Mesk pirštinę liberalui ir gauk atgal pamazgų kibirą?
ivykis

feministes     Prieš pat Kovo 8-ąją su manimi susisiekė Lietuvos liberalaus jaunimo narė Ieva ir pasiūlė dalyvauti šios organizacijos renginių cikle „Mesk pirštinę liberalui”. Ji rašė, kad norėtų padiskutuoti apie feminizmo ir liberalizmo skirtumus. Pasitarusi su keliomis bendramintėmis, iššūkį priėmiau, bet nutariau pasiūlyti ir savo taisykles: nesiplieksiu viena prieš visus, atsivesiu daugiau žmogų ir daugiau laiko skirsime polilogui, o ne klausimams ir atsakymams.

     Organizatorė lanksčiai reagavo į mano pasiūlymus, taigi tikėjausi, kad bus įdomus ir abiems pusėms naudingas renginys. Naudinga ir buvo, tik ne iš tos pusės, iš kurios tikėjausi. Iš pakviesto liberalaus oponento ir auditorijos sulaukėme paniekos ir visiško neišmanymo demonstravimo. Vyrai ir moterys buvo lyginami su šunimis ir kalėmis, diskusija nuo viešojo gyvenimo ir sprendimų priėmimo nukreipta prie dešros, nelygybė buvo prilyginta įsižeidimui negavus gėlės per vyrų dieną, smurtas prieš moteris artimoje aplinkoje – BDSM, o pastangos parodyti, kad ir vyrai kenčia nuo nelygybės, – pastangomis pritraukti moterų savižudybių skaičių prie vyrų savižudybių skaičiaus…

     Apskritai aiškėjo, kad lygios galimybės, smurtas lyties pagrindu ir milžiniška sisteminė prievarta šiems jauniesiems liberalams (būtent – kiek galėjau matyti, krizeno ir juokelius laidė išimtinai vyrai) atrodė kažkas, iš ko galima pakrizenti, perkeliant užstalės lygio juokelius į akademinę (patalpas suteikė TSPMI) auditoriją.

     Papasakosiu apie viską iš pradžių. Iš susirašinėjimo su Ieva pagalvojau, kad diskusijos tema bus konkrečios veiksmų programos ir priemonės, leidžiančios išlaisvinti individualų potencialą ir įgyvendinti formalaus lygiateisiškumo žadamą laisvę. Organizatorė tikėjosi, kad papasakosiu apie pozityvios diskriminacijos principus ir pagrįsiu feministinę poziciją šiuo klausimu. Tai yra mano profesinės specializacijos sritis, neblogai išmanau, kas ES pavyko šioje srityje, o kur kilo papildomų problemų, taigi atitinkamai ir ruošiausi. Tikėjausi, kad kartu su liberalėmis pradėsime nuo to, kad pripažinsime savo įsipareigojimą žmogaus teisėms, emancipacijai ir lygiai konkurencijai darbo rinkoje, o tada jau aiškinsimės požiūrio skirtumus, kaip to pasiekti.

     Laimei, organizatorės sukūrė „Facebook“ renginį, kuriame Liberalaus jaunimo pirmininkė Eglė Markevičiūtė įdėjo kelis feminizmą kritikuojančio libertaro amerikiečio filmukus. Juose kalbėtojas vadina feminizmą „socializmu su kelnaitėmis” (matyt, kalbėtojo fantazijose kitų socializmo krypčių atstovai ir atstovės be kelnaičių?) ir, selektyviai atsirinkdamas garsenybių gyvenimo faktus bei pasisakymus, teigė, kad feminizmas gina ne moteris, o socializmą, nes negarbina Margaret Thatcher. Kai kur argumentu prieš feminizmą pasitarnavo autorių gyvenimo faktai – ji buvo tokio ir tokio meilužė, gyveno skurde, tai jos argumentų pristatyti nė nereikia. Supratau, kad mano įsivaizdavimas apie renginį susirašinėjimo su Ieva pagrindu buvo klaidingas – reikės pradėti nuo feminizmo ABC.

     Pradžioje paprašiau pasakyti penkias pirmas asociacijas su žodžiu „feminizmas”. Asociacijos, eilės tvarka, buvo tokios: nesąmonė, socializmas, prievarta, atskiri vyrų ir moterų tualetai, o tik tada – teisės, lygybė (ir tai pasakė, kiek supratau, ne LLJ narės). Tada pradėjau aiškinti, kad feminizmą sudaro trys pagrindiniai komponentai. Pirma, pastebėjimas/teorija, kad visuomenėje egzistuoja sisteminė moterų ir vyrų nelygybė, kuri skirtingai veikia įvairius socialinius sluoksnius, bet paliečia juos visus. Antra, iš to seka tos nelygybės pasmerkimas – pozicijos priėmimas. Trečia – įsipareigojimas ir veiksmų programa tai pakeisti. Štai čia ir išsiskiria skirtingos feminizmo kryptys (socialistinė, liberalioji, ekofeminizmas ir t.t.).

     Tada papasakojau, kaip visuomenėje reiškiasi struktūrinė nelygybė ir kuo ji žalinga. Pavartojau ir savo mėgstamą metaforą: žmogaus teisės svarbios savo universalumu, bet privalo būti tam tikra palaikymo struktūra, kad jos galėtų būti įgyvendintos, – jei stovi priešais liūto nasrus, vien formali teisė į gyvybę tavęs neapgins. Sulaukiau klausimo, ar skiriasi vyro ir moters stovėjimas priešais liūto nasrus, atsakiau, kad visuomenė skirtingoms lytims numato skirtingus „žvėris” (pavyzdžiui, neapmokamo darbo krūvį). Sulaukiau ir labai kvailų klausimų: ką daryti, jei vyras negauna gėlės per vyrų dieną ir yra taip diskriminuojamas, taip pat – ar feminizmas siekia pritraukti moterų savižudybių skaičių iki vyrų. Stengiausi būti tolerantiška ir aiškinti.

     Po manęs kalbėjo politologė, Naujosios kairės 95 narė, socialdemokratų partijos kandidatė į Seimą Jolanta Bielskienė. Ji papasakojo apie Tarptautinės moterų solidarumo dienos kilmę iš protestų, kai Niujorke žuvo fabrike užrakintos darbininkės, nes darbdaviai jas įkalindavo darbo vietoje, kad būtų produktyvesnės. Tada ji pakalbėjo apie tai, kaip net įstatymuose nėra tikros lygybės ir kodėl svarbi pozityvioji diskriminacija, siekiant ištaisyti istoriškai susiklosčiusią struktūrinę nelygybę ir leisti žmogoms iš tikrųjų laisvai patekti į formaliai joms prieinamas pareigas ir t.t.

     feministes vs liberales

     Atsakėme į keletą klausimų, pabrėžėme smurto šeimoje, švietimo, politinio atstovavimo problemas. Kvailųjų klausimų lavina baigėsi: susirinkusios mąstančios žmogos išklausė, ką turėjome pasakyti, apmąstė ir uždavė keletą tegu ir ideologinių, bet įdomių klausimų apie įvairių žmogaus teisių derinimą (pvz., ar įpareigojimas darbdaviui priimti abiejų lyčių darbuotojus nepažeidžia verslo nuosavybės teisės), apie tai, ar valstybė ir viešasis sektorius tikrai yra geriausi gelbėtojai nuo nelygybės. Buvo klausimas apie svarbiausius iššūkius Lietuvoje. Viena dalyvė paklausė, kaip nutiko, kad Lietuvoje moterų teisės istoriškai buvo neblogai įtvirtintos, nors neva nebuvo stipraus feministinio judėjimo, ir gavo sužinoti, kad jis buvo vienas stipriausių Europoje.

     Tačiau pasirinktas oponentas, turėjęs reaguoti į mano ir Jolantos pasisakymus ir pristatyti liberalią poziciją, mus pritrenkė, o keletą jaunesnių bendraminčių, kaip jos vėliau teigė, visiškai išmušė iš vėžių. Viena dalyvė vėliau apibūdino tai, kas įvyko, kaip psichologinį smurtą. Oponentas buvo Lietuvos-Izraelio prekybos rūmų direktorius Vytis Mackevičius – apie jo pažiūras galite susidaryti vaizdą iš viešo FB profilio.

     Savo pasisakymą jis pradėjo nuo to, kad įstojo studijuoti teisės tada, kai fakultete dar buvo lyčių kvotos, ir jam labai sunkiai sekėsi patekti į norimą specialybę, nors merginų balai buvo žemesni. Besimokydamas jis įstojo į Lietuvos liberalaus jaunimo organizaciją, per kurią gavo visus savo darbus, susirado žmoną ir dabar augina dvynius. Nežinau, ką tuo norėjo pasakyti. Ar tai, kad kvotų vos neišstumtas vyras studentas savo gyvenimu įrodė esąs šio to vertas, nes per pažintis gavo darbų ir sukūrė šeimą?

     Vėliau sukirbėjo mintis, kad gal ta moterų kvota galėjo būti ir didesnė, nes štai toks absolventas nelabai išmoko logiškai kritikuoti oponentes už argumentus, o ne pagal savo išankstines nuostatas (akivaizdu, kad patingėjo pasidomėti feminizmu), bet, nenorėdama kabinėtis ad hominem, tiesiog sumaniau vėliau atkreipti dėmesį į tą faktą, kad jis pats pripažino tinklų ir pažinčių, ne vien produktyvumo, svarbą karjerai. O juk būtent pažinčių ir artimų santykių su akademikais svarba išstumia daug moterų doktorančių iš tyrimų srities profesijų – jos nekviečiamos kartu išgerti ir pan. Tačiau kiti oponento teiginiai visiškai paskandino tokią smulkmeną, ir šios pastabos niekada neišsakiau.

     Kalbėtojas užsikabino už mano trinarės feminizmo struktūros ir pasakė, kad liberalėms nelygybė nėra savaime smerktina. Smerktina yra tik „neteisinga nelygybė”, pavyzdžiui, jei kilogramas dešros vyrams kainuoja mažiau ar daugiau nei moterims, tai neteisinga. O kad rinka moteris nubaudžia už tai, jog pasirinko nepelningas profesijas, – jokios neteisybės. Vėliau kalbėtojas pasakė, kad tęs mano metaforą su gyvūnais: „Liberalizmui rūpi visokie šunys [balsas iš auditorijos: „Ir kalės! Chichichichi”]: maži ir dideli, rudi ir juodi, vietiniai ir importiniai. O feminizmui rūpi tik kalės” (citatą patikslinsiu gavusi diskusijos įrašą).

     Kertinis argumentas buvo tas, kad feminizmas – tai ne NATO. Išnykus TSRS grėsmei, NATO persitvarkė ir surado naują prasmę, o feminizmas, išnykus formaliai nelygybei, nesugebėjo persitvarkyti ir toliau važiuoja sena vaga. Iš to kyla siekis visus dirbtinai sulyginti, panaudojant liberalizmo priešą valstybę. Kalbėtojas taip pat liepė auditorijai netikėti tuo, ką Jolanta pasakojo apie Kovo 8-osios kilmę. Ši šventė neva buvusi įvesta Lenino dekretu ir „prastumta” per Jungtines Tautas. Ir apskritai, tarp kritinio mąstymo ir kairės yra tik vienas bendrumas – raidė K. Tuo V. Mackevičius baigė savo pasisakymą. Gavęs klausimą apie valstybės apsaugą smurto šeimoje aukoms, jis pareiškė, kad „kai kurie žmonės mėgsta smurtinį seksą – tai juos jaudina. Liberalams smurtas rūpi tik tada, kai nėra abiejų pusių susitarimo.”

     Kaip galėdama stengiausi nenusileisti iki tokio lygio ir gerbti oponentą. Juk tai – geriausias pavyzdys, kaip žmogos socializuojamos, užauginamos tam tikroje aplinkoje, įgyja tam tikras pažiūra ir nuoširdžiai neįsivaizduoja, kuo šios pažiūros problematiškos. Tokių vyriškių esu sutikusi daugybę, o iš studijų TSPMI dar prisimenu, kaip ilgai reikėdavo įrodinėti, kad mano pažiūros turi teisę egzistuoti. Klausydamasi ir žvalgydamasi po auditoriją, kurioje dauguma, atrodo, buvo jaunesių už mane, galvojau, kad beveik bet kuri dalyvė (išskyrus tulpių ištroškusįjį ar savižudybių skaičiumi susirūpinusįjį) galėtų pakalbėti konstruktyviau už oponentą. Galbūt, galvojau, joms pačioms gėda klausyti tokios paniekos kitaip mąstančioms.

     Taigi, mūšis dėl ne iki galo ideologizuotų žmogų dar nebaigtas. Todėl, kai vėl gausiu progą pasisakyti, reikės kuo daugiau konstruktyvumo ir pagarbos. Reikia parodyti skirtumą. Tačiau viduje niršau, kaip lengvai, su juokeliais, privilegijuotosios klasės nariai įprato nurašyti kitų žmogų problemas ar net tragedijas. Tai bendros iškrypusios humoro kultūros dalis, kurios ekstremali apraiška – elitinio leidinio publikuota Stankero pastaba apie „neva nužudytus žydus” arba „Coffee Inn” per antismurto savaitę pakabintas smurtinis plakatas. Apie humoro socialinę prasmę jau rašė Nida Vasiliauskaitė, o kritiką privilegijuotosios klasės „aš galiu tai, ko tu negali?” galite pasiskaityti čia.

     Panieka kai kurias dalyves išmušė iš pusiausvyros, jos negalėjo susilaikyti nuo replikų, o tai savo ruožtu sunervino moderatores ir jos ėmėsi, kaip pradinės mokyklos mokytojos, visomis išgalėmis struktūruoti diskusiją ir stabdyti klausimų bei komentarų proveržius. Laimei, iš kai kurių jaunųjų liberalių lūpų pasigirdo ideologiniai, bet įdomūs ir verti dėmesio klausimai – kai kurios dalyvės tikrai atėjo kažko išmokti, o ne savo išankstinių nuostatų išsakyti. Vienintelis dalyvis, kuris gynė viešojo sektoriaus svarbą ardant istoriškai susiklosčiusią struktūrinę nelygybę, buvo konservatorius.

     feministes vs liberales2

     Jolanta ir kitos bandė apeliuoti į šiuolaikinę Europos liberalizmo tradiciją, bet LLJ pirmininkė pareiškė: „Mes ne socialliberalai, nesilygiuojame į Vakarų Europos liberalus, mes – klasikiniai libertarai.” Kai nuskambėjo klausimas, ar laisva žmoga – ta, kuri išsekusi dirba, negauna atlyginimo ir neturi niekam laiko, ar ta, kuri ginama įstatymų ir profsąjungų, dirba ir gauna teisėtą atlygį, turi laiko šeimai ir visuomeninei veiklai, moderatorė E. Markevičiūtė nukirto: „Laisvas tas, kas nesitiki nemokamų pietų.”

     Pasiprašiusi žodžio kaip diskusijos dalyvė, palinkėjau, kad šio jaunimo liberalizmas, kylantis iš senos, gražios humanistinės-emancipacinės tradicijos, netaptų privilegijuotosios klasės vaikų pasižaidimu ir pakrizenimu, atsiribojant nuo kitų žmogų skausmo. Nusprendžiau daugiau nebeužimti eterio ir truputį atsitolinusi antropologiškai stebėti, kas vyksta. Tam tikra prasme ir aš turiu privilegiją, kad sugebėjau užsiauginti storą odą.

     Kai grįžusi peržiūrėjau oponento profilį, kilo papildomų minčių. Pagalvojau, kad daugelis pažįstamų liberalių yra būtent iš jo kartos – tų, kurios mokyklą baigė pirmaisiais nepriklausomybės metais. Anaiptol nenuklystant į amžizmą, galbūt verta pasigilinti į sistemines ir struktūrines priežastis, formavusias šios, kaip kažkas įvardijo, „Užkalnio kartos” (gimusios maždaug 1970-1978 m.) tam tikros subkultūros pažiūras. Beje, pats Užkalnis FB įvardija savo pažiūras kaip „Reagan right-winger” – prisiminkite posakį „Thatcher nemėgstanti feministė įrodo, kad socializmas svarbiau už moteris”.

     Pažįstu nemažai žmogų, kurios mokyklą baigė dar TSRS, bet į universitetą ėjo jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tai ribinė karta, kuri paprastai dar moka rusiškai, bet jau moka ir angliškai. Ta karta, kurios žinių ir įgūdžių pasaulis tiesiog geidė. Šios žmogos padarė įspūdingas karjeras net be patirties, nes Europa ir JAV išplėtusios akis laukė, kol jaunieji Rytų Europos lyderiai pasakys, kas čia ką tik įvyko ir ko tikėtis. Tais laikais lietuvėms prestižiniai universitetai dar skirdavo stipendijas. Mokykla, kuri ir dabar yra labiau varžanti nei universitetas, šios kartos išsilavinusioms narėms tikriausiai asocijuojasi su TSRS priverstine lygiava ir neefektyvumu, kuris turi išnykti, įsigalėjus laisvės ideologijai. Tačiau būtent ta lygiava leido šiai kartai pažerti daugybę pavyzdžių, kaip kolūkiečių, kaimo mokytojų ar eilinių pramonės darbuotojų vaikai įgijo puikų išsilavinimą, saugiai įsitvirtino viduriniojoje klasėje ir kilo ne karjeros laiptais, o karjeros liftu. Liberalizmo ideologija joms yra praktika: pažiūrėkite, aš galiu, tai ir visi gali, reikia tik stengtis.

     Taip, jos to nusipelnė. Taip, jos to pasiekė pačios. Tačiau čia tinka graži vieno pažįstamo amerikiečio metafora apie beisbolo žaidimą: jei įmušei įvartį iš trečios bazės, tai vis dar įvartis, bet kažkam tenka bėgti nuo pirmosios… Tarp mano bendraamžių yra daug tokių, kurios su susižavėjimu žiūri į šią kartą ir semiasi įkvėpimo. Mes vis dar studijavome nemokamai, o vidurinėje mokykloje žiūrėti su ironija į „madingų panų” aroganciją, gavus užsieninių drapanų, buvo normalu. Mes irgi dar turėjome struktūrų, leidžiančių įmušti įvartį jei ne iš pirmos, tai bent iš antros bazės.

     Tačiau įdomu, kokias pažiūras ir idėjas susiformuos dabartinės studentės – reformos karta, kuri jau ėjo į daug skirtingesnio lygio mokyklas, kurios tėvai jau galbūt laikė siekiamybe leisti vaiką į elitinę mokyklą, kad nereikėtų nė matyti skurdžių? Kita vertus, tai karta, kuriai namas, mašina, du vaikai ir greita karjera tarsi neprivalomos, kuri priima ir tokį gyvenimo būdą, kaip šiuolaikinių švedžių ar vokiečių – galima ir pasavanoriauti, ir paeksperimentuoti, ir pasimokyti tiesiogiai nepritaikomų, bet tobulėti padedančių dalykų. Tai karta, kuri TSRS visiškai nebeprisimena ir bent kažkiek laisvesnė nuo jos traumų. Ji labiau idėjiškai poliarizuota, bet daugelis žiaurių, seksistinių, rasistinių ir kitokių ankstesnių kartų juokelių jai nebesuprantami. Čia ne tiek kartų, kiek struktūrinių sąlygų skirtumai. Yra įvairių pažiūrų tarp visų kartų, bet raiška gana skirtinga, kaip ir požiūris į oponentą.

     Šiaip ar taip, lengva būti libertaru, kai turi tam tikrą palaikymo struktūrą: gavai nemokamą ambicijas diegiantį mokslą, palankią ir palaikančią aplinką šeimoje, tinkamus pavyzdžius, bazinį gerovės lygį, fizinį ir psichologinį saugumą. Tada konkuruok žinių bei darbo rinkoje, kiek tik nori. Dar lengviau, kai nematai įsibaiminusių ar įbaugintų, kenčiančių, sumuštų, skurstančių žmogų, o jei matai, tau nereikia su jomis nuolat bendrauti, įsiklausyti. Lengva, jei turi draugių, kurios mano taip pat ir su kuriomis gali kartu augti. Lygiai taip pat lengva tikėti pasauliu be sienų, globaliu kaimu, nykstančiais barjerais, kai be paso keliauji po Šengeno erdvę ir linksminiesi su kitomis viduriniosios klasės jaunuolėmis iš įvairių šalių – tol, kol susipažįsti su filipiniete, tegalinčia pasidžiaugti, jei tą dieną migracijos tarnyba viešajame transporte patikrino tik kartą.

     Mąstančios libertarės pasakytų, kad skirtumai išlieka dėl to, kad per mažai, o ne per daug liberalizmo. Čia gali prasidėti diskusija – su liberalizmu, kuriam rūpi ne kales pašerti dešra, o jautriai reaguoti į visuomenės kontrastus ir siūlyti savo būdus, kaip pasiekti, kad liberalų mylima laisva konkurencija dėl darbų, išteklių ir žinių būtent tokia ir būtų – laisva.

     Pastaba: kodėl rašau moteriškąja gimine, paaiškinta čia.

     Daiva Repečkaitė

     http://www.daivarepeckaite.com

     2012 03 15