David Leigh, Luke Harding. WikiLeaks: atskleidžiant Juliano Assange‘o karą su slaptumu. Įžanga
ivykis

 

Wikileaks virselisLietuvos knygynuose pasirodė operatyviai išversta britų tiriamosios žurnalistikos profesionalų Davido Leigh ir Luke’o Hardingo knyga „WikiLeaks. Atskleidžiant Juliano Assange‘o karą su slaptumu“. Ši knyga, anglų kalba išleista 2011-ųjų vasarį, paviešino daugybę faktų apie „WikiLeaks”, atskleidė šios organizacijos kūrimosi istoriją ir sukėlė ne vieną skandalą politiniuose sluoksniuose.

 

J. Assange‘as – mažai kam žinomas australų programišius, dar 1991 m. teistas už įsilaužimą į Pentagono kompiuterių tinklus, – išgarsėjo 2010-aisiais, kai jo įkurta tiriamosios žurnalistikos organizacija „WikiLeaks“ paskelbė daugybę slaptų dokumentų, atskleidusių politines pasaulio galingųjų machinacijas. Per kelis mėnesius jis tapo didvyriu, metusiu iššūkį pačioms galingiausios pasaulio valstybėms ir korporacijoms.

 

Būtent britų dienraštis „The Guardian“, kuriame ilgus metus dirba D. Leigh ir L. Hardingas, tapo pirmuoju laikraščiu, pradėjusiu skelbti „Wikileaks“ informaciją dar tada, kai to niekas nedarė. Per kelerius metus „The Guardian“ išspausdino šimtus tūkstančių įslaptintų JAV karo lauko raportų iš Afganistano ir Irako, dauguma jų buvo demaskuojamojo pobūdžio. D. Leigh ir L. Hardingas ilgą laiką tiesiogiai bendravo su J. Assange’u, padėjo rinkti informaciją ir rūpinosi jo saugumu. Jų draugystę liudija faktas, kad prieš pasiduodamas policijai, J. Assange‘as slapstėsi D. Leigh namuose Londone.


Gyva ir vaizdinga kalba parašyta knyga išsyk sulaukė daug kritikos. Pasaulio galingiesiems itin nepatiko, kad J. Assange’as joje vaizduojamas kaip bebaimis didvyris, nepabūgęs jokių galios struktūrų ir savotiška mada pavertęs slaptos informacijos „nutekinimą“. Pats J. Assange’as – priešingai – buvo labai nepatenkintas kai kuriais knygoje aprašytais jo gyvenimo epizodais ir grasino autoriams teismu dėl „piktybinio šmeižto”. Be to, „WikiLeaks” įkūrėjas pasipiktino, kad knygoje buvo paviešinti slapti kodai, kuriuos pasitelkus galima iššifruoti iformaciją apie slaptą „WikiLeaks” programišių bei informatorių tinklą.

 

***

 

ĮŽANGA

 

Dar tomis dienomis, kai beveik niekas nė nebuvo girdėjęs apie „WikiLeaks“, į mano elektroninio pašto dėžutę reguliariai plaukė žinutės nuo kažkokio Juliano Assange’o. Tokį vardą ir pavardę nesunkiai įsiminsi. Visi dienraščių redaktoriai gauna tikrą maišalynę konfidencialių pranešimų, laiškų, skundų ir keisčiausių teorijų, bet tie „WikiLeaks“ laiškai tikrai patraukė dėmesį.

 

Kai kada atkeliaudavo ir visai įdomi istorija. Ar prisegtas dokumentas, kuris, atidžiau peržiūrėjus, nepasirodydavo kuo nors ypatingas. Gaudavome ir griežtos kritikos, nukreiptos prieš kokį žurnalistą, o gal net ir visos oficialiosios žiniasklaidos parsidavėlišką bailumą. Pasitaikydavo, kad sulaukdavome to žmogaus, pavarde Assange’as, pritarimo dėl dienraščio veiksmų, o kartais jis tiesiog pasakodavo apie savo gyvenimą Nairobyje.

 

Daugelį mėnesių „Guardian“ buvo vienintelis britų dienraštis, rašęs apie „WikiLeaks“ ir pristatęs kai kuriuos šios organizacijos paviešintus dokumentus. Pavyzdžiui, 2007 metų rugpjūtį išspausdinome itin slaptą „Kroll“ ataskaitą, atskleidusią faktus apie buvusio Kenijos prezidento Danielio Arapo Moi „perpumpuotus“ šimtus milijonų svarų sterlingų ir paslėptus daugiau nei 30 skirtingų užsienio šalių bankų. Vertinant pagal kai kuriuos standartus, tai buvo puiki istorija. Kad ir kas jis būtų, Assange’as pirmasis tai pastebėjo.

 

Anksčiau didžiosios pasaulio dalies beveik nežinomas, Julianas Assange’as pamažu tapo įdomia ir neįprasta asmenybe, pionieriumi, rodančiu kelią kitiems, kaip skaitmenines technologijas galima panaudoti metant iššūkį korumpuotoms ir autoritarinėms valstybėms. Abejoju, ar tuo metu, ar net 2010-ųjų sausį jo pavardė ką nors sakė JAV valstybės sekretorei Hillary Clinton, kai ji pasakė visai neblogą kalbą apie vadinamąjį „naująjį mūsų planetos nervų sistemos“ potencialą.

 

Ji taikliai nusakė pusiau pogrindinę skaitmeninio informacijos skelbimo viziją, pavadindama ją mūsų dienų „samizdatu“*, kuris, pasak jos, yra kovos už skaidrumą pradžia, kelianti rimtų problemų autokratiniams ir korumpuotiems pasaulio režimams. Clinton taip pat įspėjo, kad represinės tų valstybių vyriausybės „nusitaikys į tokius nepriklausomus mąstytojus, kurie naudojasi (skaitmeninėmis) priemonėmis“. Ji turėjo galvoje panašius į Irano režimus.

 

Tačiau jos žodžiai apie drąsiųjų samizdato leidėjų ateitį puikiausiai tinka ir keistam, šiek tiek ne šio pasaulio programišiui iš Australijos apibūdinti. Programišiui, tyliai mėginančiam sukurti visos planetos paslapčių viešinimo sistemą, neįveikiamą jokiam technologiniam ar teisiniam puolimui.

 

Sakydama šią visų išgirtą kalbą Clinton nė neįtarė, kad po metų teks skaityti visai kitokio pobūdžio pranešimą apie skaitmeninius informatorius, tik šį kartą atvirai užsipuolant žmones, elektroninėmis priemonėmis siekiančius daugiau skaidrumo. 2010-ųjų lapkritį paskubomis surengtoje Valstybės departamento spaudos konferencijoje ji jau sakė, kad tai: „Ne tik išpuolis prieš Amerikos užsienio politikos interesus. Tai išpuolis prieš viso pasaulio visuomenę.“ Per tuos vienuolika mėnesių Assange’o virusas išplito kaip epidemija. Jis padėjo suorganizuoti stambiausią informacijos nuotėkį pasaulio istorijoje – tik šį sykį sugėdinta liko ne kokia skurdi Rytų Afrikos šalis, bet galingiausia pasaulio valstybė.

 

Būtent šią istoriją – kaip anoniminis programišius tapo viena labiausiai pasaulyje aptarinėjamų asmenybių, tuo pat metu ir keikiama, ir garbinama, įžymybe, kurios dėmesio siekiama, kuri netgi įkalinama, tačiau jos vis tiek bijoma, – ketiname papasakoti šioje knygoje.

 

Paskelbęs daugybę įslaptintų dokumentų, atskleidžiančių JAV karinių ir užsienio politikos operacijų esmę, vos per kelerius metus nuo veiklos pradžios Assange’as buvo tiesiog išsviestas į viešumą iš niekam neįdomaus gyvenimo Nairobyje (kur tuomet irgi tekino informaciją, tik į ją niekas per daug nekreipė dėmesio). Buvęs tik visuomenės paribių aktyvistas, neformaliųjų kompiuterių entuziastų konferencijų dalyvis, staiga jis tampa visos Amerikos priešu numeris vienas. Vieni jį laiko naujuoju žiniasklaidos pranašu, kiti – virtualiosios erdvės teroristu. Lyg to būtų maža, visų šių įvykių sūkuryje dvi švedės jį apkaltina išprievartavimu. Geriau nė nesugalvosi.

 

Išvykdamas iš Nairobio, Assange’as jau turėjo ambicingų planų dėl „WikiLeaks“ mastų ir galios. Kartu su kitais programišiais jis kūrė skaidrumo filosofiją. Vieną tikslą su kolegomis programuotojais pavyko pasiekti: jis užtikrino, kad „WikiLeaks“ virtualioje erdvėje bus nesunaikinama ir atrems bet kokius kurios nors jurisdikcijos ar šaltinio, teisininkų ar kibernetinius išpuolius. Teisininkai, kuriems mokami milžiniški pinigai, kad saugotų turtingų klientų ar korporacijų reputaciją, nevilties ir susižavėjimo kupinais balsais pripažino, jog „WikiLeaks“ yra vienintelis leidėjas pasaulyje, kurio niekaip neužkiši. O tai labai kenkia verslui.

 

Mes, „Guardian“ darbuotojai, turėjome savų priežasčių su didžiausiu susidomėjimu ir pagarba stebėti „WikiLeaks“ iškilimą. Ši interneto svetainė paskelbė su dviem išskirtinėmis – „Barclays“ banko ir „Trafigura“ bendrovės – bylomis susijusius dokumentus, kuriuos Didžiosios Britanijos teismai buvo įsakę įslaptinti. Išties sunkus buvo 2008–2009 metų laikotarpis, kai Londono aukštasis teismas** uždraudė viešinti labiausiai visuomenę dominančius dokumentus, informuoti apie teismo procesus ir juose dalyvaujančias šalis. Viena Londono advokatų kontora pranoko pati save, mėgindama šį draudimą taikyti net reportažams iš parlamento, kai buvo diskutuojama dėl medžiagos, patekusios į „WikiLeaks“svetainę.

 

Susidūrę su šiuo nauju informacijos viešinimo reiškiniu, teisėjai pasijuto lygiai taip pat sutrikę kaip ir tarptautinės korporacijos. Kai 2009-ųjų kovą viename Londono aukštojo teismo posėdyje buvo priimta nutartis niekam neleisti spausdinti dokumentų, atskleidžiančių „Barclays“ mokesčių vengimo schemas, jau visas pasaulis buvo susipažinęs su jomis „WikiLeaks“ svetainėje, ir šis įsakymas mažų mažiausiai atrodė kvailai.

 

Tačiau naujoji nesustabdomo informacijos viešinimo forma iškėlė keletą itin aktualių klausimų. Be „Trafigura“ bendrovės, galimi ir kiti atvejai, kai „WikiLeaks“ galėjo pasinaudoti gauta informacija ką nors apšmeižti ir sunaikinti. Visa tai pavertė Assange’ą įtakinga figūra. Faktas, kad kai kurie jo kolegos vis dažniau niurnėdavo dėl jo autokratinio ir uždaro vadovavimo stiliaus, dar pridėdavo baimių dėl šio naujojo žiniasklaidos barono. Vis dažniau kildavo klausimas: kas iš tiesų yra šis neaiškus, į Dievo vaidmenį įsijautęs žmogus? Kaip jis pats ar jo darbuotojai gali būti tikri dėl vieno ar kito dokumento autentiškumo? Kas nustato etikos standartus, lemiančius, jog viena informacija būtų publikuojama, o kita – ne? Visa tai reiškia, kad Assange’o vaidmuo daugeliu aspektų ir, ko gero, daugiau nei jis pats būtų linkęs pripažinti, mažai tesiskyrė nuo įprasto redaktoriaus.

 

Kaip rašoma šioje knygoje, „WikiLeaks“ atsidūrė pasaulio visuomenės dėmesio centre ir ėmė kaitinti jos vaizduotę po 2010-ųjų birželį įvykusio „Guardian“ žurnalisto Nicko Davieso susitikimo su Assange’u. Daviesas jo siekė, vos sužinojęs apie itin gausų karinių ir diplomatinių dokumentų nutekinimą. Jo tikslas buvo įtikinti Assange’ą, kad ši istorija įgytų kur kas daugiau prasmės ir turėtų didesnės įtakos, jeigu jis sutiktų bendradarbiauti su vienu kitu dienraščiu, – kad ir kokie tradiciniai, bailūs ir linkę į kompromisus jie atrodo kai kurių programišių akimis. Susitarimas įvyko.

 

Taip gimė unikalus trijų laikraščių (pradžioje), paslaptingojo australo klajoklio ir sunkiai apibūdinamos jo organizacijos bendradarbiavimas. Reikia pasakyti, kad „WikiLeaks“ ir vėliau netapo aiškesnė. Assange’as didžiąją laiko dalį būdavo nepagaunamas, mobiliuosius telefonus, elektroninio pašto adresus ir koduotas pokalbių svetaines keisdavo taip pat dažnai kaip ir gyvenamąją vietą. Kartkartėmis pasirodydavo su kokiu kolega – žurnalistu, programišiumi, teisininku ar šiaip neįvardytu pagalbininku, nors dažniausiai visur keliaudavo vienas. Niekada nebuvo įmanoma žinoti, kurioje laiko zonoje jis yra. Jį, rodos, mažai tejaudino net dienos ir nakties skirtumas, veikiantis daugelį žmonių.

 

Netrukus prasidėjo iš pirmo žvilgsnio visai įprasta žurnalistinė operacija. Jos metu imta taikyti tam tikrą duomenų analizės ir vizualizacijos patirtį, kuri tik visai neseniai tapo žinoma naujienų redakcijoms. Davidas Leigh, „Guardian“ žurnalistinių tyrimų redaktorius, visą vasarą praleido godžiai gilindamasis į medžiagą. To paties dienraščio naujienų redaktoriaus pavaduotojas Ianas Katzas ėmė telkti darbuotojus. Specialiai šiam tikslui suburtos specialistų grupės, mėgindamos apdoroti kalnus informacijos, pradėjo darbą „Guardian“ biuruose Londone, Kings Krose. Panašių komandų netrukus atsirado Niujorke ir Hamburge, vėliau – Madride ir Paryžiuje.

 

Pirmas dalykas, kurį reikėjo padaryti, tai sukurti paieškos sistemą duomenims tvarkyti, tada – pasikviesti užsienio korespondentų ir tarptautinių santykių analitikų, puikiai išmanančių Afganistano ir Irako konfliktą. Ir paskutinis, tačiau taip pat labai svarbus žurnalistikos aukštojo pilotažo dalykas buvo – įdiegti tinkamą redagavimo sistemą, kad jokia išspausdinta medžiaga nepakenktų itin pažeidžiamiems informacijos šaltiniams ar nesukeltų pavojaus dar nepasibaigusioms specialiosioms operacijoms. Visa tai pareikalavo daug laiko, pastangų, išteklių, ištvermės. Ne iš karto sekėsi perprasti gausybę bylų. Žurnalistikos istorijoje rastume vos keletą panašių pavyzdžių (jei juos iš viso būtų galima laikyti panašiais), kai naujienų tarnybos turėjo tvarkytis su panašia gausia duomenų baze, – mūsų vertinimu, ją sudarė maždaug 300 milijonų žodžių, o pavyzdžiui, Pentagono dokumentai, kuriuos „New York Times“ išspausdino 1971 metais, teturėjo du su puse milijono žodžių. Pagaliau, suredaguotus dokumentus dalijosi penki dienraščiai; jie dar buvo siunčiami „WikiLeaks“ – patvirtinti galutinį redagavimą.

 

Šio redagavimo mastai ir sąlygiškai nedidelis paskelbtų tikrų pranešimų tekstų skaičius akivaizdžiai liko nepastebėti daugelio komentatorių, įskaitant ir garsiausius Amerikos žurnalistus, kurie bambėjo, kad tai sukels „visuotinį šiukšlių pylimą“ ar gal net pavojų gyvybei. Tačiau iki šiol jokio „visuotinio šiukšlių pylimo“ nepastebėjome. Iš 250 000 slapto JAV diplomatų susirašinėjimo pranešimų buvo paviešinti vos du tūkstančiai. Praėjus pusmečiui nuo to laiko, kai buvo paskelbti pirmieji karinių pajėgų žurnalai, neatrodo, jog būtų kilusi grėsmė kieno nors gyvybei ar fiziniam asmens neliečiamumui.

 

Šioje istorijoje neįmanoma nepapasakoti apie Julianą Assange’ą, nes akivaizdu, kad „WikiLeaks“ ir jos skleidžiamos filosofijos įtaka bus juntama kur kas ilgiau, nei trunka vieno žmogaus gyvenimas. Kai kurie žurnalistai jį lygina su Johnu Wilkesu, ekstravagantiškuoju XVIII a. Didžiosios Britanijos parlamento nariu ir leidėju, kovojusiu už žodžio laisvę ir rizikavusiu net gyvybe. Kiti – su Danieliu Ellsbergu, nutekintų Pentagono dokumentų šaltiniu, kurį buvęs „New York Times“ vyriausiasis redaktorius Maxas Frankelis apibūdino kaip „aštraus, sukto proto ir nepastovaus charakterio žmogų“.

 

Ir žiniasklaida, ir visuomenė iš karto pasidalijo į dvi stovyklas: vieniems Assange’as prilygo naujajam kibernetinės erdvės pranašui, kiti jį laikė Džeimso Bondo tipo niekšu. Tačiau abiejose šių kraštutinumų pusėse jam priskirta antžmogiškų gėrio ir blogio galių. Scenarijus dar labiau susikomplikavo, kai gruodžio mėnesį, vykdant paleidimo už užstatą sąlygas, Assange’as buvo priverstas apsigyventi Elinghem Hole, karaliaus Jurgio laikų dvarelyje, kurio žemės Safolko grafystėje driekiasi šimtus akrų. Rodės, lyg Stiego Larssono rankraštis būtų patekęs į serialo „Downton Abbey“ autoriaus Juliano Felloweso rankas.

 

Tik nedaugeliui atrodė, kad su Assange’u dirbti lengva. Jackas Shaferis, „Slate“ žurnalo nuolatinių rubrikų autorius, nutapė štai tokį garsiojo programišiaus portretą: „Assange’as glumina su juo dirbančius žurnalistus, nes atsisako atlikti bet kokius vaidmenis, kurių šie iš jo tikisi. Kai paranku, jis elgiasi kaip informaciją tekinantis šaltinis, kartais, jei įžvelgia naudos, apsimeta leidėju ar dienraščių sindikato atstovu. Lyg koks viešųjų ryšių agentas jis manipuliuoja naujienų organizacijomis, kiek tik gali reklamuoja savo „klientus“ arba supykęs – kaip didžiausias provokatorius – grasina apmėtyti informacijos bombomis. Jis – klastingas, nuolat kailį keičiantis vilkolakis, tikrai niekada nesėdėsiantis tyliai; derybose jis nenuspėjamas, amžinai kaitaliojantis sandėrio sąlygas.“

 

Dirbdami su juo mes išgyvenome sunkių įtampos akimirkų. Daugiausia jos kildavo, kai dėl trikdančio ir neapibrėžto Assange’o statuso (informacijos nutekinimo šaltinio, tarpininko, leidėjo) nuolat negalėdavome atvirai bendrauti. Koduotas susirašinėjimas juk niekada neatstos gyvo pokalbio. Ir nors Assange’as iš tiesų buvo pagrindinis dokumentų nutekinimo šaltinis, jo jokiais būdais nepavadinsi įprastu šaltiniu, nes jis visų pirma nebuvo pirminis, ir jau tikrai – nepatikimas. Pagaliau, jis ir nebuvo vienintelis mūsų informatorius. Ko gero, tiksliausiai jį apibūdintų terminas „naujo tipo leidėjas-tarpininkas“, nors šis vaidmuo jam kartais būdavo itin nemalonus, ypač siekiant išlaikyti tam tikrą šaltinio suteiktų duomenų kontrolę (ir net pretenduoti į tam tikrą nuosavybės dalį grasinant paduoti į teismą). Kai kartą, Assange’o įniršiui, pati „WikiLeaks“ nutekino informaciją, ironiška situacija tapo veik komiška. Etikos klausimus, susijusius su šia naująja redaktoriaus-„nutekinimo šaltinio“ padėtimi, dar labiau komplikavo pasiūlymas, esą mes privalome užtikrinti tam tikrą Assange’o, kaip savo „šaltinio“, apsaugą, pernelyg giliai nesirausdami po Švedijoje jam pateiktais kaltinimais dėl seksualinių nusikaltimų. Mums tai neatrodė įtikinamas argumentas, nors atsirado tokių (juos nė kiek ne per stipru būtų vadinti jo „pasekėjais“), kurie visus šiais faktais pagrįstus pasakojimus vadindavo šmeižtu.

 

Iš esmės šiuos nesutarimus įveikėme – kartais padėtį bandydavome švelninti taure vyno ar tenkindami Assange’o neįtikėtiną sekinančių, intelektualių ir įtemptų pokalbių alkį. Sarah Ellison iš „Vanity Fair“ rašydama šia tema taip apibendrino: „Kad ir kokių būta nesutarimų, pasiektas rezultatas stulbina. Turint galvoje paviešintos informacijos mastus, nuodugnumą ir tikslumą, vertinant bet kuriais standartais, iš šio bendradarbiavimo gimė viena didžiausių žurnalistikos sensacijų per pastaruosius trisdešimt metų.“

 

„WikiLeaks“ mestas iššūkis apskritai nebuvo patogus žiniasklaidai (jau nekalbant apie kai kurias valstybes, bendroves ar pasaulines korporacijas, netikėtai pričiuptas ir apakintas nepageidaujamos patikros). Iš pradžių ši svetainė buvo linkusi spausdinti daugiau ar mažiau viską ir itin įtariai žiūrėjo į bet kokius dienraščių kolegų kontaktus su valdininkija. Pokalbiai su JAV valstybės departamentu, Pentagonu ar Baltaisiais rūmais, kuriuos „New York Times“ rengdavo kaskart prieš kiekvieną publikacijų seriją, tapdavo pavojinga teritorija, juolab kad tuo pat metu reikėjo išlaikyti stabilius santykius su „WikiLeaks“. Tuo metu, kai pasirodė publikacija apie Keiblgeitą***, pats Assange’as, suvokdamas, kokią grėsmę ji gali kelti disidentams ir kitiems šaltiniams, pasisiūlė kalbėtis su Valstybės departamentu, tačiau šis jo pasiūlymas buvo atmestas.

 

Man atrodo, kad „WikiLeaks“ ir panašios organizacijos yra vertos visuomenės žavėjimosi dėl bendro požiūrio į skaidrumą ir atvirumą. Nuostabiausia tai, kad per tuos kelis mėnesius, paviešinus išties neįtikėtinus informacijos kiekius, dangus tikrai neįgriuvo. Tačiau „WikiLeaks“ priešai kartkartėmis svaidė kaltinimus dėl padarytos žalos. Iš tiesų būtų puiku, jei kas nors finansuotų itin tikslų rimtos akademinės institucijos tyrimą, kuris įvertintų žalos ir naudos santykį. Sprendžiant iš atsiliepimų, gaunamų iš valstybių, negalinčių didžiuotis žiniasklaidos laisve, paviešintos slaptų dokumentų informacijos alkis buvo milžiniškas ir jis ryškiai kontrastavo su pavienėmis didmiesčių visažinių replikomis, esą tuose dokumentuose nebuvę nieko naujo. Užuot nevalingai ir paniškai mėginus dar giliau viską paslėpti, vis dėlto tai galėtų tapti puikia proga įvertinti tokio priverstinio skaidrumo gerąsias puses ir trūkumus.

 

Šį racionalų naujųjų skaidrumo formų vertinimą visų pirma turėtų lydėti neišvengiamas klausimas: kaip JAV dokumentų įslaptinimo sistema galėjo leisti, kad asmeniški karalių, prezidentų ir disidentų apmąstymai taip lengvai pakliūtų į rankas asmenims, kurie juos perduoda „WikiLeaks“?

 

Bet kuri naujienų tarnyba vienaip ar kitaip yra susidūrusi su panašiais etikos klausimais ir dilema, spausdinti informaciją ar ne. Mane labai sudomino praėjus kelioms dienoms po Keiblgeito dokumentų paviešinimo gautas elektroninis laiškas iš Maxo Frankelio, prieš 40 metų prižiūrėjusio „New York Times“ gynybą Pentagono dokumentų byloje. Šiuo metu, jau būdamas 80-ies, jis man atsiuntė atmintinę, kurią anuomet buvo skyręs „New York Times“ viešųjų ryšių redaktoriui. Ji verta dėmesio kaip glaustas išmintingų patarimų rinkinys būsimosioms kartoms, ateityje dar dažniau susidursiančioms su panašiomis problemomis:

 

„1. Beveik visuomet laikiausi tokios nuomonės: jei kas norės nutekinti informaciją, visuomet nutekins; mūsų darbas yra ją atsakingai priimti ir išspausdinti arba to nedaryti vadovaujantis mūsų pačių naujais nekintamais standartais.

 

2. Jei šaltinis ar informatorius sulaužo organizacijai, kurioje dirba, duotą priesaiką ar pažeidžia įstatymus, turime palikti tai spręsti atitinkamoms institucijoms, mėginančioms priversti jį laikytis šios priesaikos ar įstatymo, tačiau be mūsų pagalbos. Mes atsisakome bendradarbiauti ar atskleisti šaltinius dėl rimtesnės priežasties, – kad VISI šaltiniai žinotų, jog dirbdami su mumis yra saugūs. Tačiau viena iš pareigų yra – atskleisti bet kokias šališkas nuostatas ir tikruosius tikslus tų žmonių, kurie nutekina ar kitaip atskleidžia informaciją.

 

3. Jei kokia nors informacija atrodo neatitinkanti aukščiausiojo teismo paskelbtų standartų Pentagono dokumentų byloje, t. y. jei jos publikavimas aiškiai turėtų tiesioginės ir nepataisomos žalos, mes esame įsipareigoję ją riboti. Kilus abejonių, turėtume suteikti galimybę atitinkamai institucijai įtikinti mus, kad toks aiškus ir tiesioginis pavojus iš tiesų egzistuoja. (Žr. mano autobiografijoje aprašytą 24 valandomis pavėlintą paskelbti pranešimą apie Kuboje aptiktas sovietų raketas, arba vėlavimą pranešti apie mūšyje numuštus lėktuvus, kol dar buvo galimybė išgelbėti pilotus.)

 

4. Dėl visos kitos informacijos: visuomet maniau, kad niekas negali tiksliai prognozuoti, kokie bus jos paskelbimo padariniai. Priešingai, nei tikėjosi Ellsbergas, dėl Pentagono dokumentų karas Vietname nesutrumpėjo ir nesukėlė jokių reikšmingesnių protestų. Bet kuri atskleista informacija gali sugluminti valdžios institucijas, tačiau pagerinti vykdomą politiką, arba informaciją gali nutekinti pačios institucijos, o to padariniai – tik pakenkti politikai. „Išspausdink ir būk prakeiktas“, – sakydavo Scotty Restonas; skamba grėsmingai, tačiau, kaip parodė istorija, šis žurnalistų devizas daug pasitarnavo visuomenei.“

 

Yra tekę skaityti daug ilgesnių žurnalisto etikos traktatų, kuriais pasakyta kur kas mažiau.

 

Viena iš mūsų išmoktų pamokų yra ta, kad „WikiLeaks“ projektas išryškino bendradarbiavimo galimybes. Sunku rasti kokių nors atitikmenų, kad naujienų tarnybos būtų taip darniai ir išvien dirbusios, kaip su „WikiLeaks“ projektu dirbo „Guardian“, „New York Times“, „Der Spiegel“, „Le Monde“ ir „El País“. Manau, visų penkių dienraščių redaktoriai rastų ir daugiau būdų, kad vėl galėtume sutelkti jėgas.

 

Ši istorija toli gražu dar nesibaigė. Jungtinėje Karalystėje pasigirdo švelni „Guardian“ kritika dėl to, kad dienraštis išspausdino nutekintą informaciją, nors kritikai ne visuomet buvo tokie santūrūs pačios „WikiLeaks“ atžvilgiu. Visgi dauguma žurnalistų paviešintoje medžiagoje įžvelgė akivaizdžią naudą visuomenei.

 

Jungtinėse Valstijose, atrodo, tvyrojo visai kitos nuotaikos. Ten pasigirsdavo kur kas griežtesnių, labiau „WikiLeaks“ palaikančių argumentų, kuriuos temdė visai priešingos patriotinės idėjos. Buvo keista Londone skaityti įtakingų JAV politikos veikėjų raginimus nužudyti Assange’ą už tai, ką jis padarė. Nustebino ir gan akivaizdus Amerikos žurnalistų nenoras remti bendras „WikiLeaks“ idėjas ir nuveiktą darbą. Kai kuriems iš jų net buvo sunku pripažinti, kad Assange’as – taip pat žurnalistas.

 

Ar šis požiūris kaip nors keisis, jei Assange’as bus apkaltintas, belieka tik spėlioti. 2011-ųjų pradžioje atsirado tam tikrų vis stiprėjančio JAV valstybės institucijų nusivylimo ženklų, naršant po visą pasaulį ir ieškant įrodymų, kuriuos būtų galima panaudoti prieš jį, įskaitant ir šaukimą į teismą dėl „Twitterio“ puslapių. Tačiau blaivesnio proto teisininkai pripažįsta, kad nuteisti Assange’o už paskelbtus slaptus karinių pajėgų žurnalų ar Valstybės departamento susirašinėjimo dokumentus faktiškai neįmanoma, tuo pat metu nepasodinant į teisiamųjų suolą dar penkių dienraščių redaktorių. O tai jau tikrai būtų amžiaus žiniasklaidos byla.

 

Ir, žinoma, dar turime išgirsti tiesioginę įvykių versiją iš žmogaus, kuris, kaip teigiama, yra tikrasis nutekintos informacijos šaltinis – Bradlio Manningo, 23 metų JAV armijos eilinio. Be jo negali būti parašyta išsami istorija apie šį pasaulį pakeitusį informacijos nutekinimą. Ir tai bus tik pirmasis dėmesį prikaustantis šios istorijos skyrius. Manome, kad jai dar lemta tęstis ir tęstis.

_______________

 

* Iš rusų k . – samizdat reiškia sovietų disidentų pogrindyje spausdintą literatūrą (išnašose – vertėjos pastabos).

** Aukštasis teismas (angl. the high court) – pirmosios instancijos teismas Jungtinėje Karalystėje.

*** Cablegate’u vadinamas JAV slapto diplomatinio susirašinėjimo dokumentų paviešinimo skandalas (iš anglų k. žodžio cable, reiškiančio tokį dokumentą).

 

Londonas, 2011 m. vasario 1 d.

Alanas Rusbridgeris, „Guardian“ redaktorius


David Leigh, Luke Harding. WikiLeaks. Juliano Assange‘o karas su slaptumu. Iš anglų k. vertė Jurga Grunskienė. V.: Knygius / Kitos knygos, 2011.


Wikileaks virselis

 

Komentarai  

 
0 # .~ Y-m-d H:i
"Я задам простой вопрос: готовы ли сегодня люди даже не к глобальной прозрачности, а просто к открытию всех счетов, всех движений средств?", - ставит вопрос ребром опальный российский олигарх.

Кроме того, по его мнению, первая страна, которая введет у себя хотя бы финансовую прозрачность, в течение одного поколения вырвется в мировые лидеры. "Потому что это очищение. Это реальная конкуренция, это реальное творчество. Когда появился Моисей, когда появился Христос? Это были времена, когда наступал ментальный тупик, когда человечество не могло дальше развиваться в рамках прежнего менталитета. И то, что происходит сейчас с WikiLeaks – это как Второе пришествие, потому что это общество, в котором мы живем, прогнило. В нем не очень комфортно даже для богатых и состоятельных, а для остальных миллиардов ужасно. Поэтому это тупик.", - уверен Березовский.
http://www.polit.ru/news/2010/12/13/bereza/