Lietuviškai išleista legendinio Ukrainos anarchisto Nestoro Machno prisimimų knyga
ivykis

Machno-virselis      2012 m. pradžioje „Kitų knygų“ leidykla išleido legendinio Ukrainos anarchisto Nestoro Machno prisimimų knygą „Rusijos revoliucija Ukrainoje: 1917 m. kovas – 1918 m. balandis”. Vasario 24 d., penktadienį, 20 val., leidykla kviečia į jos pristatymą, kuris vyks Vilniaus knygų mugės konferencijų salėje 5.3.

      Renginyje bus rodomi archyviniai N. Machno gyvenimo ir kovų dokumentiniai kadrai. Knygą pristatys ir su jos vertėju – anarchizmo istoriku Evaldu Balčiūnu – kalbėsis publicistas Darius Pocevičius. Renginį užbaigs 2006 m. Vilniuje susibūręs pankroko trio „Avarinis įėjimas“, propaguojantis anarchistines idėjas ir „pasidaryk pats“ kultūrą.

      Nestoro Machno knygos „Rusijos revoliucija Ukrainoje” pratarmė
      Autentiški anarchistinės respublikos įkūrėjo atsiminimai

      Nestoras Machno (1888–1934) – legendinis Ukrainos sukilėlis, savo krašto valstiečių gynėjas, meiliai vadintas „Batka“ (liet. – Tėveliu), 1918–1921 m. pietryčių Ukrainoje subūręs didžiulę anarchistinę bendruomenę, kurios užimta teritorija viršijo dabartinės Lietuvos plotą. N. Machno, įkūręs analogo žmonijos istorijoje neturėjusią „respubliką be valdžios“, vėliau pavadintą Machnovija, kovojo prieš visas to meto valdžias bei režimus – ir prieš Rusijos bolševikus, vadinamus „raudonaisiais“, ir prieš caro šalininkus, vadinamus „baltaisiais“, ir prieš Ukrainos nacionalistus, vadinamus „nepriklausomybininkais“. Jis kovojo prieš baltuosius, nes tikėjosi, kad Raudonoji armija padės įsteigti „laisvąsias tarybas”, o kai bolševikai įvedė raudonųjų komisarų diktatūrą, jis ėmė kautis ir prieš ją. Net ir šiandien prisimenamas garsusis „Batkos“ Machno šūkis: „Mušk baltuosius, kol paraudonuos; mušk raudonuosius, kol ateis į protą!“.

      N. Machno kovojo ne už proletariato diktatūrą, ne už kokią nors partiją ar tautą, o už tai, kas buvo svarbu visiems to krašto žmonėms: už savivaldos įtvirtinimą, už žemę ir laisvę, už nepartines tarybas ir jų federacijas. N. Machno siekė likviduoti bet kokį Ukrainos valstiečių išnaudojimą ir įtvirtinti tikrąją liaudies valdžią. Pilietinio karo košmare Machnovijos teritorija buvo tarsi „laisvoji ekonominė zona“, kurioje reiškėsi visos anarchistinio ūkininkavimo formos: komunos, kooperatyvai, privatūs ūkiai (be išnaudojamojo darbo). Niekas žmonių prievarta nevarė nei į kolūkius, nei į tarybinius ūkius. Žemės ūkio produktai buvo siunčiami į miestus ir mainomi į pramonės produkciją. Machnovija ne tik gynėsi nuo užpuolikų, bet ir gyveno, kūrė savivaldos sistemas.

      O viskas prasidėjo Maskvos Butyrkų kalėjime, į kurį 1908 m. už pasikėsinimą į policininkų gyvybes buvo iki gyvos galvos uždarytas nepilnametis Ukrainos valstiečių sūnus Nestoras. Būtent kalėjime N. Machno susipažino su anarchistinėmis idėjomis, pakeitusiomis ne tik jo, bet ir milijonų Ukrainos valstiečių gyvenimą. Kartu su N. Machno kalėjęs ir jo globėju bei mokytoju tapęs anarchistas Piotras Aršinovas-Marinas „Machno judėjimo istorijoje“ taip apibūdino Nestorą katorgos metais: „Katorgoje jis niekuo ypač neišsiskyrė iš kitų, gyveno kaip ir kiti: tampydavo grandines, sėdėdavo karceriuose, keldavosi į patikrinimus, tačiau atkreipdavo į save dėmesį nenustygstamu charakteriu. Jis amžinai ginčydavosi, klausinėdavo ir bombarduodavo kalėjimo valdžią rašteliais. Rašyti politinėmis ir revoliucinėmis temomis buvo jo aistra. Be to, sėdėdamas kalėjime, jis mėgdavo kurti eilėraščius ir pasiekė daugiau nei rašydamas prozą. Anarchisto vardą jis labai vertino, manė, kad nėra nieko gražesnio ir didingesnio už anarchistinio pasaulio idėjas.“

      1917 m. rudenį, N. Machno sugrįžus į gimtąją Guliaipolę, vietos anarchistai, aplenkę Rusijos bolševikus, paskelbė visuomenės turtu dvarininkų, vienuolynų ir valstybės žemę. Iš buožių atimta žemė buvo išdalyta valstiečiams bei jų vaikams, o dvaruose įsteigtos komunos. Tuo buvo nepatenkinti ne tik ankstesni žemės savininkai, bet ir bolševikai, norėję, kad komunoms vadovautų jų komisarai.

      Trintis tarp anarchistų ir bolševikų vis didėjo, kol 1919 m. balandžio mėn. surengtame III Guliaipolės suvažiavime Machno pareiškė, kad tarybų (sovietų) valdžia išdavė revoliuciją, o komunistų partija uzurpavo valdžią ir „atsitvėrė čekistų užkarda“. Tų pačių metų birželį sovietinė valdžia paskelbė Machno nusikaltėliu. Tada prasidėjo N. Machno suburtos Revoliucinės Ukrainos sukilėlių armijos kova visai frontais. Pasirodė, kad savanoriška paprastų valstiečių armija, vadovaujama liaudies pasitikėjimą pelniusių vadų, yra daug efektyvesnė už muštrą ir vergišką discipliną praktikuojančias „raudonųjų“ ir „baltųjų“ reguliariąsias armijas. Guliaipolės rajonas ne kartą buvo užgrobtas ir daug kartų priešų vadai buvo pareiškę, kad su N. Machno susidorota, bet sukilėliai vėl išlįsdavo iš savo slėptuvių ir vėl degindavo žemę po kojomis ir „raudoniesiems”, ir „baltiesiems“.

      N. Machno būriai, ginkluoti „tačiankomis“, buvo šiuolaikinių motorizuotų pėstininkų divizijų prototipas. Revoliucinė Ukrainos sukilėlių armija suvaidino svarbų vaidmenį triuškinant Denikino, Vrangelio, Ukrainos nacionalistų armijas, likviduojant atamano Grigorjevo maištą. Baigiamasis pilietinio karo akordas – Sivašo sąsiaurio puolimas, nulėmęs galutinį Vrangelio pralaimėjimą. Per judėjimo pakilimą N. Machno viename iš mitingų taip apibrėžė savo planus: „Išgrūsiu Denikino padugnes iš Ukrainos, nuversiu Rusijoje komisarų valdžią ir pasuksiu į Vakarus...“

      Vis dėlto jau 1920 m. N. Machno šalininkai ėmė prarasti įtaką ir savo pozicijas. Sovietų valdžiai paskelbus NEP („Naujosios ekonominės politikos“)kursą ir leidus valstietijai pardavinėti grūdus bei maisto produktus rinkos sąlygomis, labai susilpnėjo socialinė Machnovijos bazė – Ukrainos valstiečiai pamatė, kad galima išgyventi ir „prie bolševikų”. Be to, prisidėjo šiltinės epidemija, o sovietinė valdžia pradėjo atvirai persekioti anarchistus ir sutriuškino N. Machno ilgai kurtą anarchistinę „Nabat“ (liet. – „Varpas“) organizaciją.

      1921 m. sukilėlių armijos likučiai prasibrovė į Rumuniją, kur N. Machno buvo suimtas kaip... bolševikų agentas. Machnovijos įkūrėjas perėjo Rumunijos, Lenkijos, Vokietijos kalėjimus ir likusį laiką gyveno pusbadžiu Paryžiuje. Tačiau net būdamas labai toli nuo mylimų Ukrainos valstiečių, N. Machno nenuleido rankų. Kartu su P. Aršinovu jis parengė įdomią anarchistinio judėjimo strategiją – „Vieningo anarchistinio judėjimo platformą“, sulaukusią nemažai to meto anarchistų kritikos. N. Machno – vienuolika kartų sužeistas, apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu ir keliskart išduotas savo „sąjungininkų“ bolševikų – 1934 m. buvo palaidotas šalia Paryžiaus komunarų Per Lašezo kapinėse. Jo bičiuliai prancūzai antkapyje užrašė: „Tarybinis komunaras Nestoras Machno“.

      Deja, apie šį didvyrį sukilėlį, unikalios anarchistinės respublikos įkūrėją mes iki šiol žinojome daugiausia iš sovietinės istoriografijos, kuri pateikė itin karikatūrišką ir iškreiptą N. Machno ir viso Ukrainos sukilėlių judėjimo vaizdą. N. Machno sovietinių istorikų darbuose buvo vaizduojamas kaip antisovietinis elementas, banditas, girtuoklis, galvažudys, antisemitas. Anot oficialios sovietinės istoriagrafijos, Rusijos revoliucija buvo tik bolševikų nuopelnas, o visi kiti bolševikams tik trukdė arba atvirai kenkė. Šią žinių spragą dabar užpildo autentiški N. Machno atsiminimai.

      N. Machno paliko tris tomus atsiminimų. Pirmasis tomas „Rusijos revoliucija Ukrainoje (1917 m. kovas – 1918 m. balandis)“ buvo išleistas dar jam esant gyvam – 1927 m. Paryžiuje („La revolution russe en Ukraine, Mars 1917 – Avril 1918“). Antrasis tomas buvo pavadintas „Po kontrrevoliucijos smūgiais (1918 m. balandis – birželis)“, trečiasis – „Ukrainos revoliucija (1918 m. liepa – gruodis)“. Kaip matome, N. Machno užrašė atsiminimus iki 1918 m. gruodžio. Autorius buvo užsibrėžęs tikslą detaliai aprašyti ir vėlesnius laikus, tačiau to nesugebėjo padaryti dėl jį užklupusios sunkios tuberkuliozės bei ankstyvos mirties.

      Pirmasis N. Machno atsiminimų tomas yra pats autentiškiausias dokumentas. Kitus du tomus, išleistus po legendinio revoliucionieriaus mirties, suredagavo tuo metu irgi emigracijoje gyvenęs Rusijos anarchizmo teoretikas Vsevolodas Volinas, tad jie nėra laikomi autentiškais. N. Machno „Rusijos revoliucija Ukrainoje (1917 m. kovas – 1918 m. balandis)“ – kartais naivus, kartais gana smulkmeniškas, bet neabejotinai nuoširdus istorinis dokumentas, autentiškai vaizduojantis tų laikų realijas. Tų laikų, kada revoliucinės idėjos buvo įkūnijamos ne tik popieriuje, bet ir realiame gyvenime.

      Lietuviškas N. Machno atsiminimų vertimas palydimas Rusijos istoriko Aleksandro Šubino pabaigos žodžiu „Nestoras Machno: svarbiausios datos“, padėsiančiu geriau suprasti 1917–1921 m. Ukrainos bei Rusijos įvykių chronologiją.

      Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje: 1917 m. kovas – 1918 m. balandis. Iš rusų k. vertė Evaldas Balčiūnas. K.: Kitos knygos, 2012.

     Machno-virselis