Gintautas Mažeikis. Vartojimo industrijų pavergtos Kalėdos
kontrkultūra

LINKSMU KALEDU BURZUJAIKai apsilankau Lietuvos akropoliuose, visokio vardo tariamuose prekybos miestuose, pasijuntu terorizuojamas, žeminamas lėkštos ir per garsiai skambančios muzikos, pigių kičinių ir pirkti skatinančių vaizdų, žvilgsnį terorizuojančių eglučių ir butaforinių senių šalčių, elnių, avių, falsifikuotos meilės, draugystės jausmo, parduotų šypsenų ir išreikalauto tariamo artumo.

 

Matau pervargusias ir jau mažai ką begirdinčias kasininkes, paklaikusias masinio pirkėjo akis, niekam nereikalingų pigių prekių krūvas – ir visas šis siaubas yra vadinamas Kalėdomis (nevadinu šventosiomis, to šiai vartojimo isterijai jau būtų per daug!).

 

Šiandienos mases gamina ne kariuomenė, kaip tai buvo vėlyvaisiais viduramžiais ar sovietmečiu, ne žemių grobimas, kaip tai vyko XVIII amžiuje Vakarų Europoje, ne fabrikai, kaip tai atsitiko XIX amžiuje, ne ideologiniai paradai, kaip tai vyko nacistinėje Vokietijoje, Sovietų Sąjungoje ir šiuolaikinėje Šiaurės Korėjoje. Šiandienos masių žmogų, kaip specifinį vartojimo ir gamybinių santykių subjektą, daugina spauda, televizija ir didieji prekybos centrai.

 

Tai, kad spauda pradeda reguliuoti masių dauginimą ir jų elgesį, XX a. 3-ajame dešimtmetyje aptiko didieji medijų kritikai E. Bernays, W. Lippmannas, W. Benjaminas ir kiti. Jau tada buvo apčiuoptas ryškus žiniasklaidos, didžiųjų švenčių, taip pat ir Kalėdų ryšys skatinant masių vartojimą jas veikiant didžiosioms industrijoms. Pasirodė, kad Kalėdos medijoms gali būti taip pat reikšmingos, kaip ir rinkimai: panašus reklamos ir manipuliacijos mastas, užsakymai, tik Kalėdos būna dažniau.

 

Vis dėlto tikrasis vartojimo industrijų ir medijų bendradarbiavimas prasidėjo paplitus televizijai ir didiesiems prekybos centrams bei esmingai pakitus didžiajai pramonei, pirmiausiai dėl techninės, technologinės, skaitmeninės revoliucijos. Nuo 7-ojo praeito amžiaus dešimtmečio mases vis daugiau veikė, kreipė, jų individą-subjektą formavo, gamybinius santykius vartojimo santykiais keitė su medijomis giliai susiję prekybos centrai. Būtent jie kūrė šiuolaikinį tuštybes perkantį, dovanojantį ir beveik tokia pat tuštuma virtusį žmogų.

 

Skirtingai nuo baudžiauninko, kuris, eidamas lažą, graudžiai apverkdavo savo dalią, bet retai kada drįsdavo prieš ją pakelti ranką, šiuolaikinis prekybos centrų ir žiniasklaidos baudžiauninkas yra prievartaujamas jaustis laimingu. XIX amžiaus kapitalistai tiesiogiai nusavindavo jo pagamintą pridėtinę vertę ir tada darbininkas (ir net smulkusis buržua) siekė sukilti prieš sistemą, valstybę, o šiandieninis tuštybių vartotojas yra pasirengęs sukilti, jei tik kas jam mažins galimybę tarnauti naujam viso uždarbio nusavintojui: didžiosioms vartojimo industrijoms, jų tinklams, jų į vieną visumą suaugusio kapitalo turėtojams. Baudžiauninkas tampa kvazirevoliucionieriumi reikalaudamas teisės apginti savo vergystę.

 

Pradžiai, norint sukurti Kalėdų vartotojo subjektą, Kalėdų vardu eksploatuojamą vartotoją, reikia jam nuolatos, kasdien priminti didžiosios šventės artėjimą, įtikinėti ir apklausti, ar jis jau nupirko dovanas savo artimiesiems, bei paskatinti pirkti jų dar daugiau. Garsinis kalėdinės muzikos teroras neleidžia praeiti nė vienam, kol jis neišgirs ir į jo pasąmonės galmes neįsibraus įsakymas pirkti ir vartoti. Tik neseniai kai kurių prekybos centrų profesinės sąjungos pradėjo kovoti už teisę jų darbuotojams nesiklausyti nuolatinės, pasikartojančios, garsu alinančios ir žmogaus orumą žeminančios kalėdinės muzikos, tačiau dar nekalba apie vaizdinį spaudimą ir apie pačią pirkimo bei šventimo prievartą.

 

Garsinė ir vaizdinė manipuliacija vyksta apeliuojant į tai, kas žmogui yra artimiausia, šilčiausia: į vaikus, artimuosius, bendradarbius, į meilė, draugystę. Meilės artimajam vardu reikalaujama: pirk, vartok, pirk... Paprastomis dienomis šis vartotojiškas diskursas, paverčiantis mus ištikimais jo subjektais, vengia pasirodyti atvira agresija, tačiau Kalėdų metu jis dominuoja ištisą mėnesį be jokių ceremonijų ar apsimetinėjimo.


JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Apklausa tęsiasi – kad neišsisuktų nė vienas, net pats kurčiausias ar akliausias, pats tamsiausias ir nenuovokiausias, kad visi būtų apklausti ir viešai įvertinti: ar jie yra pakankamai nuoširdūs, geri, ar jau išleido viską, ką turi? Ar jau viską pavertė šiukšlėmis? Juk viso to klaikaus engimo pabaigoje lieka tik nematomas pelnas ir šiukšlynas. Ar iš tuštybių žmogaus, savo gyvenimą aukojančio blizgančioms „kultūrinėms“ pakuotėms, gali atsirasti kas nors kita, jei ne šiukšlynas, sąvartynas?

 

Tokius vartojimo santykius galima laikyti paslėpta eksploatacija. Juk viso šito vartojimo tikslas yra anaiptol ne artimieji, o didžiųjų korporacijų pelnas ir tuštybės reprodukcija. Pirkdami mes dirbame: eikvojame daugybę laiko milžiniškose eilėse, įsigydami visokiausius niekus ir nuolat įtikinėjami, kad mūsų tėveliams ir vaikučiams, broliukams ir sesutėms labiausiai reikia šitų kiniškų šuniukų, lėlių, tualetinio vandens, kojinių, kremų, sūrio, vyno, saldainių...

 

Perprodukcijos visuomenė laikosi tik tokių didžiųjų išpardavimų dėka, o jų apogėjus yra Kalėdos – ne tik nieko bendra su krikščionybe neturintis laikas, bet ir Bažnyčios dažnai palaikomas. Tačiau hierarchai nepastebi, kad ta dešimtoji pelno dalis, kurią anksčiau tikintieji atnešdavo kunigui, šiandien su kaupu sunešama į Akropolį nematomam industriniam Belzebubui.

 

Kai kurie žmonės, kurie nėra krikščionys, gali kiek lengviau išvengti šios mases disciplinuojančios, indoktrinuojančios, manipuliuojančios prievartos, tačiau tokiu atveju daugelis jų atsiduria diskriminuojamųjų tarpe pabrėžiant, kad tai ne jų šventė: ne žydų, ne musulmonų, ne konfucionistų, ne šintoistų ...

 

Gal tokius šarvus susikuria baltų tikėjimo bendruomenės, kurios gana akylai (tikiuosi) vengia gruodžio mėnesį lankytis prekybos centruose, retai įsijungia bendruosius televizijos kanalus ir nesilanko Kalėdų industrinio viruso pažeistose internetinių pardavimų svetainėse, o organizuoja, pavyzdžiui, savą blukio vilkimą Saulės keliu? Nenoriu ir negaliu sveikinti Jūsų dalyvaujant šiame savanorių laže, tačiau linkiu Jums prabusti nuo šios tariamai džiaugsmingos tuštybės. Gal tada pirmą kartą turėsite Šv. Kalėdas.

 

2011 12 15


 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti