Pasidaryk pats. Partizaninė sodininkystė palei Vilnių
pasidaryk pats

partizanine-sodininkyste-0     Partizaninė sodininkystė yra maistinių ar dekoratyvinių augalų auginimas žemėje, kuri nėra tavo teisėta nuosavybė. Žinoma, bet kokia žemės kaip turto nuosavybė yra sapnas atmerktomis akimis. Su kai kuriomis išlygomis galima kalbėti tik apie naudotojo teisę. Kiekvienas žmogus turi teisę naudotis žeme, kaip ir kiekvienas sliekas, kiekviena skruzdėlė ar kiekvienas šernas.

    

     Teisę dirbti žemę ir augintis maistą turi net multimilijonierius Karbauskis (kiek pats vienas sugeba jos apdirbti ir kiek sugeba jo suvalgyti). Tačiau šitas „žemdirbys“ žemės nedirba, tai už jį daro jo samdiniai. Samdiniai sunkiai dirba ir uždirba tik šiek tiek daugiau nei reikia palaikyti gyvasčiai.

 

     Statistikos departamento duomenimis, Lietuvos gyventojai 2008 metais maistui vidutiniškai skyrė trečdalį savo pajamų. Pagal šį rodiklį mus būtų galima prilyginti atsilikusioms Afrikos valstybėms. Beje, kuo daugiau maisto perkama prekybos centruose, tuo daugiau reikia vaistų tokio maisto vartojimo pasekmėms pašalinti. Kuo daugiau perkama, tuo daugiau reikia dirbti, o tai sukelia sveikatos problemas, įtampas porų santykiuose ir spragas vaikų auklėjime.

 

     Kodėl žmonės nesiaugina maisto patys? Nežinau, man tai nesuvokiama. Kai kurie sako, kad neturi žemės. Bet kur bepažiūrėsi, visur aplink vien žemė, ir toli gražu ne visa ji naudojama. Štai į tokią žemę, kur ji bebūtų – gatvių skiriamojoje juostoje, išluptos šaligatvio plytelės vietoje, gamyklas supančiose teritorijose, parkuose, miškuose, kariniuose objektuose – ir nusitaiko partizanai sodininkai. Neklausdami leidimų ir neieškodami valdžios palaiminimų, jie tyliai sodina ir sėja, kad netrūktų maisto, kad būtų gražiau, kad būtų žaliau.

    

     Pirmoji mano pažintis su partizanine sodininkyste įvyko prieš gerą dešimtį metų, kai važiuodamas dviračiu Vilniuje, netoli Gerosios vilties gatvėje buvusios naftos bazės, pastebėjau lentomis ir gelžgaliais aptvertą nediduką sklypelį ir jame betrepsinčią maždaug 60 metų amžiaus... savo kaimynę. Netrukus pradėjau pastebėti ją grįžtančią iš savo darželio su glėbiais žalumynų, o rudenį nustebau, kai jos paprašytas padėti užnešti krepšius į penktą aukštą, stvėriau rankenas ir vos jų nenuplėšiau – tokie jie buvo sunkūs, pripildyti morkų, burokėlių ir kitų gėrybių.

 

     Pusiau rusiškai, pusiau lietuviškai pasiskundė, kad kitąmet turbūt jau nesodins, nes ten kažką ruošiasi statyti (paskui ir pastatė). Pamenu, kad stebėjausi, kaip jai neišvagia visko, o ji sakė, kad dar ir kaip vagia, bet jai užtenka ir to, kas lieka. Kitais metais ją ištiko insultas, po to dar kelis metus prasilaikė, už sienos girdėdavom ją garsiai šaukiant į telefono ragelį, kelis kartus ėjau taisyt elektros instaliacijos, paskui ji tyliai dingo, o į butą įsikėlė jaunį žmonės. Sena partizanė...

    

     O mano partizanavimas prasidėjo tik prieš kelis metus, ir dabar gailiuosi, kad nedariau to anksčiau. Visų pirma, tai smagu. Smagu daiginti sėklas, paskui klaidžioti po Vilnių ir jo apylinkes, ieškant tinkamų vietų ir kartu atrandant naujas teritorijas bei maršrutus, kartais sutinkant įdomius žmones ir gyvūnus. Antra, derlius gaunamas ne toks jau ir menkas, ir mūsų nedideliam keturių asmenų kolektyvui tai yra svarbi paspirtis bei galimybė nepardavinėti savęs dėl maisto.

 

     Tų kelių metų praktika parodė, kad nuostoliai sudaro maždaug trečdalį pasodintų daigų. Dalį suėda sraigės, stirnos ar kiškiai, dalį sunaikina nenumatyti žemės ūkio ar miško kirtimo ir priežiūros darbai, kai kuriuos augalus aptinka grybautojai, uogautojai ar atsitiktinai užklydę žmonės, kartais daigai žūsta dėl nepalankių oro sąlygų ar blogai auga dėl netikusios žemės, bet išlikę augalai, augę laukinių augalų apsuptyje, duoda ypatingai vertingą derlių. Nebuvo nė vieno sezono, kad likčiau nusivylęs.

 

     Iš pradžių bandžiau sodinti ir vadinamuosius žalumynus (krapus, salotas, petražoles ir kt.), bet dabar to po truputį atsisakau. Nors ir visai neblogai viskas augo (net Vingio parke pavyko nuimti neblogą derlių), tačiau su žalumynais yra ta problema, kad juos reikia nuimti laiku, kitaip perauga, apkarsta ar pradeda žydėti. Be to, valgomų žalumynų vasarą ir taip pilna (dilgėlės, gysločiai, snapučiai, rūgštynės, garšvos, liepų lapai ir pan.), o žiemai juos sunku išlaikyti.

 

     Labai pasiteisino įvairių rūšių moliūgai, nes jie lipa į viršų, užgožia kitus augalus, o jų lapai primena varnalėšų lapus ir ne taip lengvai atpažįstami prašalaičių (vaisiai būna apačioje, žolėse, ir beveik nematomi). Moliūgai kambaryje nesunkiai išsilaiko iki kitų metų vasaros. Taip pat gerai tinka cukinijos, aguročiai, patisonai, vijoklinės pupelės, šabalbonai, kurie, pasodinti prie krūmų ar medelių, lipa į viršų.

 

     Gana gerai auga net agurkai, tik čia jau reikės dažniau lankytis ir nurinkti, nes peraugs. Pavilnės miškuose kažkada net buvau aptikęs prieš kelis metus apleistą partizaninių braškių lysvę su keliomis saujomis saldžių kaip nektaras braškių. O kur dar partizaniniai vaismedžiai ir uogakrūmiai? Galimybių čia daug, tad mano eksperimentai dar tik prasideda.

    

     Partizaninėje sodininkystėje geriausia sodinti jau išdygusius augalus. Aš daiginu durpių indeliuose:

    

     partizanine-sodininkyste-1

    

     Moliūgai jau pradėjo leisti tikruosius lapus, pro indelių sieneles jau lenda šaknys, o tai reiškia, kad laikas keliauti ieškoti tinkamų augimviečių. Štai visi mano įrankiai, naudojami šioje veikloje:

    

     partizanine-sodininkyste-2

    

     Bambaliai vandeniui reikalingi tik tuomet, jei kokią savaitę nebuvo lietaus. Tuomet, pasodinus daigą, reikia užpilti bent stiklinę vandens. Pjautuvas irgi nėra labai būtinas, žoles galima apkapoti kastuvu ar išrauti rankomis. Ieškoti tinkamų vietų paprastai vykstu su dviračiu, todėl reikia turėti bent kelis talpius dviratinius krepšius, na, ir šiek tiek energijos, kad galėtum numinti tuos 10-20 km:

    

    

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

    

     Ieškant auginimui tinkamos vietos, reikėtų dairytis daug saulės šviesos gaunančios vietos kur nors pamiškėje ar miško aikštelėje, padengtos vešlia augalija. Jei žolė aukšta ir sultinga, jei gausiai žaliuoja krienų, garšvų, dilgėlių lapai – vadinasi, radai ko ieškojai. Štai ši, maždaug 40x20 m, iš pietų į šiaurę orientuota aikštelė man pasirodė tinkama. Prieš kelis metus čia buvo iškirstas miškas, todėl ant žemės dar matyti bebaigiančios pūti smulkių šakų krūvos, beveik visiškai užgožtos gausios augalijos:

    

     partizanine-sodininkyste-3

   

     Pirma pjautuvu išpjaunama žolė maždaug pusės metro spinduliu. Tada rato viduryje kastuvu iškertama velėna, išpurtomos šaknys ir žemė sukasama per kastuvo gylį. Jei daigas buvo auginamas, pavyzdžiui, indelyje nuo grietinės, tada atsargiai apvertus daigas išimamas su visomis žemėmis ir perkeliamas į duobutę. Iš durpinių indelių daigo išimti nereikia, bet aš perplėšiu šonus keliose vietose, nes jei bus labai sausa, šaknims gali būti per sunku augti per indelio sieneles:

    

     partizanine-sodininkyste-4

    

     Jei seniai lyta, reikia užpilti bent stiklinę vandens. Daugiau laistyti beveik ir nebereikės, tačiau reikia pasirūpinti, kad augalas gautų drėgmės, todėl visą žemę aplink augalą padengiame ką tik nupjautais augalais. Toks mulčiavimas trukdo garuoti drėgmei, todėl nesikuklinkite ir pripjaukite ar priraukite dar daugiau žolės, jos sluoksnis turėtų būti bent pusės sprindžio storio:

    

     partizanine-sodininkyste-5

    

     Viskas. Šiam moliūgui pasodinti sugaišau 10 minučių. Vasaros viduryje užsuksiu čia apkapoti užaugusias žoles ir dar kartą storai numulčiuosiu. O rudeniop, jei viskas klostysis palankiai, nusipjausiu 3-5 aukščiausios rūšies moliūgus. Gali būti ir taip, kad aplinkybės susiklostys nepalankiai, ir šis augalas žus. Ką gi, bent pakvėpavau grynu oru, o nuostolis ne toks jau ir didelis, juo labiau kad netoliese savo laimę bando dar 20 moliūgų, ir bent keli iš jų tikrai išgyvens.

    

     RB

 

     2012 05 05

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti