Evaldas Balčiūnas. Venta – vaikystės upė (3)
pasidaryk pats

kelione venta 3-0        Orų prognozuotojai gąsdino škvalu (naujuoju, neįtikėtinai populiariu tapusiu žemaitiško babaužio atitikmeniu) ir karščiais. Tiesa, dėl karščio jie nesutarė: vieni žadėjo 38 pagal Celsijų, kiti – tautiškai susipratę – sakė, kad čia ne Rusija, ir apsiribojo 34-iais. Jie, tiesą sakant, ir sujaukė visą kelionę. Išvakarėse nusprendėm nebeplaukti – gali būti per karšta. O gražus, bet apniukęs rytas paneigė visas prognozes.

 

Kol susiruošėme, jau vienuolika. Prarasta šitiek gražių ryto valandų. Sėdame į automobilį, kitame Šiaulių gale, kuris vadinamas Kuršėnkeliu, žmona nusprendžia išsiaiškinti, ką palikau šį kartą. Nors kelionė tik vienos dienos, na, greičiau tik pusdienio, daiktų nedaug.

 

– O irklus ar paėmei, – smogė ji žemiau juostos...

 

Na taip, be irklų kelionė būtų labai ekstremali. Nutaisiau rimtą veidą ir, sukdamas atgal automobilį, pasakiau: „Gerai, paimsim“. Taip prapuolė dar pusvalandis.

 

Atvykom ten, kur praėjusį kartą baigėm kelionę, – prie tilto žemiau Šilėnų. Prieš pūsdamas valtį apžiūriu lopą, kurį klijavom prie Kuršėnų krioklio. Man jis nepatinka. Užklijuoju naują. Valtis dar sausa – ilgai netrunka. Greit prisipučiam – ir į upę. Atsisukam ir nufotkinam tiltą iš kitos pusės. Plaukiam. Malonumas, bet jau po dvylikos. Pats karščiausias metas. Tuoj už tilto – stovyklavietė, keli automobiliai, palapinės. Žmonės savaitgalį ilsisi. Upės krantai vietomis prižėlę ir gražiai žydi.

 
kelione venta 3-1
 

Upė labai įvairi – vietomis plati, graži ir gili, tik pakrantėse baltos lelijos, o už keliasdešimt metrų upę užgožia meldų siena. Tuoj prisiminiau, kaip prie Šilėnų malūno žmonės sakė, kad galbūt ne visur praplauksi, tada netikėjau. Na, nuplauksim – pamatysim.

 

– Žiūrėk kad melduose neužpultų ir valties neprakąstų koks aštriadantis bebras, – pajuokauja žmona.

 

Protakos iš tikro siauros. Mūsų valtis joms kiek per plati. Brautis pro jas labiau tiktų baidare. Bet aštriadantis bebras? Neverta ginčytis, kad vieno amerikonų aktoriūkščio paleisti „aštriadančiai lietuviai, ginkluoti beisbolo lazdomis“ kur kas pavojingesni. Visa laimė, kad čia Žemaitija, ir tų padarų nedaug. O meldų prižėlusiose upės atkarpose neturėtų būti visai. Nėra jų nerštaviečių – stiprų alų bambaliais parduodančių kioskų. O ir naminio alaus nelabai kas verda. Ne Lietuva čia.

 
kelione venta 3-2
 

Šiomis džiunglėmis žmogus retai kada praplaukia. Kadaise upės buvo natūralios transporto arterijos. Bet išrastas geležinkelis, o vėliau – automobilis, visa tai pakeitė. Upių reikšmė sunyko. Jeigu ankstyvojo kapitalizmo šalyse upių laivyba spėjo išsivystyti ir visai nesunyko, tai Lietuvai šia prasme nepasisekė. Dvidešimto amžiaus pradžioje kai kuriomis upėmis dar buvo plukdomas miškas, vėliau laivybai šiek tiek dar naudotas Nemunas.

 

O planų juk buvo. Devynioliktame amžiuje pradėtas kasti Ventos-Dubysos kanalas, buvo planų jį sujungti ir su Nevėžiu. Jei tie planai būtų buvę realizuoti, Venta atrodytų kiek kitaip...  Gal net koks laivelis šitom vietom plauktų. Nors gal ne viskas prarasta.

 

Šiuo metu sparčiai populiarėja vandens turizmas. Taip, aktyvaus poilsio mėgėjus labiau traukia sraunios upės. Bet į sraunią upę nepakviesi ramaus poilsio mėgėjų. Venta – jei visur būtų praplaukiama – tiktų plukdyti ramius alų gurkšnojančius pilvūzus su jų poniomis. Tiesą sakant, ir man taip patiktų – sėdėčiau sau valtyje įsikibęs žmonai į šoną, gerčiau arbatą ir gėrėčiaus gamta (kažkodėl prie buržuazinių utopijų patraukė...).

 

Venta savotiškai graži, virtusi mažyčių ežerėlių virtine, iš kurių išteka ir įteka mažyčiai meldų priaugę vandeningi upeliai. Krantai smarkiai apaugę, priėjimo prie upės beveik nėra. Nors toliau matosi dirbami laukai, bet žmonių čia gyvena nedaug. Upė jų gyvenime nesvarbi, tai ir neina prie jos. Nors dar kiek priplaukę, sutinkame žmonių pėdsakų – prie žolių ilsisi pripūsta sunkvežimio ar traktoriaus kamera. Greičiausiai vaikai ja plaukioja.

 
kelione venta 3-3
 

Praplaukę dar kelias protakas. sutinkam ir žmonių, o gal ir ne. Praplaukėm besipliuškenančias tris paaugles, o gal tris undines arba sirenas, viliojančias praplaukiančius keleivius. Negaliu pasakyti, kas tai buvo. Įdėmiai žiūrėti pabūgau. Kodėl? Nežinau, gal kad nenusitemptų gelmėn, o gal kad kitam valties gale nesutikčiau kokios furijos, o gal tiesiog nenorėjau trikdyti besimaudančių. Paklausiau, koks upelis čia įteka. Atsakė – Ringuva. Netoli ir gyvenvietė. Už keliolikos metrų – dar viena neblogai įrengta maudyklė, švariai nušienautas krantas. Lipam. Laikas pietauti.

 

Kol valgėme ir ilsėjomės, undinės (greičiausiai tai buvo jos) už krūmų vis pliuškenosi ir krykštavo. Vanduo šiltas, įlindau ir aš. Dugnas kietas, gilu, staigiai gilėja prie pat kranto, porą žingsnių – ir turi plaukt. Gera vieta nardymui. Vanduo atgaivina. Sėdame į valtį ir plaukiam toliau.

 

O aš vėl grįžtu prie apmąstymų, koks upės vaidmuo žmonių gyvenime šiandien. Kanalizaciniai kanalai, nunešantys miestų nešvarumus į Baltiją? Ventai šiose vietose pasisekė. Vienintelis didelis miestas – Kuršėnai, teršia nedaug. Tarša dar sumažėjo uždarius Pavenčių cukraus fabriką. Upė su ta tarša susidoroja. Dėl jos gal kiek labiau prižėlusi.

 

Viena kita poilsiavietė. Sako, kad upę žmonės naudoja poilsiui. Aš ją naudoju dar ir transportui. Bet kažin ar be mūsų dar bent vienas keleivis šiemet keliavo šiuo maršrutu. Sakysim, žvejai, juk upė teikia šiek tiek maisto... Na, vienas kitas, šalia jos gyvenantis, galbūt upėje prausiasi. Plaukdamas aukščiau Kuršėnų, mačiau, kad kai kur žmonės girdo gyvulius upės vandeniu. Bet visa tai smulkmenos.

 

Visa tai blogai, nes naudojama kaip nuotekų griovys, upė miršta ir žaloja aplinką. O suinteresuotų grupių, kurios galėtų tam pasipriešinti, kaip ir nėra. Abstraktūs gamtos mylėtojai, niekada neateinantys iki upės, gali nė nepastebėti, kad upė mirė. Kitas dalykas – kažin ar daug bus tų gamtos mylėtojų, jei jie nebus matę gyvos upės grožio.

 

Jei pasirodė žmonių buvimo pėdsakų, vadinasi, Papalskiai. Turbūt nepastebėję praplaukėm Romučių piliakalnį. Apaugęs mišku, nuo upės nesimato. O rodyklių su lankytinom vietom ant šio kelio statyti niekas nesusiprato. Vandens per sprindį virš lieptelio, vadinasi, upė patvinusi kokius tris sprindžius... Puiku, lengviau plaukti.

 

Sutinkam porą žvejų. Pamatęs juos, prisiminiau, kad paauglystėje vienas iš didžiausių malonumų buvo su tėvu žvejoti šapalus ir meknes. Prisigaudai laumžirgių (vaikai dėl sparnų spalvos juos mėlynsparniais vadino). Vienas, dažniausiai aš, plaukdavau į kitą upės pusę. Permeti spiningu svarelį į kitą krantą. Sujungi valą, pakabini gal metro ilgio pavadėlį, ant kobinio kabini laumžirgį. Trauki tą pavadėlį į sraunumos pakraštį ir po truputį „dažai“ vabalą į vandens paviršių. Žuvis kimba gražiai. Dažnai net iššokdama į orą.

 

Smagu būdavo, kad tokiam gundymui neatsispirdavo didelės žuvys. Pagaudavom dažniausiai nuo pusės iki poros kilogramų meknes ir šapalus. Mažesniems laumžirgis atrodė per didelis. Geras buvo laikas. Šiemet taip ir nežvejojau. Bet gal ir gerai, jei pakanka prisiminimų.

 
kelione venta 3-4
 

Kol svaičiojau apie žuvis upė toliau kaitaliojosi. Tai plati ir gili, tai užžėlusi ir nepraplaukiama.

 
kelione venta 3-5
 

Priplaukėm didelę stovyklavietę – gal pusšimtis žmonių su automobiliais. Kelios palapinės, kepa mėsą, iškylauja. Ant kalno – kelios sodybos, lyg ir kaimas. Klausiu moteriškės, kokia čia vieta. Sako nežinanti. Turbūt atvykėlė. Spėju, kad čia Rekčiai. Plaukiam toliau. Gal ne visai upe, gal netgi pieva. Sutinkam žveją iki pažastų vandenyje – šapaliukus vilioja. Sako, smulkūs. Ant žiogo gaudo. Dėtų didesnį masalą, kibtų didesnė žuvis. Žinoma, jei tik jos yra.

 

Štai upės slenkstis, visas Ventos gilumas kažkur dingo, vanduo teka per akmenis, visai seklu. O žemiau upė vėl atgauna savo vandeningumą.

 
kelione venta 3-6
 

Kiek paplaukę, matom gražią molingą atodangą. Gana stati, aukštas skardis, bus daugiau nei keturi metrai. Grožiuosi nemenku šapalu, tykojusiu grobio didžiulio akmens šešėlyje, o dabar sprunkančiu nuo mūsų į gelmę. O prieky iš už švendrių išlenda šuniuko galva. O paskui ir visa baidarė. Sveikinamės, klausia, ar toli žvejys, kurį matėme. Ir nusiiria prieš srovę.

 

O mums pasroviui. Dar kokį kilometrą paplaukiame. Sutinkam porą muselininkų. Gražu žiūrėti, kaip jie savo meškerėm švysčioja. Šitie klausia baidarininko. Sako, atvažiavo į svečius, o jis išplaukęs. Iš tikro – sodyba ant kalno. Lipam krantan ir mes. Krante – patogus staliukas, o mums laikas užkąsti. Kol užkandžiaujame, muselininkai pagauna šapalioką. Gražu. Tiesą sakant, kaip ir nebuvau stebėjęs tokios žvejybos. Mačiau tik nuotraukose ir patarimuose, kaip išmokti užmest tą velniškai ilgą valą.

 

Plaukiam toliau. Kairėje pusėje turėtų įtekėti Žižma. Bet krantai apaugę, tad praplaukiam nepastebėję. Kad esam jau žemiau, sprendžiu iš karts nuo karto upe plaukiančių žalio dumblių kilimo atplaišų. Žižma užtvenkta. Didelis tvenkinys, turintis gražų Raganių vardą. Žemės ūkio ministerija rekomenduoja ten statyti mažą hidroelektrinę, šis tvenkinys bent jau buvo 2004 metų tam tinkamų tvenkinių sąraše. Nesu tikras, ar tai realu. Spėju, kad žemiau užtvankos upelis vos vos teka. Buvo liūtis, tai ir atnešė dumblo gabalų. Nors gal jie ir ne iš Žižmos. Prie Romučių piliakalnio įtekėjo Srauto upelis. Kaip ten bebūtų, tie dumblių lopai rodo, kad intakas merdi.

 

O upė vėl plati ir vandeninga. Išlendam iš miško, pamatau piliakalnį. Tai Repčių piliakalnis, dar vadinamas Viniavos kalnu. Šitas, kaip ir Šilėnų, visa savo didybe matosi nuo upės.

 
kelione venta 3-7
 

Upė plati ir gili. Plaukti smagu, bet jau vakaras, tad kelionę laikas baigti. Toliau prasideda gražios vietos – Ventos regioninis parkas. Vietos gausiai lankomos vandens turistų. Mes jas pasitaupysime kitai kelionei. Dairausi vietos išlipti ir priekyje pamatau „beždžionių tiltą“. Tai skersai upės ištempti lynai, o ant jų pritaisytas medinis lieptas. Seniau per Ventą buvo daug tokių. Dabar nuo pat Romučių kryžkelės – ar ne pirmas? Tiesa, Pavenčiuose prie cukraus fabriko buvo panašus. O prieš dvidešimt metų būtume praplaukę gal šešis.

 
kelione venta 3-8
 

Lipam į krantą, džiovinam valtį. Kol krapštomės, prieina būrys žmonių. Gal dvi šeimos su vaikais. Maudytis, praustis. Sako, čia Žiliai. Kol pakavomės, vaikai vandenyje pagavo vėžį. Suaugę bandė prisiminti vėžių istoriją. Jų upėje tai atsirasdavo, tai išnykdavo, paskui vėl atsirasdavo ir vėl dingdavo... Gal juos kokia nors liga puola, o gal vandenį kas teršia. Bet nėr kada svarstyt. Laikas namo.

 

Kuršėnuose užsukam į parduotuvę – namie nėra duonos. Nejučia pažeidėm svarbią taisyklę – alkaniem į krautuvę neiti. Kasininkė, pusamžė moteriškė, suskaičiuoja ir sako:

 

– Trisdešimt šeši, penkiolika.

 

Mes su žmona juokiamės – juk užsukom tik duonos nusipirkti.

 

– Jei nori pirkt tik duonos, neškis parduotuvėn tik du litus, – rimtai pataria kasininkė.

 

Geri čia žmonės, net prekybininkai. Namo grįžtam praturtėję ne vien įspūdžiais, bet ir vertingu patarimu, kaip atsispirt pirkimo šišui.

 

2010 rugpjūčio vidurys

 

 

Komentarai  

 
0 # Baidarės ir gamta yra geraiViktoras Butas Y-m-d H:i
Kažkada senai ir aš ten plaukiau
 
 
0 # ?karoce Y-m-d H:i
evaldai cia tu tas pats asmuo? :D
 
 
0 # zizma kursenaiuosvis Y-m-d H:i
apie ziuzma tvenkiny kur visada zvejoju ypac vasara visada matau brakonierius su tinklais dienos metu ka tai reikstu niekas neziuri i tai tas buvo jau pries 10 metu gal kas pasirupins saziningai tuo tvenkiniu vyksta ir dabar tas pats kas buvo anksciau su pagarba