Partizaninė filologija (2). Dainuojanti revoliucija – tai buržujų revoliucija
kontrkultūra

kauspedas-burzujus     Praėjusios Vasario 16-osios proga pasirodė režisierės Giedrės Žičkytės dokumentinis filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją”. Patriotiškai nusiteikę ir šventiškai pasipuošę žiūrovai sugužėjo į filmo premjerą, dar kartą kviečiami pasididžiuoti neva atkovota laisve, valstybės nepriklausomybe ir per muzikinę prizmę nostalgiškai prisiminti romantiškas kovas dėl laisvės.

 

     Filmas apie legendinę grupę „Antis“, devintajame dešimtmetyje organizuotus „Roko maršus“. Filme svarbi figūra tuo metu ypač populiarus muzikantas (ir Sąjūdžio veikėjas) Algirdas Kaušpėdas, laikomas kone Atgimimo revoliucijos pranašu, taip pat ypač svarbi vieta minimai revoliucijai suteikiama lietuviškai roko muzikai.

 

     Bet, nekalbėdama apie tuometinį „Anties“ kūrybos turinį ar originalumą, norėčiau pažiūrėti, ar toks nostalgiškai pagarbus požiūris į įvykius ir į jų veikėjus, kaip rodoma filme ir girdima viešojoje erdvėje, šiandien nėra tik kvailas įprotis, ir ką jie sako mums šiandien.

    

     2007 metais, po septyniolikos metų pertraukos, „Antis“ išleido naują albumą. Ten yra įdomi daina, pavadinta „Buržujus“. Apie ją norėčiau daugiau pakalbėti, nes ji galimai atskleidžia netikėtą prasmę ir kalba apie grupės „Antis“ reikšmę šiandien. Daina iš pirmo žvilgsnio atrodo ironiška, dviprasmiška. Tačiau paklausius atidžiau, galima tuo smarkiai suabejoti. Dainos teksto pirmieji posmai:

    

     Varau per Afriką off-road'iniais keliais,
     Lengvai pakalęs ir miklus kaip bulius,
     Skubu medžioti zebrų su drambliais.

     Ir pagaliau, ir pagaliau aš gyvenu kaip Vakarų buržujus,
     Skrendu į tolimas egzotiškas salas,
     Guliu po palme, o aplink gražuolės zuja,
     Vaišina austrėm ir šampano į valias.

     Ir pagaliau, ir pagaliau aš gyvenu kaip Vakarų buržujus,
     Gurkšnoju viskį, neškit picą į namus!
     Virš stalo kabo krištolinis abažūras,
     Juodi rotveileriai bėgioja apie mus.

     Dainoje džiaugiamasi, kad štai pagaliau galima gyventi kaip gyvena Vakarų buržujai – egzotiškų šalių kurortai su šokančiomis aplink merginomis, prabangos atributai (krištolinis abažūras, lakstantys rotveileriai), pica, keliaujanti tiesiai į namus ir t. t.. Štai – pagaliau – tas gyvenimas, apie kurį taip ilgai svajota. Sovietmečiu eilėraščio kalbantysis negalėjo būti buržujumi, kaip apdainuota, o štai dabar – pagaliau – po kovų jis turi laisvę gyventi prabangiai, „buržujiškai“.

 

     Gana šokiruojančiai atskleistas tikrasis ir ciniškas dalies prasisukusių Dainuiojančios revoliucijos kovotojų tikslas ir kovų rezultatas – išsipildęs miesčionių, išsiilgusių daiktų ir prabangos, troškimas turėti visa tai, kas buvo deficitas, kas buvo nepasiekiama jiems, eiliniams piliečiams. Juk čia stulbinamai puikus šaltinis, demaskuojantis Atgimimo revoliuciją ir kalbantis apie tikruosius jos pasiekimus. Kartu, dengiantis tariama ironija, išreiškiama didžiulė nepagarba tos revoliucijos dalyviams ir aukoms.

 

     Dainoje su pasididžiavimu rodomas dešimtojo dešimtmečio organizuotos mafijos laikų „naujojo lietuvio“ paveikslas arba dabartinių laikų oligarcho ar gerą karjerą padariusio politiko (o tai susiję) paveikslas. Tai juk vagies, plėšiko portretas. Ir pateiktas su paika miesčionio puikybe, net be jokios kriminalinės romantikos. Žinoma, romantiškai kalbėti galima apie kriminalą, kuris visada už įstatymo ribos, o čia juk kaip tik džiaugiamasi situacija, kad galima plėšti legaliai. Dainoje vienintelė vertybė – prabangių daiktų ir statuso turėjimas. Būti buržujumi eilėraščio kalbančiakam atrodo labai prasminga ir šaunu.

 

     Dainos subjektui, rodos, įvykusi fiksacija ir jis viską matuoja dar sovietmečio masteliais – tada ideologija buržujų nemėgo, nepaisant to, kadldininkai tokie buvo, o dauguma gyventojų troško to, apie ką dainuojama – tai liudija buržujaus-miesčionio mentalitetą. Juk aristokratiško mąstymo žmogus taip paikai nekalbės apie prabangą kaip kalbama dainoje – net pasiekus tai, kas pasiekta dažniausiai tampa neįdomu. Toks neva ironiškas skelbimasis tik rodo gašlų begėėdiškai miesčionišką mentalitetą, kurio net nemanoma delikačiai nuslėpti. Gal todėl, kad yra panašūs, klausytojai per atgimusios „Anties“ koncertus džiaugsmingai šoka, turbūt drauge svajodami apie tai, ką patys revoliucijos žiburiai jau pasiekė, užuot nuovokiai nušvilpę tokius roko muzikantus nuo scenos.

 

    

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

     Kitas dalykas – juk bet koks rokas iš prigimties yra antiburžuazinis, antimiesčioniškas, estetika ir tekstais išmušantis iš vėžių patogių miesčioniškų vertybių atstovus. Juokingas to pavyzdys – grupės „Twisted Sister“ daina „I wana rock“, kur rodomas tėvas kaip miesčionis ir sūnus, noritis groti roką, kuris priešinasi primetamoms vertybėms. Arba analogiškai mokinys priešinasi mokyklos mokytojui.

 

     Rokas – iš prigimties pasipriešinimas daugumos gyvenimo būdui: neįprasti miesčioniui apdarai, makiažas, šukuosenos, kas be ko, svaigalai. Turbūt kiekvienas roko mėgėjas ar mėhžgėja šimtą kartų yra išgirdęs (-usi), kad klausosi triukšmo. Aišku, dabar ta estetika, inkorporuota sistemos, tapo norma, ji reiškia kitus dalykus nei iš pradžių. Maištas, kaip žinia, tapo puikia preke. Bet „Antis“ grodama dainą „Buržujus“ net nesuvokia antiburžuazinio maišto kaip prekės vertės – čia reiškiamos absoliučiai priešingos idėjos... Neva tai ironija ar saviironija.

 

     Nors įprasta, kad „Anties“ tekstai nerimti, tačiau ši daina ne iš tokių. Tai įrodo paskutinės dainos eilutės. Pateikiu paskutinį posmą:

 

     Ir pagaliau, ir pagaliau aš gyvenu kaip Vakarų buržujus,
     Perku – parduodu nekilnojamus turtus.
     Kas vakar buvo litais – šiandien eurais. 
     Dėkoju Landsbergiui, tebūna jam dangus!

 

     Ar toks aistringas Sąjūdžio veikėjas kaip A. Kaušpėdas galėtų išdrįsti pasakyti negerą žodį ar – ypač – ironizuoti didžiai gerbiamą Profesorių? Nė už ką! Jis kaip tik tiesiogine prasme dėkoja Profesoriui, kad padėjo jo svajonei tapti tikrove. Čia nėra jokios dviprasmybės. Neįmanoma, kad žmogus, buvęs nepriklausomybės kovų dalyvis, galėtų ironizuoi iš pačios svarbiausios to meto figūros – naujojo tautos patriarcho. Tai būtų skandalas.

 

     Štai ir atsakymas, kad daina yra absoliučiai nedviprasmiška, nors skamba neva ironiškai, taigi tipažu bei gyvenimo būdu, kuris apdainuojamas, nuoširdžiai didžiuojamasi, nepaisant iš pirmo žvilgsnio kylančiam lengvos ironijos ar saviiironijos įspūdžiui. Tekstas, rodos, yra pats tikriausias Dainuojančios revoliucijos dainiaus A. Kušpėdo dabartinio gyvenimo manifestas.

 

     Filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ pačioje pabaigoje A. Kaušpėdas vaikštinėdamas savo ištaigingų apartamentų prieeigose, bando prisiminti, kiek jam kainavo tvenkinį puošianti skulptūra – 500 ar 800 eurų. Matyt, ir filmo režisierė bando pašiepti po nepriklausomybės prtaturtėjusį patį revoliucijos dainių ir kameros šviesoje nušviesti, kad viskas, apie ką dainuojama nesenoje dainoje „Buržujus“, tiesa – mentalitetas miesčionškas, pabrėžtinai giriamasi turtais, neva ir saviiironiškai.

 

     Ir jei vykstant „Roko maršams“ dar, matyt, buvo galima įsivaizduoti romantiškesnius revoliucijos baigties scenarijus, daina „Buržujus“ pastato į savo vietas, kaip ir dera dainai, įprasmina. Ji visiškai paneigia „Roko maršų“ revoliucinę romantiką, atskleidžia tik neabejotiną nepriklausomybės naudą buržujams. Kitaip tariant, revoliucija buvo „žaista“ vien tam, kad būtų panaudota tam tikrų apsukruolių buržujiškų svajonių išsipildymui. Kitais, naiviaisiais, pasinaudota kaip priedanga. Buržujų revoliucija įvyko.

 

     ***

 

     Praėjusią kovo 11-ąją vadinamojoje alternatyviojoje neonaciams eisenoje „Švęsime laisvę“, kuri buvo pabrėžtinai apolitiška ir jos dalyviai visai nepozicionavo savęs kaip antipodo neonacių rengiamoms eitynėms, dalyvavo ir A. Kaušpėdas. Be kitų šūkių jis skandavo: „Tegyvuoja Lietuvos valdžia, pati valdiškiausia valdžia pasaulyje!“ Tai vėl atseit nieko nereiškiantis kalambūras – „valdiškiausia valdžia“. Tačiau čia galima matyti tik nepaslėptą nuogą konformizmą, esamos sistemos palaikytojo poziciją, valdžios kaip struktūros, garantuojančios esamą tvarką ir esamą A. Kaušpėdo buržujiško gyvenimo būvį, palaikymą. Besikartojantis garbinamos valdžios motyvas galutinai atmuša mintis apie dainos „Buržujus“ nerimtumą.

    

     Aira Leonidovna

     2012 06 02