Levas Tolstojus. Karininko atmintinė
Lev Tolstoj. Karininko atmintinė

Leo Tolstoy     Net ir šiandien retas žino, kad didysis rusų rašytojas Levas Tolstojus (1828–1910) buvo didelis krikščioniškojo anarchizmo – taikaus, neigiančio bet kokią prievartą, kiaurai persmelkto religine dvasią – šalininkas. Politiniai jo rašiniai, nukreipti prieš valstybę, patriotizmą ir karą, nebuvo spausdinami ilgus dešimtmečius. Straipsnyje „Karininko atmintinė“, L. Tolstojus įrodinėja, kad karininkų ir kariuomenės pagrindinė paskirtis yra šaudyti į beginklius gyventojus.

   

     O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje. Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina. (Mt 18, 6, 7).

 

Visuose kareivinėse kabo prie sienos prikalta taip vadinama „Kareivio atrmintinė‘, sudaryta generolo Dragomirovo. Ta atmintinė yra rinkinys saldafoniškų liaudiškų ( visiškai svetimų bet kuriam kareiviui) kvailai šmaikščių žodžių, suplaktų su šventvagiškomis citatomis iš evangelijos. Evangelijos posakiai pateikiami tam, kad patvirtintų, jog kareiviai privalo žudyti, dantimis graužti savo priešus: „Sulūžo durtuvas, mušk buože. Jei buožė atsakė, mušk kumščiais. Kumščius susižeidei, įsikibk dantimis“. „Atmintinės“ pabaigoje pasakyta, kad Dievas yra kareivių generolas: „Dievas - jūsų generolas“.

 

Niekas akivaizdžiau už šią „Atmintinę“ neįrodo to tamsumo, vergiško paklusnumo ir sužvėrėjimo laipsnio, iki kurio mūsų laikais nusirito rusų žmonės. Nuo to laiko, kai atsirado ši siaubingiausia šventvagystė ir buvo iškabinta visose kareivinėse, o tai jau įvyko labai seniai, nei vienas vadas, nei šventikas, kuriuos, atrodytų, tiesiogiai liečia evangelijos tekstų iškraipymas, neišreiškė pasmerkimo tam šlykščiam kūriniui. Ir jis toliau spausdinamas milijonais egzempliorių ir skaitomas milijonų kareivių, laikančių tą siaubingą kūrinį jų veiklos vadovu.

 

Ta atmintinė seniai piktino mane, ir dabar, bijodamas, kad nespėsiu to padaryti iki mirties, aš parašiau kreipimąsį į kareivius, kuriame stengiuosi priminti jiems apie tai, kad jie, kaip žmonės ir krikščionys, turi visai kitas pareigas Dievui nei tos, kurios pateikiamos toje atmintinėje. Toks priminimas, aš manau, reikalingas ne tik kareiviams, bet dar labiau karininkijai (karininkija aš laikau visus karinius vadus nuo praporščiko iki generolo). Kuri stoja karinėn tarnybon arba lieka joje ne prievarta, kaip kareiviai, o savo noru. Priminimas tas, man atrodo, ypatingai reikalingas mūsų laikais.

 

Juk gerai buvo prieš 100 ar 50 metų, kai karas buvo laikomas neišvengiama tautų gyvenimo sąlyga. Kada žmonės tos tautos, su kuria buvo kariaujama, buvo laikomi barbarais arba piktadariais ir kai nė į galvą neateidavo kariškiams, kad jie būtų reikalingi savo tautos slopinimui ir tramdymui. Gera buvo tada, užsidėjus margą, galionais nusiuvinėtą mundiurą, vaikščioti, barškinant kardą ir skambčiojant pentinais arba šauniai jodinėti prieš pulką, vaidinant didvyrį, jeigu dar nepaaukojusį, tai visgi pasiruošusį aukoti gyvybę ginant savo tėvynę. Bet dabar, kai dažni tarptautiniai ryšiai – prekybiniai, visuomeniniai, mokslo, meno – taip suartino tautas tarpusavyje, kad bet koks karas tarp Europos tautų atrodo kažkuo panašiu į šeimyninį kivirčą, traukantį šventus žmonėms saitus, kada šimtai taikos draugijų ir tūkstančiai straipsnių, ne tik specialiuose, bet ir bendruose laikraščiuose, nenustodami, visokiais būdais aiškina militarizmo beprotystę ir galimybę ar netgi būtinybę sunaikinti karą. Dabar, kada – ir tai svarbiausia – kariškiams vis dažniau ir dažniau tenka kautis ne su išorės priešais ginantis nuo užpuolikų ar dėl savo tėvynės šlovės ir galybės padidinimo, o prieš beginklius fabrikų darbininkus ir valstiečius, - šaunus jodinėjimas arkliuku galionais papuoštu mundiuru ir pamaiviškas demonstravimasis prieš kuopas darosi ne tuščia ir ne atleistina garbėtroška, kaip tai buvo ankščiau, o kažkuo visai kitu.

 

Senovėje, kad ir prie Nikolajaus I, niekam į galvą nešaudavo, kad kariuomenė reikalinga pirmiausia tam. Kad šaudyti į beginklius gyventojus. Dabar gi sostinėse ir fabrikų buvimo vietose nuolat dislokuojama kariuomenė tam, kad būtų pasirengusi išvaikyti susirinkusius darbininkus, ir retą mėnesį apseinama be to, kad kariuomenė nebūtų išvesta iš kareivinių ginkluota koviniais šoviniais ir nepastatyta į pasalą. Kad būtų pasirengusi, bet kurią minutę šaudyti į liaudį.

 

Kariuomenės panaudojimas prieš liaudį tapo ne tik įprastu reiškiniu, bet kariuomenė jau ateičiai formuojama taip, kad būtų pasirengusi tokiam jos panaudojimui. Vyriausybė neslepia to, kad rekrūtus sąmoningai skirsto į dalinius taip, kad kareiviai niekuomet nebūtų paimti iš tų vietų, kur jie reziduoja. Tai daroma tuo tikslu, kad kareiviams netektų šaudyti į savo gimines.

 

Vokiečių imperatorius tiesiai, kaskart renkant rekrūtus, sakė ir sako ( 1901 m. gegužės 23d. kalba), kad jam prisiekę kareiviai priklauso jam ir kūnu ir siela. Kad pas juos tik vienas priešas – tai jo priešas, ir kad tas priešas socialistai (t.y. darbininkai), kuriuos kareiviai turi, jeigu jis jiems lieps, nušauti (niederschiessen), nors tai būtų jų tikri broliai ar net tėvai.

 

Be to ankstesniais laikais, jei kariuomenė ir būdavo naudojama prieš žmones iš liaudies, tai tie, prieš ką ją naudojo, buvo. ar bent buvo laikomi, piktadariais, pasirengusiais žudyti ir plėšti taikius gyventojus, ir todėl dėl bendros gerovės reikėjo juos naikinti. Dabar gi visi žino, kad tie, prieš ką siunčiama kariuomenė, didelia dalimi ramūs, darbštūs žmonės, norintys tik netrukdomai naudotis savo darbo vaisiais. Taip kad svarbiausias ir nuolatinis kariuomenės panaudojimas mūsų laikais yra jau nebe menama apsauga nuo netikėlių ir išorės priešų ir ne nuo piktadarių maištininkų, vidaus priešų, o žudymas savų beginklių brolių, kurie visai ne piktadariai, o ramūs, darbštūs žmonės, tik norintys, kad iš jų nebūtų atimama tai, ką jie uždirba. Taip kad karinė tarnyba mūsų laikais, kada jos svarbiausia paskirtis ta, kad grasindama nužudymu ir žudymais išlaikyti pavergtus žmones tose neteisingose sąlygose, kuriose jie yra, - jau nebe garbinga, bet tiesiog niekšiška tarnyba.

 

Todėl tarnaujantiems dabar karininkams būtina pagalvoti apie tai, kam jie tarnauja, ir paklausti savęs, dora ar bloga tai, ką jie daro?

 

Aš žinau, kad yra daug karininkų, ypač tarp aukštesnio laipsnio, kurię įvairiais apmąstymais stačiatikybės, patvaldystės, valstybės vientisumo, karo nešvengiamumo, tvarkos būtinybės, socialistinių kliedesių netinkamumo ir pan. temomis bando sau įrodyti, kad jų veikla protinga, naudinga ir nėra nedora. Bet jie sielos gilumoje netiki tuo, ką sako, ir kuo jie protingesni ir vyresni darosi, tuo mažiau į tai tiki.

 

Atsimenu, kaip džiugiai mane nustebino mano draugas su kuriuo tarnavome, didelis garbėtroška, visą savo gyvenimą paskyręs karinei tarnybai ir pasiekęs aukščiausių laipsnių bei apdovanojimų (generolo adjutanto ir artilerijos generolo), kai pasakė man, kad sudegino savo užrašus apie karus, kuriuose dalyvavo, nes pakeitė požiūrį į karo tarnybą ir bet kokį karą laiko dabar nedoru, kurį reikia ne skatinti, tanaujant, o priešingai visokeriopai diskredituoti. Daugelis karininkų galvoja taip pat, nors ir nesako to, kol tarnauja. Iš esmės gi, kiekvienas mastantis karininkas negali galvoti kitaip. Juk pakanka tik pagalvoti apie tai, kuo pradedant žemesniaisiais vadais iki pačių aukščiausių, iki korpuso vado, užsiima visi karininkai? Nuo jų tarnybos pradžios iki pabaigos – aš kalbu apie karininkus frontininkus – jų veikla, išskyrus retus trumpus laikotarpius, kai jie eina kariauti ir užsiėmę žudymu, - yra dviejų tikslų siekimas: kareivių mokymas geriausių žmonių žudymo būdų ir diegimas tokio paklusnumo, kuriam esant jie mechaniškai, nesusimąstydami darytų viską, ką jiems įsakys vadas. Senovėje sakydavo: „du užplak, vieną išmokyk“ taip ir darė. Jeigu dabar uždaužytųjų procentas mažesnis, tai principas išlieka tas pats. Negalima žmogaus nustumti iki tokios ne gyvuliškos, o mašinos būklės, kurioje jie darytų tai kas bjauriausia žmogaus prigimčiai ir jų pripažįstamam tikėjimui, būtent žudytų, pagal bet kurio vado įsakymą, be to, kad prieš tuos žmones be visokių gudrių apgaulių nebūtų taikoma ir pati žiauriausia prievarta. Taip ir daroma.

 

Nesenai prancūzų spaudoje triukšmą sukėlė žurnalisto atskleistos tos siaubingos kančios, kurias patiria kareiviai disciplinariniuose batalionuose, Olerono saloje, šešios valandos kelio nuo Paryžiaus. Nubaustiems už nugaros surišdavo rankas bei kojas ir taip numesdavo at žemės, uždėdavo ant už nugaros užlauštų rankų didžiųjų pirštų sraigrus, kuriuos verždavo tiek, kad bet kuris judesys sukeltų siaubingą skausmą, kabindavo žemyn galva ir pan.

 

Kai matome dresiruotus žvėris, kurie daro tai, kas prieštarauja jų prigimčiai: šunys vaikšto ant priekinių letenų, drambliai suka statines, tigrai žaidžia su liūtais ir pan., - mes žinome, kad tai pasiekta kankinant badu, kilpomis ir įkaitinta geležimi. Tą patį mes žinome, kai matome žmones, kurie uniformuoti su šautuvais sustingsta nejudėdami arba kartu daro tą patį judesį: bėga, šoka, šaudo ir šaukia bei pan., iš vis dalyvauja tuose gražiuose paraduose ir manevruose, kuriais vienas prieš kitą mėgsta puikuotis imperatoriai ir karaliai. Negalima iš žmogaus ištrinti visko kas žmogiška ir paversti jį mašina, nekankinant jo. Ir kankina ne įprastai o pačiais įmantriausiais, žiauriausiais būdais, kartu ir kankindami ir apgaudinėdami.

 

Ir visa tai darote jūs – karininkai. Tokia, apart retų atvejų, kai jūs einate į tikrą karą, yra visa jūsų, nuo aukščiausių iki žemiausių laipsnių, tarnyba.

 

Pas jus atveda iš šeimos į kitą pasaulio kraštą atgabentą jaunuolį, kuriam įteigta, kad ta apgavikiška, evangelijos draudžiama priesaika, kurią jis davė, negrįžtamai jį suriša lyg gaidį paguldytą ant grindų su nuo jo snapo nubrėžus liniją apgauna ir jis mano kad yra surištas ta linija. Jis ateina pas jus visiškai nuolankus ir su viltimi, kad jūs vyresni, protingesni ir mokytesni, nei jis žmonės, išmokinsite jį gerų dalykų. Jūs gi vietoje to, kad išvaduoti jį nuo tų prietarų, kuriuos jis atsinešė, diegiate jam dar naujus, pačius beprasmiškiausius, tamsiausius ir žalingiausius prietarus apie vėliavos šventumą, apie beveik dievišką caro reikšmę, apie besąlygišką paklusnumą visakame vadams. Ir kai jūs savo srityje išdirbtų žmonių kvailinimo priemonių pagalba nubloškiate jį žemiau gyvulio būklės, tokios, kurioje jis pasirengęs žudyti visus, ką lieps, netgi savo beginklius brolius, - jūs didžiuodamiesi rodote jį savo vadams ir gaunate už tai padėkas ir dovanas. Pačiam būti žudiku siaubinga, bet bet gudriomis ir žiauriomis priemonėmis privesti prie to savus, jumis pasitikėjusius brolius – yra pats siaubingiausias nusikaltimas. Jūs tai darote, tokia yra visa jūsų tarnyba.

 

Todėl nenuostabu, kad tarp jūsų, labiau nei bet kuriuose kituose sluoksniuose, klęsti visa tai, kas gali atbukinti sąžinę: rūkymas, kortos, girtuoklystės, pasileidimas ir dažnos savižudybės.

 

 „Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina.“

 

Jūs dažnai sakote, kad tarnaujate nes jei netarnautumėte tai sugriūtu esama santvarka ir prasidėtų maištai ir visokios nelaimės.

 

Bet, pirmiausia, netiesa tai, kad jūs susirūpinę esamos santvarkos išsaugojimu: jums rūpi tik jūsų pačių nauda.

 

Antra, netgi jeigu jūsų susilaikymas nuo karinės tarnybos ir griautų esamą tvarką, tai tas niekaip neįrodo, kad turite tęsti blogus darbus, o tik tai, kad santvarka, griūnanti nuo jūsų susilaikymo, - turi būti sugriauta.

 

Jei gyvuotų pačios naudingiausios įstaigos: ligoninės, mokyklos, prieglaudos išlaikomos iš viešnamių pajamų, tai visa nauda, atnešama tų labdaros įstaigų, niekaip negalėtų išlaikyti tokioje padėtyje moters, norinčios išsivaduoti iš savo gėdingo verslo.

 

 „Aš nekalta, - pasakys moteris, - kad jūs grindžiate savo labdaros įstaigas paleistuvyste. Aš nebenoriu toliau būti pasileidėle, ir jūsų įstaigos ne mano reikalas“. Tą patį turi pasakyti ir bet kuris kariškis, jeigu jam sakys apie būtinybę išlaikyti esamą santvarką, pagrįstą jo pasirengimu žudyti. „Sutvarkykite bendrą santvarką taip, kad jai nereikėtų žudymo, - turi pasakyti kariškis, - ir aš negriausiu jos. Aš tik nenoriu ir negaliu būti žudiku“.

 

Dar daugelis iš jūsų sako: „Aš buvau taip išauklėtas, aš įpareigotas savo padėties ir negaliu to palikti“. Bet ir tai netiesa. Jūs visada galite pakeisti savo padėtį. Jeigu jūs jos nepakeičiate, tai tik todėl, kad renkatės gyventi ir veikti prieš savo sąžinę, o ne prarasti kelias pasaulietines privilegijas, kurias jum suteikia jūsų gėdinga tarnyba. Tik pamirškite, kad jūs karininkas, o prisiminkite, kad jūs žmogus, ir išeitis iš jūsų padėties iš karto atsivers jums. Ta išeitis, pati geriausia ir sąžiningiausia, tame, kad išrikiavus dalinį, kuriam vadovaujate, išeiti prieš jį ir paprašyti kareivių atleidimo, už visą tą blogį, kurį jūs jiems padarėte, apgaudinėdami juos ir nebebūti kariškiu. Toks poelgis atrodo labai drąsiu ir reikalaujančiu didelės drąsos, o tuo tarpu tokiam poelgiui drąsos reikia kur kas mažiau, nei tam, kad eiti į šturmą ar kviesti į dvikovą dėl karininko garbės, - to, ką jūs, kaip kariškis, esate visada pasirengęs atlikti ir darote.

 

Bet ir negalėdamas taip pasielgti, jūs visada galite, jeigu supratote karinės tarnybos nusikalstamumą, palikti ją ir pasirinkti bet kurią kitą, nors ir mažiau pelningą veiklą.

 

Jeigu jūs negalite ir to padaryti, tai klausimo ar jūs toliau tarnausite ar ne sprendimas jums atsidės iki to meto, - o tai kiekvienam labai greitai ateis, - kai jūs stovėsite akis į akį su beginkle valstiečių ar fabrikų darbininkų minia ir jums įsakys šaudyti į juos. Ir tad, jei jumyse dar liko kažkas žmogiško, jūs turėsite atsisakyti paklusti ir dėl to palikti tarnybą.

 

Aš žinau, kad dar yra daug karininkų nuo aukščiausių iki žemiausių laipsnių, kurie tokie tamsūs ir taip užhipnotizuoti, kad nemato būtinybės nei vienai, nei kitai, nei trečiai išeičiai ir ramiai tęsia tarnybą ir dabartinėmis sąlygomis pasirengę šaudyti į savo brolius ir net didžiuojasi tuo. Bet laimei, visuomenės nuomonė vis labiau ir labiau pasibjaurėjimu ir panieka baudžia tokius žmones ir jų darosi vis mažiau ir mažiau.

 

Taip kad mūsų laikais, kai brolžudiška kariuomenės paskirtis tapo akivaizdi, nebegalima karininkams ne tai kad tęsti senovinių karinės savimylos mitų, bet jau  be savo žmogiškumo žeminimo ir gėdos negalima tęsti gėdingo paprastų jiems patikėtų žmonių mokymo ir pačių rengimosi dalyvauti beginlių žmonių žudyme.

 

Tai turi suprasti ir atminti kiekvienas mąstantis ir sąžiningas mūsų laikų karininkas.

 

1901 m. gruodžio 7 d., Gaspra.

Iš az.lib.ru vertė Evaldas Balčiūnas

anarchija.lt

 

     nikolajaus karininkai