Anarchistų federacija. Brošiūra „Prieš nacionalizmą” (1)
Brošiūra „PRIEŠ NACIONALIZMĄ"

 nacionalizmo brosiura - 1 virselisTauta ir nacionalizmas

 

       Kasdieniame gyvenime mes nuolatos esame apibūdinami kaip tam tikros tautos atstovai. Kreipdamiesi dėl darbo, eidami pas gydytoją ar prašydami pašalpos ir kiekvieną kartą žvelgdami į pasą, mes esame priversti prisiminti savo tautybę ir su ja susijusias galimybes ar kliūtis. Mes visi esame priskiriami kuriai nors tautinei grupei, ir net žmonės, turintys kelias tautines tapatybes, yra suvokiami jų ribose.

 

Pasaulio gyventojų skirstymas į tautybes ir tuo paremtas jų valdymas mums yra „duotas iš aukščiau“ ir atrodo esąs toks elementarus, kaip ir visa tai, kas vyksta gamtoje. Kai teigiame, kad esame lietuviai, britai, korėjiečiai, lenkai ar somaliečiai, jaučiame, kad tuo nusakome svarbią savo tapatybės dalį ir savo santykį su aplinka, tokiu būdu pabrėždami bendrumą su viena žmonių grupe ir išskirdami save iš kitų.

 

Biurokratija šią nuojautą įtvirtina. Tautybė jai yra kertinė samprata, pagal kurią apibrėžiamos mūsų teisės ir privilegijos, priklausymas arba nepriklausymas pilietinei bendruomenei, kurią nusako tautinė priklausomybė, ir galiausiai – mūsų kaip asmenų teisinis statusas, „legalumas“. Turėdami reikalų su biurokratija, kaktomuša susiduriame su įvairiais jos mums priskirtais apibrėžimais – lyties, tautybės ir ypač rasės. Atrodo akivaizdu, kad šie dalykai yra mūsų esybės dalis, kaip ir akių spalva ar kraujo grupė.

 

Tačiau, nepaisant to, kad tautybė atrodo esanti kone esminis ir savaiminis mūsų pačių ir kitų žmonių bruožas, ši sąvoka yra iš esmės problemiška. Viena vertus, ji apibrėžia pati save. Biurokratijai tautybė tiesiog egzistuoja. Arba tu turi tinkamą pasą ir atitinkamas teises, arba ne. Tačiau, kaip ir dauguma socialinių reiškinių, tautybė yra ne „natūralus“ žmonių egzistencijos bruožas, o socialinio sambūvio pavidalas, turintis savo ištakas ir racionalų pagrindą. Taigi iškyla klausimas – kas yra tauta?

 

Sveika nuovoka sufleruoja įprastą atsakymą: „tautinę bendriją“ sieja bendra kultūra, istorija, kilmė, bendruomenė, vertybės ir kalba – šių bendrumų pagrindu tokia bendrija yra laikoma tauta. Tam tikros tautos žmones jungia bendri dalykai, kurių neturi svetimtaučiai. Šiuo požiūriu pasaulį nuo neatmenamų laikų esą sudaro tautos ir jos išliks visada. Tačiau nacionalizmo ideologija, nepriklausomai nuo to, apie kurią „tautos“ sampratą kalbame, yra politinė, ji apibėžia santykį tarp „tautinės bendrijos“ ir valstybės. Įprasta  manyti, kad tautinė valstybė kilo iš tautinės bendruomenės kaip kolektyvinės valios ir gerovės palaikymo instrumentas; manoma, kad tautos ir valstybės atitikimas yra įprasta, natūrali ir pageidautina sankloda, kuria remiasi tarptautinis bendradarbiavimas, verslas ir kasdieniai žmonių tarpusavio santykiai. Ši retorika paranki netgi toms valstybėms, kurios savęs nelegitimuoja atstovaujamosios demokratijos būdu.

 

Tačiau pabandę paieškoti savybių, kurių pagrindu vienos žmonių grupės laikomos tautomis, o kitos – ne, suvoksime, kad tai nėra taip paprasta. Bandydami apibrėžti, kas yra „lietuviškumas“, „britiškumas“, „gambietiškumas“ ar „tailandietiškumas“, mes patenkame į bėdą. Tam tikrų apibrėžimų pasiūlytų fanatiški nacionalistai, tačiau tai tėra madingos banalybės – „garbė“, „lojalumas“, „laisvė“, „lygiateisiškumas“ ar kokia kita populiari vertybė. Būtų nurodytos kelios reikšmingos valstybinės institucijos, dar daugiau jų būtų užmiršta. Šio lygmens nacionalizmas skiriasi nuo politinių ideologijų – čia neįžvelgsime nei aiškiai apibrėžtų siūlymų dėl visuomenės organizavimosi, nei bendrų idėjų ar programų; tariamas bendrumas yra sutartinis.

 

Nėra aiškių taisyklių, kurios padėtų tautinę „žmonių grupę“ tiksliai atskirti nuo kitokių bendruomeniškumo formų. Įprastos prielaidos yra bendra kalba ir kultūra. Tačiau bendrą kultūrą yra sunku apibrėžti, juolab kad kultūrinę įvairovę dažnai aptinkame tiek tarp skirtingų vienos tautos grupių, tiek tarp skirtingų tautų. Įprasta galvoti, kad du hanių kilmės kinus sieja „kiniškumas“ ir iš to išplaukiantis natūralus solidarumas, – bet galbūt jie vienas kito nesupranta, nes kalba skirtingomis tarmėmis. Panašioje situacijoje atsiduriame ir ieškodami sąsajų tarp istorinės „tautinės kultūros“ ir dabarties; esame priversti pasitelkti abejotinus argumentus,  pavyzdžiui, kas Atėnų gyventoją, kalbantį modernia, iš Atikos dialekto išsivysčiusia oficialia graikų kalba, sieja su kultūra, pastačiusia Akropolį (senovės graikų kultūra, kurioje nebuvo graikų tautos)? Tokiai „tautai“ dažnai tenka priskirti daugybę žmonių, kurie neatitinka ją tariamai apibūdinančių bruožų – regionines, kalbines, kultūrines ir kartais tautines mažumas. Tai, kad tautinėse valstybėse galime aptikti ne mažiau įvairovės nei už jų sienų, akivaizdžiai patvirtina situacija daugelyje pokolonijinių Afrikos valstybių arba Indonezijoje ir net mažiau egzotiškose vietose, tokiose kaip Šveicarija.

 

Nepaisant to, nacionalistai dažnai susiaurina šią problematiką iki „žmogiškosios prigimties“ pasakojimo, teigiančio, kad „tautos“ tiesiog negali sugyventi be konflikto, todėl esą būtina ir „natūralu“ tautų „apsisprendimo teisę įgyvendinti sukuriant nepriklausomą valstybę“. Tokia argumentacija – tai klampus pseudomokslas apie rasę, apeliuojama į abejotinus istorinius pasakojimus ir mitus. Teiginys, kad „tautas“ apibrėžia jų priešiškumas kitoms „tautoms“, o priešiškumas kyla iš kitoniškumo, remiasi užburto rato logika. Lieka neaišku, kodėl vienos grupės nusipelno būti tautomis, o kitos – ne. Priešiškumas tarp skirtingų didmiesčio rajonų turi gilesnes šaknis nei įsivaizduojamas tautinis priešiškumas, tačiau jų gyventojams tai nesuteikia pagrindo reikalauti tautinio statuso.

 

Dar daugiau, egzistuoja šalys, tokios kaip Madagaskaras, ir regionai – didelės Lotynų Amerikos teritorijos, – kurių gyventojai yra mišrios „rasės“. Pavyzdžiui, „Madagaskaro tauta“ yra vietinis iš Austronezijos ir Afrikos atklydusių žmonių junginys. Tą patį galime pastebėti ir ne tokiose egzotiškose vietose. „Anglų tauta“ yra daugybės užkariavimų  rezultatas, o jų tariamai „nacionalinė kultūra“ yra dar didesnis kratinys nei jų genetinė „rasė“.

 

Ne visada buvo taip, kaip dabar. Žmonijos istorijoje didžiąją laiko dalį žmonėms nerūpėjo priklausyti tam tikrai tautai, juo labiau neegzistavo nacionalizmas. Nors atrodo, kad susiskirstymas į tautas yra senas kaip pasaulis, iš tiesų taip nėra. Nacionalizmas yra modernaus pasaulio kūrinys, jis buvo plėtojamas drauge su visuomenės modeliu, kuris šiandien yra paplitęs visame pasaulyje ir yra visagalis – kartu su kapitalizmu.

 

Nacionalizmo ištakos


Kapitalizmas ir modernioji tautinė valstybė susiformavo tuo pačiu metu ir ten pat – XVI–XIX amžiaus Europoje. Tautinės valstybės ir kapitalizmo raida yra glaudžiai susijusi – plėsdamiesi jie darė įtaką vienas kitam. Kapitalizmas įsitvirtino tam tikru laikotarpiu ir tam tikroje geografinėje ervdėje ne atsitiktinai, o dėl to, kad buvo jam palankios sąlygos – reikalinga aplinka, kurioje dėl merkantilinių interesų tarpusavyje varžėsi valstybės (nors jos dar ilgą laiką netapo mums pažįstamomis „tautinėmis valstybėmis“) ir dėl šios priežasties paplito Europoje, o ne Osmanų imperijoje, Mandžiūrijoje ar kurioje nors kitoje didelę pasaulio dalį valdžiusioje sausumos imperijoje.

 

Moderniosios tautinės valstybės idėja, kaip ir kapitalizmas, neatsirado iš niekur, o buvo nulemta to meto sąlygų. Vis dėlto tai, kad kapitalizmas tapo pasauline ekonomine sistema, kūrusia iš nepriklausomų tautinių valstybių sudarytą pasaulį, nė kiek nepanašų į ilgai egzistavusias feodalines ir imperines valstybių formas, yra istorinė naujovė. Moderniosios tautinės valstybės atsiradimą lėmė XVIII amžiaus revoliucijos, vykusios pereinamuoju feodalizmo nykimo ir kapitalizmo, kaip pasaulinės sistemos, iškilimo laikotarpiu. Tačiau šis reiškinys nenukrito iš dangaus Bastilijos šturmo [1] metu – jis buvo puoselėjamas ir plėtojamas dar seniau.

 

Technologinės naujovės, susijusios su ankstyvuoju kapitalizmu, buvo vėlesnės nacionalizmo raidos pagrindas. Spausdintų knygų gamyba ir platinimas buvo viena pirmųjų kapitalistinės pramonės šakų. Kai tekstai pripildė lotynų kalba skaitančių europiečių rinką, prasidėjo knygų leidyba regioninėmis kalbomis, skirta patenkinti mažą, bet sparčiai augantį literatūrinį Europos sluoksnį. Ji suvaidino nemenką vaidmenį kuriant valstybinę bei aukštosios kultūros kalbą ir padėjo pagrindus tam, ką vėliau imta vadinti „tautine kultūra”.

 

Ypač didelę reikšmę tautiškumo formavimosi laikotarpiu ji turėjo būsimosios Vokietijos ir Italijos teritorijose. Sėkminga Reformacijos [2] raida buvo tampriai susijusi su spausdinto žodžio pramone. Taip pat svarbu paminėti augančią pirklių klasės galią imperinėse valstybėse – pastarųjų gebėjimas plėtoti prekių mainus buvo varomoji kapitalistinių socialinių santykių Europoje jėga. Tai lėmė keleto valstybių, kurios nebuvo nei monarchijos, nei miestai-valstybės, atsiradimą. Nors tai nebuvo išsiplėtojusio kapitalizmo tautinės valstybės, bet ta linkme buvo žengtas reikšmingas žingsnis.

 

Pirkliai, prekeiviai ir bankininkai, kurie anksčiau veikė feodalinės ekonomikos paribiuose, pradėjo vaidinti vis svarbesnį vaidmenį Europos imperijų pasaulinei plėtrai. Prekiaudami kolonijų grobiu (turtais ir vergais) jie tapo itin svarbūs savo teritorijų ekonomikai, o nuolat auganti europinio imperializmo įtaka padidino jų turtus ir sustiprino politinę įtaką. Jų gausa septyniolikoje Žemutinių provincijų paskatino sukilimą, o Olandų respublikos paskelbimas 1581-aisiais buvo pranašiškas tolesnių įvykių ženklas.

 

Komercinė imperijų pirklių sėkmė padvigubino jų įtaką. Didžiojoje Britanijoje bendruomeninės žemės aptvėrimai [3], prekybinių santykių spaudžiamos pramonės plėtra ir smulkiųjų gamintojų pralaimėjimas konkurencijoje su ankstyvaisiais pramonės kapitalistais sukūrė nuosavybės teisių neturinčią dirbančiųjų klasę, kurios vienintelis pasirinkimas buvo dirbti privatiems darbdaviams; kitaip tariant, tai sudarė salygas kapitalizmui įsitvirtinti. Industrinis kapitalistas pakeitė pirklį ir tapo pagrindiniu buržuazinės klasės veikėju.

 

Tuo pačiu metu, pradėjus nykti feodalizmui ir pasauliui pradedant orientuotis į kylančios kapitalistinės klasės interesus, buvo transformuota valstybės sąvoka. Monarchų ir valdinių epochą pakeitė „piliečių” epocha. Besivaržančios dinastijos užleido vietą moderniam besivaržančių valstybių laikmečiui. Po revoliucijų Prancūzijoje ir Amerikoje sustiprėjo nacionalizmą paskatinusi liberalios valstybės idėja. Ji nebuvo programinė – programų ir neprireikė: šią idėją pagimdė ne intelektualų protai, o besivystančios klasinės visuomenės poreikis sukurti sąlygas jos išsaugojimui.

 

Ši idėja buvo suformuluota 1795-ųjų Prancūzijos žmogaus teisių deklaracijoje [4]: „Kiekviena tauta yra nepriklausoma ir suvereni, nepriklausomai nuo ją sudarančių individų skaičiaus ir teritorijos apimties. Toks suverenumas neatsiejamas nuo jos egzistavimo.“

 

Toks valstybės vaidmens suvokimas skyrėsi nuo ankstesnės absoliutizmo epochos suvokimo. Suvereni tapo „tauta“, o ne dieviškomis galiomis apdovanoto valdovo asmuo. Tačiau šiuo laikotarpiu nebuvo aišku, kas sudaro „tautą“. Jos apibrėžimas rėmėsi užburto rato logika ir priklausė nuo esamų valstybių teritorijos bei gyventojų, nes tuo metu bandymai apibrėžti tautinę pilietybę arba „tautas“ kalbiniais, kultūriniais ar rasiniais terminais buvo labai kuklūs. Beveik visada buvo vadovaujamasi praktiniais sumetimais. Prireikė šimto metų, kad suklestėtų „mokslas“ ir atsirastų spausdintiniai šaltiniai apie tautiškumo idėją.

 

Kai šiuo laikotarpiu, pavyzdžiui, antrojoje XVIII amžiaus pusėje, buvo imtasi pastangų rasti apibrėžimą, tautas imta suvokti valstybių pagrindu. Toks aiškinimas buvo pateikiamas prancūzų Encyclopédie (aiškinamajame mokslo, menų ir amatų žodyne), kurią priimta laikyti ikirevoliucinės šviečiamosios minties rinkiniu ir kuri buvo išleista keliais tomais XVIII a. 6–7-ajame dešimtmetyje. Nebuvo ieškoma etninio, kalbinio ar kultūrinio bendrumo; švietimo amžiaus teoretikams tauta reiškė tik didelę masę žmonių, apribotų atitinkamų sienų ir paklūstančių tiems patiems įstatymams.

 

Revoliucija pasinaudojo tokia pavaldinių tauta kurdama piliečių tautą, kuriai priklausė visi galintys ir norintys priimti pilietybės sąlygas, įgyvendinamas per valstybę. Šis suvokimas vis dar gyvas vienos iš XVIII amžiaus pabaigos revoliucijų sukurtų tautų retorikoje – amerikiečiai yra tie, kurie priima „amerikietiškumą” ir siekia būti amerikiečiais. Buržuaziniams revoliucionieriams teorinė „piliečių” bendruomenė, nepriklausomai nuo jos apibrėžimo, reiškė bendro intereso viršenybę prieš siaurus valdovo interesus, nors, žinoma, tai neatspindėjo jų vadovaujamos klasinės visuomenės tikrovės.

 

Tautybės suvokimas etninių, kalbinių ir kultūrinių skirtumų pagrindu atsirado vėliau, intelektualams svarstant apie tai, kas yra tauta ir kokios tautos, nepriklausomai nuo jų apibrėžimo, turi teisę išreikšti save kaip naciją. Sutarus dėl valstybės, kaip savarankiškos tautos, idėjos, XIX amžiuje pagyvėjo svarstymai apie „tautos” sąvoką. Politinis mąstytojas Johnas Stuartas Millis siūlė bendros kalbos, etniškumo, religijos, teritorijos ir istorijos kriterijus. Nors mąstytojai ir svarstė „tautos” kilmę, visgi dažniausiai į šią problematiką buvo žvelgiama praktiškai. Svarstant, kurios „žmonių grupės” turėtų tapti nacijomis, buvo galvojama apie galimybę įgyvendinti jų siekius, o galimomis tautomis dažniausiai buvo laikomos jau egzistuojančios tautos. Buvo manoma, kad galinčioms egzistuoti nacijoms būtinas ekonominis ar kultūrinis jų išlikimą garantuojantis pagrindas – taip nutiko XIX amžiaus antroje pusėje sukūrus Italiją ar Vokietiją.

 

Sudėtinga gyventojų vertimo tautomis, o tautų – nacijomis problematika gimdė miglotus sprendimus, bet dažniausiai buvo atsižvelgiama į gyventojų gausumą, ryšius su ankstesne valstybe, veiksmingo kultūrinio elito egzistavimą (Vokietijos ir Italijos atveju) ir, svarbiausia, į praeities užkariavimus ir kovas, suteikusias progą sukurti išorinį pasaulį, prieš kurį galima vienytis. Airija buvo išimtis, nes ten veikė toks tautinis judėjimas, kuris vėliau pasirodys esąs daug autentiškesnis – jis tapo archetipiniu modeliu vėliau sukurtiems nacionaliniams judėjimams, tokiems kaip indų ar baskų. Tačiau šio judėjimo pajėgumas praktiniais sumetimais buvo nuolat ignoruojamas.

 

Nepaisant to, dauguma „tautų”, vėliau tapusių nacijomis, nesuvokė savęs kaip tautinės visumos ir nelaikė moraliniu nukrypimu fakto, kad jas valdė elitinės grupės, kalbėjusios kita kalba – tai galima paaiškinti tuo, kad vietinių dialektų ir paplitusio neraštingumo pasaulyje neegzistavo sunormintos nacionalinės kalbos. Net ir „oficialių” kalbų vaidmuo neturėjo nieko bendra su šiuolaikinių nacionalinių kalbų statusu. Jos atsirado dėl praktinių sumetimų ir nebuvo susijusios su „tautine savimone”.

 

Tokia padėtis nusistovėjo tam tikrą laiką. Pavyzdžiui, Anglijoje elitas iš pradžių kalbėjo anglosaksų kalba, vėliau – lotynų ir romanų kalbomis, kol galiausiai pradėjo kalbėti normanų-prancūzų ir anglosaksų kalbų mišiniu, tapusiu ankstyvąja anglų kalba. Visą šį laiką elito kalba beraščiams pavaldiniams nerūpėjo. Net ir vėlesniais laikais padėtis išliko panaši – 1789 metais tik 12% Prancūzijos gyventojų kalbėjo „teisinga“ prancūzų kalba, o pusei gyventojų buvo svetima bet kokia  prancūzų kalbos forma. Nors itališkai kalbantis elitas atliko esminį vaidmenį kuriant Italijos valstybę XIX amžiuje, suvienijimo metu itališkai kalbėjo tik apie 2,5% „italų“. Dauguma gyventojų kalbėjo įvairiomis tarmėmis ir dažnai vienas kito nesuprato.

 

Ankstyvajame nacionalizmo amžiuje buvo nenuoseklių ir ribotų bandymų skleisti pasakojimus apie tautų atsiradimą, pavyzdžiui, XVI amžiaus Prancūzijoje pasklido pasakojimai apie prancūzų, t.y. prancūzų elito, kilmę iš frankų ir Trojos. Tačiau šie pasakojimai gyvavo tik nedidelėse raštingų žmonių grupėse ir tarnavo racionaliam karaliaus bei aristokratų teisių paaiškinimui; daug dažniau, veiksmingiau ir priimtiniau šios teisės buvo ginamos pasitelkiant dieviškąją valią ar romėnišką kilmę. Šie pasakojimai, atsiradę dėl to, kad negausus raštingas elitas, siejamas bendros kalbos ir institucinių privilegijų, bendravo tarpusavyje, pasėjo vėlesnių amžių nacionalizmo sėklą. Tačiau jie niekaip nebuvo susiję su modernia visuotine „tautine savimone“. Šiems pasakojimams buvo svetimas  visuotinis nacionalizmo skatulys – suvokimas, kad valstybė turi garantuoti visos tautos gerovę, o tauta – gimti iš masių. Kai senosios dinastijos pabandė įsilieti į modernųjį nacionalizmą, joms kilo pavojus: kaizeris Vilhelmas II, nors ir buvo stumiamas į paribius Pirmojo pasaulinio karo metu, pateikė save kaip vokiečių tautos vedlį, tokiu būdu Vokietijos gyventojų akyse prisiimdamas tam tikrą dalį atsakomybės už šalies nacionalinius interesus. Vėliau buvo nuspręsta, kad jis neatliko savo įsipareigojimų, ir kaizeris atsistatydino. Anksčiau tokia mintis nebūtų kilusi niekam, nes kaizerio valdžia buvo neliečiama ir niekam neatskaitinga.

 

XIX amžiuje stiprėjo idėja, kad visos tautos turi apsisprendimo teisę, nors ji ir nebuvo įgyvendinama. Italų nacionalistas ir filosofas Giuseppe Mazzini „nacijos problemos“ sprendimui pasiūlė formulę: „Kiekviena tauta yra valstybė, ir ši valstybė yra vienintelė visai tautai“. Ši tendencija įsivyravo šimtmečio pabaigoje, tuo pat metu, kai liaudyje paplito nacionalizmas. XIX šimtmetyje atsirado stulbinamai daug nacionalistinių ir „nacionalinio išsivadavimo“ judėjimų – greta indų, armėnų, makedoniečių, gruzinų, belgų, kataloniečių sąjūdžių užgimė sionizmas bei daugybė kitų judėjimų; tačiau nėra aišku, ar šie judėjimai turėjo reikšmę platesniam gyventojų ratui.

 

Nors ankstesniais laikais būta etninių ir lingvistinių grupių, suvokusių savo ir kaimynų skirtingumą, bet tai, kad šis suvokimas virto poreikiu kiekvienai grupei turėti tautinę valstybę, buvo naujas reiškinys. Net ir anksčiau suvoktas „bendrumas“, kuriuo buvo remiamasi apibrėžiant tautą, buvo moderniojo laikotarpio išdava  – moderni spauda, švietimas, transportas ir ryšių priemonės skatino nykti vietinę kalbinę įvairovę bei liaudies kultūrą, o tai padėjo įsitvirtinti tautos idėjai. Tai būtų buvę neįmanoma ankstesniais laikais.

 

Tautos kalba, ką dabar vadiname valstybine, bendrine kalba, daugeliu atveju būtina veiksmingam nacionalizmui, buvo to laikotarpio išradimas; ji atsirado dėl to, kad išaugo raštingumas, suaktyvėjo žmonių judėjimas ir, kaip jau matėme, nyko parapiniai, feodaliniai santykiai. Priešingai nacionalistų, kuriems bendra kalba yra esminis tautinės valstybės saitas, fantazijoms, bendra nacionalinė kalba buvo besivystančios moderniosios valstybės produktas.

 

XIX amžiaus pabaigoje jau buvo plačiai paplitusi idėja, kad kiekviena „tauta“ turi moralinę teisę į tautinę valstybę. Išnyko ankstesnėse diskusijose vyravęs rūpestis, kad tokia idėja neįgyvendinama. Tai tapo „tautų“ (nepriklausomai nuo to, kaip jos buvo suprantamos) teise į savo valstybę. Tapo nebepakenčiama būti valdomiems kitos tautos ar jos atstovo (bent jau teoriniu lygmeniu, nes imperializmas vadovavosi savita logika). Būtent šiuo laikotarpiu pradėjo dominuoti „nacijos“ suvokimas etniniu ir lingvistiniu pagrindu. Šiuolaikinio kapitalizmo sistemoje besivaržančios imperialistinės tautinės valstybės jau buvo subrendusios, ir judėjimai, propagavę pasipriešinimą ir atsiskyrimą nuo jų, savo galutiniu tikslu laikė tautinių valstybių sukūrimą.

 

Modernaus nacionalizmo augimas yra glaudžiai susijęs su ta aplinkybe, kad modernaus kapitalizmo valstybė, kurios išnaudojami gyventojai buvo geriau išsilavinę už savo feodalinius pirmtakus, kėlė didesnius reikalavimus savo piliečiams, nei pasyviems ankstesnių amžių valstiečiams. Tokiai valstybei buvo reikalinga bendruomenę vienijanti jėga ir dirbančiųjų klasės įtraukimas į valstybės santvarką; jai buvo reikalingas aktyvus gyventojų lojalumas, o ne varganas valstiečių pasyvumas. Patriotizmo išradimas patenkino šį poreikį. Buvo suformuota „tėvynės“ arba „gimtinės“ sąvoka, o atsidavimas jai XIX amžiaus paskutiniaisiais dešimtmečiais Europos tautinėse valstybėse tapo įprastu dalyku.

 

Daug ką atskleidžia „patriotizmo“ sąvokos raida. Prancūziškas žodis patrie („gimtinė“), kuris yra šio termino pamatas, prieš Prancūzijos revoliuciją buvo suprantamas kaip kilmės vieta be jokios tautinės potekstės. XIX amžiaus pabaigoje buvo pradėta kalbėti apie įsivaizduojamą tautinę bendruomenę, reikalaujančią masinės priklausomybės. Kartu su pseudomokslu apie rasę, įgijusiu ypatingą reikšmę ir tapusiu pagonybės pakaitalu pateisinant imperinį įvairių vietinių gyventojų grupių apiplėšimą, užgimė tautinio pranašumo ideologija.

 

Toks mąstymas pasiekė apogėjų Pirmojo pasaulinio karo metu ir pokario laikotarpiu. XIX amžiaus pabaigos šovinizmas virto visuotinio karo, mechanizuotų skerdynių tarp sukarintų nacionalinių blokų ideologija. Visi gyvybiniai elementai buvo pajungti „nacionaliniams interesams“, vidiniai nesutarimai buvo atidėti vardan „nacionalinių interesų“ ir išlikimo: kiekviena valstybė teigė, kad jos kariaujamas karas yra gynybinis.

 

Po šių kapitalistinių skerdynių Europos žemėlapis buvo perbraižytas nacionaliniais pagrindais. Buvo pabandyta įgyvendinti idealą „Kiekvienai nacijai – po valstybę“; Wilsono [5] „savarankiško nacionalinio apsisprendimo“ idealas tapo geopolitine realybe. Austrijos-Vengrijos imperijos suskaldymas į naujas tautines valstybes buvo bandymas išspręsti „engiamų tautų“ problemą. Šis bandymas nepavyko dėl problemų, kylančių iš nacionalizmo, – naujosios valstybės buvo nevienalytės, sudarytos iš naujų mažumų.

 

Naujasis „savarankiško tautų apsisprendimo“ principas pasidarė begalinis: visame pasaulyje sparčiai paplito priešiški mažumų nacionalizmai, nuošalėje nepalikę beveik nė vienos šalies. Nacionalizmas remiasi įsitikinimu, kad tautiniai žmonių kolektyvai turi teisę į savarankišką apsisprendimą, įgyvendinamą „savosios“ tautos pagrindu, tačiau įsigilinę susiduriame su problema, kaip tiksliai nustatyti, kurios grupės yra „nacijos“, o kurios – ne, be to, nuolatos atsiranda vis mažesnės grupės, pretenduojančios į šią teisę.

 

Taigi nacionalizmas turi labai aiškią istoriją ir pradžią. Jo galia – tai gebėjimas save pateikti kaip natūralų reškinį ir įsitikinimas, kad gyventojų pasidalijimas tautiniu pagrindu bei tautos apsisprendimas yra natūrali žmonių egzistencijos dalis, ji tokia visada buvo ir bus ateityje. Istorinis metas, sukūręs tautinę valstybę ir kapitalizmą, pagimdė ir kitą reiškinį, netilpusį į nacionalistinius pasakojimus – be nuosavybės teisių likusią samdomųjų dirbančiųjų klasę, kurios interesai yra priešingi kapitalistinei tautinei valstybei, t.y. dirbančiųjų klasę. Ši klasė, priversta kovoti už savo interesus prieš kapitalą, yra ne „tauta“, ją sukūrė gyvenimo aplinkybės kapitalistinėje sistemoje ir todėl ji peržengia valstybių sienas. Ši priešprieša paskatino atsirasti revoliucines idėjas, metančias iššūkį kapitalistiniam pasauliui ir siūlančias kurti kitokį pasaulį. Mūsų anarchokomunistinis požiūris yra būtent toks.

 

(Bus daugiau)

 

Sukūrė: Anarchistų federacija

Platina: „Iš rankų į rankas press”


pries nacionalizma x 2

 

Komentarai  

 
0 # !!!!slavik Y-m-d H:i
spamas trinamas. red.
 
 
0 # klausimas nemenkas į kurį nelabai tikiuosi atsakymo...Miglaja Y-m-d H:i
Iškilo toks esminis klausimas : kodėl anarchistai yra prieš nacionalistus ?
Šitai bandau išsiaiškint jau nežinia kiek laiko..nes nematau esmės. atsakykit
 
 
0 # ?slavik Y-m-d H:i
Nuo šiol visi trolio vardu "slavik" komentarai vėl bus trinami. Redakcinė kolegija