Juodraštis Nr. 3. Evaldas Balčiūnas. Bėgdavai iš pamokų? Būsi geras streikininkas!
JUODRAŠTIS NR.3 (2011 liepa)

 

evaldas       Evaldas Balčiūnas – kadaise buvo anarchistas, perestroikos laikais priklausė Anarchosindikalistų konfederacijai (KAS), vėliau pasuko įvairių renegatų pramintais keliais, girtuokliavo, kurį laiką bendradarbiavo su Prancūzijos trockistų sekta (lambertistais), paskui nusivažiavo iki Lietuvos socialdemokratų partijos narių, buvo moraliai smukęs iki Šiaulių miesto tarybos nario lygio. Galiausiai kažkokiais nežinomais būdais tapo abstinentu ir nustojo dalyvavęs rinkimuose. Neaišku kokių sumetimų vedinas dažnai rašinėja anarchijai.lt ir „Juodraščiui“. Trumpai tariant – įtartinas tipas.

 

***

 

Taip jau susiklostė, kad įvairiose auditorijose kartkartėmis tenka pasakoti apie darbininkiškus kovos už savo teises būdus. Gaila, bet pas mus jie gana mi­tologizuoti ir žmonėms sunkiai suvokiami. Keista, bet klausytojai retai pajėgia nusakyti net savo asmenines patirtis. Kita vertus, daugeliui sunku suprasti, kad di­delė dalis kovos metodų yra bendražmogiški.

 

Sakysim, solidarumo pareiškimas. Jei paklausi auditorijos, ar kuris nors iš esančių yra tą darę, dau­guma gūžtelės pečiais. Pabandžius klausti, kaip jie yra tą darę ar darytų, – juo labiau. Nors, atrodo, didelio mokslo ar patirties tam nereikia. Jei pradinukų minio­je koks dičkis ims skriausti mažesnį – didelė tikimy­bė, kad visas būrys ims kelti triukšmą. Štai jums ir savaiminis solidarumo mitingas. Jei tai bus paauglių, turinčių daugiau socialinių įgūdžių, būrys, tikėtina, kad jis susiorganizuos ir mėgins duoti skriaudikui į kailį. Deja, suaugę paprastai jau būna praėję ilgą nuolaidžia­vimo, susitaikymo ar net keliaklupsčiavimo mokyklą ir kruopščiai pamiršę dar ankstyvoje vaikystėje įgytą bendrumo jausmą.

 

Panašiai ir su streiku. Jei reiktų pasakyti, kas yra streikas, trumpai apibrėžčiau, kad tai yra įprastos darbo tvarkos nutraukimas dirbantiesiems susitarus be administracijos nurodymo. Mano, turinčio šiokios to­kios darbo organizavimo patirties, akimis atrodo, kad streikas turėtų būti gana dažnas reiškinys, bet ėmęs klausinėti žmonių sužinai, kad tai – kažkas, kas vyksta itin retai, ir dažniausiai kokiose nors užsienio šalyse.

 

Kai susirinkusių klausiu, ar kas nors yra gyveni­me bent kartą streikavęs, pasisako vienas kitas – ir ne todėl, kad gėdytųsi. Dažniausiai žmonės nuoširdžiai vertina savo patirtį. Jei tai būna darbininkų aktyvis­tų auditorija, jie neretai pasakoja, kaip nežmoniškai sunku mūsų sąlygomis surengti streiką... Nepradedu su jais ginčytis. Paprastai teiraujuosi, ar yra bėgę iš pamokų, visa klase ar tik keliese. Pasidomiu, ar sunku buvo dėl to susitarti. Ir netgi tada daugelis, turinčių ne moksleivio, o suaugusio žmogaus patyrimą, besidi­džiuojantys, kad jau ilgą laiką yra darbininkų aktyvistai ar net vadovauja darbininkų organizacijoms, mano, jog streikas kur kas sunkiau pasiekiamas.

 

Taip, ilgalaikis streikas – tai priemonė, kuriai ne­lengva ryžtis. Be to, valstybė yra prigalvojusi daugybę neretai sunkiai įgyvendinamų taisyklių ir sąlygų, kurių neįvykdžius leidžia sau skelbti streiką neteisėtą. Dau­guma popierinių aktyvistų mano, kad laikytis minėtų taisyklių – šventa pareiga. Kai kurie, neva daugiau išmaną, paisto apie socialinę partnerystę, sąžiningu­mą... Kaip sakoma, žmogaus valia rinktis – dera gerbti net ir kvailus prietarus. Dėl to nesiginčiju. Kartais kal­bėjusių paklausiu, kodėl jie taip galvoja, o jei negaila laiko, pasidomiu, ar bando laikytis visų priešininko keičiamų taisyklių sportuodami ar žaisdami kortomis. Atvirai sakant, man tas klausimas nėra svarbus: turiu šiek tiek patirties ir žinau – ko laikytis gyvenime, o ko ne, lemia ne išankstinės nuostatos, o susiklosčiusi padėtis, dalyvių interesai ir socialiniai įgūdžiai.

 

Dažniausiai susirinkusių klausiu: „O taip, kaip mo­kykloje, iš pamokų... streiką pavyktų?“ Tada išgirstu labiau tikrovę atitinkančių atsikalbinėjimų. Kai kurie sako, kad bėgdavo dėl nerimtų priežasčių, bet neretai nutyla išgirdę paprastą argumentą: „Puiku! Dabar, kai priežastys rimtos, tokį „pabėgimą“, t. y. streiką, su­rengti turėtų būti kur kas paprasčiau.“

 

Kiti baiminasi ir teigia, kad sankcijos – pavyzdžiui, galimas atleidimas – atbaido daugumą nuo tokio žings­nio. Taip, tai rimta, bet darbdavys negali visų atleisti: taip pasielgęs jis pats sau suorganizuotų streiką. Jei pokalbis atviras – žmonės pripažįsta, kad pirmiausia nemalonumai grėstų organizatoriams, todėl niekas to ir nenori imtis. Tokiu atveju vėlgi bandau grįžti prie „bėgimo iš pamokų“ modelio ir imu klausinėti, kaip darydavo tada: ar organizatoriai patys prisistatydavo mokytojams, ar visada juos išsiaiškindavo? Pašneke­syje su profsąjungų aktyvu išgirsti fantastiškų dalykų. Pavyzdžiui, jei „nebus“ organizatorių, tai nebus kam derėtis ir dar daug visokių socialinio dialogo šalininkų prigalvotų mitų.

 

Žmonės iš savo baimių, fantazijų, iliuzijų ir moky­kloje išmoktų klusnumo pamokų sukuria uždarą ratą. Streikų nėra, nes juos per sunku ir pernelyg pavojinga rengti, o socialinis dialogas nevyksta, nes nėra streikų ir kita pusė nemato reikalo derėtis.

 

Įdomu, kad mokymasis suformuotame uždarame klusnumo rate vaidina nemenką vaidmenį. Švietimo sistema, ypač vidurinė mokykla, daug pasitarnauja, kad atpratintų žmogų priešintis. Štai kaip mokyklos vaidmenį aprašo A. P. Gavrošenka:

 

„Mokykla. Dešimties metų pakanka sudrausti ir priversti paklusti labiausiai užsispyrusius. Rykštės liko praeityje, yra šiuolaikiškesnių ir mažiau šiurkščių me­todų; žeminimas, nepaklusniųjų išjuokimas prieš klasę, pagyrimas ir aukštas pažymys paklususiems. Skatina­mas skundimas. Klasė padalinama į dešimtukininkus ir dvejetukininkus. Pirmieji įtvirtina pataikavimo valdžią pamokose, antrieji – kumščio valdžią pertraukų metu. Skirstoma į skirtingas klases: stipresnėse klasėse remiamas snobizmas ir elitiškumo pojūtis, o silpnose – neapykanta „kalikams“. Mokiniai mokomi nekęsti vieni kitų. Klasės patriotizmas – gera dirva nacionalizmui, šovinizmui ir rasizmui. Paaugliškas maištas – bandy­mas pasipriešinti slopinimo sistemai – neretai įgauna iracionalią, save griaunančią formą, daugeliui tai tam­pa paskutiniu gyvenime panašaus pobūdžio bandymu. Mokinys viliasi, kad universitetas jį išlaisvins.“

 

Ko iki galo nepadaro mokykla, baigia profesinė ar aukštoji mokykla ir net profsąjungos organizuoja­mi kursai. Apie pastaruosius verta pakalbėti plačiau, juo labiau kad turiu šioje srityje savų nuodėmių. Esu ir seminarus, ir kursus organizavęs, publikavau ir rašinį, kaip įvykdyti visus politikų sugalvotus streiko rengimo reikalavimus...

 

Iš tikro, kai 1991 metais Šiauliuose surengiau pirmą savaitės trukmės seminarą, maniau, kad profsą­jungų aktyvo mokymai gali išjudinti ir įlieti naujų jėgų. Deja, labai greitai paaiškėjo, kad tai tapo pinigų įsisavi­nimo ir išplovimo mechanizmu profsąjungos viršūnėms bei meduoliu tiems, kurie toms viršūnėms yra ištikimi. Žinių ir įdomaus dalinimosi patirtimi tokiuose semi­naruose nedaug, o ir tai, kas pateikiama, dažniausiai abejotinos vertės. Paprastai mokoma „vesti dialogą“, kuris nevyksta, nes kita pusė su profsąjunga nėra su­interesuota derėtis. Ir vis vien vienas po kito rengiami kursai, kuriuose dėstoma, kaip vesti nevykstantį soci­alinį dialogą, kaip sudaryti kolektyvines sutartis, kurių kita pusė paprasčiausiai nenori, o jei pasirašo, tai tik tam, kad nepažeistų įstatymuose numatytų formalu­mų. Tokios dėl „paukščiuko“ sudarytos kolektyvinės sutartys nieko neduoda nei darbuotojams, nei darb­daviams. Kitaip nei organizacijos kompromitacija viso to nepavadinsi.

 

Kartais net stebina, kaip įdomiai tie kursų akty­vistai suvokia pasaulį. Užuot kalbėję apie vienokius ar kitokius savo organizacijos narių poreikius, jie kažko­dėl rūpinasi tuo, kad „nevyksta dialogas“. Kai pasa­kau viršininkams, kad noriu didesnio atlyginimo, man dzin, kad su manimi niekas nesikalba, jei tik žinau, kad mėnesio gale gausiu norimą sumą, o jei suvokiu, kad negausiu, vėlgi man daug svarbiau kalbėtis su kole­gomis ir numatyti veiksmus, kurie įtikintų viršininkus. Vadinasi, nepatenkinti reikalavimai reiškia priešstreiki­nę padėtį.

 

Šia proga pateikiu Jums, mieli skaitytojai, tekstą (kalba netaisyta), išspausdintą Jono Ilgūno rengtame „Amerikos lietuvių kalendoriuje 1912 metams”:

 

***

 

Prieš straiką

 

Fabrikantas atsisakė išpildyti darbininkų reikalavimus: pridėjimo algos ir palengvinimo darbo są­lygų. Sukalbėtoje minutoje vienas iš darbininkų davė sukalbėtą ženklą ir iš karto sustojo visos mašinos, milžiniški ratai nesisuka daugiau – užviešpatauja am­žina tyla. Dar kartą atsigręžia darbininkas ir pažiūri į bespėkią mašiną, lyg norėdamas nuo jos atsisveikinti, lyg norėdamas jos užklausti ar jis besugrįš prie jos, ar ilgai jis jos nematys; tada išeina jis laukan, ant tyro oro, – tai straikas.

 

Vienas iš gabesniųjų sušaukia darbininkus krūvon. Jis kalba, kad reikia laikytis vienybės, nenustoti energijos ir drąsos nors ir prisieis badmiriauti, skursti ir vargti. Ragina nebūti parsidavėliais. Taip energiškai ir drąsiai jis juos ragina prie milžiniškos kovos, prie kovos už duonos kąsnį ir geresnį aprėdalą, jog jauti visą jo energiją ir drąsą, jauti šventumą šitos valandos. Jauti, kad šitame pulke yra milžiniška spėka, galingesnė už visas mašinas. Bet ar ta spėka pergalės, ar ji bus ve­dama tikrose vėžėse? Ar ji bus sueikvojama taip, kad pergalėti savo priešą – kapitalą?

 

Mūsų paveikslas perstato vieną valandą iš milžiniškos kovos darbo su kapitalu. Jis perstato valandą „prieš straiką“. Kiekvienas iš mūs tokias valandas per­gyveno ir dar pergyvęs. Drauge, įsižiūrėk į šitą svar­baus momento paveikslą ir įsidėk širdin kalbėtojaus žodžius: „Vienybėje – galybė!“

 

***

 

Cituotame tekste nėra išdavyste kvepiančių žo­džių apie „socialinį dialogą“ streikui prasidėjus – sam­dytojo interesas kalbėtis prabunda dar tik jam gresiant. Šiame vaizdelyje užfiksuota streiko pradžia. Akivaizdu, kad darbininkai, bent jų dalis, buvo iš anksto susitarę: daliai buvo žinoma „sutarta minutė“, o likę apie streiką išgirdo tik išėję iš cecho į lauką, kai kažkas gabesnis, sakysim, koks lyderis supažindino su streiko tikslais. Nuo to, kaip įtaigiai tai bus padaryta, priklausys, ar streiką parems dauguma, ar neatsiras streiklaužių. Nuo vienybės ir priklauso, ar pavyks išplėšti norimas nuolaidas.

 

Svarbu žinoti, kad iki, per ir po streiko yra dau­gybė dėmesio vertų kovos taktikų bei būdų. Kokių, galima rasti internete. Pažymėtina, kad visi sėkmingi darbininkų kovos būdai yra grįsti vienybe, t. y. kuo geresniu sutarimu su kolegomis. Paradoksas, bet kapi­talistui, norinčiam įgyti pranašumą prieš konkurentus, irgi reikia tokio susiklausymo. Dar K. Marxas tai pa stebėjo, ir iš čia gimė jo graži tezė: „Proletariatas – kapitalizmo duobkasys“.

 

Tik štai bėda – velionį turime, duobkasys pakvies­tas, o kada laidotuvės – vis dar neaišku. Klasių kovoje būtina, kad duobkasiai kastų kartu, sutartinai. Svarbu, jog skirtingų spalvų, nevienodomis kalbomis kalban­čios lūšnos gyventų taikoje. Tai reikštų tikrą pragarą turčių rūmams. Būtent dėl šios priežasties darbinin­kams ir jų aktyvistams, jei ir reikia ko mokytis, tikrai ne dialogo su išnaudotojais. Kūną aplipusius parazitus reikia naikinti, o ne su jais tartis. Reikia išmokti trijų dalykų: solidarumo, tarpusavio pagalbos ir gebėjimo atsikirsti, taip pagrūmojant savo galą atitolinti norin­čiam kapitalizmui.

 

Juodraštis. Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas, nr. 3, 2011 m. liepa.


24 saudo