Aira Leonidovna. Dalykai, kurie erzina
aktualijos

piktas     Didysis  brolis tapo dar didesnis

 

     Spalio 2 dieną, kuri - įdomu - minima kaip Angelų sargų arba Policijos diena, šiemet Lietuvoje įteisintas šnipinėjimas be vteismo sprendimo. Praėjusios kadencijos Seimas priėmė Kriminalinės žvalgybos įstatymą, pagal kurį legalizuotas fizinis žmogaus sekimas tris paras turint tik žvalgybinę veiklą vykdančio pareigūno viršininko leidimą.

 

    Slaptoji policija – tylieji „angelų sargų“ būriai – galės sekti leidus įgaliotiems bukaveidžiams pilkiems biurokratams. Paviešintas naujas – slaptojo „angelo sargo“ – etatas, už kurį reikės atsiskaityti algomis ir nuveiktais darbais.

 

     Jie dar kalba apie žmogaus teises: įstatyme numatyta[:] žvalgybos metu negali būti pažeistos žmogaus teisės ir laisvės, o galimi ribojimai [...] daromi tik įstatymų nustatyta tvarka (lrytas.lt). Įsiskaičius paaiškėja, kad žmonių laisvės gali būti ribojamos bet kokiu mastu, jei tik  kiti įstatymai tai leis... Valstybė pagaliau susikūrė teisę legaliai kontroliuoti piliečius, kištis į jų asmeninį gyvenimą, kada tik užsimanys. Ar tik tokiai valstybės formai  pavadininti nevartojamas žodis totalitarizmas?

 

     O visa tai daroma „siekiant apginti asmenų teises ir laisves (hm...  įdomu, kas tai per asmenys?), nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą“. Gyvi numirėliai, kurių gyvenimo vertė – jų turimi daiktai ir namai, ir valstybės biurokratai – ar yra tarp jų nors vienas bent kiek simpatiškas žmogus? – dabar jie įgauna ryškią persvarą prieš piliečius. Bet visa istorija ir yra šitos rungtynės – jie nori apriboti mus, o mūsų užduotis jiems to neleisti ir riboti jų galią. Pažiūrėkim į biurokratus – jų veiduose nerasi nė silpno aistros pulsavimo. Seimūnai (-ės), vidurinių mokyklų direktoriai, darbo biržos darbuotojai – jie visada paaiškins, kodėl NEgalima, pateiks argumentų, kad geriau nei dabar būti negali, o jei kas ir pasikeis, neva tik į bloga. Patys neleidžia sau žinoti, kas yra gyvenimas, tai kaip vampyrai nori siurbti mūsiškius. Jie – už buką darbą,  abejingumą, depresiją, mes – už gyvenimą. Nagi! 

     Keista, kad dauguma žmonių keikdamiesi baiminasi šildymo sezono ar rūgauja dėl kitų mokesčių, tačiau jiems visai nerūpi šie slaptieji „angelų sargų“ būriai. Komentarų po straipsniais apie tai internete – vos keli. Delfi, kur išgirtas šis įstatymas, – tik 15. Apolitiškiems sistemos apologetams atrodo, kad jų vis tiek neseks, nes jie „nieko blogo nedaro“.

 

     Įdomu, kad tie, kurie šiaip nesidomi politika ir laiko save apolitiškais, todėl – reikia pažymėti – yra ypač veikiami neoliberalistinės-nacionalistinės ideologijos, turi aršų esamos tvarkos gynimo instinktą. Svarbiausia tyliai sau būti, eiti į darbą, nepasisakyti politiniais klausimais, su viskuo sutikti, nes čia juk geriausia lig šiol buvusi ir apskritai tobuliausia galima sistema. Apskritai išsišokti – pvz., nenorėti aukot gyvenimo beprasmiškam darbui, jausti teisę veikti kažką kita ir  išgyventi, teisėtai naudojantis dažnai neįmanomai apmokestintais civilizacijos laimėjimais – inertiškiems buities žmonėms atrodo nedovanotinai naivu, net kvaila. Gyvenant praktišką amebiško pusgyvio gyvenimėlį jaustis teisiam ir ginti savo nuobodybę? – patys tokie ir būkit.

 

     Buities žmonės (kitaip dar vadinami miesčionimis), trumpai tariant, – tie, kuriems svarbiausia turėti sotų kąsnį, didelį būstą, pageidautina su aukšta tvora, net jeigu jis senamiestyje, įsitvirtinti ir prasigyventi, pelnyti tokių pat kaip jie nuobodžių giminių bei kaimynų pagarbą. Nepaisant to, turi jie visa tai ar ne. Jie dievina esamą tvarką, nes gali joje netrukdomai inertiškai gyventi, nuolat būti nepatenkinti savimi ir pikti su kitais, nes jų idealai ir svajonės čia reklamuojami ir laikomi vertybėmis. Visų jų gyvenimai paaukoti beprasmiškam darbui, privalomai ir nuolatinių barnių palaikomai šeimai. Fui.

 

     Įdomus paradoksas, kad tokie tylūs ir ramūs neva politiškai neangažuoti  buities žmonės, neprieštaraujantys totalitarizmui –  jis naikina tik savo priešus – labiau mėgsta savo engėjus negu išsišokėlius pastarųjų ir didėjančios valstybės galios kritikus. Jie myli tiek savo pačių darbdavius, tiek turtuolius buržua, kurių buvimas suteikia paprastam miesčioniui miglotą demokratišką teisę taip pat tokiu tapti. Ir to jiems pakanka. Bailūs buitiažmogiai tiesiog dievina buržua, nes pastarieji įkūnija jų nevertas išsipildyti svajones. Tylūs ir ramūs žmonės – kaimo kultūros paveldėtojai – engėjus laiko teisesniais nei išsišokėlius kritikus, sakančius, kad pasaulis gali būti kitoks. Ponas visada teisus, cic. Ne veltui Lietuvos didžiūnų (-ių) panteone nėra nė vieno kultinio maištininko kovotojo, tik liūdnai pagarsėję partizanai ir vargšas Maironis.

 

     Informacijos bado amžius

 

     Buities žmonių pasaulyje nuolat esam priversti susidurti su dalykais, dėl kurių tiesiog norisi trypti kojomis iš pykčio – nes GALI būti kitaip. Užsisakai internetą „Mezon“ parai, tačiau po valandos jis dingsta iki pat vakaro. Trukdžiai, techninės kliūtys – kapitalistas nuolat jaučiasi teisus, nes čia viskas padaryta jam ir be jo laidavimo tiesiog neįmanoma apsieiti. Prakeikti monopolistai. Kada visame Vilniuje – kaip Paryžiuje – bus nemokamas internetas? Taip, ten jis tikrai NEMOKAMAS, mieli komunizmofobai, žūtbūt norintys už viską mokėti.

 

     Atrodo, tarsi dar gyventume tik radijo ir televizijos amžiuje. Radijas nemokamas, nes tai puikus ruporas be galimybės laisvai interaktyviai dalyvauti. Radijas – taip pat nuostabus 15 metų senumo muzikinis fonas (M1, „Radiocentras“) biurų planktonui, toks nuobodus, kad net darbo metu neblaško. Televiziją šiais laikais žiūri daugiausiai pagyvenę žmonės (tai gerai iliustruoja reklama, kur veikia pagyvenusieji, pvz. ši ar ši. Jaunoji karta dažnai tų dėžių, kurių pilamam šūdui jau tapo atspari, net neturi namuose, vadinasi, tai nėra ateities technologija.

 

     Kaip mobilusis telefonas – jau seniai kiekvieno (-s) iš mūsų kūno dalis, taip tapo natūralu kasdien pažiūrėti, kas naujo tinkle, kuris jau yra įprasta mūsų gyvenamos erdvės tąsa. Informacijos srautai didžiuliai – juk informacijos amžius, po galais. Nebėra dėl stichinių nelaimių kylančio bado, bet informacijos badas, dėl kurio nukenčia socialinio gyvenimo kokybė ir didėja atskirtis, tikrai realus. Nestabdykit progreso, svolačiai.

 

     Įžūlūs tarpininkai internetą užkoduoja ir liepia mokėti (protingas liberalas ar liberalė man pasakys: tai nemokėk, čia visada turi pasirinkimą!), bet tai apskritai prieštarauja anarchistinės tvarkos logikai, kuri neabejotina internete – juk ten žmonės dažniausiai rašo ir tvarko puslapius savo noru nemokamai. Kas nori rašyti tik mokamai – nerašykit, tikrai apsieisim. Ką jie daro? – apriboja tai, kas  jau įdėta į tinklą visiems. Jie pastato užtvarą ir ima mokestį už įėjimą kaip mafukai dešimtajam dešimtmety – už praėjimą šaligatviu. Tik dabar tai legalu, nes tai – VERSLAS.

 

     Kodėl Vokiečių gatvėje, Rotušės aikštėje, Mokytojų namų kieme, Moniuškos skvere ir pan. eksliuzyviniuose butuose gyvenantiems buržujams suteikiamas nemokamas internetas, o žmonės, gyvenantys pakraščiuose, turi už jį mokėti? Buržujai ir ten įsikūrusių įstaigų biurokratai, ir taip okupavote beveik visą senamiestį, dėl jūsų buvimo ta erdvė neįgauna jokių naujų prasmių, tarsi ten išvis būtų negyvenama, tuščia. Tokie viską nori pasigviešti, užtverti, priversti mokėti pinigus, nes kitų matų nežino, jie nori turėti, nes kitų santykių nesupranta.

 

     Diena, kai internetas ir kiti dalykai, kaip pvz. viešasis transportas bus nemokami, ir tai bus norma, artėja, nes tai ne tik įmanoma, bet ir neišvengiama. Kuo tada laikys tokius kaip jūs – dabar vadinamuosius klestinčius verslininkus, iš tiesų banalius spekuliantus, kuriais svajoja būti kiekvienas „protingas“ žmogus, tuščiai savimi patenkintą (lyg nuo somos) biurų planktoną, neįmanomai nuobodžius status quo sargus biurokratus „valstybės tarnautojus“?.. Laikys bukais konservatoriais ir savanaudžiais kenkėjais, kurių vardų nenorės atsiminti. 

 

     2012 10 14

     Aira Leonidovna

     anarchija.lt

piktas

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti