Leidinys be didesnių „šakar makar“ yra tarsi ginklas
švietimas

 

Juodrastis Nr3 virselisPradėkime nuo to, kad „Juodraštis“ išeina gana retai, gal net ne gana, o labai retai. Pirmasis numeris – 2008–aisiais, trečiasis – 2011–aisiais. Iš esmės – kartą per metus. Būtų pinigų, būtų dažnesnis ir didesniu tiražu. Pvz., šio numerio yra tik pusė tūkstančio vienetų, pirmojo – 350, antrojo – rekordiniai 600. Leidyklos kaina – 10 Lt.

 

Širdį jau iš karto paglosto leidinio pradžioje įtaisyta „no–copyright“ (vėliau atsiskleidžia ir straipsniuose) žymė: „(...) Ypač patartina juos (straipsnius – aut. past.) kopijuoti ir platinti kokios nors verslo įmonės ar valstybinės įstaigos sąskaita.“

 

„Juodraštis“, pristatytas trečiojoje alternatyvaus švietimo tinklo „Luni“ stovykloje liepos mėnesio pabaigoje, kalba apie amžinas kapitalizmo krizes ir jau visai netoli esantį viso to galą (jei nebūsime abejingi). Straipsniai gana smagiai varijuoja nuo klasikinio socializmo iki jau kovingesnio anarchizmo, nemažai kalbama apie kultūrą, jos sintetinimą, iškeliami autorių teisių antagonizmai.

 

Vis dėlto daugiausia – apie tai, kaip kyla krizės, dėl ko, kas už to slypi, kodėl jas tarsi prisiimame sau ir imame vadinti sunkmečiais, ar niekas nieko nenuleidžia iš viršaus ir panašiai. Tai nebloga, iš dalies net akademinė straipsnių virtinė, kurioje vyrauja užsienio autorių (aišku, išversti) straipsniai. Pats tas gūdžiais rudenžiemio vakarais.

 

„Faina“ „Juodraščio“ kūrybinės grupės įžanga „Krizena tas, kas krizena paskutinis...“, iš apkalbų girdėjau, buvusi nemenkai uždelsta. Vis dėlto tekstas gana smagus, su juo jau aiškesni tolimesni nardymai po „Juodraštį“. Galimas savotiškas varžymasis tarp lietuvių autorių (Evaldas Balčiūnas, Eugenijus Misiūnas, kiti) ir užsienio autorių. Tiesa, juos vertė tie patys juodadarbiai lietuviai autoriai, tad ryškesnių konfrontacijų ar nesutarimų būti nelabai ir gali.

 

Gal kam nors ir norėtųsi apkaltinti žurnalą, kad išėjo ne laiku, krizei pasibaigus, kapitalizmui užsisiuvus savo prakiurusį pilvą. Betgi matyti, kad liberaliosios minties paradigma kuo toliau, tuo dažniau slysta ant pačios aplietų Didžiosios virtuvės grindų. Tad ar vis dar nenaivu klausinėti, o kada krizė baigsis, kada ateis šiltieji laikai?

 

„Juodraštis“ nėra eilinis politinis ar kultūrinis žurnalas, kaip „Valstybė“, „IQ“ ar kokie nors „Kultūros barai“. Pačiu savo idėjiniu formatu jis negali būti guldomas šalia oficialiosios kultūros produktų. Leidinys be didesnių „šakar makar“ yra tarsi ginklas–vadovas žmogaus, kuris nesitenkina dabartiniu pasauliu ir jo hegemonais. Kartu „Juodraštis“ nenusirita iki pigios propagandos lygio, maždaug: „„Chebra“, darykit, kaip sakom, o čia mūsų sąskaitos numeris...“ Savarankiškai besielgiančiam žmogui jau turėtų būti gerokai įkyrėjusios stiliaus tipo pamokymų instrukcijos, kaip gražiau tuštintis kaimyno pisuare.

 

Norėdami žurnalą įsigyti pigiau, kreipkitės į visų mąstančių žmonių draugę „Kitų knygų“ leidyklą ar pažįstamus kairiuosius. Kartu mes stiprūs, kaip sako visokiose ekosviesto reklamose.

 

Norėdami prisidėti prie „Juodraščio“ rengimo, rašykite į Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o. Jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

 

Marius Plečkaitis


http://atgimimas.lt

2011 10 28

 

Juodrastis Nr3 virselis