Kasparas Pocius: „Tapatybė žmogui nėra reikalinga“
kontrkultūra

 tapatybe     – Kaip save apibūdintum prisistatydamas žmonėms, kurie tavęs nepažįsta?

      – Prieš kokius trejus metus, be jokios abejonės, būčiau sakęs, kad esu socialinis aktyvistas, o dabar man ši etiketė skamba juokingai. Manau, kad nenorėčiau būti laikomas socialiniu aktyvistu – bent jau ne tokiu, koks ilgainiui tampa dar viena profesija (toks aktyvizmas dabar kritikuojamas visame pasaulyje). Tiesiog esu Kasparas.

 

     Daug ką veikiu, daug kuo užsiimu. Šiuo metu turbūt daugiausiai dėmesio skiriu filosofijai. Rašau disertaciją apie šiuolaikinę politiką, filosofiją ir socialinius judėjimus. Aš manau, kad tapatybė žmogui yra nereikalingas dalykas. Nes žmogų apibrėžia ne socialinis statusas, ne tai, kuo tu užsiimi kasdienybėje. Tie, kas mano, kad socialinis statusas vis dar yra reikšmingas, gali save apibrėžti XX a. terminais – ponas gydytojas, ponas inžinierius, draugas kunigas ir t. t. Bet manau, kad nuolatinė rizika netekti darbo ir nežinomybė dėl ateities neleidžia žmonėms išlaikyti vienos tapatybės.

     Galiausiai, kaip sako Deleuze’as, mes nebežinome, kokiai institucijai dabar priklausome – šiandieniniam kalėjimui (savo darbovietei) ar vakarykščiam (mokyklai ar universitetui). O viskas nuolat kinta, todėl, jei primygtinai norima apsibrėžti, žymiai lengviau tai daryti pasitelkiant situaciją: atsitinka, kad tu patenki drauge su kitais žmonėmis į tam tikras situacijas ir jose kuri tai, ką šiuolaikiniai filosofai vadina paskirybėmis (singularities). Šiuolaikinė civilizacija su paskirybe susitvarko daug sunkiau negu su tapatybe, nes paskirybė nepripažįsta jokio normalumo. Joje nelieka nieko, ko iš tavęs reikalauja statusas – ir dėl to atsiveria tam tikrų naujų galimybių veikti.

     – Kalbant apie pačią tapatybės steigtį ir paties individo požiūrį į save ir aplinkinių požiūrį yra labai daug kintamųjų. Ar tu nemanai, kad paskirybė atsiranda tik tada, kai nuleidžiamos rankos sugaudyti žmogaus protu visus tuos kintančius vektorius? Ar nemanai, kad ši situacija atsiranda pripažįstant žmogaus proto ribotumą aprėpti tiek daug kintamųjų ir pamatyti bei išlaikyti juos vienu metu nesubendravardiklinant?

     – Iš tiesų, tapatybė yra gana uždaras dalykas. Galima kalbėti apie XX a. filosofijoje įsigalėjusią subjekto kritiką. Jau Lacanas kalbėjo apie tai, kad subjektą galima kažkokiu būdu įsteigti ir kad jis būtinai užima tam tikrą vietą istorijoje, konkretų tašką. XX a. pab. filosofai, tokie kaip Foucault, Deleuze’as ir kt., pamato, kad šis subjektas yra konstruojamas dirbtinai. Mūsų visos savybės tam tikru būdu yra apdailinamos taip, kad mūsų visame gyvenime neliktų pavojingų kampų. Tapatybė ir tas normalus subjektas yra suformuojami ne tik iš to, kad mums priskiriamos tam tikros savybės, bet ir iš to, kad mes atskiriami nuo tam tikrų galių, kurios veikia anapus subjekto ribų. Kai Deleuze’as su Guattari kalba apie geismo mašinas, kai Foucault kalba apie daugialypumą, jie apibūdina tas galimybes, tuos balsus žmogaus viduje, kurie šiaip yra nuslopinti, kad būtų įsteigta dirbtinė tapatybė.

     – Mūsų pokalbio pradžioje daug dėmesio skyrėme tapatybės klausimui. O ką galėtum pasakyti apie Lietuvoje pastaruoju metu dažnai nuskambantį tautinės tapatybės klausimą ir poreikį dažnai gana radikaliais bei dirbtiniais būdais steigti tautinę tapatybę? Ar tu čia taip pat įžiūri santykį su geismo mašinomis?

     – Kaip mes žinome, Freudas ir klasikinė psichoanalizė kalba apie erosą ir tanatą, gyvenimo geismą ir jo priešpriešą, mirties instinktą. Tautinė tapatybė traukiasi, o traukdamasi tampa vis reakcingesnė, vis piktesnė. Tai negatyvus požiūris į tai, kad geismo mašinų kuriama energija yra begalinė. Geismo mašinų kuriama energija leidžia save išreikšti pačioms įvairiausioms kūrybinėms jėgoms.

     – Paminėjai kūrybiškumą. Kiek tave pažįstu, man atrodo, kad kūrybiškumas tau asmeniškai yra labai didelę vertę turintis gyvenimo, bet kokios gyvenimiškos veiklos komponentas. Pats esi kūrybingas tiek socialinėse, tiek akademinėse, tiek meninėse erdvėse. Kaip manai, ar kūrybiškumas yra būtinas kiekvieno žmogaus pilnatvės siekimo komponentas, ar tai išskirtinai menininkų veiklai būdinga savybė?

     – Apskritai nemanau, kad kūrybiškumas yra kažkokiai žmonių grupei būdinga veikla, kurią galima nusavinti iš kitų ir paversti tam tikru savo ideologiniu buvimo būdu.

     – Ar nemanai, kad iš dalies tai yra stengiamasi daryti?

     – Taip, tikrai yra profesionalizmo kultas. Ieškoma skirtumų tarp tų, kurie kuria meną, ir tų, kurie jo nekuria, o kartais ir tarp pačių kūrėjų. Kai kūryba nėra klasifikuojama į meno kūrybą, daiktų kūrybą (meistravimą) ar pan., tada nėra jokios ekonominės naudos. Menas kaip gyvenimiška kūryba neduoda naudos. Užtai man labai patinka tie, kurie rengia meno streiką ir atsisako būti meno profesionalais. Ir aš pats manau, kad tų, kurie kuria meną, ir tų, kurie jo nekuria, atskyrimas yra kuriamas kapitalizmo. Tai taip pat gera priemonė propagandai skleisti. Profesio-nalūs menininkai yra tam tikra klasė, jie yra atskiriami nuo kitų menininkų, nuo visuomenės ir įtikinami, kad štai jie yra profesionalai, o visi kiti yra niekas. Tai taip pat puikus būdas menininkams įdiegti tam tikras ideologines taisykles ir mąstymo klišes.

     – Galbūt tai yra susiję su pačių menininkų poreikiu organizuoti savo tapatybę aplink tai, kas įvardinama kaip buvimas menininku? Tačiau visa tai veikiausiai nesibaigia tik šia profesionalų grupe, šie procesai gali daryti ir daro įtaką ir likusiai visuomenės daliai… Ši simuliakriška įtaka gali pasireikšti kūrybiškumo priskyrimu tam tikrai grupei – menininkams, taip šios savybės galimybę atimant iš likusios visuomenės dalies. Visa tai prisideda prie to, kad likusiai visuomenės daliai niekas nebetrukdo savo būvį tapatinti su „konvejerine būtimi“, kurioje nėra vietos betiksliam arba savitiksliam kūrybiškumui, kurioje kūrybiškumas visai nuslopinamas arba įkinkomas į gamybinį jungą. Taip chirurgiškai pašalinus kūrybiškumą, pašalinamas ir intensyvus, geismingas santykis su gyvenimu bei ištrinama pozityvaus chaoso galimybė.

     – Menininkas arba kūrėjas yra tas, kuris sugeba prieiti tam tikrą ribą ir ją peržengti, likti kuo toliau isteblišmento, normalaus sociumo, nors jis nėra (arba vis dar nėra) pripažintas. Kerouaco kūrybos ilgai neleido spausdinti JAV cenzūra, tokiu pat keliu ėjo Burroughsas, Henry Milleris ir daugybė kitų menininkų. Ir visgi jie kažkam rašė. Manau, kad labai svarbu mene yra rašyti ne sau, o tam tikrai realiai arba įsivaizduojamai grupei žmonių.

     – Nemanai, kad šis adresato išgalvojimas atveria galimybę atsirasti naujai grupei, kuri iš pradžių egzistavo tik menininko vaizduotėje?

     – Taip, apie tai rašo ir Deleuze’as, aptardamas Kafkos apsakymus, kuriuose pilna visokiausių gyvūnų: šakalų, pelių, šunų ir t. t. Deleuze’as teigia, kad Kafka rašo ne apie juos, bet jis rašo tai terpei. Tai ir yra tapsmas mažuoju, kada tu nesieki patekti į kokį elitą ar olimpą, bet stengiesi atrasti ateities kristalus, kuriems padedi išsiskleisti, ateities pumpurus, kuriuos laistai savo ašaromis, alkoholiu ar dar kokiais nors syvais. Ir tai iš tiesų atveria kelią naujoms grupėms. Tarkim, Burroughsas ir Ginsbergas savo tekstais padėjo kilti hipių judėjimui. Jie savo pavyzdžiu lėmė to viso judėjimo atsiradimą.

     – Daugelis tavo iki šiol paminėtų „skandalingųjų“ rašytojų kitados pažeidinėjo tam tikras nusistovėjusias normas. Kaip manai, ar dabar įmanoma parašyti kūrinį, kuris būtų skandalingas ir atvertų galimybes kitybei?

     – Aš nemanau, Aušra, kad tų normų nebėra. Normos yra kaip tie šiuolaikiniai įstatymai. Jie yra sukuriami tam tikrose situacijose. Ir manau, kad tas autorius, kuris šiauštųsi ir sugebėtų perteikti kažką tokio, ko negalėtų daryti normalizacijos mašina, kas būtų atliepta jo vidinio balso, galėtų sukelti skandalą. Bet apskritai tas nuolatinis noras sukurti kažką naujo kartais galėtų būti atidėtas į šalį. Galbūt kartais vertingiau būtų pažvelgti į tai, kas jau yra sukurta.

     – Bet tai ir yra daroma. Kartais atrodo, kad mūsų kultūrinis „dabar“ yra tiesiog smelkte persmelktas neišsipildymo jausmo, adresuoto praeičiai. Kūrybinėje paradigmoje šaknis leidžia ir lapoja atsigręžimo medis, brandinantis nostalgijos vaisius…

     – Taip. Ir kai atsigręžiama, kartais atrodo, kad ieškoma terapinių priemonių nuo dabarties. Tokie autoriai kaip Ballardas ir kt., kurie mėgina ne nusigręžti nuo dabarties, o ją suaktyvinti iki maksimumo, pabrėžti jos svorį ir žiaurumą, tam tikra prasme pasėja nerimo dėl dabarties sėklas. O bandymas žvalgytis į praeitį atlieka anestetikų funkciją.

     – Bet Ballardas juk žvalgosi į praeitį ir tai būtų galima susieti su tam tikru jo paties psichoanalizės atlikimu. Ypač tai galime pajausti skaitydami jo biografinių faktų prisodrintą romaną „Saulės imperija“.

     – Taip, bet „Avarijoje“ arba „Baisybių muziejuje“ iš tiesų konstruojama ribinė dabartis. Kita vertus, galima eiti ne tik tokiu keliu. Galima iš naujo pradėti skaityti senuosius puikiuosius Millerius ir Ginsbergus bei galvoti apie kontrkultūros sėklas.

     – Bet ar tu nemanai, kad kontrkultūra šiuo laiku jau liovėsi buvusi kontrkultūra ir tapo klasika?

     – Žinoma, ji visada tampa klasika. Kita vertus, esama negyvos klasikos, o kontrkultūrą galime laikyti gyva klasika, ta, kuri vis dar gali kažką išjudinti, ta, kuri vis dar kažką reiškia. Leidyklos „Kitos knygos“ leidžiama literatūra puikiai atspindi norą grįžti į… ateitį! Iš tikrųjų mūsų kartą turbūt neišvengiamai paveikė pašėlęs Bukowskio, Millerio arba Ginsbergo aprašytas pasaulis, jų geismas kurti kažką naujo, matyti šį pasaulį kitaip.

     – Ką manai apie tai, kad žmonės vis mažiau darosi jautrūs pasitelkiamoms kūrybinėms priemonėms, įvaizdžiams, temoms? Juk seniau buvo gana lengva viena teksto eilute šokiruoti skaitytoją, šiuo metu tai jau anaiptol nėra taip paprasta. Ar tai tam tikra prasme nepriartina kūrybinio teksto skaitytojo prie narkomano sampratos – to, kuriam reikia vis didesnės ir stipresnės įspūdžio dozės, kitaip jis jau nieko nebejaučia? Ar tai reiškia, kad mes turime mažiau lakią vaizduotę nei praeities skaitytojai?

     – Visai gali būti, kad mūsų vaizduotė tapo mažiau laki, to ženklų galime rasti visur, pradedant kalbos suprastėjimu – XX a. pab., palyginti su XIX a. pab. Kita vertus, randame ir tam tikrą instinktų išvešėjimą. Iš tiesų galime kalbėti apie tai, kad vadinamasis grynasis menas, koks buvo pažįstamas anksčiau, buvo tiesiog nužudytas.

     – Bet tu nesi vienas iš tų, kurie gedėtų prie karsto?

     – Ne, nesu. Aš manau, kad literatūra, tokia, kokia ji yra dabar (pradedant 1950 m.), grįžta į geismo mašinos paradigmą. Intelektas nebėra kultūrą diktuojanti paradigma. Geismas yra daugiau negu intelektas. Geismas kuria tiesioginį santykį tarp žmogaus ir žmogaus, tarp žmonių ir daiktų, tarp gamtos ir mašinų. Ir tai yra tam tikro išprievartavimo, kurį kultūra patyrė naujaisiais amžiais po Kanto, reabilitacija. Intelekto ir afektų, emocijų atskirtis, įsigalėjusi pokantinėje filosofijoje, dabar tampa absurdiška. Kai galvojame apie Ginsbergą, Ballardą arba Burroughsą, suprantame, kad jie parodo pasaulį tokį, koks jis ir yra. Kovos, beprotybės pasaulį, pasaulį, kuriame nėra nei objekto, nei subjekto, o yra tik čia ir dabar, yra įvairios tarpusavyje besikaunančios jėgos, yra nuolatinė pirmapradžio karo būsena. Čia viską galima pakeisti ir viskam yra jėgų.

     – Kaip minėtosios kova ir beprotybė atsispindi tavo doktorantūros tyrimuose?

     – Man atrodo, kad geismas ir šizoanalizė, kurią plėtojo Deleuze’as ir Guattari, yra labai puikus būdas aiškinti tai, kaip įmanomas politiškumas. Politika yra tai, kaip žmonės elgiasi viešojoje erdvėje ir vienas su kitu, jų emociniai santykiai, o ne vien santykiai tarp atskirų visuomenės grupių. Santykiai, kaip teigia italų filosofas Franco Berardi, gali kurti geismo bendruomenes. Jas kuria tie, kurie vienas kitą pažįsta iš tikrųjų, o nesprendžia apie kitus pagal tapatybes, pavaldumą ar kilmę. Tokioje bendruomenėje yra svarbu, ką tu jauti kitam. Ir geismas yra tokių grupių dinamikos procesas. Jeigu nėra geismo, mažoji politika tampa neįmanoma. Kai žmonės tarpusavyje nesikalba, nieko nejaučia vieni kitiems, nemąsto vieni apie kitus, jie tampa kitų žmonių išnaudotojais. Be gebėjimo pažinti vienam kitą, be tam tikro erotinio santykio neįmanomas politiškumo kūrimas. Antraip galima būti minia ir mase, bet negalima būti – tapti paskirybėmis, negalima kalbėtis patiems, o tik klausytis – tokia minia gali būti pavadinta fašistine.

     Mano tyrimų sritis šiuo metu yra mažoji politika šiuolaikinės politinės filosofijos kontekste. Savo darbe pereinu nuo teorinės dalies prie praktinės, tačiau šis perėjimas nėra toks sklandus, nes bet koks praktinis veiksmas yra neatsiejamas nuo teorinio proveržio. Praktinėje dalyje nagrinėju konkrečius pavyzdžius. Šią vasarą stažuodamasis Mančesterio universitete rašiau apie Londone veikiančias grupes ir pats su jomis bendravau. Klausinėjau ne tik to, ką jie planuoja ar ką veikia, bet ir bandžiau paliesti gilesnį kontekstą, kurio svarbia dalimi laikau jų pačių asmeninius santykius grupės viduje. Gyvenimas grupės viduje yra neatsiejamas nuo dalyvavimo kitose grupėse. Iš čia ir kyla visa šiuolaikinių judėjimų įtampa.

     Mažoji politika vis labiau neatsiejama nuo tam tikrų reakcingų tendencijų, nuo iš šalies ateinančio noro sunaikinti geismo mašinas ir sukurti tam tikras lakaniškas stokas – nacionalizmo, religinio fundamentalizmo. Dažnai užmirštama ir tai, kad projektams, kurie gimsta tokioje radikalioje terpėje, nuolatos trukdo socialinių judėjimų santykis su Imperija, su globalinėmis galios institucijomis, konstruojamomis iš viršaus. Kol kas apie tai kalbama pernelyg mažai. Mes dažnai nejaučiame skirtumo tarp savo siekių ir tų tapatybių, kurias mums nori priskirti, primesti „aukštesnės jėgos“. Pvz., ta pati LGBT dažnai radikaliomis priemonėmis siekia pragmatinių, pačios Imperijos viduje išsitenkančių tikslų. Manau, kad jei mes patys norime konstruoti socialinius judėjimus, kurie galėtų judėti geismo mašinų ritmu, tai turime užkirsti kelią bet kokiems bandymams daryti mus normalius – nes geismo mašina prasiveržia tiek anapus tradicinio sociumo, tiek anapus kapitalizmo.

     – Ačiū už pokalbį. Ką pabaigoje norėtum pridurti „Agoros“ praeiviams?

     – Norėčiau jiems palinkėti nenuleisti rankų ir nuolatos kasdienybėje kurti situacijas, kurios juos išlaisvintų, išlaisvintų jų kūrybines jėgas ir paskirybes.

     Kalbėjosi Aušra Kaziliūnaitė / Šiaurės Atėnai, 2013 m. spalis

    

     kasparas 2

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti