Juodraštis Nr. 3. Marina Gržinić. Krizė, kapitalo ir institucijų financializacija
JUODRAŠTIS NR.3 (2011 liepa)

 

marina grzinic      Marina Gržinić – filosofijos daktarė, dirbanti Liublianos filosofijos institute (ZRC SAZU). Ji – laisvai samdoma medijų teoretikė, nuo 1982 m. užsiimanti videomenu. Kartu su Aina Smid ji sukūrė daugiau nei 40 videomeno projektų, yra sukūrusi trumpametražį filmą, daug vaizdo ir medijų instaliacijų, parašiusi knygų meno, politikos ir estetikos temomis.

 

1.

 

Kalbant apie Michelio Foucault suformuluotą ir Giorgio Agambeno (1) persvarstytą biopolitikos sam­pratą, svarbu ne vien tai, kaip gyvenimas yra valdo­mas (administered), bet ir tai, kaip diferencijuojamas ir fragmentuojamas. Biopolitika nurodo naują perskyrą – gyvenimas yra padalijamas; gyvenimas, kuris praeityje buvo suvokiamas kaip mirties priešingybė, pats yra padalijamas į dvi dalis. Agambenas kalba apie tai, jog šiandienos biopolitikoje gyvenimas kaip gyvenimo bū­das (gyvenimas kaip stilius) atskiriamas nuo gyvenimo be būdo ar stiliaus, tai yra nuo tuščio/apnuoginto gyve­nimo. Kitaip sakant, būtent dėl šio atskyrimo gyveni­mas tampa valdomas, prižiūrimas bei kontroliuojamas, tariamai siekiant jį pagerinti. Tai procesas, įprasminan­tis tik gyvenimą kaip gyvenimo būdą, gyvenimą kaip stilių (svarbūs tik nauji gyvenimo būdai, stiliai). Tai – grynas gyvenimo formalizavimo procesas, jo rezulta­tas – Pirmajame kapitalistiniame pasaulyje viską lemia gyvenimo būdas, gyvenimas kaip stilius.

 

Svarbiausias dalykas Pirmojo kapitalistinio pa­saulio biopolitinėse procedūrose – tai gyvenimo bū­das; kur bepasisuksi, matysi tik jį. Šiems (begaliniams) posūkiams svarbūs tik individualizacijos procesai: juose kiekvienas individas tampa atskiru daugiau ar mažiau sėkmingu prekės ženklu. Tokioje situacijoje kapitaliz­mas visiškai interiorizuojamas – perkeliamas į mūsų pačių veiksmus, taip jis pakeičia visus socialinius ir politinius užmojus, visus bendrus interesus tuo, kas individualu. Todėl nekelia nuostabos teiginys, jog Pir­mojo kapitalistinio pasaulio biopolitikoje nėra „išorės“. Visa tai, kas įgauna pradžią „išorėje“ (skurdas, mirtis, nelegalus gyvenimas ir pan.), turi išnykti.

 

Todėl biopolitikos neįmanoma suprasti neįvertinus to, kad per nekropolitiką ir nekrogalią ji grąžinama į poli­tiką (re-politicization). Todėl biopolitiką reiktų persvars­tyti iš perspektyvos tų žmonių, kurių „neįskaičiuoja“ biogalia, bet kurie yra žiauriai išnaudojami (migrantai, sans papers, Trečiojo pasaulio gyventojai ir pan.). Biopolitikoje vietos atsiranda tik „mūšių tarp skirtingų gyvenimo būdų“ fikcijai, nors pačią biopolitiką supa mirtis. Pirmajame kapitalistiniame pasaulyje mirtis yra nuolat kuriama ir reprodukuojama, tačiau taip pat ji nuolat yra ir nuslepiama. Rubia Salgado iš Maizo (au­tonominio emigrantų centro Lince, Austrijoje) teigia, kad šiandien labai populiaru domėtis migrantų pro­blemomis, tačiau iš tiesų tai instrumentalizuota tema. Biopolitiškumas Pirmajame kapitalistiniame pasaulyje įtraukia gyvenimą į politiką, bet tik atskirdamas jį nuo politinės sferos.

 

2.

 

Tokiomis aplinkybėmis Pirmajame kapitalistinia­me pasaulyje praktiškai nebelieka politinių subjektų. O tiksliau, tiesiog atėjo metas permąstyti ir kitaip api­brėžti politinį subjektyvumą. Jis neišnyko, jam tiesiog reikalingas kitoks įprasminimas. Todėl būtina parodyti tai, kas veikia socialinėje ir politinėje erdvėje (bendruo­menės, aktyvistai ir pan.), bet nėra politinės srovės, besivaržančios dėl daugiau ar mažiau stilingų gyveni­mo būdų.

 

Šiuolaikinės meno ir kultūros praktikos yra labai galingo institucionalizuoto meno dalis: naujos kartos menininkai, kuratoriai, kultūros darbuotojai, teoretikai ir t.t. gyvybiškai priklauso nuo pasenusių galios struk­tūrų. Tarptautinės kompanijos, bankai, draudimo ben­drovės ir/ar galingi ir susisaistę šeimos verslai, draugai ir verslo partneriai, turintys bendrą požiūrį – būtent jie sprendžia, kas yra „kiečiausi“, kas iš jaunosios kartos retkarčiais bus atrinkti tam, kad atšviežintų meno are­ną. Šie pasirinkimai priklauso nuo pinigų, galios („pa­verstų“ emocingumu, seksualumu), be to, tiems, kurie atvyksta ne iš Pirmojo kapitalistinio pasaulio šalių, prireikia sugebėjimų „emancipuotis“ (vykdyti nurody­tas užsuotis, susilaikyti nuo radikalaus kritiškumo, pa­tiems – neperspėtiems – suvokti, kur negalima kištis, būti pagarbiems ir leisti, kad su tavim būtų elgiamasi globėjiškai ir pan., trumpai sakant, naudoti teisingą kalbą ir turėti tokias elgesio, kalbos bei kūno manie­ras, kad galėtum lengvai įsijungti į jau „emancipuotą“ instituciją, kurioje jau žinoma, kaip reikia dirbti, elgtis ir gyventi).

 

Kodėl? Priežastys labai paprastos: šiuolaikinės meno institucijos yra priklausomos nuo pinigų, rinkos ir kolekcionierių ir nenori kenkti šioms galios struktū­roms; juos, t. y. mus visus (norinčius patekti į šiuolaiki­nio meno institucijas), vienija neoliberaliojo kapitalizmo ideologija, vadinama geru gyvenimu. Suely Rolnik tei­gimu, jie (arba mes visi), norėdami tapti viduriniosios klasės elito dalimi, keliauti po meno festivalius, puikiai pavalgyti bei atsigerti, na ir aišku, kartais pasimylėti ir šiaip pasilinksminti, esame įsukami į uždarą „praban­gaus subjekto kūrimo“ ratą (2). Tai būdinga visoms tokioms struktūroms – tiek privačioms, tiek valstybi­nėms, pusiau privačioms ir pusiau valstybinėms. Visos jos turi vienintelį projektą – galios, galios ir dar daugiau galios, paremtą įvairiais neoliberaliosios ideologijos nuleidimo būdais, kurie išverčia šį gero gyvenimo siekį į įmantrių demokratizacijos, našumo, plėtros, emanci­pacijos teorijų kalbą.

 

3.

 

Biopolitikos horizonte visuomenė suvokiama iš va­dinamosios gyvenimo politikos pozicijos, o gyvenimas (sekant Giorgijumi Agambenu, nebesvarbu, ar, papras­tasis (nuogas) gyvenimas, ar gyvenimas su formomis) suprantamas kaip visiškas bet kokios politikos nesikiši­mas į šiuolaikinės visuomenės gyvenimą. Tačiau šian­dien kapitalo pridėtinės vertės pagrindas yra mirties (lot. necro) pasaulių vertimas kapitalu. Tokią naująją kapitalo logiką ir procesus, pasaulio zonų geopolitinį suskaidymą, pagrįstą karo mašinų (war machines) išsi­dėstymu, Achille Mbembe (3) aptaria svarbiame tekste „Nekropolitika“ (2003). A. Mbembe teigia, kad, karo mašinai ir nepaprastajai padėčiai (state of exception) tampant dominuojančia šiuolaikinės visuomeninės logikos dalimi, biopolitikos sampratą reikia pakeisti nekropolitikos samprata.

 

Nekropolitika siejasi su ne­krokapitalizmo samprata – šiuolaikiniu kapitalizmu, kuriame kapitalo kaupimas organizuojamas atimant ir pajungiant gyvybę – gyvenimą pavergia mirties galia (4). Nekrokapitalistinis socialinės erdvės užgrobimas yra susijęs su naujomis valdymo formomis, kurias įta­koja korporatyvaus racionalumo normos; šios valdymo formos yra naudojamos tvarkantis su smurtu, socia­liniais konfliktais, baime ir daugybe (the Multitude). Konfliktai, metantys iššūkį aukščiausioms kapitalistinio racionalumo reikmėms, tokioms kaip ekonominis au­gimas, pelno maksimizavimas, produktyvumas, našu­mas ir pan., netoleruojami.

 

Nekropolitika nesibaigia vien Antrojo ir Trečiojo pasaulio šalimis (nors A. Mbembe šią sampratą išplė­tojo Afrikos kontekste), ji yra veiksminga ir Pirmojo pasaulio kapitalizme (5). Šiuo metu Europos Sąjungoje, JAV, Japonijoje ir t.t. gyvenimo organizavimo logika ir darbo padalijimas nėra orientuotas į tai, kaip gyvenime pasiekti kuo daugiau, o į tai, kaip užsitikrinti visišką minimumą, skirtą pragyventi, šiandien nebeliko net to minimumo. Tokia yra nekropolitinė logika, organizuo­janti šiuolaikinį globalų neoliberalistinį kapitalizmo so­cialinį kūną. Kad primetamas toks minimumas, galima aiškiai pamatyti analizuojant dabar Europoje vykstan­čias kovas dėl buvusių socialinių valstybių išsaugojimo, kažkada garantuotos (ir tik dirbančiųjų klasės kovo­se iškovotos) socialinės ir sveikatos apsaugos ir t.t. Puikus pavyzdys – visiškas buvusiose socialistinėse Europos šalyse galiojusių teisių į socialinę, sveikatos priežiūrą ir pensijas panaikinimas. Laukinio globalinio, neoliberalaus kapitalizmo įsigalėjimas pavertė šias šalis vargo, nacionalizmo, rasizmo prieglauda. Nekropoliti­ka taip pat aiškiai matosi pažvelgus į tai, kokiu mas­tu kontroliuojamos Europos Šengeno zonos vidaus ir išorės sienos (turima omenyje atskirtis, deportacijos, griežta antiimigracinių ES įstatymų bazė).

 

4.

 

Nekropolitikai taip pat priklauso kiti du esminiai procesai, svarbūs šiandien funkcionuojančiam kapita­lizmui: tai – visų visuomenės sluoksnių, jų institucijų bei jų socialinių, politinių ir ekonominių, kultūrinių ir meninių praktikų privatizacija ir dereguliacija.

 

Labai svarbu suprasti, kad neoliberalus nekro­kapitalizmas klesti dėl dviejų esminių jo reprodukci­jos sąlygų: dereguliacijos ir privatizacijos. Norėdama paaiškinti jų veikimo logiką ir tai, kaip tai prisideda prie neoliberalizmo esmės, aš pasitelksiu du tekstus ir nedidelį žodyną, 2008 m. publikuotą žurnalo „AREA Chicago“ 6-ajame numeryje (6).

 

Kalbėjimas apie šias dvi sąlygas – tai kalbėjimas apie psichozę arba tiksliau – apie nepaprastąją padėtį, kuri greitai imama suvokti kaip normali ir priimtina. Privatizacija reiškia, kad valstybė palaipsniui pasitrau­kia iš socialinio, kultūrinio bei viešojo gyvenimo ir pa­smerkia šiuos viešuosius sektorius kovai dėl privačių pinigų. Tačiau kartu privatizacija primeta biudžetinei institucijai privačios nuosavybės formatą – leidžia tiems, kurie tai institucijai vadovauja, naudotis ja pri­vačiai.

 

Kad šie procesai ir neoliberalizmas taptų aiškesni, leiskite man pasinaudoti trumpu, bet ypatingai tiksliu terminų žodynu iš „AREA Chicago“. Cituoju: „Neoli­beralizmas – tai projektas, kuriuo siekiama radikalios institucijų transformacijos. Ši sąvoka rodo unikalų lai­kotarpį, kai tam tikrų šalių ekonominis elitas skatino tokio masto laisvosios rinkos fundamentalizmą, ko­kiam nebuvo precedento nuo tada, kai prasidėjo Di­džioji Depresija.

 

Ši fundamentalistinė ideologija skatino naikinti didžiąją dalį reguliavimų, saugojusių vietines ir nacionalines ekonomikas nuo užsienio konkurencijos ir padėjusių įgyvendinti daugelį socialinių ir politinių tikslų, kurių siekė socialiniai judėjimai (įskaitant darbo organizacijas). Ši transformacija labiausiai pastebima pramonės ir paslaugų, buvusių valstybės monopolyje, ir didelės dalies socialinių paslaugų, susijusių su ge­rove, privatizavime. Šis laikotarpis taip pat pasižymi naujų rinkų sukūrimu tose gyvenimo srityse, kuriose atsirado prieš tai neišnaudotų galimybių siekti pelno, – tai ir pagrindinės valstybės teikiamos paslaugos, ir to­kios augančios svarbos industrijos kaip kultūra, sveika­tos apsauga, aplinkosauga ir švietimas (tai – tik kelios iš jų).

 

Manoma, kad neoliberalizmas atsirado Čikagos universiteto ekonomikos fakultete, jį propagavo tokie ideologai kaip F. von Hayekas ir M. Friedmanas. Ši samprata kilo iš „liberalios“ tradicijos, kuri gimė kartu su XIX a. pabaigos ankstyvojo kapitalizmo teoretikų, susigundžiusių atrasti grynosios laisvės sampratą, vei­kalais. Liberalo idealas buvo „laisvė“. Neoliberalo idea­las – „laisvoji rinka“, nevaržoma jokio valstybės kišimo­si. Nereikėtų pamiršti, jog idealai yra gana nutolę nuo tiesos: dabar vadinamajai „neoliberaliai politikai“ rei­kalingas galingas valstybės kišimasis, tik dabar viskas priklauso išskirtinai nuo ekonominio elito, neketinančio skatinti ekonominio pasidalijimo, lygių galimybių ar pi­lietinio dalyvavimo.“ (7)

 

nekro

 

5.

 

Neoliberalaus nekrokapitalizmo sąlygomis visuo­menė paverčiama vienu DIDELIŲ INVESTICIJŲ sekto­riumi, suteikiančiu naujas galimybes nepertraukiamam kapitalo vertimui kapitalu, siekiant vis didesnio pelno. Noriu akcentuoti, jog visuomenės sluoksniavimosi lai­kai (kai kultūra ir menas tariamai buvo atsidūrę vadi­namajame platesnių ekonominių, socialinių ir politinių kontekstų „užribyje“) baigėsi. Antstatą (menas, kultū­ra, socialinė erdvė ir pan.) ir ekonominę bazę visuomet saistė tvirti ryšiai. Skiriasi tik tai, kad anksčiau tokia logika buvo paslėpta, o neoliberalizmo sąlygomis šie ryšiai tampa aiškiai pastebimi.

 

Galime pastebėti, kad meno, kultūros, socialinis, sveikatos, viešasis ir kt. sektoriai, kurie anksčiau buvo naudojami siekiant ideologiškai reprodukuoti gamy­bą ir darbo jėgą, šiandien tampa būtini tiesioginiam kapitalo vertimui kapitalu. Todėl kalbant apie neoli­beralaus nekrokapitalizmo visuomenėje vykstančią radikalią visų meno, kultūros, politikos, sveikatos ar socialinės apsaugos, visuomeninių, teisinių, religinių ir pan. institucijų dereguliaciją, reikia turėti omenyje, kad ji paliečia ne tik investavimo (arba neinvestavimo) į jas politiką, bet ir jų istorijas, reguliavimo strategijas, ideologijas, ritualus ir organizavimo būdus.

 

Pasak „AREA Chicago“ grupės, neoliberalizme tai-komi keturi procesai: kapitalo financializacija, finansinio kapitalo spekuliacinis judėjimas, pasaulinė konkurenci­ja ir vietinė rinkodara. Meno ir kultūros sferose vyks­tančius procesus siūlyčiau ne tik laikyti akivaizdžios restruktūrizacijos ir dereguliacijos procesais, bet ir suvokti jų radikalumą – vyksta ne tik kapitalo, bet ir pačių (kultūros) institucijų financializacija, akivaizdžiai pasižyminti tokiais bruožais kaip spekuliacija, pasaulinė konkurencija ir vietinė rinkodara. Neoliberaliojo nekro­kapitalizmo sąlygojama financializacija paveikia ne tik visą visuomenę, bet ir šiuolaikinį meną bei kultūrą.

 

Kapitalo financializavimas reiškia, kad pridėtinė vertė – pagrindinė kapitalo varomoji jėga – yra ku­riama kaip muilo burbulas, pasinaudojant „virtualių“ pinigų judėjimu, investicijomis ir t.t. „Gamyba“ nebėra ta atrama, kuria remtasi netolimoje kolonijinėje ka­pitalizmo praeityje, kai iš žmonių, regionų ir teritori­jų buvo nusavinami ištekliai. Nors tai vis dar tebėra aktualu (turint omenyje naftą), financializacija (virtua­liai) daro pinigus iš pinigų, nesiremdama vadinamuoju „gamybiniu pagrindu“. Todėl visiškai nenuostabu, kad paskutinę 2008 m. rugsėjo mėn. savaitę pasitvirtino niūriausias Volstryto nuosmukio scenarijus po 1929 m. Didžiosios Depresijos – milijardai eurų, taip sakant, tiesiog išgaravo per naktį. Matome, kad spekuliavimas yra grindžiamas performatyvumu, kapitalu verčiami pinigai, kurių vertė nesiremia jokiu kitu pagrindu, iš­skyrus pačius pinigus. Mes atsidūrėme tokioje visiškai vampyriškoje, kraugeriškoje būklėje, kad patys galime virsti kanibalais sau patiems.

 

6.

 

Ką tai reiškia mums? Jeigu, kaip teigia „AREA Chicago“ komanda, kapitalo financializacija reiškia finansinių rinkų (prekybos užsienio valiuta, fjučeriais, skolų mainais, valstybinių taupymo lakštų pardavinėji­mo JAV ir kitokių spekuliatyvaus pobūdžio investicijų) dominavimą šiuolaikinėje kapitalistinėje ekonomikoje, tai aš siūlau šalia kapitalo financializacijos kalbėti ir apie institucijų financializacijos paradigmą – tai reiš­kia, kad institucijos taip pat įgyja didelę galią tik dėl performatyvios spekuliacijos, nesiremdamos niekuo daugiau, tik savimi. Tokie spekuliatyvūs procesai tam­pa svarbesni už bet kokią meninę ar kultūrinę kūrybą, svarbesni nei bet koks meno kūrinys, nei menininko ar menininkų grupės pozicija ir pan.

 

Anot „AREA Chicago“ komandos, spekuliacija „gali reikšti kažko (pradedant menu ir baigiant nekilno­jamuoju turtu) pirkimą, turėjimą ir pardavimą siekiant pasipelnyti iš rinkos svyravimų („pirk pigiai – parduok brangiai“)“. Perkama ir parduodama būtent pati infor­macija – tarsi ji neturėtų jokio turinio. Be to, prisideda „teritorijos valymo“ procesas, jį buvo galima stebėti Balkanų karuose. Praktikos ir teorijos, trukdančios nesustabdomam informacijos tekėjimui, turi būti iš­trintos, jos turi išnykti. Labai panašius procesus – jau nekalbant apie brutalius Balkanų karus praeitame de­šimtmetyje, karą Čečėnijoje ir pan. – išgyveno ir tebe­išgyvena ir ištrintieji žmonės Slovėnijoje.

 

Apibendrinant galima teigti, kad vyksta dvilypis procesas: viena vertus, spekuliacijos yra ne (meninės ar kultūrinės) kūrybos, bet hiperaktyvumo, informaci­jos gamybos pertekliaus rezultatas; kita vertus, insti­tucijos paverčiamos aktyviais nuolatinės informacijos apie save pačias kūrimo inkubatoriais. Todėl, paprastai sakant, kasdien yra sukuriama neįtikėtina galybė infor­macijos apie projektus ir veiklas, kurių niekas nebeturi pajėgų sekti. Šis bumas sukuriamas spekuliatyviai, be­galiniu srautu siuntinėjant ir platinant bet ką. Kita ver­tus, stebime psichozę primenančius visiškos tuštybės atsiradimo procesus. Trumpai tariant, financializacija nereiškia vien tik kapitalo darymo iš „nieko“, naudojan­tis grynai spekuliacinėmis informacijos strategijomis. Institucijų financializacija reiškia, jog visa meninė kūry­ba paverčiama NIEKU.

 

7.

 

Neoliberalus nekrokapitalizmas yra nuolatos pro­dukuojamas ir reprodukuojamas ne tik ekonomikoje bei politikoje, bet, akivaizdu, ir instituciškai. Visų šių pro­cesų pasekmė – totalus ir aiškus socialinis „nefunkcio­nalumas“. Ir to pasekmes labai sunku suvokti iki galo.

 

Svarbu pridėti tai, jog dabartinė situacija atriša kapitalui rankas, kad jis galėtų įvykdyti svarbiausią už­duotį – pagreitinti darbininkų klasės žlugimą ir/arba vi­siškai ją per/de/struktūruoti, naudojantis jau aprašyta gyvenimo prekarizacija, kai biopolitika virsta nekropo­litika. Tokio greitinimo procesai jau vyksta, kaip teigia Ignacio Ramonetas (8), pateikdamas keturis didingus racionalizavimo principus:

 

1) darbuotojų skaičiaus mažinimas;

2) atlyginimų mažinimas;

3) vis didesni darbo įsipareigojimai;

4) įmonių restruktūrizacija ir produktų bei išteklių perskirstymas.

 

Šiuos procesus kapitalas kartoja daugelyje skir­tingų situacijų: kontroliuodamas gyvybę, verždamasis į karą prieš terorizmą ir „civilizuodamas“ tuos, kurie dar nėra pakankamai „civilizuoti“!

 

____________

 

(1) Giorgio Agamben, Homo Sacer: Sovereign Power and Bare Life, trans., Daniel Heller-Roazen, Stanford University, Stanford, California, 1998.

(2) Plg. Suely Rolnik, „The Twilight of the Victim: Creation Quits Its Pimp, to Rejoin Resistance,” in Ze­har, no. 51, San Sebastian, 2003.

(3) Plg. Achille Mbembe, „Necropolitics,” in Pu­blic Culture, 15 (1), 2003, pp. 11–40.

(4) Plg. Subhabrata Bobby Banerjee, „Live and Let Die: Colonial Sovereignties and the Death Worlds of Necrocapitalism,” in borderlands ejournal, volume 5, no. 1, 2006.

(5) Plg. Achille Mbembe, On the Postcolony, Uni­versity of California Press, Berkeley, 2001.

(6) Plg. Daniel Tucker, „Inheriting the Grid, ” and Nik Theodore, Jamie Peck and Neil Brenner, „The City as Policy Lab,” both published in Area Chicago (ART/RESEARCH/EDUCATION/ACTIVISM), no. 6, from Au­gust 2008.

(7) Ibid.

(8) Plg. https://www.adbusters.org/magazine/76/vulture_funds.html

 

Tekstas parašytas specialiai „Juodraščiui“.

Vertė Jurga Daubaraitė

 

Juodraštis. Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas, Nr. 3, 2011 m. liepa.

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti