Darius Pocevičius. V. Krėvės bėdos po 75 metų
istorija

Kreve Patarles ir priezodziai        Prof. V. Krėvė Mickevičius. Patarlės ir priežodžiai. Humanitarinių mokslų fakulteto Tautosakos komisijos leidinys. Kaunas, 1934.

 

Tautosakos draudimo fenomenas

 

1935-ųjų pradžioje mūsų šalyje buvo nutikęs neregėtas dalykas. Tautą mylinčio Tautos vado cenzoriai ėmė ir uždraudė paprastų tautiečių dažnai tariamus žodžius, surašytus popieriuje.

 

Kauno komendantas išleido nutarimą, kuriuo buvo konfiskuotas VDU Tautosakos komisijos išleistas ir V. Krėvės redaguotas „Patarlių ir priežodžių“ pirmasis tomas. Iš 560 puslapių pats profesorius buvo parašęs tik du puslapėlius – trumpą įžangą savo titaniškam darbui, kurį pradėjo dar 1906-aisiais. Visi likusieji buvo užpildyti sodriais ir vaizdingais bevardžių Lietuvos sodiečių ir miestiečių posakiais bei priežodžiais.

 

Štai ši autentiška tautosaka ir neįtiko valdžiai, negalėjusiai susitaikyti su faktu, kad jos mylima tauta taip nešvankiai keikiasi ir burnoja. Jau antrasis puslapis mus pasitinka visu „antrosios pusės” poetikos gražumu: „Abu broleliu į vieną myža duobelę”, „Abudu viena subine šiko.” Penktajame puslapyje aptinkame mūsuose dažnai pasitaikančio veiksmo įvardijimą: „Abu mergą pisom, vienas bėdą tempk”, o visai netrukus – ir abi šio veiksmo puses: „Adata pyzdos neužkimši” ir „Apsigavo kaip merga, bybio paragavus.”

 

Profesoriui išleidus knygą, o komendantui – ją uždraudžiantį nutarimą, smetonmečio kultūrinėje ir nelabai kultūrinėje spaudoje kilo nemenkas skandalas. „Lietuvos aidas” ėmėsi skaičiuoti „nepadorias” patarles ir „pornografiškus” priežodžius. Suskaičiavo jų daugiau nei 300 ir paskelbė nuosprendį: „Čia daugiausia surinkti tokie tautosakos „perlai”, kurie dabar kaimo pusbernių tebekuriami.” O „Vairas” pradėjo isteriškai klykti: „Čia padarytas nusižengimas prieš visą mūsų tautą!“

 

Pasirodė ir mokslinės kritikos straipsnių: „Pasigendam mokslinės dokumentacijos: neaišku, kurie dalykai yra Krėvės, kurie liaudies, kas kaimo ir kas inteligentų sukurta, kurie seni, kurie nauji. Primityviškas alfabetinis priežodžių sutvarkymas čia irgi nedera. Su leidiniu pasiskubinta, rinkinys neparuoštas pagal šių dienų mokslo reikalavimus. Tai tik medžiaga sandėliams” („Lietuvos aidas”, 1935 m. sausio 16 d.). Į juos buvo atsakyta aritmetiniais V. Krėvę palaikančių šalininkų argumentais: „Šiame patarlių tome 0,5 procento yra erotikos patarlių, kur visas nepadorumas yra tik toks, jog kai kurie daiktai (penis, testes, scrotum, vulva, pudenda) pavadinti lietuviškais vardais. Mano giliu įsitikinimu, tuos daiktus vadindami lotyniškais ar graikiškais vardais ištvirkimo nesumažinsim, o vadindami juos lietuviškais vardais, ištvirkimo nepadidinsim” (J. Baldauskas, „Kultūra”, 1935 m., Nr. 1).

 

Iš knygynų surinkti egzemplioriai po kurio laiko vis dėlto buvo grąžinti universitetui. Universiteto senatui buvo „palikta” teisė nustatyti, kaip šį leidinį toliau platinti. VDU senatas, spaudžiamas valdžios, nutarė, kad knygą bus galima įsigyti tik su specialios universiteto komisijos leidimu, o perkant joje bus įrašoma pirkėjo pavardė. Senatas nustatė ir antrojo tomo leidybos tvarką – „tam tikros jo vietos” turėjo būti išleistos atskiru priedu. Tačiau rietenos prasidėjo ne tik spaudos puslapiuose, bet ir pačioje VDU Tautosakos komisijoje – V. Krėvė ne juokais susipyko su komisijos nariu J. Baliu, apkaltinusiu profesorių savivale ir kitų nuomonės nepaisymu. Galiausiai 1935 m. kovą Tautosakos komisija buvo paleista, o tų pačių metų liepą vietoj jos įsteigtas Lietuvių tautosakos archyvas.

 

Šį įvykį valdžią itin palaikančia dvasia 1957 m. „Aiduose” nušvietė A. Mažiulis: „Lietuvių tautosakos komisija savo tikrosios paskirties nesuprato, ji nėra pasiruošusi nei sistemingai tautosakos rinkimo, nei mokslinio jos skelbimo organizuoti, o yra tapusi tik kažkokia rašytojų prieglauda ir literatūrinių tautosakų perdirbinėjimų įstaiga. Kilęs triukšmas dėl „Patarlių ir priežodžių“ I t., nuo tautosakos mokslinio darbo nukrypimas ir kai kieno lengvas pasipinigavimas (literatūrinis) privertė Švietimo m-ją įsikišti ir jos darbą užbaigti.“

 

Per šią sumaištį be jokių pataisymų ar priedų spėjo išeiti „Patarlių ir priežodžių“antrasis tomas, tačiau jis nebuvo platinamas. Kitus tomus (III ir IV) V. Krėvė dalimis skelbė periodiniame VDU leidinyje „Darbai ir dienos“, bet iš anksto suplanuoti septyni tomai taip ir neišėjo.

 

Keista, tačiau šis precedentas uždavė toną visiems vėlesniems tautosakos leidiniams, išėjusiems ir sovietmečiu, ir posąjūdiniu laikotarpiu. Sovietiniai tautosakininkai turbūt nenorėjo parodyti tikrojo itin garbinamos „darbo liaudies” veido, o šiandien tautosaka yra kastruojama tautinės savigarbos sumetimais. Paradoksalu, kad autentišką, nenudailintą ir neišcenzūruotą folklorą šiandien mes girdime kiekvieną dieną, tačiau jį išvysti galime tik sunkiai prieinamose vietose – tualeto užkaboriuose ir interneto gilybėse.

 

Šis paradoksas leidžia kalbėti apie dvi atskiras kultūras – fasadinę ir autentišką. Patyrinėjus jas socialiniu aspektu, pirmąją galime įvardyti aukštąja, o antrąją – žemąja. Fasadinė aukštoji kultūra socialiai susiskaldžiusioje visuomenėje yra ne kas kita, o hegemoninė „ponų” kultūra, nuolat represuojanti ir cenzūruojanti autentišką žemąją „kaimo pusbernių”, „prastuomenės“, „vergų“ kultūrą. Pastaroji priešinasi cenzūrai paprasčiausiai vengdama rašyto žodžio ir užsibarikaduodama žodinės kultūros tvirtovėje. Įdomiausia, kad šis nesutaikomas prieštaravimas nepriklauso nuo politinės santvarkos pavadinimo, epochos stiliaus ar vyraujančių kultūrinių tendencijų – jis išliks tol, kol egzistuos dvi socialinės, o ne politinės ar kultūrinės sanklodos – „prastuomenė” ir „aukštuomenė”.

 

Nevaržoma liaudies kūryba ar bjaurus antisemitizmas?

 

Skaitant uždraustąsias „Patarles ir priežodžius“ ne puritonišku smetonmečiu, o „pasileidusiais“ dabartiniais laikais, akivaizdu, kad reiktų pritarti V. Krėvės šalininkams, teigusiems, kad „nepadorių“ posakių jose yra itin mažai. Absoliuti 7766 posakių dauguma yra nugludinti kasdienės šnekamosios kalbos perlai, aptinkami ir nūdienos Lietuvos kaimuose bei didmiesčiuose. Nuo šmaikščių chtoniškų („Davatka ir bezdėdama Dievą garbina“) iki rimtų egzistencinių („Daugiausia žmonių lovoj miršta – nereiškia dar, kad lova žmogui pavojinga“). Kadangi leidinyje jie surikiuoti pagal abėcėlę, o ne pagal tematiką, surasti norimą posakį nėra įmanoma. (Įžanginiame žodyje V. Krėvė kremtasi dėl „gyvo reikalo tikslaus indekso“, kurį bus galima sudaryti tik išspausdinus visą medžiagą.) Knygą galima skaityti kaip įdomų ir nenuspėjamą baltųjų eilių rinkinį – pirmoji raidė juk nieko nepasako apie sakinio turinį.

 

Taip, būtų galima ilgai skaityti ir mėgautis (vis šyptelti aptikus riebų žodelį), jei ne šiandieniniam žmogui akis rėžianti nepagarba kitataučiams ir moterims. Atvirai ir šiurkščiai šaipomasi iš visų kaimyninių tautybių ir tautinių mažumų – žydų, čigonų, maskolių, gudų, latvių, burliokų. Kliūva visiems („Ant žydo myžti ne griekas“, „Baisiau už maskolių ir velnias negvaltavoja“, „Atsigėrė latvis myžalo, nusidžiaugė, kad mokėti nereikia“, „Darbštus kaip gudo vaikas“, „Čigonas ir bažnyčioje vagia“), o labiausiai – žydams. Žydas, anot šių posakių autorių, yra dvokiantis suskretėlis, nuolat lupantis žmonių pinigus ir juos apgaudinėjantis. Daugelyje posakių aiškiai matoma priešprieša „žydas-žmogus“, tokiu būdu nužmoginant ir demonizuojant šios tautybės atstovus: „Apgavo, kaip žydas žmogų“, „Dirba, kaip žydas žmogui.“ Na, o daugelyje posakių žydas tiesmukai prilyginamas smirdančiam velniui arba šėtonui: „Dvokia kaip žydas apsitriedęs“, „Devyni velniai ant vieno ožio užsėdo, devyni žydai vieną gaidį pjauna!“

 

Folklorinis lietuvių antisemitizmas, itin aiškiai matomas šioje knygoje, mūsų istorikų nėra kruopščiai tyrinėtas. Galime prisiminti tik retorinius V. Vareikio klausimus: „Kiek antižydišką nusistatymą karo metais įtakojo prieškario antisemitizmas? Kiek latentinis antisemitizmas yra šiandien stiprus Lietuvoje, t. y. kiek yra paplitęs „antisemitizmas be žydų“? Ar tarpusavio nutolimas nebuvo alienacijos, kurią fiksuoja ir liaudies patarlės – „tinkamas kaip žydas žemės ūkyje“ ar „jeigu žydas šiandien sėdi ant arklio, tai lietuvis sėdi dešimt pėdų žemiau“, rezultatas?“ („Lietuvos antisemitizmo istorijos bruožai“, 2006). Tad tautosakininkų, kuriems pasiekiami tikrojo, necenzūruoto ir nenuglaistyto mentaliteto klodai, indėlis į Holokausto priežasčių aiškinimą galėtų būti kur kas svaresnis.

 

Prieškario lietuvių folklore ryški ne tik ksenofobijos, bet ir seksizmo linija. Absoliuti V. Krėvės respondentų dauguma, matyt, buvo vyrai, nes knyga kupina moters niekinimo ir patyčių. Moteris, kaip ir žydas, iš esmės nėra žmogus: „Boba – ne žmogus, velnias – ne gegutė”, „Bobos protas už šunšūdį lengvesnis”, „Boba, merga ir velnias – vieno velnio vaikai”, „Bobos mušimas – sviestu tepimas.” Patriarchalinis mentalitetas toks ryškus, kad visoje knygoje neradau nė vieno moteris pagerbiančio posakio…

 

Be to, šioje knygoje galima rasti ir nemažai kitokio nepakantumo apraiškų – paniekos kūno ydoms ir įvairioms neįgalumo formoms, nepagarbos itin jauniems arba seniems žmonėms, baimės ir nedraugiškumo kitaip atrodantiems ir kitaip mąstantiems. Artėjant prie knygos pabaigos net dingtelėjo – kaip gerai, kad tais laikais „nebuvo” homoseksualų…

 

Ar ši knyga būtų šiandien uždrausta? Sunku pasakyti, o jei ir būtų, tai visai dėl kitų priežasčių nei prieš 75 metus. Reiktų skirti tris galimus skirtingus požiūrius į šį leidinį.

 

Visų pirma nepadorūs keiksmažodžiai, prasidedantys raidėmis „b”, „p” ar „š”, griauna mums įteigtą mitą apie „praustaburnius” lietuvius, kurie buvo priversti skolintis riebius keiksmažodžius iš slavų kalbų, nes savo neva neturėjo. Pasirodo, turėjo, ir dar kokių, tik jie dėl minėtos aukštosios kultūros cenzūros nebuvo viešinami raštu. Tad šia knyga tikrai nebūtų patenkinti prieškario nostalgija sergantys valdžiažmogiai ir juos palaikantys „patriotai“.

 

Antroji žmonių grupė, kurią apimtų komplikuoti jausmai perskaičiuos šią knygą, būtų žmogaus teisių gynėjai (-os). Jie (-os) iš pradžių trintų rankas ir džiūgautų: „Štai, juk sakėme, kad dabartinė lietuvių tautos homofobija yra prieškario antisemitizmo sublimacija.“ Be to, dėl panašių priežasčių jie (-os) būtų patenkinti (-os) ir dėl pasvirusio „nesikeikiančios tautos“ mito. Na, o vėliau imtų burbėti dėl homofobijai giminingos ksenofobijos ir kitų lietuviško mentaliteto užkratų.

 

Trečioji žmonių grupė, kuri nedvejodama imtųsi veiksmų, būtų prokurorai ir jiems prilygstantys valstybės sargai. Anoniminius patarlių ir priežodžių autorius jie nė nemirktelėję prilygintų šiandieniniams interneto komentatoriams, besisvaidantiems neapykanta žydams, rusams ir gėjams. O kadangi V. Krėvės respondentai ir pats sudarytojas jau mirę, nemalonumų už tautinės ar dar kokios nors nesantaikos kurstymą greičiausiai turėtų leidykla, išdrįsusi perleisti šią, atrodo, nekaltą knygą.

 

Mane patį apima gana ambivalentiški jausmai. Puikiai suprantu, kad liaudies arba „prastuomenės“ kūryba yra šventa ir neliečiama, tačiau man darosi baisu įsivaizdavus antisemitų minią, žygiuojančią Vilijampolės link ir save drąsinančią priežodžiais, surašytais šioje knygoje.

 

Šiaurės Atėnai, 2010 02 12

 

 

Komentarai  

 
0 # keiktis galima, tik, prašau, folkloriškaiadminas Y-m-d H:i
Adminas užmerks akis, jei komentuojant šį straipsnį bus bjauriai keikiamasi. Tautosakos cenzūruoti negalima! Ypač laukiami "patriotų" keiksmai, patvirtinantys senas tautines tradicijas.
 
 
0 # Keli posakiai iš V. Krėvės "Patarlių ir priežodžių"dp Y-m-d H:i
Ach, kad tu kur susiškitum taip bekalbėdamas! (Joniškio ap.)
Apsimyžo kaip merga, berno čiupinėjama (Joniškio ap.)
Apsiniaukė kaip šikna vasarojuje (Pasvalio ap.)
Apšik mašną, bus bezmėnas (Kurklių par.)
Apšikai delną, apšik ir nykštį (Užvenčio v.)
Arklį pardavęs birka žemės nearsi (Kupiškis)
Atsisveikino kaip bybis su kūšiu - iki pirmos nakties (Pasvalys, Biržai)
Aukščiau bybio nepašoksi (Vabalninkai)
Baidosi kaip sena merga bybio (Vabalninkų p.)
Baidosi merga vaiką vaiką pasigauti, bet norisi bybio paragauti (Valkininkai)
Bandė kaip kiškis kumelę pisti (Vilkavičkio ap.)
Boba kaip trioba, papai kaip pirtis, subinė kaip doklas (Joniškio ap.)
Čia kalbam, čia šikam, čia ir duoną valgom (Vilkaviškio par.)
Dar šaiposi kaip kūšys per užgavėnes (Vabalninkai)
Davatkauna, kol bybio neparagauna (Vabalninkai)
Dėdė šikt pasirėdė, o visi manė, kad ženytis rengias (Vilkaviškio ap.)
Didelis į dydį, mažas į bybį (Alvitas)
Diena dienon - šikna šiknon (Joniškio ap.)
Didelis kaip eržilas, o bybis kaip katino (Alvitas)
Dyka duona šikną ardo (Liškiavos par.)
Durniui ir šūdas už pyragą (Tauragė)
Eik tu medžio subinėn! (Jonišio ap.)
Eik į Dzindzelianką ožkų burkšt! (Vilkaviškio v.)
 
 
0 # @Anarchist Y-m-d H:i
reikės būtinai perskaityti, va tokią kultūrą aš puoselėčiau, kuri nėra cenzūruota,atvi ra ir kintanti, reikės vieną kitą tikrai įsiminti...
 
 
0 # gdos Y-m-d H:i
Iš antros, jau necenzūruotos, tos pačios knygelės dalies :

Eik tu šikinėn - gausi ten košės grikinės ( Marcinkonių par.)
Eik sau šikinėn blėkų šinkavoti ( Pivašiūnų par.)
Eik puodan myžti, ne mano reikaluosna nosį kišt ( Varėnos par.)
Eik sau prie velnio ( bieso) autų skalbt ( Plungės par/ Kaušėnai)
Eik po šimts velnių ( Joniškio, Valkininkų ap.)
Eik šunų lodyti ( Marijampolės v.)
Eik tarbon šikt ( Dusetų ap.)
Eik tarbon šikti, puodan bezdėti, o ne pas mane be darbo sėdėti ( Marcinkoniu par.)
Eik tu baluosna velnių poterų mokyt ( Vasieju ap.)
Eina, abu galu užrietus, kaip klebono samtis (Vilkaviškis)
Eik tu sau kiiaulės bezdalų uostyti ( Papilės par.)
Eik tu nuo mano galvos, pasikark ant sausos šakos ( Lukštų par.)
EIk varlių meškerioti, ne mergų vilioti ( Čedasų par.)

Eina davatka per bažnyčia - apatinka dailiai švinta ( Batakių par.)
Eina davatka bažnyčion, o velnias po prijuoste ( Molėtų par.)
Eina, kaip bajoras, kelnes prišikęs ( Joniškio ap.)
Eina, kaip drignių apsigėręs ( Merkinių par.) Eina kaip drignių apsivalgęs ( Daugų par.) EIna kaip drignių priputęs ( LAzdijų par.)
Eina kaip briedis, sienas aptriedęs (Dusetų)

per juoką susirietęs visas ;-)
Smagu paskaitinėti. Kai kurie perliukai is "patarlių priežodžių" net ir dabar skamba kaip bomba :-))
 
 
0 # ?stovintis bybis saujoj Y-m-d H:i
ole!! uz letuva!
 
 
0 # tikrai puikus straipnis.Kostia Y-m-d H:i
pirmas, normalus straipnis. Ir lietuviu liaudies posakis : " eina kaip anarkystas nedapistas".
 
 
0 # tikrai puikus straipnis.Kostia Y-m-d H:i
pirmas, normalus straipnis. Deja paimtas is is " siaures atenu". anarkystai tokio sukuri yra protiskai neigalus.
 
 
0 # pyzdakojaijuozas Y-m-d H:i
nešvankus komentaras pašalintas
 
 
0 # krc uz letuvapartyzanas jozas Y-m-d H:i
tykreusei sytas patarlias parasie musu partyzanai! prie kamunystu akupacijos partyzanai liaido laikrastius atsesaukymus i ketokes malevas su sytom patarliem! visai kap as prie anarkoidu akupacijos rasau ce kamintarus apie birkos ciulpima analeni sieksa i ketokius tautenius patrejotenius dalikus! as jasu partyzanas naujas bronius krivyckas!
kail kytler!
blia budu!
partyzanas jozas
 
 
0 # :Dfuflas Y-m-d H:i
užgauliojantis komentaras pašalintas
 
 
+1 # Oserbentas Y-m-d H:i
matyt neveltui, ponai, mužikų kalbos baidėsi...