki visiško suvisuomeninimo bus dvi visai skirtingos, nors ir sąveikaujančios ūkinės sistemos. Labiau išplėtotoje, socializuotoje reikia iš karto nustatyti komunistinius paskirstymo principus: laisvas vartojimas to, ko tu­rima pakankamai, ir visuomeninis paskirstymas viso kito pagal individualius poreikius (P. Kropotkinas), iš kiekvieno pagal jo individualius skirtingus sugebėji­mus, kiekvienam pagal jo skirtingus poreikius (kibuco principas). Santykiai su individualiais ūkiais gali būti grindžiami tiesioginiais produktų mainais, sutartiniu leidimu tiems ūkiams naudotis suvisuomenintomis gė­rybėmis ir paslaugomis, transportu ir t.t. Pirmenybę reiktų teikti kooperatyvams.

 

Socializuotas (komunistinis) „sektorius” iš pat pradžių veiks ne rinkos santykiais – bus orientuoja­masi į realius žmonių poreikius. Laisvos visuomenės ekonomika bus planuojama tikrąja to žodžio prasme. Valstybinio kapitalizmo diktatūros metu „planavimas” buvo netikras, nes buvo vykdomas ne „iš apačios, „iš vartotojo”, bet „iš viršaus”, iš centro. Susivieniję į aso­ciacijas gamintojai ir vartotojai galės kartu solidariai spręsti, kas, kur ir kaip bus gaminama ir vartojama, o laisvo susitarimo „iš apačios į viršų” pagrindu bus užtikrinamas tarpusavio poreikių ir gamybos galimy­bių koordinavimas.

 

Tokio „planavimo iš apačios” kelius nurodo realiai gyvuojančių komunų ir vartotojų koope­ratyvų patirtis: vartotojai planuos savo poreikius regu­liariuose vietos asociacijų susirinkimuose ir derins tuos sprendimus su gamybos galimybėmis komunų ekono­miniuose organuose arba susirinkimuose su gamintojų delegatais. Komunos, sujungtos į regionines ir tarpre­gionines federacijas, savivaldūs gamintojai ir vartotojai pajėgs kartu solidariai koordinuoti poreikius ir galimy­bes. Delegatai komunų kongresuose ir įvairios sudėties ekonominėse tarybose tobulins stambesnius ūkinius objektus, padėsiančius visoms ar keletui komunų, bus atliekami statistikos tyrimai dėl gyventojų poreikių.

 

Anarchistinės visuomenės „planavimas” neturėtų būti centralizuotas. Anaiptol ne viską būtina koordi­nuoti regiono, kontinento ar planetos lygmeniu. Čia tinka kitas principas. Regionas neturi imtis to, ką vie­na komuna gali pasidaryti pati. Ir regionas daugumą kylančių problemų pajėgia išspręsti pats. Todėl vienas svarbiausių anarchizmo ekonomikos principų yra sava­rankiškas žmonių ir jų grupių ar bendruomenių apsi­rūpinimas reikiamais gaminiais. Tai leis, tarp kitko, sušvelninti ekologines, žaliavų ir transporto problemas ir priartins gamybą prie vartotojo.

 

Daugelis ekonominių ir ekologinių šiuolaikinės vi­suomenės problemų atsirado būtent dėl to, kad gami­nama ne tai, ko reikia konkretiems vartotojams, o tai, ko, gamintojų nuomone, gali prireikti. Vadinasi, niekas iš anksto nežino, ar žmonėms reikia vieno ar kito ga­minio – tai vėliau „nusprendžia” rinka arba biurokratas.

 

Laisvoje ekologiškoje visuomenėje viskas turi būti kitaip. Laisvoje visuomenėje ekonomika prasi­deda nuo vartotojo. Vartotojų asociacijos, gyventojų susivienijimai kartu su miestų kvartalų ir kaimo vie­tovių paskirstymo centrų darbuotojų sindikatais aiš­kinasi esamus ir būsimus gyventojų poreikius (kažkas panašaus į užsakymų sistemą) ir perduoda statistinę medžiagą komunos ekonomikos tarybai, kuri kartu su sindikatų ir vartotojų asociacijų delegatais, remdamasi statistika, sprendžia, kuriuos poreikius komuna gali patenkinti gamindama pati, o kam reikia produktų iš už komunos ribų ir kokias paslaugas komuna gali su­teikti kitų komunų gyventojams.

 

Tai, ką komuna gali pasidaryti savo jėgomis, daroma vietiniu lygmeniu ir koordinacijos su kitomis komunomis tam nereikia. Visa kita derinama su kitomis komunomis tokiu lygmeniu, kokio tam reikia. Koordinacija vykdoma statistikos pa­grindu ekonominiuose komunų delegatų kongresuose ir paskui sprendimai ratifikuojami pačių komunų (nie­kas negali priversti komunos dalyvauti viename ar ki­tame bendrame projekte, bet tada niekas negali ir kitų komunų priversti bendrauti su ta komuna).

 

Vadinasi, gaminama turi būti tik tai, ko tikrai reikia konkretiems žmonėms ar jų grupėms. Paskirstymas bus vykdomas pasitelkiant tuos pačius paskirstymo centrus, kurie ir renka informaciją apie vartotojų poreikius, nemo­kamai, bet vartotojui pateikus individualią kortelę, kurioje nurodyta, kad jis dirbo komunos narių sutartą darbo laiką, arba vaiko ar pensininko (nedirbančiųjų ir sergančiųjų) kortelę.

 

Įsigalint naujiems visuomeniniams santykiams galima bus mažinti gigantiškus miestus, padaryti tiek visuomenės, tiek individualius gyvenimus ekologiškes­nius, perskirstyti darbus (taip pat ir tarp lyčių), kad palaipsniui griežta darbo specializacija nueitų istorijon, o darbas taptų kūrybiniu, teikiančiu malonumą pro­duktyviu žaidimu.

 

Naujos visuomenės ūkinė sistema gali gyvuoti tik visuotinės savivaldos, ekonominės laisvės sąlygomis. Ne profesionalūs valdytojai, biurokratai ir direktoriai turi reguliuoti gamybą, o patys dirbantieji. Ekonominiai sprendimai turi būti priimami visų, rengiant vartotojų asociacijų ir komunų arba (per delegatus su impera­tyviais mandatais) susirinkimus, arba kongresus. O tiesiogiai gamybą valdys savivaldūs darbo kolektyvai, jų sukurtos techninės tarybos ir sindikatai, sujungti į dvigubą (šakinę ir teritorinę) federaciją.

 

Visa tai – tik abstraktūs pamąstymai, gairės. Yra daugybė detalių, kurių neįmanoma nuspėti ir tuo la­biau nusakyti nedidelės apimties straipsnyje. Reikalin­ga laisvos visuomenės praktika. Kol kas svarbu suvokti viena – žmonės, norintys išgyventi pakenčiamomis są­lygomis, turi nustoti viešpatauti gamtai ir panašiems į save. Tai reiškia, kad visuomenės ekonominiai proce­sai ir sprendimų priėmimo būdai turi keistis iš esmės. Dabartinį ekonomikos reguliavimą (vykdomą biurokra­tų arba stichiškų rinkos dėsnių) reikia pakeisti savival­da bei federaciniu sutartiniu „planavimu iš apačios”.

 

Kitaip tariant, anarchistinė visuomenė bus be biurokratų, be pinigų ir be rinkos arba jos nebus visai.

 

Versta iš: Вадим Дамье. Экономика свободы: портал Международной Ассоциации Трудящихся, 2009.

Vertė E.B.

 

Juodraštis. Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas, nr. 3, 2011 m. liepa.


neuzmirsk_vartoti_0


 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti