Anarchija Aravos dykumoje
pasidaryk pats

altPaskutiniai XX amžiaus dešimtmečiai nebuvo geri kibucų judėjimui. Ekonominės krizės, šaltas valstybės abejingumas ir ideologiniai poslinkiai visuomenėje prisidėjo prie to, kad judėjimas buvo nustumtas į Izraelio socialinės sąmonės periferiją.

Nors daugelis kibucus šiandien suvokia kaip dar vieną nesėkmę utopinių eksperimentų istorijoje, o 1980-aisiais prasidėję privatizacijos ir komunų erozijos procesai tęsiasi toliau, Izraelyje kibuco idėja nemirė. Kol viena judėjimo dalis vis labiau tolsta nuo savo idealų, nedidelė žmonių grupė atsiskyrė nuo kibucų elito ir kuria naujas bendruomenes.

 

Vienu ankstyviausių ir drąsiausių tokių projektų tapo Samaro kibucas – nedidelė gyvenvietė Aravos slėnyje, 30 kilometrų nuo Eilato.

 

Samaro kibucas buvo įkurtas 1976 m. grupės gyventojų, kurie bandė rasti sprendimą problemoms, žlugdančioms kibucus kaip komunų bendruomenę. Visi kūrėjai suvokė susvetimėjimo tarp narių ir vadovų, griežto darbų tvarkaraščio ir individo paklusimo kolektyvui problemas, jie žinojo, kaip asmeninė laisvė įtraukiama besiplečiančio biurokratijos ir vis autoritariškesnių komitetų voratinklio.

 

Dauguma tos kartos kibucų vaikų aiškiai matė tas pačias problemas, bet manė, kad autoritarinė žeminanti komunų forma, kuri buvo būdinga 1970-ųjų kibucams, – tai neatskiriamas ir neišvengiamas gyvenimo komunoje bruožas. Daugelis apsisprendė, kad toks gyvenimas komunoje jiems nereikalingas, ir visai paliko kibucus. Bet jauni žmonės, įsikūrę Samare, buvo tvirtai įsitikinę, kad galima sukurti tokį komunos gyvenimą, kuri suderins integraciją į bendruomenę su asmenine autonomija. Ir jie buvo pilni ryžto tą įrodyti.

 

alt

 

Pasiremdami ankstesnių kibucų patirtimi, kuri sako, kad pažeminimo ir žmogaus degradacijos šaknys glūdi valdžioje, Samaro kūrėjai iš pat pradžių nusprendė atmesti visus tradicinio gyvenimo kibucuose elementus, kurie numatė vieno žmogaus dominavimą kito atžvilgiu. Saugojosi įstaigų, komitetų, formalizuotų normų, įpareigojančių sprendimų ir personalinių biudžetų, kurie, kaip jie jautė, slopina asmeninę laisvę kibucuose.

 

Jie pasistengė sukurti gyvenvietę, funkcionuojančią be kokių nors hierarchinių ir autoritarinių struktūrų, be formalizuotų organizacinių institucijų. Jų pastatytos gyvenvietės socialinis ir politinis gyvenimas pagrįstas visų individualių narių savanorišku pritarimu priimamiems sprendimams, be prievartos ar numatomų sankcijų. Jokių tikrų taisyklių arba normų nėra, o turimi administraciniai organai kiekybine prasme sumažinti iki „absoliutaus minimumo“. Socialinio žmonių gyvenimo harmonija pasiekiama per savanorišką pritarimą socialinėms normoms, be kokio nors atsakomybės bendruomenei jausmo.

 

Samare mažiau nei 100 nuolatinių narių (anot „Eurotopia“ žinyno, 2007 metais Samare gyveno 203 gyventojai, tarp jų 46 vyrai, 42 moterys ir 115 vaikų – vivalafora pastaba). Nedidelė gyvenvietė leidžia išsaugoti sistemą, pagrįstą visišku pasitikėjimu, tiesiogine demokratija ir tarpusavio atsakomybe – panašiai, kaip tai buvo antrosios ir trečiosios alijų („alija“ Izraelyje vadinama persikėlėlių iš kitų šalių banga – vivalafora) kvuzuose (komunų gyvenvietėse – vivalafora).

 

alt

 

Aktyvus dalyvavimas priimant sprendimus yra norma; jie priimami neformaliuose bendruose susirinkimuose, be jokio biurokratinio sluoksnio, kuris Samaro narių nuomone, pastaraisiais metais užsmaugė isteblišmento valdomus kibucus. Galbūt dar didesnį vaidmenį nei bendri susirinkimai Samare vaidina neformalūs dialogai. Pasiryžimas viską atvirai svarstyti ir nuolatinio organinio pokalbio kultūra tapo kertine Samaro gyvenimo dalimi.

 

Didžiausias pajamas Samaras gauna iš žemės ūkio, auginami finikai, įkurta pieno ferma ir žuvų ūkis. Lanksti ir dinamiška bendruomenė yra atvira savo ekonomikos struktūros diversifikacijai. Jei kam nors gimsta kokio naujo projekto idėja, sukuriamas neformalus iniciatyvinis komitetas, kuris imasi ją įgyvendinti. Pastaraisiais metais buvo nuolat eksperimentuojama su naujais kooperatiniais projektais, sėkmė buvo nevienoda. Visas turtas, įskaitant gamybos priemones, yra kolektyvo nuosavybė, ekonominiai sprendimai priimami bendro dalyvavimo pagrindu.

 

Elitinių vadovų valdomuose kibucuose yra paskiriama, kas ir kokius darbus turi atlikti. Samare, priešingai, nėra verčiama dirbti. Patys nariai sprendžia, dirbti jiems ar ne, kiek ir kokioje sferoje. Isteblišmento valdomuose kibucuose vartojimas ilgai turėjo kolektyvo padiktuoto biudžeto formą, p Samaro dalyviai atgaivino sistemą, kuri vyravo pačiuose ankstyviausiuose kvuzuose: bendra kasa, iš kurios nariai gali laisvai imti tiek, kiek jiems reikia. Paimtų pinigų kiekis niekur nefiksuojamas. Ši sistema puikiai veikia jau ilgiau nei 30 metų!

 

alt

 

Samaro nariai niekada nesivadino anarchistais. (tai ne visai tikslu, nes „Eurotopia“ raktinių terminų, apibūdinančių jų kibucą, sąraše yra tokie žodžiai kaip „ekologinis, savivaldus, anarchistinis, biologinė žemdirbystė ir gyvulininkystė, naujos technologijos, statyba ir kt.“ – vivalafora). Savo gyvenimo jie nebando demonstratyviai grįsti anarchizmu (arba kuria nors kita tokio pobūdžio socialine teorija), o jų gyvenvietė nesivadina „anarchistiniu kibucu“. Visgi tai, kad ji mums žinoma kaip anarchistinė, yra visiškai suprantama.

 

 

Apie šią bendruomenę pirmą kartą perskaičiau 2003 m. amerikiečių autoriaus Mike‘o Liskino straipsnyje, kuris buvo patalpintas jau nebeveikiančiame anarchistiniame tinklapyje. Autorius pabrėžė, kad jo gyvenimo būdas yra sugrįžimas į antrosios ir trečiosios alijos kvuzų „švarų komunų anarchizmą“. Izraelio žurnalistas Danielis Gavronas knygoje „Kibucai: prabudimas po utopijos“ aiškiai žavisi šia gyvenviete ir aprašo ką kaip „anarchiją, bet ne chaosą“. „Jame praleidęs porą savaičių, – rašė autorius Elijachu Regevas straipsnyje „Samaras ir aš“, – drįstu apibrėžti Samarą kaip eksperimentą, kuris pajėgė išsaugoti komunos bendruomenę be valdžios“.

 

Prieš kelis mėnesius atvykęs į Samarą, su malonumu įsitikinau, kad viskas, ką teko perskaityti apie šią unikalią bendruomenę, iš tikro pagrįsta. Trumpo laiko pakako, kad suvokčiau: kitaip nei likęs kibucų judėjimas, Samaras iš tikro klesti. Jis ne tik išgyveno 1980-ųjų ekonominę krizę be nuostolių, bet ir buvo vienintelis kibucas, kuris nesirėmė vyriausybės parama, kad ištvertų krizę. Ir atrodo, kad per tą laiką, kol kibucų judėjimas vystėsi ekonominio ir socialinio išsigimimo link, , Samaras toliau stiprėjo ir vystėsi.

 

alt

 

Akivaizdi jo sėkmė leidžia naujai pažvelgti į seną klausimą, kuris kyla kaskart, kai žmonės prabyla apie anarchiją arba utopiją: gerai ar blogai, kada valdžios struktūros pašalinamos ir žmonėms suteikiama laisvė veikti? Man atrodo, kad Samaras pateikė anarchistinį atsaką – žmonės tikrai gali susikurti bendruomenę, kurioje išorinė valdžia pakeista savanorišku, sąmoningu apsiribojimu, etika, tarpusavio pagarba, tarpusavio supratimu ir giliu siekiu vienas kitam padėti. Samaras paneigia ir idėją, kad valdžia yra naudinga žmonių socialiniam gerbūviui. Ilga Samaro sėkmės istorija paprasčiausiai parodo, kad jeigu kūrybingi žmonės – ateities viziją turintys vienminčiai – gali sukurti sėkmingai funkcionuojančią bendruomenę, tai visiškai įmanoma sukurti ir kur kas didesnę visuomenę, kurioje vyriausybė būtų nereikalinga.

 

Publikuota: Allvoices, 2008 m. gegužės 10 d.
 
„Samaro žaliojo kibuco“ nariai apie savo komuną
 

 Samaro kibucas – kolektyvinė įmonė, kuri priklauso patiems žmonėms. Tai kartu ir mūsų namai. Aravos dykumoje mes apdirbame 280 hektarų žemės. Esame įsikūrę 20 minučių kelio į šiaurę nuo Eilato prie Raudonosios jūros. Kibucas įkurtas 1976 m. Samaras tapo namais 40 šeimų, su bendru 200 gyventojų skaičiumi. Pagrindinės kibuco veiklos sritys apima žemės ūkį, ypač pieno gamybą, žuvų fermą, durpių dujų gamybą ir ekologiškų finikų auginimą. Be to, Eilate mes atidarėme ekologinių produktų parduotuvę „Sumsum“, išradome ir gaminame kontrolinius mechanizmus su kompiuteriniu valdymu žemės ūkiui, įkūrėme dykumos tyrimo centrą, kuris organizuoja ekskursijas ir platina informaciją Izraelyje, Egipte, Jordanijoje.

 

alt

 

Esame demokratiškai organizuoti, tikime kiekvieno žmogaus verte ir pasikliauname savo darbu. Norėdami patenkinti transporto, maisto ir drabužių poreikius, mes dalinamės viskuo, kas būtina gyvenimui. Aplinkos, o ypač dykumos, kurioje gyvename, apsauga yra mums svarbiausias prioritetas.

 

Eurotopia. Gemeinschaften und Ökodörfer in Europa. Aktualisiert 2007. Poppau, 2007. S.369. 

http://vivalafora.livejournal.com/185956.html vertė E.B.

2010 10 19

 

 

Komentarai  

 
+1 # NuostabuKarolis Y-m-d H:i
Nesitiki, kad tai egzistuoja ir dar su tokia pažanga. Perskaitęs straipsnį, pamačiau daug panašumų į Oldo Hakslio kūrinyje "Sala" aprašomą gyvenimą. Puiku, ačiū už straipsnį.
 
 
+2 # SamarAušrinė Y-m-d H:i
Teko porą kartų lankytis šiame Kibbutze...Laba i labai teigiama ir atpalaiduojanti atmosfera. Ir labai spalvingi žmonės.
 
 
0 # ...... Y-m-d H:i
Gera ir gražu kol žmonių kiekis mažas
 
 
0 # -.. Y-m-d H:i
KARLAS MARKSAS

BARUCHUI LEVIUI, LAIŠKAS CITUOTAS "REVIEW DE PARIS", 1928 BIRŽELIO 1, 574 PUSLAPYJE.

"Žydų tauta kaip visuma taps savo pačios Mesiju. Ji įgys pasaulinį viešpatavimą per kitų rasių žlugimą, per pasienių panaikinimą, per monrachijos pašalinimą ir per pasaulinės respublikos, kurioje žydai visur džiaugsis pilietybės privilegija, sukūrimą. Šioje Naujoje Pasaulio Tvarkoje Izraelio vaikai aprūpins visus vadovus nesusidurdami su jokia opozicija. Skirtingų pasaulinę respubliką sudarančių tautų valdžios nesunkiai paklius į žydų rankas. Tada žydiškiesiems valdovams bus paprasta visur pašalinti privačią nuosavybę, kad pasinaudoti valstybės resursais. Taip bus išpildytas Talmudo pažadas, kuriame yra sakoma, kad kai ateis Mesijo laikas, žydai savo rankose turės viso pasaulio turtą."
 
 
+1 # jegasaugirdas Y-m-d H:i
senai mastau kaip sukurti ka nors panasaus lietuvoj?
 
 
0 # pritariu idejaijega 2 Y-m-d H:i
Tikrai variantas geras , pritariu idėjai lietuvoje sukurti kaiką panašaus .