Dar kartą apie kaifo gaudymą Paryžiuje
ivykis

kaifas paryziuje 0       Neseniai „Lietuvos ryto“ priede „Sostinė“ pasirodė straipsnis apie mūsų nuotykius Paryžiuje. Straipsnis paprastas ir plokščias kaip „Maximos“ maišelis prie kasos. Ir pilnas netikslumų. Žurnalistė netikėtai atėjo į mūsų diskusiją Laisvajame universitete (LUNI), o jis tekste net nepaminėtas – oficiozinei žiniasklaidai neparanku minėti įdomius, gyvus Lietuvos kultūros reiškinius...

     
      Visos mūsų spindinčios Paryžiaus patirtys laikraščio tekstuke suvestos į laisvės žmones žeminančią buitį, kad suprastų eilinis  „Lietuvos  ryto“ skaitytojas – miesčionis. (Greičiausiai tai net ne žurnalistės iniciatyva, bet visos lietuviškos meinstrymimės žiniasklaidos diktuojama logika.)
      
      Perskaičius straipsnį kyla įspūdis, kad mes nukeliavom į Paryžių ieškoti geresnio ir riebesnio kąsnio – kaip visi dori Lietuvos piliečiai pono Kubiliaus valdymo laikais. Ne, ir dar kartą ne! Pagaliau mes ir nesam dori Lietuvos piliečiai. Mes atsidūrėm Paryžiuje dėl visai kitų priežasčių. Tačiau, kad žinotum tas priežastis, reikia būti skaičius Henry Millerio, George‘o Orwello, Jeano Genet (Žano Ženė), Eduardo Limonovo, kurie turėjo ir aprašė savo unikalią gyvenimo Paryžiuje patirtį, knygas. Aišku, Lietuvos miesčionys, spoksantys į „Lietuvos rytą“, jų neskaitė ir niekada neskaitys, todėl mūsų ir nesupras. Čia apskritai kultūrinio nesusikalbėjimo problema.
      
      Dėl Sovietų Sąjungos Lietuva buvo išstumta iš XX a. kultūrinio konteksto. Kol Prancūzijoje vyko 1968-ųjų revoliucija, kai studentai kovojo su senių konservatorių karta („Netikėkite tais, kam daugiau negu 30!“), užiminėjo universitetus, skaitė pirotechnines filosofines knygas, kol Amerikoje klest4jo hipių judėjimas – jauni žmonės eksperimentavo su seksu, rijo LSD, klausė gimstančios uraganinės roko muzikos, meditavo ir svajojo apie geresnį pasaulį, Lietuvoje pirmuoju sekretoriumi tapo visų dorųjų darbininkų globėjas – draugas Algirdas Brazauskas, vyko šlykščios dainų šventės, kur pabrėžtinai aseksualūs žmonės tautiniais rūbais puritoniškai šoko kepurinę. Sovietų Sąjungos nebėra, o miesčionys, deja, dar liko ir, deja, dar neišmirė.

      kaifas paryziuje 1
      
      Štai tokiems žmonėms ir skirtas straipsnis „Lietuvos ryto“ priede „Sostinė“. Žmonėms – skrandžiams. Taigi, dar kartą pasitvirtino akivaizdus faktas: skaityti oficiozinę spaudą, kur pusė straipsnių nupirktų, o kita pusė – trešas, parašytas miesčionims („Silikoniniai implantai daro įtaką juos turinčių moterų intelektui!“) – tai negerbti savęs. Anarchija.lt skaitytojai – kita publika. Todėl čia galima parašyti, ką iš tiesų veikėm Paryžiuje.
      
      Pirmų pirmiausia, kaip mes atsidūrėm Paryžiuje? Viskas prasidėjo 2011 metais, Naujųjų metų naktį, kuri, kaip žinia, yra mistinis nulis tarp mirusių praėjusių ir dar negimusių ateinančių naujųjų metų, kai galima užprogramuoti kitus metus. Žiūrėdamas pro šampano butelį į fejerverkus, aš garsiai pasakiau: „Kitus Naujuosius metus aš noriu sutikti Paryžiuje.“
      
      Mintimis persikelkime į paskutinį praėjusių metų mėnesį. Laiko beveik nebeliko. O noras lyg ir neskubėjo pildytis. Atrodė, kad horizonte nėra jokių perspektyvų. Mane tai, tiesą sakant, baugino. Pagrindinė problema buvo net ne ta, kad aš nepateksiu į Paryžių, o ta, kad mano fundamentalus noras nesipildo... Aš tikiu,  kad kiekvienas mūsų noras gali išsipildyti. Reikia tik pamatyti ir pačiupti tą galimybę. Kaip metaforą tai galima pavaizduoti taip: jūs esate priešistorės žvejys, stovintis iki pusės vandenyje su žeberklu. Šalia jūsų plaukioja daug žuvų – galimybių. Jums reikia tik pamatyti jas ir pataikyti su žeberklu.
      
      Atrodė, kad mano žuvis taip ir neatplauks. Bet jei yra žvejys, bus ir žuvis. Per netikėtą įvykių kombinaciją – porą lemtingų susitikimų, porą pokalbių, porą skambučių – aš susisiekiau su senu geru savo draugu, gyvenančiu Paryžiuje, kuris, paaiškėjo, kaip tik mėnesiui išvažiuoja ir maloniai sutinka leisti pagyventi savo kambaryje.

      kaifas paryziuje 2
      
      Visi trys, sužinoję, kad Paryžiuje bus laisvas plotas, tą pačią sekundę nusprendėm keliauti ten. Buitis mums priimant šį spendimą nevaidino absoliučiai jokio vaidmens. Nors mes turėjom labai nedaug pinigų, jautėm norą. Galų gale mes juk norim gyventi ne sočiai ir patogiai, bet įdomiai. Pastovus darbas, mašina, riebaus maisto rijimas tris kartus per dieną, buržuaziniai buities patogumai – tai mums anaiptol ne pirmoje (net ne antroje ir ne trečioje) vietoje. Pirmiausia mums rūpi gyvenimo draivas. Mes darom taip, kaip patarė supratingas Bodleras – svaiginamės.
      
      Ir štai Paryžius. Jis iškart mums patiko: stilingi žmonės, kurių stilių ir laikyseną suformavo Prancūzijos genijai (ne taip, kaip Lietuvoje, kur ilgą laiką madą diktavo rūstus kaimo gyvenimas, vėliau pilkakostiumė partinė nomenklatūra, po to Gariūnai, o dabar – rūpestingoji mama „Maxima“), miesto erdvės kaip iš filmų ir knygų. Nuostabu. Ir mes čia!
      
      Galbūt dėl to, kad esame logoso žmonės – laisvi humanitarai – mes pajutom, kad Paryžius yra didelės knyga arba filmas, o mes čia ir dabar – tos knygos/filmo personažai. Tai buvo mūsų kelionės leitmotyvas, o ne gašli buitis.  „You‘re „Dreamers“, – šypsodamasis pasakė į mus žiūrėdamas kinas menininkas, Paryžiaus meno akademijos studentas Yan, paskui pridūrė, jog turi omenyje Bertolucci filmą. Ir mes lengvai sutikom: „Yes, we are...“

      kaifas paryziuje 3
      
      Dabar trumpai apie buitį. Taip, postsovietiniams fryganavimas atrodo kaip skandalas – kažkas tarp priklausomybės nuo heroino ir baisių apiplėšimų su peiliu tarpuvartėje. Bet tai yra normali praktika. Mes buvome kaip budistų vienuoliai, kurie nedirba įprastų darbų, o dirba dėl išsilaisvinimo. Jie kas rytą išeina su dubeniu, į kurį iki pietų praeiviai primeta šiek tiek maisto ir kitų reikalingų dalykų. Taip ir mes išeidavome ieškoti savo saulėtų patirčių ir kažką pakeliui rasdavome: maisto, drabužių, daiktų. Paryžius kaip jūra išmesdavo daug įdomybių. Kai kurios iš jų galėtų net papuošti muziejus ar meno galerijas. Viskas priklauso tik nuo požiūrio.
      
      Metro mes irgi važinėdavome nemokamai. Juk susisiekimas – tai ne privilegija, bet teisė. Tada mes neturėjome pinigų mokėti už metro. Todėl ir nemokėjome. Kai turėsim, tada mokėsim. O kažkas kitas galės važinėti nemokamai. Paprasta, bet teisinga aritmetika. (Jeigu jūs su tuo nesutinkate, esate Sarkozy arba Kublius.)
      
      Galerijose mes irgi pritapom. Snobai žiūrėjo į mus su pagarba. Linksmi ir įkalę nemokamo buržuazinio šampano, mes atrodėm jiems kaip beautiful disaster. O koks snobas nemėgsta beautiful disaster?
      
      Gyvendami Paryžiuje ne kaip turistai, mes turėjome daug nuotykių: buvome benamių valgykloje ir kartu su jais valgėme vakarienę, taip dėka disidento Bacevyčios mes pamatėme tą Paryžių, kurį aprašinėjo jaunas G. Orwellas „Dienose ir naktyse Londone ir Paryžiuje“.
      
      Per Kūčias ieškodami Vladimiro Lenino namo Monparnase sutikome amerikiečių kilmės menininką (amerikiečiai iš meno pasaulio iki šiol ten gyvena, kaip ir XX a. pradžioje, kada Monparnase gyveno Gertrūda Stein, H. Milleris, Ernestas Hemingway‘us) ir praleidom su jo namuose puikų vakarą su vynu, įdomiais pokalbiais ir gyva, pačių grojama, muzika. Stebėjome šmėklas, gyvenančias Bodlero name Sen Lui saloje, trečią valandą nakties aiškinomės santykius su Luvro apsauginiais ir pan...
      
      Taip mes ir išgyvenom savo dienas ir naktis Paryžiuje. Ko norėjome iš legendinio miestelio ant Senos krantų, tą ir gavom. Paryžius mums patiko, o mes, manau, patikom jam.
      
      O „Lietuvos rytas“, ble, rašo apie buitį...
      
      Viktor Šichovcev
      2012 01 31

      kaifas paryziuje 4

 

Komentarai  

 
+3 # 20 metųPanurgas Y-m-d H:i
Viskas gražu, tik mažas istorinis neatitikimas. Nuo 1968 m. Paryžiaus įvykių iki Brazausko išrinkimo LKP pirmuoju sekretoriumi praėjo dvidešimt metų
 
 
-3 # Ats: 20 metųautorius Y-m-d H:i
na ok, ne Brazas, tai kitas chujus buvo, jie gi visi vienodi - pilki nomenklaturscik ai :)
 
 
+4 # Ats: Dar kartą apie kaifo gaudymą ParyžiujeVB Y-m-d H:i
Mane tai purte nuo tipiniu vartotoju komentaru. Parasiau pora bjaurasciu ju adresu.
 
 
-1 # Ats: Dar kartą apie kaifo gaudymą ParyžiujeBjaurus burzujus Y-m-d H:i
Ir visgi Paryzius kaip ir betkokia Europos sostine yra burzuazinis miestas su burzuazine hegemonija ir burzuazine aplinka. situacionistai. ..
 
 
+2 # neblogaikre Y-m-d H:i
kiek patetiškai, bet neblogai
 
 
+3 # puikus straipsnispuiku Y-m-d H:i
kaip šaunu, kad atsirado atsakas į tą straipsnį, bet geriau "Lietuvos ryte" būtų išspausdintas, nes tie, kurie pila purvą, neskaito šiame portale:)
 
 
+5 # Ats: Dar kartą apie kaifo gaudymą Paryžiujejuju Y-m-d H:i
ooooo, koks varymas, koks varymas ant visu ishsikyrus luni kuopele...visi durniai, visi blogi, visi maximoj perka - BET VA MES GUDRUS IR MES KITOKIE, MES LAISVI, O JUS...ech kaip liudna ir kartu ironiska. sakyciau jaunatviska, bet kai pamatai dvieju veikeju is keturiu amziu - supranti- bomziska. ir ne materijos, o sielos prasme. nebusit jus nei limonovai nei orvelai, neapsimetinekit tuo, kuo nesat.
 
 
+9 # Nu gal ir fainaViktoras Butas Y-m-d H:i
Aš asmeniškai turiu dvi svajones iš fantastikos srities, susijusias su kelionėmis. Pirmą tai Azija maždaug Indija-Tibetas. Tam norėčiau paskirti 1-3 metus. Antra kelionė per visą Ameriką. Pradedant Nuo Aliaskokos užbaigiant kažkur Čilėje. Bet kolkas, man tai atrodo tik kaip kažkoks anime filmas
 
 
-1 # Ats: Dar kartą apie kaifo gaudymą Paryžiujec Y-m-d H:i
paskaitykit NK95 manifestą! juokinga ir graudu. tipiška komunistinė ideologija - mes geri, jie blogi. ŽINOT, EIKIT JŪS ... Lietuva - ne komunistams.
 
 
0 # ffff Y-m-d H:i
O prie ko čia NK-95, prie ko čia komunizmas? Tu kaip iš medžio iškritęs.
 
 
+4 # ohoZender Y-m-d H:i
Na, Viktorai a.k.a. beautiful disaster, šlykštu, bet visai įdomu man buvo skaityt tavo arogantiškas rašliavas. Juokingai atrodo, kai nori pasigirt tuo, ką atostogaudami daro ketvirtis jaunimo.
 
 
0 # Ats: Dar kartą apie kaifo gaudymą ParyžiujeUla Y-m-d H:i
kazkokie arogantiski kliedesiai. vis reciau atsiverciu a.lt ir vis dazniau suprantu, kad ne be reikalo..
 
 
+2 # Ats: Dar kartą apie kaifo gaudymą Paryžiuje31337 Y-m-d H:i
Eikit jūs, nebesvaikit tiktai. Pabomžavot, ir ką, tipo jau čia baisiai dideli "menininkai" ir "unikalūs", o visi kiti aplink "durniai", ane? :D Negaliu pakęst tokių atmatų, kuriems užtenka naglumo būt arogantiškais.
 
 
+3 # Jus esat juokingiUpe marija menininke Y-m-d H:i
Jus esat juokingi, stereotipu vergai, o Paryziuje - dar ir bomzai. Cia net ne anarchija, cia apverktina. Ar jus bent patys suprantat ka rasot? Tokiems chaliavcikams tik i Paryziu. Jus cia nereikalingi. Labai tikiuosi, kad bent protas sveikas. Nors is salies taip neatrodo.
 
 
-1 # ffff Y-m-d H:i
Nesuprantu kas jums nepatinka, žmonės smagiai ir nebrangiai pakeliavo, brūkštelėjo kelis įspūdžius ir tiek žinių. Aš net nelabai matau kur čia ta arogancija. Ar kai pasakai savo nuomonę jau arogancija? Ai, nesvarbu, daugiau kelionių ir pramogų, mažiau darbo ir inkštimo.
 
 
0 # Ats: Dar kartą apie kaifo gaudymą Paryžiujejuju Y-m-d H:i
fff - gal ir ner cia tos arogancijos, gal tik elementarus kvailumas..:)
 
 
0 # Ats: Dar kartą apie kaifo gaudymą Paryžiujejane Y-m-d H:i
pasilinksmino jaunimas ir tiek. kitaip nes ale intelektualesni s, meniskesnis ir pan. Bet as nematau cia nieko stebuklingo. Visas pasaulio jaunimas taip tusinasi.
 
 
+7 # Ats: Dar kartą apie kaifo gaudymą ParyžiujePeace Y-m-d H:i
Lendam į buržujaus kišenę (tiksliau, šiukšliadėžę) ir šikam jam ant galvos. Tiesiog žavinga.
Žinot, chebra, šio pasaulio tvarka nėra blogis par excellence,ji tiesiog yra, o jūs nesate aukso grynuoliai tarp šiukšlių, jūs taip pat tiesiog esate tokie, kokie esate.
Grįžtant prie buržujų, 1. arba - arba: neparazituok jo sąskaita arba neburnok; 2. tai, ką vadinate buržujais ir miesčionimis, yra paprasti žmonės, krauju ir prakaitu užsidirbantys pragyvenimui, - jei bandysi pasinaudoti tikro buržujaus geru, greit būsi pastatytas į vietą ;) 3. Ir tarp miesčionių pasitaiko puikių žmonių, ir tarp laisvamanių - susireikšminusi ų menkystų.
Ir po galais nesi geresnis už kitus, nes skaitei Limonovą ir apsivyniojęs kilometrinį šaliką reikšmingai linksėjai galva luni paskaitoje. Atsipeikėkit ir suaukit. Subrendęs žmogus tyliai eina savo keliu, o ne okupuoja svetimus kelius ir įveda juose savo eismo taisykles.
Peace.
 
 
-2 # nebarstykit perlųcolux Y-m-d H:i
"cia lietuva, cia riebios kiaules knarkia
... nezino... kas yra anarchija"

http://www.youtube.com/watch?v=F62l5zB_7pU
 
 
+1 # gana varyt ant žmoniųfemina Y-m-d H:i
Lietuvoje pilna pavydžių žmonių ir labai daug pletkininkų, kurie gyvena kitų gyvenimus.
Tiesiog žmogus atsakė šiuo straipsniu į tą šlykštų žurnalistės straipsnį Liet ryte ir tiek. Kiekvienam pikta, kai ant jo visai nepelnytai pilamos šiukšlės. Manau, kad dauguma neapsidžiaugtų, perskaitę tokį straipsnį apie save ir ypč "proto bokštų" komentarus. Nemanau, kad iš viso čia verta gilintis. Gyvenkit kiekvienas savo gyvenimą, o ne pletkinkit ir pilkit purvus ant kitų. Sėkmės visiems ir būkit tolerantiškesni vieni kitiems:)
 
 
-1 # Klausimas:samas Y-m-d H:i
Ar teisingai supratau, jog 6iaip bomžavimas yra blogis, o bomžavimas, pateiktas per "kairiųjų pažiūrų" prizmę su nedideliu pseudo intelektualiniu prieskoniu - tai jau neabejotina rrrrevoliucinė patirtis?..
 
 
+2 # fgvhbjnBirute Y-m-d H:i
geras straipsnis, prajuokino :DDDD