Organize!: Mitai ir legendos – Che Guevara
istorija

Che Guevara        Antrame straipsnyje panagrinėsime Ernesto Che Guevaros gyvenimą ir idėjas. Che vėl pakliuvo į naujienų skiltis, kada jo palaikai buvo surasti Bolivijoje ir perlaidoti Kuboje. Buvo paskelbtos iki tol nežinomos Bolivijos kampanijos laikotarpio nuotraukos ir 2 naujos biografijos. Didvyrio kultas suteikė jam naują gyvenimą.

 

Che portretai ant marškinėlių, plakatų, alaus etikečių toliau uždirba pinigus kapitalistams. Tarp jaunimo jo įvaizdis atgijo kaip idėja apie idealų didvyrį, kovotoją už laisvę. Tas didvyrio kultas, atrodo, užkrėtė daugelį jaunų radikalų, o kai kurie iš jų laiko save anarchistais. Tiesa gali būti nemaloni daugeliui. Be to, Che kultas toliau naudojamas siekiant užmaskuoti tikrą Castro Kubos, vieno iš paskutiniųjų stalinizmo bastionų, prigimtį.

 

Tuo metu, kai pavargę stalinistai ir jų pakeleiviai trockistai švenčia Che sukaktį, mes nukreipsime žvilgsnį į realų žmogų, stovintį už legendos.

 

Guevara gimė Argentinoje Kubos aristokratų šeimoje, išgyvenančioje sunkius laikus, bet vis dar pakankamai pasiturinčioje. Jis buvo auklėjamas komfortiškoje aplinkoje. Kai Juanas ir Eva Perón pradėjo savo kelią į valdžią, pasitelkę populizmą ir pakvietę žmones sukurti režimą, turėjusį daugybę fašistinių bruožų, Guevara buvo dar jaunas. Atrodo, tuo metu jis visiškai nesidomėjo politika ir nepasisakė nei už, nei prieš Perono režimą.

 

Viskas pasikeitė po Gvatemalos įvykių. Kairiųjų pažiūrų karininkas Árbenzas buvo išrinktas šalies prezidentu. 1952 metais jis nacionalizavo „United Fruit” – didžiulės amerikiečių kompanijos, valdžiusios didžiulius žemės plotus ir turėjusios didelę ekonominę bei politinę įtaką, – nuosavybę. Jis taipogi pradėjo stambių vietos dvarininkų ir fermerių žemių nacionalizaciją. Guevara susižavėjo tuo „socialistiniu” eksperimentu, kuris užkrėtė viduriniosios klasės Lotynų Amerikos jaunimą. Dar iki išvykdamas į Gvatemalą jis rašė: „Aš prisiekiau prieš seno draugo Stalino portretą, kad nenurimsiu tol, kol nepamatysiu sunaikintų tų kapitalistinių aštuonkojų”.

 
 
Kariuomenė
 

Guevara gyveno Gvatemaloje, kada JAV padėjo įsiveržusioms pajėgoms nuversti Árbenzą. Che pavyko pabėgti į Meksiką. Čia jis prisijungė prie kubiečių, kurie telkėsi apie Fidelį Castro ir jo brolį Raulį. 1956 Lapkritį Che kartu su kitais Fidelio sukurto „Liepos 26-osios judėjimo” nariais išsilaipino Kuboje, kad pradėtų partizaninį pasipriešinimą prieš diktatorių Batistą, remiamą JAV. Che pasireiškė kaip vienas iš autaritariškiausių ir žiauriausių geriljos lyderių.

 

Savanoriškus partizanų junginius jis stengėsi paversti klasikine armija, su griežta disciplina ir herarchija. Kaip jis pats rašė, „dėl tvarkos tarp naujų žmonių stokos buvo būtina sukurti atšiaurią discipliną, organizuoti aukščiausią vadovybę ir sukurti štabą”. Jis reikalavo mirties bausmės „skundikams, žmonėms nepaklūstantiems disciplinai, išdavikams bei dezertyrams” ir pats asmeniškai vykdė ekzekucijas. Būtent Che įvykdė mirties bausmę pirmąjam skundikui tarp Castro šalininkų. Jis rašė: „Išsprendžiau problemą iššaudamas jam iš 32 kalibro pistoleto į dešinę smegenų pusę”. Kitą kartą jis ketino sušaudyti partizanų grupę, paskelbusią bado protestą dėl blogo maisto. Che Guevarą sulaikė tik įsikišęs Fidelis. Dar vienas geras pavyzdys – partizanas, išdrįsęs ginčytis su Che, buvo pasiųstas į mūšį be ginklo!

 

Be partizanų grupių militarizavimo, Che vykdė ir kitą svarbią funkciją. Jis buvo svarbiausias stalinizmo šalininkas „Liepos 26 judėjime” ir slapta siekė sudaryti sąjungą su Socialistine liaudies partija (Kubos kompartija). Iki tol „26-osios” judėjime ir kitose prieš Batistą veikiančiose grupėse, pvz., „Direktorate”, buvo mažai stalinistų. Anarchistai buvo tvirti antistalinistai, o komunistai tarp Batistos priešininkų buvo itin nepopuliarūs. Juk praeityje jie buvo režimo partneriai ir atvirai smerkė Castro atakas prieš Batistą 1953 metais. Prie partizaninės kovos jie prisijungė žymiai vėliau.

 

1959 m. laimėjus Castro šalininkams, Che Guevarai kartu su jo stalinistiniu bendražygiu Rauliu Castro buvo pavesta sukurti valstybės kontrolę. Jis įvykdė kariuomenės valymus, sukūrė perkvalifikavimo klases ir tapo pagrindiniu Batistos šalininkų egzekutoriumi – 550 jų buvo nužudyti jau pirmaisiais mėnesiais. Tie, kas matė Che Guevaros veiklą, laikė jį itin žiauriu. Baigus senojo režimo šalininkų, tarp kurių buvo žmonių, kaltų dėl kankinimų ir žudynių, ekzekucijas, 1960 metais buvo imtasi represijų prieš Castro režimo kritikus iš darbininkų judėjimo. Anarchistų ir anarchosindikalistų spauda buvo uždaryta, daugelis aktyvistų – įkalinti.

 

Che tiesiogiai dalyvavo ir 1962 m. prasidėjusiose represijose prieš trockistus. Che pareiškė: „Jūs negalite būti už revoliuciją, nes esate prieš Kubos komunistų partiją”. Jis kartojo seną melą apie trockistus kaip apie imperializmo agentus bei provokatorius. Che padėjo sukurti slaptą policiją S-2 ir vaidino lemiamą vaidmenį kuriant „Revoliucijos gynimo komitetus” – vietinius ir regioninius žmonių  masinio sekimo bei kontrolės organus.

 
Raketų krizė
 

Che buvo glaudžių Sovietų sąjungos ir Kubos santykių šalininkas, netgi architektas. Istorijai su raketomis, kuri 1962 m. vos nesibaigė branduoliniu karu, vadovavo Che. Kai rusai dėl amerikiečių grasinimų atsitraukė, Che įsiuto ir pareiškė, kad jeigu raketos būtų jo rankose, jis jas būtinai panaudotų!

 

1963 m. besilankydamas Rusijoje, Che pamatė, kokiomis sąlygomis gyvena liaudies dauguma, ir suprato, kad rusiškasis stalinizmas – tai betvarkė. O juk jis Kubos ekonomikoje diegė „tarybinio tipo planavimą”. Deja, vietoje to, kad ko nors pasimokytų iš libertarios stalinizmo kritikos, jis puolė į Kinijos modelio stalinizmo glėbį. Che užsipuolė tarybinę „taikaus sambūvio” politiką, kuri Lotynų Ameriką laikė JAV „vidiniu kiemu” ir mažai rėmė antiamerikietiškus judėjimus arba visai jų nerėmė. Fidelis tuo metu galvojo apie Kubos ekonomikos gelbėjimą ir norėjo su visais taikytis. O Che, priešingai, kalbėjo apie ginkluotos kovos plėtrą visoje Lotynų Amerikoje ir būtinybę panaudoti atominį ginklą, jeigu tokio prisireiktų!

 
Žudynės
 

Susiklosčius tokioms aplinkybėmis, Che paliko Kubą, kad niekada nebegrįžtų. Jis išvyko į Kongą, kur bendradarbiavo su „Kongo išlaisvinimo armija”. Kampanija buvo nesėkminga – Che liko izoliuotas, o daugelis iš jo būrio žuvo. Nežiūrint to, Che toliau tikėjo nedidelės ginkluotos grupės organizuotu partizaniniu karu. Jo paskutinė lemtinga kampanija išsiplėtojo Bolivijoje, tačiau irgi patyrė fiasko. Jis dar kartą bandė pasinaudoti ankstesne Castro patirtimi. Bolivijos darbininkų klasė, ypač alavo rūdynų šachtininkai, pasižymėjo dideliu aktyvumu ir klasiniu organizuotumu, bet, palaikydamas Kinijos stalinistų strategiją, Che neužmezgė ryšių su pramonės darbininkų klase. O valstiečiai, tarp kurių Che tikėjosi sukelti ginkluotą sukilimą, buvo demoralizuoti 1952 metų agrarinės reformos. Tokiu būdu Che nepajėgė susisiekti nei su darbininkais, nei su valstiečiais. Vietos kompartija nesuteikė jam paramos. Nesulaukęs paramos, Che buvo apsuptas Andų priekalnėse, sučiuptas ir nužudytas.

 

Taip, Che asmeniškai buvo labai drąsus žmogyus. Taip, jis fanatiškai tikėjo tuo, ką vadino revoliucija ir socializmu. Taip, jis atsisakydavo privilegijų ir prabangos, kuria naudojosi kiti Castro laikų Kubos lyderiai, gaudavo vidutinę algą, daug ir sunkiai dirbo įvairiuose vyriausybiniuose postuose. Tačiau tokie pat drąsos ir pasiaukojimo bruožai buvo būdingi daugybei militaristų, fašistų ir religinių fanatikų.

 
 

Patraukli išvaizda ir „kankinio” mirtis padarė iš Che ikoną, kurią ėmė eksploatuoti visi, kas norėjo savo komercijai suteikti „revoliucinio” šaunumo. Tačiau išorinė drąsa ir puiki išvaizda užgožė tikrąjį Che Guevarą – negailestingą autoritarą ir stalinistą, besižavintį autoritariniu peronistų nacionalizmu. Che veikė kaip savanoriškas sovietų bloko įrankis plečiant jo įtaką. Jis liko įsitikinusiu stalinistu, besižavinčiu Kinija ir Šiaurės Korėja, netgi tada, kai susipyko su SSRS dėl partizaninio karo Lotynų Amerikoje galimybės. Nes jis neturėjo nesutarimų su Sovietų Sajunga dėl visuomenės tipo, kurio siekė, – biurokratinio, autoritarinio valstybinio kapitalizmo, niekinusio mases.

 

Che daug kam atrodo kaip archetipinis romantiškas revoliucionierius. Iš tikro jis buvo stalinistinio bloko įrankis ir atominio karo šalininkas. Jo pozicija ir veiksmai liudija, kad jis nebuvo dirbančiųjų masių – nei darbininkų, nei valstiečių – draugas ir gynėjas.

 

Organize! Magazine of the Anarchist Communist Federation. No.47

1997-1998 m. žiema

 

http://flag.blackened.net vertė E. B.

2010 03 28

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti