Juodraštis Nr. 3. Kapitalizmas ir klimato kaitos problematika
JUODRAŠTIS NR.3 (2011 liepa)

klimato kaita 0      Šis tekstas paimtas iš kritinio pamfleto „Kodėl klimato kaita nėra aplinkosaugos problema“, išleisto specialiai 2009 m. Kopenhagoje vykusioms Jungtinių Tautų klimato deryboms (COP15).

      ***      

      Jau dabar matoma socialinė katastrofa, vadinama klimato kaita. Nebegalime toliau kalbėti apie ją vien kaip apie aplinkosaugos problemą ar mokslinių diskusijų temą. Šiandien teisinga būtų klausti: ar kapitalizmas pasinaudos klimato kaita savo labui, ar klimato kaita gali sukelti revoliucinį proveržį, kurio taip reikia pasauliui? Dar niekada ant kortos nebuvo pastatyta tiek daug. Revoliucija arba mirtis – štai paskutinis neabejotinas pasirinkimas.
      
      Jau tiek daug kartų mes matėme nuogą karalių, tačiau, bijodami klimato katastrofų, mes ir vėl abejojame, tuo suteikdami jam privilegijas. Nes jei ne jis, tai kas mus išgelbės? Ar prie derybų stalo susėdusios, taip toli atitrūkusios nuo žmonių, kuriems jos turėtų atstovauti, vyriausybės ir korporacijos, įgavusios savo galią ir vietą prie stalo būtent dėl tų pačių veiksmų, kurie sukėlė klimato pokyčius, galės garbingai pasikeisti dėl žmonijos ir mus palaikančios ekosistemos? Ar jos ir toliau plėtos privačios nuosavybės, išnaudojimo, technokratijos sistemą, kartu su ją palaikančiomis sienomis ir karais? Ir toliau turime kelti klausimus ir demaskuoti karalių, tačiau dabar dėl gerovės jau atėjo laikas nuversti jį nuo sosto ir sudeginti. Kažin, kiek tam reikia anglies dvideginio kreditų (Lietuvoje – apyvartinių taršos leidimų)?
      
      Bet kuri tikra alternatyva sukūrusiai šį chaosą kapitalistinei sistemai įtrauks mus į konfliktą su galingųjų interesais, už jų stovinčiais žmonėmis ir jų gynėjais. Realių sprendimų iš apačios kūrimas ir gynimas nevyks be kovos.
      
      Šiandien jau turėtų būti aiški klimato kaitos esminė priežastis – kapitalizmas. Paskutinį šimtmetį kapitalizmas (kuriam mes priskiriame ir įvairius totalitarinius valstybinio kapitalizmo darinius – „komunizmą“ ir „socializmą“) sparčiai plėtojo savo pramonę, daugiausiai dėl milžiniško pigios energijos kiekio, išgaunamo iš anglies dvideginį išskiriančio iškastinio kuro.
      
      Kosminiu greičiu kylantys anglies dvideginio išmetimai yra šalutinis prekinės gamybos ir nuolat augančio produkcijos gabenimo lėktuvais, sunkvežimiais ir laivais, reaguojant į dirbtinai sukurtą ir nuolat augančią paklausą, produktas. Tuo tarpu miškai, kurie yra esminis Žemės anglies ciklo elementas ar „plaučiai“, sugeriantys ir sulaikantys didžiąją dalį anglies dioksido, naikinami medienos pramonės ir kalnakasybos korporacijų, siekiančių vien pelno.
      
      Tačiau visa tai kapitalui nerūpi. Svarbu tik tai, kad kapitalas ir žmogiškasis darbas gali gamtinius resursus paversti prekėmis, kurios parduodamos rinkoje siekiant pelno, kuris vėl investuojamas į dar didesnio prekių kiekio, siekiant dar didesnio pelno, gamybą. Norint padidinti pelnus, gamyklos dar daugiau automatizuojamos, beatodairiškai semiami gamtiniai resursai, o atlyginimai už darbą kiek įmanoma mažinami siekiant sumažinti išlaidas. Šiam ciklui pasiekus aukštumas natūraliai kyla krizės – pradeda trūkti darbo, o atlyginimai už darbą tampa tokie maži, kad niekas nebeišgali nupirkti tų mus užgriuvusių perteklinių prekių. Trumpai tariant, kapitalistai nuolatos kuria naujas ir plečia senas rinkas, kad galėtų sukaupti dar daugiau pelno. Ir taip darydami jie išstumia tuos, kurie neturi ekonominių sugebėjimų būti rinkos dalimi, ar tuos, kuriuos dėl žemų kainų reikia pašalinti.
      
      Nuo 1970 m. vaikydamasis pelno, kapitalizmas išvengė krizės kurdamas fantastiškas nematerialių finansinių derivatyvų (derivatyvai yra finansinių rinkų sandėriai, besiremiantys būsimomis kainomis, pvz., sandėris, besiremiantis būsimu euro ir dolerio valiutų kursu, tikintis milžiniško pelno, jei kursas bus atspėtas) ir paskolų rinkas, tuo leisdamas mums ir toliau vartoti stabilizuotų ar krentančių atlyginimų fone. Nesuvokiamos skolinimosi apimtys ir iš to atsirandantys derivatyvai, bandantys atspėti būsimus skolų padengėjus, iki 2008 metų sukūrė milžiniškus pelnus bankams ir „investitoriams“. O tada, žlugus finansinei rinkai, susvyravo pats tikėjimas kapitalizmu. Tačiau nepaisant akivaizdaus nestabilumo, patvirtinto įsivaizduojamų „derivatyvų“ rinkų žlugimu, lygiai tos pačios idėjos pasitelkiamos kuriant dar vieną naują anglies dvideginio išmetimų rinką, prisegančią kainos kortelę prie kiekvieno atmosferoje esančio anglies atomo.
      
      Pagrindinė JTO klimato pokyčiams skirto susitikimo išvada, „sprendžianti“ klimato krizę, buvo pasaulinės „anglies rinkos“ sukūrimas. Įmonės ir korporacijos dabar gali pirkti ir parduoti „taršos leidimus“, simbolizuojančius teisę teršti. Oficiali tai pateisinanti retorika skelbia, kad įmonių mokestis už taršą skatins jas mažinti anglies dvideginio išmetimą ir taip mažinti išlaidas. Tačiau įsigilinus aiškėja, kad teisė į anglies dvideginio išmetimus tiesiog buvo privatizuota, o tai reiškia, kad tie, kurie turės pinigų susimokėti, iš taršos gaus naudos, o negalintys susimokėti paprasčiausiai bus pašalinti iš žaidimo.
      
      Kokiais juodosios magijos veiksmais galima nuspręsti, kiek turi kainuoti tarša? Lygiai taip pat, kaip bankininkai išrado sudėtingų finansinių derivatyvų kainą, panaudodami tam tokias sudėtingas matematines formules, kad net biržų dalyviai prisipažino neturintys žalio supratimo apie jų principus, vyriausybės ir rinkos dabar tiesiog kuria taršos leidimų kainas. Pasekmės bus elementarios: kai tik atsiras nematerialios prekės, kurios kainą nustato juodoji magija, rinka, garantuotai kils masinių spekuliacijų ir apgavysčių banga, kuri išpūs milžinišką burbulą, o jis kada nors neišvengiamai sprogs.
       
      Įmonės, pasitelkusios gudrias ir, kaip įprasta, sudėtingas schemas, vadinamas „Švarios plėtros mechanizmais“ (ŠPM) ir „Apjungtomis pastangomis“ (AP), gali gauti net dar daugiau taršos leidimų nei iki šiol. Besinaudojančioms šiais „lanksčiais mechanizmais“ įmonėms leidžiama įsigyti taršos leidimus, jei jos investuoja į globaliuose Pietuose, Centrinėje ar Rytų Europoje vykdomus projektus, kurie teršia mažiau nei iki šiol planuoti alternatyvūs projektai. Sistema užteršta apgaulingomis praktikomis. Ji tapo aukso veršiu industrinei plėtrai į globalius Pietus, naudojamu nukreipti lėšas į chemijos pramonės ir anglies kasimo įmonių statybą, nes „alternatyvius“ scenarijus kuria tos pačios kompanijos, jos nusprendžia ir kiek anglies dvideginio buvo „sutaupyta“. Jų kreditai gali būti naudojami „padengti“ jau dabar veikiančių pramonės įmonių taršai (o tai reiškia, kad nebus jokio reikalo ją mažinti) arba parduodami taršos rinkoje, taip gaunant dar daugiau pelno ateities investicijoms.
      
      ŠPM ir AP nė per plauką nesumažins dabartinės taršos. Vietoje to įmonės gauna papildomas galimybes užsidirbti papildomus kreditus, leidžiančius jiems ir toliau teršti kaupiant lėšas savo veiklos plėtrai. Dar daugiau, dokumentais patvirtinta, kad tokie projektai (monokultūrų plantacijos, gigantiškų užtvankų statymas, dideli vėjo jėgainių parkai ir pan.) sukelia rimtas aplinkosaugos, socialines ir ekonomines problemas vietinėse bendruomenėse. Tokios schemos padeda apeiti dabar galiojančius taršos apribojimus (atsiradus naujiems kreditams apribojimų nebeliko) ir įteisinti gamtos resursų globaliuose Pietuose ir Rytų Europoje eikvojimą.
      
      Anglies rinka yra nauji karaliaus rūbai kapitalistinei sistemai, tik su vienu esminiu skirtumu. Šį kartą kalbama ne tik apie bankų, stambių korporacijų pelnus ir mūsų darbo vietas, bet ir apie negrįžtamus katastrofinius klimato pokyčius, kurie mūsų vaikų žemę pavers į dykynę. Iš tikro, jei vadovausimės Europos taršos leidimų prekybos schemomis, nuo to tarša tik didės. Anglies dvideginio rinka yra ypatingai pavojinga ir todėl, kad pateikia patogų, leidžiantį ir toliau miegoti melą, kai pramonės plėtra ir toliau užgrobinėja žemes, sparčiai nyksta gamtos resursai, toliau netrukdomai vyksta kenkianti klimatui tarša, ir tuo pačiu mūsų dėmesys nukreipiamas nuo realių klimato kaitos sprendimų, siūlančių reikšmingus politinius ir ekonominius sistemos pokyčius.
      
      Rinkos visada kuriamos taikantis į nemokamą, visiems prieinamą turtą ir paverčiant jį privačia nuosavybe, skirta pelnui gauti. Visame pasaulyje vietinės bendruomenės tūkstantmečiais naudojo savo žemę nesiekdamos pelno, nuosavybės teisių, mokesčių ar suvaržymų, tačiau kai tik tų bendruomenių žemėse būdavo aptinkama nafta ar mineralai, ar jos gyvendavo prie tinkamų užtvankoms upių, tinkamų megaprojektams žemių, atogrąžų miškuose, galingos korporacijos slapta tardavosi su vyriausybėmis, kaip atimti šių žmonių žemes, privatizuoti jas ir taip sudaryti galimybes resursams išgauti ir žmonėms išnaudoti.
      
      Jungtinių Tautų sutartis dėl taršos mažinimo kertant miškus besivystančiose šalyse tik spartina šį procesą: miškai privatizuojami ir perduodami į korporacijų rankas, iš vietinių gyventojų atimama sprendimų priėmimo galia arba jie iškeldinami iš vietovės tam, kad korporacija galėtų „saugoti“ mišką ir užsidirbtų nemažus pelnus iš gautų taršos leidimų. Ironiška, bet „aplinkos išsaugojimas“ greičiausiai taps paskutiniu madingu engiančios valdžios pasiteisinimu. Besispardančios ir šaukiančios vietinės globalių Pietų bendruomenės per jėgą tempiamos į šią naują žaliąją kolonizaciją, lygiai taip pat, kaip mūsų protėviai Europoje buvo išstumti iš savo žemių žemės plotų aptvėrimo vajaus metu, kuomet užgimė pramoninė Vakarų civilizacija.
      
      Norint pristabdyti klimato pokyčius, reikia ne tik sustabdyti anglies dvideginio išmetimus, bet ir pačią kapitalistinės gamybos formą. Net jei kapitalizmui pavyks persigrupuoti ir gaminti be anglies dvideginio išmetimų, problema išliks, nes jos esmė yra ta, kad įdiegti rinkos santykiai nuolatos žaloja tiek ekosistemą, tiek joje gyvenančius žmones. Priešingai neaprėpiamoms monokultūrų plantacijoms, natūraliai išaugusio ir perteklinį anglies dvideginį sugeriančio atogrąžų miško taip lengvai pakeisti kuo kitu neįmanoma. Lygiai taip pat negalima taip paprastai pakeisti tradicinio gyvenimo būdo, kuris vis dar padeda mums suvokti, koks galėtų būti žmogaus santykis su pasauliu nenaikinant jo.
      
      Vietoje to, kad ekstremalius klimato pokyčius priimtų kaip užuominas, parodančias, jog dabartinės organizavimosi, energijos naudojimo, gamybos ir vartojimo sistemos tiesiog neveikia, valstybės ir korporacijos savinasi klimato pokyčius ir naudoja juos kaip pateisinimą dar vienam kapitalo kaupimo ciklui. Naujų, pateisinančių dar didesnę pasaulinę nelygybę ir neteisingumą rinkų kūrimas yra vienintelė jų siūloma priemonė po beveik dviejų dešimtmečių kalbėjimo.
      
      Kapitalizmas gal ir veikė pakankamai gerai suteikdamas materialinį komfortą mažai daliai šios planetos gyventojų, tačiau prielaida, kad gamtos resursai niekada nesibaigs (įskaitant ir atmosferą), šiandien jau priėjo liepto galą. Kaip ir bet kas, peraugęs savo materialines galimybes, kapitalistinės gamybos režimas turi baigtis ir padaryti vietos mokymuisi iš jau dabar egzistuojančių alternatyvų, apibendrinančių daugelio vietinių bendruomenių patirtis ir įvairius gyvenimo būdus, geriau tinkančius dabarčiai. Planetos labui turime pasinaudoti neįtikėtina žmonijos kūrybine potencija. Turime pasiimti tik tai, kas yra tikrai naudinga, ir atsikratyti visu kitu. Turi būti sukurta nauja gyvenimo Žemėje forma. Turime išmokti vienas į kitą žiūrėti ne kaip į prekes, o kaip į gyvus žmones.
      
      Versta iš: Why Climate Change is not an Environmental Issue, 2009.
      Vertė R.B.
      
      Juodraštis. Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas, Nr. 3, 2011 m. liepa.


      klimato kaita


 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti