Pirmasis XXI amžiaus dešimtmetis: informacinių technologijų šuolis ir kairiojo dirbančiųjų judėjimo griūtis
istorija

2000_20102010 m. gruodžio 31-ąją baigėsi ne tik eiliniai metai, baigėsi ir pirmasis XXI amžiaus dešimtmetis, per kurį įvyko daugybė įdomių įvykių.

 

       Amerikos imperija, kurią paskutiniame XX a. dešimtmetyje gudriai lipdė Clintonas, įsivėlė į brangias užjūrio avantiūras, iššvaistė trijilonus dolerių, susiriejo su sąjungininkais, sugadino savo įvaizdį viso pasaulio akyse ir dabr nebežino, kaip iš šios padėties išsikapanoti. Virtualaus Beno Ladeno ji taip ir nerado, tuo pradžiugindama kiekviena save gerbiantį konspirologą.

 

Su rimtomis problemomis susidūrė ir Ketvirtasis Europos reichas, apie kurį 2000-aisiais būdavo kalbama iš pagarbos prislopintu balsu. Šiandien „europietiška svajonė” užvaldžiusi tik parsidavusių Baltarusijos opozicionierių bei Ingermanlandijos falangistų protus. Visi likusieji ES šiandien sieja su buržujams naudingų įstatymų stūmimu, iš gyventojų nusavintais milijardais, kuriais buvo kompensuojami Vokietijos bankininkų nuostoliai, ir prabangiu eurovaldininkų gyvenimu liaudies sąskaita.

 

Užtai beveik niekam nekelia abejonių faktas, kad Kinija tapo nauja supervalstybe. Šis Azijos ir Ramiojo vandenyno regionas šiandien vėl tampa tuo pačiu pasaulio civilizacijos centru, kokiu jis buvo didžiąją žmonijos istorijos dalį, išskyrus trumpą blyškiaveidžių barbarų dominavimo laikotarpį.

 

Įdomūs reiškiniai pastebimi Artimuosiuose Rytuose. Amerikai pavyko palaužti beveik visas arabų šalis ir sugrąžinti regioną į 1955-ųjų Bagdado pakto laikus. Kita vertus, JAV sugadino savo santykius su dviem didžiausiomis ne arabų valstybėmis šiame regione – Iranu bei Turkija. Beje, politinis ir ekonominis pastarosios šalies šuolis tikrai stebina. Prieš dešimt metų Turija buvo gilioje krizėje, tačiau šiandien kai kas jau kalba apie Osmanų imperijos atgimimą.

 

Izraeliui pavyko įgyvendinti XX a.. 8-9 dešimtmetyje puoselėtą planą ir sukurti marionetinę administraciją visoje Palestinoje, išskyrus anklavą Gazos sektoriuje, kurį valdo „Hamas“ grupuotė. Šios šalies vidaus politikoje įvyko pats radikaliausias pokytis nuo 1977-ųjų – politinėje Izraelio scenoje nebeliko kairiųjų liberalų, o tai sąlygojo visą virtinę neadekvačių  dešiniosios valdžios sprendimų.

 

Mokslo ir technikos srityje pastebimas ryškus informacinių technologijų šuolis. Šiandien mes naudojamės ateities technologijomis. Didžiulį įspūdį kelia videotelefonai, elektroninės knygos, „iPod“ grotuvai ir galybė kitų stebuklingų elektroninių dalykėlių. Šis dešimtmetis tapo interneto dešimtmečiu. Prisimenu, kad elektroniniu paštu pradėjau naudotis 2000-aisiais, kai keliavau po Jugoslaviją. Tada kasdien bėgiodavau į interneto kavines. Šiandien nešiojuosi kišeninį personalinį kompiuterį su „skype“ ryšiu ir galiu bet kada pasikalbėti su namiškiais.

 

Informacinių technologijų proveržis smarkiai įtakojo ekonomiką ir politiką, tačiau revoliucijos nesukėlė. Atrodė, kad valstybės ir kapitalo vykdoma monopolinė informacijos kontrolė išnyks, kai kiekvienas čiukčius taps ne tik skaitytoju, bet ir rašytoju, tačiau to neįvyko. Valdantieji kol kas sėkmingai tvarkosi su šia problema, sumaniai manipuliuoja informacijos srautais ir nukreipia visuomenės dėmesį į tas problemas, kurios mažiausiai pavojingos šiandieninei pasaulio tvarkai.

 

Kalbos apie revoliucinį masių organizavimąsi „iš apačios“ SMS žinutėmis bei „Twitter“ pranešimais kol kas lieka tik kalbomis. Akivaizdi netgi priešinga tendencija – informacines technologijas ir socialinius tinklus sėkmingiau išnaudoja reakcingi sluoksniai, keldami „spalvotąsias revoliucijas“ ir stumdami į valdžią dešiniuosius.

 

Kur kas stipresnį smūgį sistemai smogė naujos laisvo informacijos apsikeitimo technologijos. Milijonai žmonių realiai pajuto, kaip veikia laisvi komunistiniai mainai, o tai sukėlė neslepiamą informacijos monopolininkų pyktį. Deja, visose kitose srityse progresas beveik nepastebimas. Jei nebūtų naujų ryšio priemonių, XXI a. 1-ojo dešimtmečio žmogus gyventų kaip XX a. 8-ąjame dešimtmetyje. Visų didžiausią apmaudą man kelia faktas, kad buvo nutraukta kosminė žmonijos programa.

 

Vaizduojamoji pačių turtingiausių ir liberaliausių Vakarų šalių demokratija trūkinėja per visas siūles. Parlamentinėje sistemoje išnyko skirtumai tarp „kairiųjų“ ir „dešiniųjų“. Valdančiųjų interesus ginantys įstatymai pateikiami balsavimui tiek kartų, kiek reikia, kad jie būtų priimti. Nesibaigianti „kova prieš terorizmą“ smarkiai apribojo pilietines gyventojų teises, manipuliuojant „teroristų“ grėsme, manipuliuojama ir rinkimų rezultatais. Vykdomas politikos „izraelizavimas“ – valstybės aparato ir slaptųjų tarnybų suaugimas. Pastebimas keistas sutapimas, kad kartu su įstatymais, kuriais siekiama užtikrinti „visuomenės saugumą“, visuomenė gauna ir didelį laisvosios rinkos „reformų“ paketą.

 

Ekonomikoje akivaizdus vienintelis faktas – krize prasidėjęs dešimtmetis krize ir pasibaigė. Finansinis kapitalas siautėja globaliu mastu.

 

Liūdniausias faktas – apgailėtina kairiojo progresyvaus dirbančiųjų judėjimo padėtis. Požiūris, kad blogiau nei 1990-aisiais jau būti nebegali, pasirodė esąs klaidingas. Įvairūs socialiniai forumai, garsiai prabilę XX a. paskutiniojo dešimtmečio viduryje, sėkmingai pateisino visas pesimistų prognozes ir išnyko iš socialinių judėjimų scenos. Tokia pat lemtis ištiko ir masinį antikarinį judėjimą, kuris buvo suklestėjęs 1999-2003 metais.

 

Organizuotas dirbančiųjų judėjimas patyrė dar didesnį krytį. Visi socialdemokratai tapo liberalais, o komunistai – geriausiu atveju – socialdemokratais. Ir tie, ir anie prarado elektoratą. Marksistų intelektualai nuostabiai diagnozuoja dabartinę kapitalizmo būklę (tą jie moka), tačiau nepasiūlo jokios bent kiek aiškesnės alternatyvos. Visi šie procesai vyksta akivaizdaus kapitalo puolimo prieš dirbančiųjų teises fone.

 

Likę be savo „revoliucinio avangardo“, dirbantieji visaip prisitaiko prie rinkos sąlygų. Vieni spjauna ir emigruoja, kiti aria trijuose darbuose, treti tiesiog ryja alkoholį bei antidepresantus. Vakarų Europoje kyla masiniai dirbančiųjų streikai ir jaunimo maištai, kurie kartais pasiekia tam tikrų rezultatų, tačiau iš esmės negali sustabdyti neoliberalių reformų, nes nesiūlo jokios alternatyvos egzistuojančiai sistemai. Rytų Europoje masės sparčiai fašizuojasi, kas charakteringa šiam regionui.

 

Lotynų Amerikoje valdžion patekę kairieji populistai drebina orą ir nesiima radikalių socialinių reformų. Vienintelis šviesos spindulėlis šioje tamsos karalystėje turbūt yra valstiečių judėjimai pietryčių Azijoje, visų pirma – Indijos maoistai naksalitai. Šio regiono proletariatas tvirtėja kiekybiškai ir kokybiškai, o tai teikia vilčių.

 

Atrodo, viskas? A, dar liko Rusija, per pastarąjį dešimtmetį pranešusi pasauliui dvi naujienas. Geroji naujiena ta, kad visiškai išnyko bolševikų režimo restauravimo grėsmė, 1990-aisiais neleidusi užmigti liberalams, – Genos Ziuganovo šiandien jau niekas nebeprisimena. Blogoji naujiena ta, kad šalyje pradėtas SSRS laikais sukurtos infrastruktūros griovimas. Tad nelabai aišku, kodėl rusiškojo „Pinocheto“ veiksmais nepatenkinti liberalai. Taigi Rusija žūsta – kaip visada.

 

http://haspar-arnery.livejournal.com vertė dp

1011 01 01

 

21_amziaus_protestas

 

Komentarai  

 
0 # ............kai riojo dirbančiūjų greiūtismečislovas Y-m-d H:i
......tai reiškia dirbantieji paverčiami vergais.... tai reiškia kad dirbame ne sau,o tik dėl to ,kad leistų beprasmiškai praegzistatuoti kokius gailesčio vertus 50 ,tik kad kažkas gyventų 51 m? liumpenai ir yra liumpenai... tik kaip pereiti į kitą klasės pusę? .......... aš vertinu saVO EGZISTENCIJOS SAVIMONĘ?
 
 
0 # neTautininkas Y-m-d H:i
Nepritariu. Turi buti stipri demokratinio totalitarizmo arba autoritarizmo valdzia.