Žudynės pirmosiomis karo dienomis: rudasis, raudonasis, trispalvis ir rudai trispalvis teroras
istorija

 

ZUDYNES_0Visi žino, kad keičiantis valdžioms istorija yra perrašoma iš naujo. Išaukštinamas vienų aukų atminimas ir pažeminamas kitų, kartu išaukštinant jų budelius. Politinės spekuliacijos istorine tematika šiandien pasiekė labai aukštą lygį ir jau spėjo įkyrėti iki gyvo kaulo.

 

Šiandien itin intensyviai spekuliuojama ne tik pokario laikų, bet ir pirmųjų Antrojo pasaulinio karo dienų istorinėmis interpretacijomis. Sovietmečiu daugelis istorikų kalbėjo tik apie Ablingą ir Pirčiupius, šiandien – tik apie Rainius, Červenę ir Pravieniškes. Įdomiausia, kad eksploatuojant raudonojo ir rudojo teroro temas, visiškai užmirštamas „trispalvis“ teroras, t.y. masinės žudynės, kurias organizavo ir vykdė vietiniai gyventojai – lietuviai.

 

Siekdamas perteikti bendrą žudynių pirmosiomis karo dienomis vaizdą, surašiau kai kurių istorikų darbų citatas. Pasirinkau internete prieinamus cituojamus autorius ir tekstus – kad skeptiškas skaitytojas galėtų pasitikrinti. Kad labai neišvarginčiau, apsiribojau keliais autoriais, kurių tyrimus skelbė Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Išimtį padariau tik aprašydamas žudynes keliuose Dzūkijos kaimuose. Man pasirodė, kad R. Zizo darbe ši tema nepakankamai nušviesta. Citatos parinktos stengiantis sudaryti bendrą vaizdą apie pačias žudynes, jų chronologiją, mastą ir žudikų brutalumą.

 

RUDASIS TERORAS

 

Ablinga. 1941 m. birželio 23 d. vokiečiai sudegino Ablingos kaimą (Kretingos aps. 4 km į šiaurę nuo Endriejavo), nužudė 42 šio kaimo ir kaimyninio Žvaginių k. gyventojus. Ablingos k. sunaikinimo motyvai ir priežastys nėra visiškai aiškios. Iš keleto versijų realiausia ta, kurią aprašė istorikas Rimantas Zizas savo darbe „Ne žydų kilmės Lietuvos piliečių persekiojimas, civilių gyventojų žudynės“ (p. 23-24).

 

„1941 m. pavasarį kaime buvo dislokuotas 295-asis Raudonosios armijos statybos batalionas, iki pat karo pradžios statęs gynybinius karinius įtvirtinimus. Prasidėjus karui, Ablingos kaimas atsidūrė vokiečių 291-osios pėstininkų divizijos 505-ojo pulko, puolusio Liepojos kryptimi, puolimo ruože. Raudonarmiečiai iš kaimo pasitraukė jau birželio 22-osios rytą po artilerijos apšaudymo, vokiečiai kaime pasirodė tos pačios dienos vidudienį.

 

Birželio 23 d. keletas kaime užsilikusių raudonarmiečių apšaudė į kaimą užsukusių vokiečių dviratininkų būrį. 2 vokiečių kareiviai buvo nušauti. Po kurio laiko vokiečių baudžiamasis būrys kaime pradėjo vykdyti baudžiamąją keršto akciją.

 

Suiminėjami ablingiečiai iš pradžių nieko bloga nesitikėjo. Kai kurie suimtieji, ypač moterys ir vaikai, buvo paleisti, kai kurios moterys nenorėjo skirtis su vyrais ir tikėjosi, kad bus paleisti visi suimtieji. Tačiau suimtieji Ablingos gyventojai buvo nuvaryti į Dirsteikos upelio slėnį ir šaudomi 3-jose vietose. Iš viso sušaudyti 42 žmonės: iš jų 33 Ablingos k. žmonės (20 vyrų, daugiausia jaunų, 13 moterų ir merginų), 6 – Žvaginių k. gyventojai (vyrai), 3 – atvykę iš kitur (2 vyrai ir moteris). Sušaudę žmones, baudėjai padegė kaimą, jis sudegė beveik visas. Liko gyvų daugiau kaip 20 Ablingos kaimo gyventojų.“

 

Alytus. R. Zizas tyrė ir žudynes Alytuje (ten pat, p. 24-25): „Masinės žmonių žudynės vykdytos ir Alytuje, jos, matyt, buvo dar žiauresnes ir masiškesnės. Į šį Pietryčių Lietuvos miestą įžygiavusiems priešakiniams smogiamiesiems vokiečių daliniams, prisistatė šaulių būrio vadas ltn. B. Meškelis su savo žmonėmis (partizanais), jie buvo su vokiečių reikalautais nešioti raiščiais ant rankovių. Tačiau vokiečiai Alytaus šaulius palaikė priešais, juos nuginklavo ir nuvarę į Nemuno pakrantę sušaudė, iš viso 42 vyrus. Vėliau pripažinta, jog Alytaus sukilėliai sušaudyti per klaidą. (A.Gražiūnas, Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944, Vilnius, 1996, p. 92.)

 

Tuo žudynės Alytuje nepasibaigė. Birželio 23 d. grupelė raudonarmiečių, pasislėpusių Kauno gatvėje buvusiame Maršako malūne, nušovė 2 vokiečius patrulius. Keršydami vokiečiai gaudė vyrus ir šaudė juos keliose miesto vietose. Įvairūs autoriai ir šaltiniai pateikia labai prieštaringą informaciją apie žudynes Alytuje, tačiau pats masinių žudynių faktas nekelia abejonių. Tarp sušaudytųjų buvo 2 kunigai, keletas policininkų ir kt. Vienas iš žudynių liudytojų Jonas Borevičius (g. 1914 m., Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantas, 1941 m. TDA Alytaus kuopos būrio vadas, vėliau dirbo Alytaus aps. viršininko įstaigoje, tarnavo 1943 m. vokiečių organizuotuose ir į Leningrado sritį išsiųstuose lietuvių statybos (inžinerijos) batalionuose, čia perbėgo pas sovietinius partizanus) savo karo metais rašytuose parodymuose teigė, kad vokiečiai sušaudė apie 150 Alytaus gyventojų, tvirtino pats matęs 19-os žmonių lavonus. (LYA, f. 1, ap. 1, b. 99, l. 3–4.)“

 

Apie Alytaus žudynes įdomią medžiagą yra surinkęs Gintaras Lučinskas, ruošiantis knygą „Nacių keršto akcija 1941 m. pirmomis karo dienomis Alytuje“. Laikraštyje „Alytaus gidas“ pasirodė net penki straipsniai su ištraukomis iš šios knygos: Vokiečių karių represinės keršto akcijos Dzūkijoje (I dalis), 1941 m. karo pradžios įvykių Alytuje apžvalga (II dalis), 1941 m. karo pradžios įvykių Alytuje apžvalga (III dalis), 1941 m. karo pradžios įvykių Alytuje apžvalga (IV dalis), 1941 m. karo pradžios įvykių Alytuje apžvalga (V dalis. Pabaiga).

 

G. Lučinskas teigia, kad tikrą Alytuje nužudytų žmonių skaičių nustatyti labai sunku: „Pokaryje sovietinėje spaudoje minėti labai dideli pirmomis karo dienomis sušaudytų alytiškių skaičiai – 1000 ir 800 – kelia daug abejonių. Aišku, kad šie skaičiai buvo politizuoti ir ideologiškai išpūsti, siekiant demaskuoti vokiškųjų fašistų žiaurumus, tačiau jie neturi realaus pagrindo. MLTE pateikia 70, o LE ir J. Valiūnas 100-110. APNVR, J. Borevičiaus, T. Navicko, A. Miškinio, VLE duomenys beveik sutampa – apie 140-150 nužudytų. A. Vilimas mini 170. ML ir B. Stanaitienė nurodo 200. Č. Bardzilauskas, J. Voščikas, J. Buzas, A. Rinkevičius, A. Gražiūnas, R. Launikonis, H. Rimkus ir O. Jankauskienė kalba apie 300 aukų, o A. Matutis, J. Dzienajevičius, J. Stepankevičius, V. Milaševičius, B. Krutulienė – 400 ir daugiau. Bet LMŽVS, S. Pleskaus ir dr. S. Jegelevičiaus duomenys (skaičiai) žymiai mažesni – tik 42. Vienu atveju vokiečiai nužudė 42, kitais – daugiau kaip 150, iki 300-400, arba vėl – tik apie 100-110 įkaitų. Taigi Alytaus gyventojų žudynių mastus apibendrinantys duomenys istoriografijoje labai skirtingi, prieštaringi.“

 

Vis dėlto G. Lučinskas mano, kad per kelias pirmas karo dienas buvo nužudyta „tikrai daugiau kaip 200 alytiškių“. Anot jo, žinomos 120-ies pavardės, tačiau žuvusiųjų skaičius turėtų būti daug didesnis, nes ne visi įtraukti į laidojimo knygas. Įkaitai, tarp jų ir sukilėliai, buvo šaudomi keliose, gal 5-7 vietose. Ne visų žūtis užfiksuota mirimo aktų knygose, bet yra žinoma ir iš kitų šaltinių.

 

Dzūkija. G. Lučinsko tyrimų duomenimis (Vokiečių karių represinės keršto akcijos Dzūkijoje (I dalis), Dzūkijoje masinės žudynės įvykdytos Seinų (Lazdijų vls. Verstaminų k., Šventežerio vls. Kirceliškės k.) ir Alytaus apskrityse (Simno vls. Padusio k., Miroslavo vls. Cigoniškių k.).

 

„1941 m. birželio 23 d. Seinų aps. Lazdijų vls. Verstaminų k. į žygiuojančius vokiečius šovė ir nukovė vieną kareivį atsilikęs RA kareivis. Vokiečiai, kurių buvo daug tuo metu kaime, nesipuolė surasti šovusį raudonarmietį, bet surinko 13 Verstaminų k. vyrų, nusivarė juos į Seimeniškių k. ir ten sušaudė. Nuo aklo vokiečių žiaurumo žuvo dar 15 asmenų, kuriuos nušovė Verstaminų k. Kitos versijos – ties Dublojos ežerėliu RA kareivis iš kulkosvaidžio pradėjo šaudyti į važiuojantį vokiečių automobilį ir nušovė karininką, o Stasys Asevičius prisimena, kad birželio 22 d. apie 15 val. vienas pakrikusio sovietų armijos 188-ojo pulko kareivis Verstaminų kaimo laukuose iš rugių pradėjo šaudyti į žygiuojančią vokiečių vorą. Buvo nukautas karininkas, puskarininkis ir automobilio šoferis, vežęs tuos kariškius. Hitlerininkai įsiuto ir šaudė visus, kuriuos tik sugavo laukuose. Taip iššaudė 36 civilius lietuvius, Verstaminų ir Kamisaruvkos kaimų vyrus, o tas ruselis nušliaužė į pakalnę ir dingo rugių laukuose.

 

Ypač žiauriai buvo sunaikintas Seinų aps. Šventežerio vls. Kirciliškės kaimas. Karo pradžioje vokiečių armija puolė labai sparčiai, todėl fronto dalinių užnugaryje likdavo daug išsklaidytų sovietų karių. Tuos pavienius ar pakrikusius būreliais raudonarmiečius gaudė ir naikino vokiečių užfrontės saugumo daliniai. Vienas toks dalinys birželio 24-25 d. gaudė Šventežerio apylinkėse. Vokiečių kareiviai, priartėję prie Kirciliškės kaimo, pamatė, kad prie sodybų būriuojasi esą ginkluoti vyrai. Vokiečiai ėmė padeginėti ūkininkų sodybas ir šaudyti namuose rastus įtartinus asmenis. Įėję į ūkininko Vaitiekaus Gylio namus, kareiviai ten rado tris jo sūnus ir du kaimynų vyrus, kuriuos visus tuojau sušaudė. Iš 13 to kaimo sodybų nesudegintos liko tik dvi. Degančiose sodybose žuvo ir sunkiai sužeisti tų sodybų gyventojai.

 

ZUDYNES_1_UTENA

Pirmieji sovietų valdžios kasinėjimai masinių žudynių vietoje Utenoje, 1944 m.

 

1941 m. birželio 23 d. Simno vls. Padusio k. J.Tumasonio tvarte nuo prasidėjusio karo pavojų slėpėsi apie 20 žmonių. Pro langą vokiečiai įmetė granatą. Kulkos nepramušė molio sienų, bet padegė šiaudų stogą. Įėję du vokiečiai šaudė visus iš eilės, tik kai kurie pabėgo. Žuvo 9 žmonės, o sužeidė Juozą Damulevičių, Aleksandrą (1942-06-30 Padusio k. jis mirė nuo žaizdų (XVII-42/21), 20 m. amžiaus) ir Vytautą Dudzinskus, s.Tomo bei Juliją Jodaugienę. Vokiečiai keršijo, nes rusai paežerėje (prie Dusios) nušovė vokiečių kareivį.

 

1941 m. birželio 23 d. Alytaus aps. Miroslavo vls. Cigoniškių k. prie Mikalauskų sodybos RA kariai iš kulkosvaidžio apšaudė vokiečių karius. Buvo nukautas karininkas. Vokiečiai apsupo kaimą ir padegamosiomis kulkomis pradėjo šaudyti į namus. Nužudyta Mikalauskų 7 asmenų šeima (dvi dukros tragedijos dieną nebuvo namuose), sudegė 30 pastatų.“

 

Švendūna. R. Zizas trumpai pamini ir žudynes Švendūnos kaime, Raseinių aps., Nemakščių vls. (ten pat, p. 25). „1941 m. birželio 23 d. besitraukiantys raudonarmiečiai nukovė ir sužeidė keletą vokiečių prie Švendūnos (tarp Nemakščių ir Eržvilko). Keršydami vokiečiai išvarė iš kaimo moteris ir vaikus, o vyrus surinko į vieną vietą. Atrinkę 11 kaimo vyrų, juos sušaudė, o kaimą uždegė  (Švendūnos tragedija: Nemakščių vidurinės mokyklos kraštotyros darbas. Vadovas A.Girčys; K. Рукшенас, В. Синкявичюс, Литва под властью гитлеровских палачей, с. 88.)“

 

RAUDONASIS TERORAS

 

Galbūt kam ir pasirodys keista, bet sovietų karių vykdytos žudynės chronologiškai seka po nacių įvykdytų piktadarybių – naciai daugiausia žudė birželio 22-23 d, o sovietų kariai – birželio 25-28 d. Vengdamas kokių nors insinuacijų, pasikliausiu dešiniojo politiko ir istoriko Arvydo Anušausko darbu „Sovietų vykdytos kariškių ir civilių gyventojų žudynės“. A. Anušauskas, kalbėdamas apie žudynių mastą, remiasi nacių valdymo metais (1942 m.) skelbtais dokumentais, kurie kalba „apie beveik tūkstančio žmonių nužudymą karo pradžioje“ (Bėgančiųjų kerštas. Lietuvos policijos 1942 metų protokolai (mašinraštis). LGGRTC archyvas). Žiaurumu ir aukų skaičiumi išsiskyrė kalinių žudynės, kai kurios jų buvo vykdomos jau ne Lietuvos teritorijoje. Bet leiskim dėstyti A.Anušauskui.

 

Červenė. A. Anušausko darbe „Sovietų vykdytos kariškių ir civilių gyventojų žudynės“ tyrimas pradedamas nuo Červenės žudynių, kur buvo sušaudyti kaliniai, dalis jų buvo nuteisti mirti dar iki karo. „...iš Kauno kalėjimo 1941 m. birželio 23 d. naktį buvo išvežta 90 kalinių. Liudytojų atsiminimuose minima, kad iš 4-ojo skyriaus buvo išvesta 118 kalinių. Juos nugabeno į Minsko kalėjimą. Čia buvo atskirta ir birželio 24 d. sušaudyta 15 mirtininkų: ats. pik. S. Rusteika (nuteistas mirties bausme 1941 m. gegužės 30 d.), V. Pranckoninė (nuteista mirties bausme 1941 m. gegužės 24 d.), kpt. Švarplaitis (nuteistas mirties bausme 1941 m. birželio 18 d.), B. Kantauskas (nuteistas mirties bausme 1941 m. birželio 11 d.) ir kt.

 

Birželio 25 d. visi kiti kaliniai buvo išvaryti iš Minsko kalėjimo kartu su kitais 2 tūkst. kalinių. Ešelonų išvykimo ir judėjimo žiniaraštyje (čia pateikti kalinių evakavimo duomenys) apie šiuos kalinius yra parašyta tik keletas eilučių: „Iš Minsko išvesti pėsčiomis 2 tūkst. kalinių. Atvesti į Červenę, kur apie 500 kalinių kontrrevoliucionierių išvyko pagal I kategoriją“ (t.y. buvo sušaudyti). Kalinius sušaudė NKVD konvojinės kariuomenės 42-osios brigados 226-ojo pulko kariai. [...] Birželio 26-27 d. naktį kaliniai buvo padalinti į dvi grupes. Dauguma lietuvių pateko į likviduojamų kalinių grupę (jų likimą nusprendė SSRS NKVD Kalėjimų valdybos viršininkas M. Nikolskis ir Baltarusijos SSR NKVD Kalėjimų valdybos viršininkas Stepanovas). Šioje grupėje tarp 400-750 kalinių, buvo ir apie 57 lietuviai. Červenės kalėjime turėjo likti kalinių grupė, kurioje buvo apie 26 lietuviai. Mirčiai pasmerktieji buvo išvaryti Bobruisko kalėjimo link ir pakeliui sušaudyti.

 

Iš Kauno kalėjimo kalinių, kurie buvo išvaryti iš Minsko kalėjimo (apie 75-100 kalinių, nes 15 mirtininkų buvo sušaudyti dar anksčiau), gyvų liko apie 40 (J. Dambrauskas, V. Kaušas, P. Lašas, A. Žebrauskas, P. Žickus, J. Žickus, prof. I. Končius, pik. J. Petruitis, pik. J. Tumas, pik. G. Urbonas, pik. A. Šova, kpt. S. Jasiunskas, kpt. O. Žadvydas ir kt. Visi kiti buvo nužudyti. Tarp jų buvo pik. B. Giedraitis, pik. J. Šarauskas, mjr. J. Špokevičius, mjr. V. Opulskis ir dešimtys kitų žymių lietuvių veikėjų ar paprastų ūkininkų, darbininkų ir tarnautojų.

 

Iš Kauno kalėjimo buvo išvežtas ir vienas iš Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų K. Bizauskas. Bet ir jis Minsko kalėjimo nepasiekė. Nežinia kokiomis aplinkybėmis su dar 14 kalinių atsidūrė Gudijoje, Polocko rajone ir netoli Bigosovo stoties). 1941 m. birželio 26 d. SSRS NKVD liaudies komisaro nurodymu ir LSSR NKGB komisaro pavaduotojo Bykovo bei LSSR NKVD vidaus ir pasienio kariuomenės karinio tribunolo pirmininko Maslovo sprendimu 15 kalinių buvo sušaudyti.“

 

Rainių miškelis (ten pat). Telšių kalėjime iš 162 kalinių buvo 76 NKGB tardyti kaliniai. Birželio 23 d. visus kalinius norėta išvežti. Bet neskyrus kaliniams vežti jokių transporto priemonių, NKVD ir NKGB vadovai pasitraukė iš miesto. Kadangi vokiečių kariuomenė neįžengė į miestą, birželio 24 d. sugrįžę į miestą su raudonarmiečių daliniu, NKGB vadovai Telšių kalėjime pradėjo parengiamuosius darbus. Jiems vadovavo NKGB Kretingos apskr. virš. pav. v/s ltn. Jermolajevas, NKGB Telšių apskrities skyriaus virš. P. Raslanas, 8-osios armijos politinio skyriaus darbuotojas Kompanecas, Telšių vykdomojo komiteto pirmininkas D. Ročius. Vėliau P. Raslanas teigė: „Aš esu įsitikinęs, jog ten nebuvo nė vieno nekalto“. Raudonarmiečiai iš kamerų kalinius vedė į sargybos būstinę. Paskui kalinius vieną ant kito suguldė sunkvežimiuose. Jau švintant birželio 25-ajai, mašinos su kaliniais nuvažiavo Luokės link, į Rainių miškelį.

 

ZUDYNES_2_RAINIAI

Rainių miškelio aukos

 

Kas vyko toliau, gerai nežinoma. Lietuvoje tai buvo bene vienintelės žudynės, po kurių neliko nė vieno gyvo liudytojo. Liudijo tik egzekucijos vykdytojai. D. Ročius teigė: „Sušaudymą vykdė raudonarmiečiai. Iš mūsų ten buvo: NKGB viršininkas Raslanas Petras, oper. įgaliotinis Galkinas (Galkin) ir kalėjimo prižiūrėtojas Pocevičius. Tik birželio 28 d. suradus ir atkasus duobes paaiškėjo, kad visi žmonės buvo kuo žiauriausiai nukankinti. Kai kuriems jų nupjautos ausys, išbadytos akys, beveik pusei (35) sužaloti lyties organai. Dauguma galutinai nužudyta sutriuškinus galvas arba subadžius durtuvais. Tik 10 kalinių buvo sušaudyti. Dėl sužalojimų 46 lavonai taip ir nebuvo atpažinti. Rainių miškelyje rasti 73 kalinių palaikai. Dar trys mėginę bėgti kaliniai buvo nužudyti ir užkasti ties Džiuginėnais.“

 

Pravieniškės (ten pat). „Pravieniškių lageryje įvykdyta akcija nuo kitų žudynių skyrėsi ne tik masiškumu, bet ir tuo, kad buvo žudomi visi be išimties kaliniai ir netgi jų prižiūrėtojai su šeimomis (pastarieji buvo lietuviai). Čia buvo kalinami jau nuteisti kaliniai, kurių bausmės laikas buvo neilgas, daugiausia 1-2 metai. Birželio 26 d. į lagerį atvyko raudonarmiečių būrys su šarvuočiu. Likusių kalinių liudijimu, sušaudymo iniciatorius buvo karui prasidėjus iš lagerio išleistas ltn. V. Kiseliovas. Galbūt tuo ir galima paaiškinti 21 lagerio prižiūrėtojo ir jų šeimų (6 moterų ir 13 bei 16 metų mergaitės) nužudymą.

 

Iš barakų išvaryti kaliniai buvo sušaudyti iš kulkosvaidžių bei automatinių šautuvų. Tuos, kurie liko gyvi, pribaigė durtuvais ir rankine granata, numesta į sukritusių lavonų ir sužeistųjų krūvą. Kauno miesto komendantūros karininko M. Valeikos 1941 m. birželio 28 d. raporte minima, jog „buvo išžudyta 230 žmonių ir taip pat iššaudyti prižiūrėtojai su šeimomis. Tai dienai maitinimo sąrašuose – 444 žmonės  (tarp jų: 80 internuotų lenkų, 20-30 už įvairius nusikaltimus nuteistų raudonarmiečių). Reiškia, 214 pabėgo. Jų tarpe 50 sužeistų. Dalis jų evakuojant mirė.“

 

Kitos civilių žmonių žudynės (ten pat). „Kitose Lietuvos vietose nedidelės kalinių grupės buvo žudomos kartu su civiliais gyventojais. Juos savo iniciatyva žudė ne tik NKVD ir NKGB darbuotojai ar raudonarmiečiai, bet ir sovietiniai bei partiniai aktyvistai. Po keliolika žmonių buvo nužudyta kiekvienoje Lietuvos apskrityje vien tik įtarus, kad rėmė partizanus, arba pagal komunistų skundus. Iš 672 nužudytų žmonių net 518 nužudė raudonarmiečiai. Birželio 22 d. nužudyti 37 žm., birželio 23 d. – 97 žm., birželio 24 d. – 185 žm., birželio 25 d. – 168 žm., birželio 26 d. – 99 žm., birželio 27 d. – 53 žm., birželio 28 d. – 17 žm., birželio 29 d. – 10 žm., birželio 30 d. – 9 žm. (be Telšių kalėjimo ir Pravieniškių lagerio kalinių). Daugiausia nužudytas Šiaulių apskr. – 109 žm., Telšių apskr. – 79 žm., Kauno apskr. – 72 žm., Ukmergės apskr. – 49 žm., Rokiškio apskr. – 47 žm., Mažeikių apskr. – 45 žm., Tauragės apskr. – 38 žm., Panevėžio apskr. – 33 žm. Likusiose apskrityse nužudyta po 4-30 civilių gyventojų.“

 

Kariškių žudynės (ten pat). „Baigti naikinti ir Lietuvos kariuomenės likučiai. 1941 m. birželio 22 d. 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse tarnavo 7-8 tūkst. lietuvių karių. Karui prasidėjus, sovietų daliniai apsupo 29-ojo teritorinio šaulių korpuso divizijų stovyklas. Buvo paskelbtas įsakymas, kad už stovyklų ribų sulaikyti kariai būsią parduoti karo tribunolui ir sušaudyti. Divizijoms buvo įsakyta trauktis į Rusijos gilumą. Lietuvių karių žudynės buvo susijusios tiek su prasidėjusiu sukilimu, tiek ir su Raudonosios armijos vadų įsakymų nevykdymu. Karo pradžioje daugiau kaip 5500 lietuvių karių vis tik ginklu išsilaisvino iš sovietinių karių priežiūros ir liko Lietuvoje. Išsilaisvindami žuvo arba dingo be žinios 120 lietuvių karių: 1 pulkininkas leitenantas, 3 majorai, 8 kapitonai, 8 leitenantai, 3 jaunesnieji leitenantai, 6 kariūnai, 8 viršilos, 9 puskarininkiai, 10 jaunesniųjų puskarininkių, 3 grandiniai, 59 eiliniai ir 2 civiliai tarnautojai.. Ir vis dėlto dar 1931 karys vėliau pateko į dingusiųjų be žinios sąrašus. Kai kurie jų buvo nužudyti ne Lietuvoje arba suimti ir nugabenti į lagerius (žinoma apie 324 suimtuosius). Kiti žuvo tarnaudami Raudonosios armijos daliniuose ir tik mažuma jų 1945 m. grįžo į Lietuvą.“

 

TRISPALVIS TERORAS

 

 

Vėl grįžkime prie dr. Rimanto Zizo darbo „Ne žydų kilmės Lietuvos piliečių persekiojimas, civilių gyventojų žudynės“ (p. 40-44). Autorius pateikia daugybę sadistiško susidorojimo su buvusios valdžios aktyvistais pavyzdžių:

 

„Antikomunistinio teroro procesuose galima išskirti keletą žudynių „kategorijų”. Nužudymų ir susidorojimų atvejus, įvykdytus su ypatingu žiaurumu, po ilgų kankinimų ir pasmerktų mirti žmonių kančių. Netgi galima teigti, kad kai kurie kompartijos ir sovietų valdžios aktyvistai prieš mirtį patyrė žiauresnes kančias ir didesnes patyčias negu masiškai šaudomi žydai.

 

P. Mikailionis (g.1918 m.), Alytaus aps. Ryliškių kooperatyvo vedėjas, komjaunuolis, 1941 m. birželį mirė nukankintas: jam išbadytos akys, nupjautos ausys ir nosis, jo lavonas įmestas į ežerą;  P. Pašiškevičius (g. 1922 m.), Pakruojo raj., Linkuvos apyl. Pagirnykų k. komjaunuolis, rastas miręs nuo žaizdų pririštas prie medžio, ant krūtinės išdeginta penkiakampė žvaigždė; A. Dumpis (g. 1907 m.), Pasvalio raj. Sabonių apyl. vykdomojo komiteto pirmininkas, 1941 m. birželio 22 d. „baltaraiščių” kankintas ir pakartas, žmonai jį leista palaidoti tik kaip „bedievį”; P. Čekanauskas (g. 1903 m.) Zarasų komunistas, suimtas prie Rokiškio. Jis vedžiotas po Salako miestelį su prikabintais Lenino ir Stalino portretais, muštas, kankintas, sušaudytas birželio 22 d;  Z. Bertulytė (g. 1924 m.), klubo vedėja Zarasų raj., varoma į Zarasus Baltamiškio miške išprievartauta ir užmušta šautuvų buožėmis; J. Venskūnas (g. 1922m.), Kėdainių aps. Devynduonių k., komjaunimo sekretorius prieš nužudant 1941 m. vedžiotas po kaimą ir kankintas; K. Mačernis (g. 1908 m.), Žagarės vidurinės mokyklos direktorius, žiauriai kankintas ir sušaudytas liepos 14 d.; V. Sapožnikovas (g. 1904 m.), 1940 m. Zarasų aps. Smalvų apylinkės tarybos narys, „baltaraiščių” žiauriai kankintas, krūtinėje išdeginta penkiakampė žvaigždė, jam sulaužytos kojos, tris dienas gulėjo be sąmonės, sušaudytas, palaikai į kapines perkelti po pusmečio;  P. Kolys, Šakių aps., Lukšių vls. Vykdomojo komiteto pirmininkas, prieš sušaudant liepos mėnesį iš jo tyčiotasi Lukšių turguje; Diržinskas (g. 1899 m.), pogrindinės kompartijos narys nuo 1933 m., Vilkaviškio aps. Pajevonio vls. vykdomojo komiteto pirmininkas, liepos 14 d. sušaudytas Vištytyje po žiaurių kankinimų; A. Osmolskas (g. 1893 m.), Merkinės progimnazijos direktorius, suimtas ir žiauriai kankintas, sušaudytas liepos 6 d.; Br. Čižauskas (g. 1909 m.), LKP(b) Kybartų vls. sekretorius ir kiti sovietiniai aktyvistai sušaudyti 1941 m. birželio mėn. sovietinių pasieniečių apkasuose. Ant sušaudytųjų užverstas negyvas arklys; Sovietinė Ypatingoji komisija 1945 m. tirdama Zarasuose prie bažnyčios palaidotų 1941 m. sušaudytų žmonių kapavietę, vieną auką rado su užmautu ant galvos kibiru ir kt.

 

ZUDYNES_4_lIETUKIO_GARAZAS

„Lietūkio“ garažo aukos

 

Vykstant antisovietinio teroro akcijoms, buvo žudomi ne tik kompartijos ir sovietų valdžios aktyvistai, bet ir jų šeimos nariai ar net ištisos šeimos. Šakių apskrityje Kudirkos Naumiestyje 1941 m. sušaudyti 4 broliai sovietiniai aktyvistai Pranaičiai, tėvas ir sūnus Linkaičiai; Pakruojo vls. 1941 m. birželio 29 d. savo namuose sušaudytas K. Zicevičius ( g. 1888 m. ), nepartinis, prijautęs sovietų valdžiai kartu su sūnumi Alfredu, dalyvavusiu sovietų agitacinėje veikloje; L. Vistelytė (g. 1923 m.), komjaunuolė, pionierių vadovė Pakruojyje sušaudyta kartu su
tėvu kalviu; Iz. Griūnovas (g. 1887 m.) Vilkaviškio aps. Vištyčio apyl. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas sušaudytas Vištytyje 1944 m. liepos 14 d., sušaudyti ir 2 jo sūnūs - Jonas ir Juozas; K. Dailyta (g. 1904 m.) Vilkaviškyje agitavęs už sovietų valdžią, sušaudytas kartu su žmona O. Dailydiene 1941 m. liepos 21 d.; J. ir K. Medeliai, sovietiniai aktyvistai, pogrindinės LKP nariai nuo 1926 m. sušaudyti Vilkaviškyje 1941 m. birželio mėn; N. Spornovas (g. 1911 m.) Plungės vls. sovietinis aktyvistas sušaudytas 1941 m. kartu su 3 broliais;
A. Kadusevičienė, Kauno aps. Babtų vls. gyventoja 1941 m. liepos mėn. sušaudyta kaip komunisto pogrindininko žmona; S. Potašova, to paties valsčiaus gyventoja, padėjusi vyrui pogrindininkui, kalbėjusi sovietiniuose mitinguose, 1941 m. sušaudyta Babtuose kartu su sūnumi Leonu.

 

Buvo įkaitų žudymo, kolektyvinės atsakomybės bausmių taikymo nenusikaltusių žmonių atžvilgiu: P. Gūžė (g. 1923 m.), Skuodo raj. Aleksandrijos apyl. Klaišių k. gyventojas 1940-1941 m. nedalyvavo sovietinėje politinėje veikloje, bet 1941 m. birželio ar liepos mėn. suimtas ir sušaudytas už 2 brolius, aktyvius sovietinius darbuotojus, pasitraukusius į SSRS; A. Čerškus (g. 1921 m.) malūno darbininkas Utenos apskrityje, suimtas kaip įkaitas vietoj tėvo, ėjusio teismo tarėjo pareigas. Tėvui neprisistačius, sušaudytas 1941 m. rugpjūčio 4 d.

 

Kiti įvairūs antikomunistinio teroro, žudynių atvejai, kai buvo taikomas nepateisinamai žiaurus smurtas, neadekvatūs įvykdytiems „nusikaltimams”, faktai, sukrečiantys žmogiškąja prasme: P. Sapagovas (g. 1908 m.) Rokiškio aps. nepartinis sovietinis aktyvistas, valstietis, dalyvavęs 1940–1941 m. sovietiniuose renginiuose, sušaudytas 1941 m.; Vl. Jurėnas (g. 1919 m.) komjaunuolis, Vilniaus karo mokyklos kursantas, pabėgęs iš vokiečių nelaisvės slapstėsi Kupiškyje, suimtas ir sušaudytas; K. Rybakova (g. 1920 m.) komjaunuolė aktyvistė Ukmergės aps. Siesikų apylinkėse, sovietų valdžios metais „vaikščiojo” su raudona vėliava, sušaudyta 1941 m.; R. Fresdorfas, Šakių aps. valstietis (vokietis), bažnyčios bokšte buvo iškėlęs raudoną vėliavą, sušaudytas Kudirkos Naumiestyje 1941 m. birželio 28 d. kartu su kitais sovietiniais aktyvistais; A. Norgėla (g. 1914 m.) Tauragės aps. Žemaičių Naumiesčio vls. Šylių k. gyventojas, valsčiaus komjaunimo sekretorius 1941 m. birželio mėn. kaimo žmonių pristatytas į „gestapą” Ž. Naumiestyje. Čia mėnesį kalintas, tardytas buvo pripažintas „nekaltu”, paleistas. Tačiau kaimo žmonės jį vėl suėmė, „įvairiai tyčiodamiesi (grūdo į burną kopūstus ir kt.)” pristatė į Ž. Naumiestį, reikalavo sušaudyti. A. Norgėla vėl buvo įkalintas ir 1941 m. liepos viduryje sušaudytas;  J.Jurevičius, Šiaulių aps. Užvenčio vls. gyventojas, eigulys, sovietinis aktyvistas buvo įskųstas, kratos metu pas jį rasta raudona vėliava, sovietinės literatūros. Varant jį sušaudyti, į vokiečius kreipėsi taisyklinga vokiečių kalba, aiškino, kad vėliava ne jo, o valstybinės įstaigos nuosavybė. Vokiečiai J. Jurevičių paleido, tačiau „baltaraiščiai” jį vis tiek sušaudė 1941 m. liepos pr. Kužiuose;  J. Kaminskas (g. 1921 m.) Raseinių aps. komjaunuolis, maisto produktų paruošų agentas, slapstėsi, 1941 m. liepos mėn. rastas nušautas. [...]

 

Kokie buvo 1940-1941 m. kompartijos ir sovietinių aktyvistų žudynių mastai vokiečių okupacijos metais Lietuvoje? Sovietmečio autoriai, nenurodydami šaltinių, tvirtino, kad buvo nužudyta (žuvo kovodami) 5 tūkst. žmonių. A. Rakūnas rašė, kad apie 10 tūkst. tarybinių aktyvistų padėjo Raudonajai armijai kovoti prieš vokiškuosius grobikus ir ginkluotas LAF gaujas. Apie 5 tūkst. jų žuvo kovose arba pakliuvę į „buržuazinių nacionalistų” ir hitlerininkų rankas, kaip jų kruvino teroro aukos. Panašiai rašė ir P. Štaras: ginkluotuose susidūrimuose su priešu, taip pat išeidami iš apsupties, žuvo apie 5 tūkst. tarybinių aktyvistų. K. Rukšėnas tvirtino, kad pirmosiomis okupacijos dienomis buvo sunaikinta 5 tūkst. tarybinių aktyvistų, 1941 m. liepos-gruodžio mėn. dar 800 tarybinių aktyvistų ir pasipriešinimo dalyvių.

 

1941 m. žudynių mastams atskleisti šis skaičius naudojamas ir Lietuvos istoriografijoje. L. Truska, remdamasis antinacinės rezistencijos spauda (laikraščiu „Nepriklausoma Lietuva”, matyt, šiuo šaltiniu rėmėsi ir sovietiniai autoriai) rašė, kad „atsiskaitymo valandos” Lietuvai kainavo per 5 tūkst. gyvybių, dėl jų tauta pirmosiomis karo savaitėmis neteko daugelio patriotų, net buvusių savanorių kūrėjų.“

 

RUDAI TRISPALVIS TERORAS

 

 

Žydų žudynės – kruviniausias to laikotarpio puslapis, kurį būtų sunku pilnai nušviesti nedidelės apimties rašinyje. Tema skaudi ir nusipelno kur kas išsamesnio tyrimo nei šio citatų montažo autorius gali sau leisti. Todėl teisinga bus pasiremti keliomis ištraukomis iš autoritetingos Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti išvadomis, priimtomis 2005 m. balandžio 20 d. ir skirtomis žydų žudynėms karo pradžioje. Komisija teigia:

 

„Pirmosios žydų žudynės vyko neįstatymiškumo ir karo sukelto chaoso, antisovietinio sukilimo, Raudonosios armijos traukimosi ir greito Vokietijos kariuomenės puolimo kontekste. Lietuviški, žydiški ir vokiški šaltiniai patvirtina, kad žymaus antižydiško smurto būta prieš vokiečių atėjimą, nors dažnai neįmanoma pakankamai detaliai nustatyti išpuolių vietos ir laiko. Nenustatytas žydų skaičius nukentėjo nuo savavališkų suėmimų, buvo prievartaujami ir žudomi jų gyvenamosiose vietose, o taip pat bandydami pabėgti nuo nacių puolimo. Pagal Komisijos ištirtus raportus ir dokumentus, dauguma žydų buvo nužudyti netrukus po to, kai į Lietuvą įžengė vokiečių kariuomenė ir nacių saugumo policija.

 

ZUDYNES_3_FORTAS

Masinės žydų žudynės VII Kauno forte

 

Didžiausias pirmosios karo savaitės žudynes sudarė pogromai ir sistemiškai organizuoti šaudymai, būtent: a) pirmosios žudynės pasienio zonoje, t. y. Gargžduose, Kretingoje, Palangoje, Skuode (Ypatingasis būrys (Sonderkommando) 1a), Tauragėje, Jurbarke, Marijampolėje ir kituose mažuose kaimuose, vykdytos vokiečių saugumo policijos, padedamų vietinių gyventojų ir pagalbinių policijos dalinių; b) 1941 m. birželio 25-26 d. pogromai Vilijampolėje (Slobodkoje) ir 1941 m. birželio 27 d. žudynės Lietūkio garaže, pagrinde vykdytos nereguliariosios kariuomenės kareivių, paragintų vokiečių saugumo policijos; c) išpuoliai prieš žydus Vilniuje, inspiruoti Ypatingojo būrio (Sonderkommando) 7a ir Operatyvinio būrio (Einsatzkommando (EK)) 9, tarp kurių būta žmonių pagrobimų ir žudymų, nors ir mažesniu nei aukščiau minėtų žiaurumų mastu; d) išpuoliai Žemaitijoje, Operatyvinio būrio 2 veikimo zonoje (ir kur prieinama mažai vienalaikių dokumentų), bet šaltiniai patvirtina, kad Operatyvinio būrio 2  nariai ir vietiniai lietuvių partizanai užpuolė ir nužudė bent kelis šimtus žydų Šiauliuose.

 

Po lietuvių pagalbinės policijos suformavimo žydų žudynes vykdė militarizuoti policijos daliniai, vadovaujami vokiečių saugumo policijos, būtent – Operatyvinio būrio 3 ir formaliai atsakingi Kauno komendantui. Kaip rodo raportai, daugumoje žydų kilmės vyrų žudynės, vykusios Kauno 7-ajame forte 1941 m. liepos 4-6 dienomis, buvo didžiausios šio laikotarpio skerdynės. Dokumentai nurodo ir kitas žudynes, vykusias 1941 m. liepos – rugpjūčio vidurio laikotarpiu. Nepaisant to, iki 1941 m. rugpjūčio pradžios didžioji dauguma Lietuvos žydų bendruomenės buvo dar gyva.

 

Per pirmąsias dvi vokiečių okupacijos savaites maždaug 6 000 žydų buvo nužudyti Kaune. Pridėjus ankstesnių žudynių pasienio zonoje, Šiauliuose ir kitur aukų skaičių, tiksliausia būtų manyti, kad nužudytųjų, daugiausia žydų kilmės vyrų, skaičius buvo nuo 8 000 iki 10 000.

 

Iki 1941 m. rugpjūčio, t. y. iki prasidėjo ištisų bendruomenių naikinimas, tiksliausia būtų manyti, kad nužudytųjų žydų skaičius buvo 15 000 vyrų ir 1 000 moterų. Neįmanoma nustatyti tikslaus skaičiaus dėl šaltinių stokos kai kuriuose Lietuvos regionuose. Manoma, kad daugiau nei 40 000 žydų buvo, nors ir laikinai, dar gyvi 1941 m. gruodį getuose ir darbo lageriuose. Mūsų paskaičiavimais, žydų aukų skaičius nuo 1941 m. rugpjūčio iki tų pačių metų gruodžio buvo nuo 130 000 iki 140 000.“

 

PABAIGOS ŽODIS

 

 

Taip bendrais bruožais atrodo pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis Lietuvoje vykdytos žudynės. Vaizdas sukrečiantis ir neskatinantis daugžodžiauti. Tiesą sakant, nelabai norisi ką ir sakyti. Nebent akcentuoti, kad Lietuvos Respublika, itin griežtai baudžianti savus piliečius už raudonojo ir rudojo teroro nusikaltimų neigimą, turėtų rimtai susirūpinti ir nustoti pati neigti trispalvį terorą. Bandydama neigti šią votį, ji pasmerkia visuomenę fašizmo vėžiui.

 

Norisi kai ką pasakyti ir apie istorikų taikomą metodologiją. Štai tyrimas, skirtas žydų žudynėms, atsižvelgiant į šio nusikaltimo mastą ir išskirtinumą, – pateisinamas. O štai R. Zizo „nežydų kilmės“ piliečių persekiojimo tyrimas šiek tiek trenkia nacių primestu rasizmu. Trūksta tyrimų, skirtų tuo pat metu vykusioms čigonų žudynėms. Sovietiniai istorikai tyrė „tarybinių piliečių“ žudynes ir nekreipė dėmesio į žmonių, netilpusių į „tarybinio piliečio“ rėmus, žudynes. Visų šių fragmentiškų tyrimų eigoje pametama baisi tiesa apie masiškai vykdytas žmonių žudynes Lietuvoje tą nelemtą 1941-ųjų vasarą.

 

O žudyta sadistiškai ir labai daug. Suskaičiavę to meto žudynių aukas, turėsime siaubingus skaičius – apie 1 000 vokiečių kariuomenės nužudytų aukų, apie 1 000 NKVD ir besitraukiančių stalinistų nužudytų aukų, apie 5 000 lietuvių nužudytų kaimynų – sovietinių aktyvistų ir apie 10 000 birželio sukilėlių nužudytų žydų. Taigi 17 000 per kelias dienas – tokia kraupi 1941-ųjų birželio aritmetika.

 

 

Tuoj po šitų žudynių prasidėjo dar masiškesnės nacių vadovaujamos žydų žudynės. 1941-ųjų vasarą įvairiose Lietuvos vietovėse buvo nužudyti dar keliasdešimt tūkstančių žydų. Istorikas R. Zizas perteikia kraupų šių žudynių vertinimą (ten pat, p. 36): „Šis etapas vaizdžiai (ir tiksliai) apibūdintas vieno iš antisovietinio teroro liudininkų Utenos apskrityje Vyžuonų valsčiuje atsiminimuose: 1941 m. birželis [prasidėjus karui - R.Z] buvo „laisvosios dienos”. Dar nespėjus „raudonųjų išvaikyti”, iš valsčiaus atėjo leidimas šaudyti žydus, ir „vėl reikėjo“ šaudyti.“

 

 

Dėl ko tos žudynės vyko? Vermachtas teroru siekė palaužti bet kokio pasipriešinimo galimybę. Tai akivaizdus valdžios siekis. Besitraukiantys sovietai desperatiškai bandė išlaikyti valdžią. Trispalviai sukilėliai skelbė siekį atkurti nepriklausomybę – tai irgi valdžios siekis. Naciai ir jų trispalviai kolaborantai valė šalį nuo žmonių, keliančių grėsmę „naujai Europai“, – tai irgi valdžios siekis. Taigi už visų šių vykdytų žudynių stovi vienas ir tas pats blogis – valdžios siekis. Tie, kurie trukdo pasmerkti šias žudynes, irgi siekia valdžios arba stengiasi ją išlaikyti savo rankose.

 

Evaldas Balčiūnas

2011 05 10

 

Komentarai  

 
-7 # ???SS Y-m-d H:i
Nuo kada jus, anarchistai, esate pries raudonaji terora? Kas jus is viso butumet be teroro, ka???
Ir kas jus, kairieji, turit pries zydu zudyma? Su vargsais is treciojo pasaulio, kuriuos jus taip karstai nuo musu ginate, susipykti nebijote? Ar turit visgi bendro kazka???
Eikit smaukytis, kol dar neiskastruoti. Paskubekit, nes liberastine orgijos karusele ilgai netruks. Ir jus tai puikiai zinot
:-)
 
 
-2 # raudonam marui neoba Y-m-d H:i
Pilnai pateisinu balaraisciu zygius , saunuoliai kad zude komunistus galejo ir kruopsciau pasidarbuot... kiek mum zalos jie pridare? Aisku zydus kur zude nepateisinama bet izdavikus tikrai reikejo, kazkodel straipsnio autorius dvelkia vatniku vos ne pateisina nkvd pogromus...
 
 
+1 # heflu Y-m-d H:i
:D
 
 
+5 # logikos viršūnėkažkas kitas Y-m-d H:i
"Vengdamas kokių nors insinuacijų, pasikliausiu dešiniojo politiko ir istoriko Arvydo Anušausko darbu"

Rašai apie raudonarmiečių tariamus nusikaltimus pasiremdamas dešiniojo politiko darbu ir vengi insinuacijų? Atspeikėk, žmogau...
 
 
-2 # !?!?!? Y-m-d H:i
"R. Fresdorfas, Šakių aps. valstietis (vokietis), bažnyčios bokšte buvo iškėlęs raudoną vėliavą"
tikrai idomus atvejis.
kas dar idomu, kad kazkodel stalinistai daugiausia kalinius saude...
tada idomu, kad ivairus sadistiniai nusikaltimai buvo zarasai-smalvas , tai gal cia tie patys ir veike?

autorius neketina dar parasyti placiau apie TDA ir baltraiscius? kilme,struktura ,nusikaltimus ir pns?

o siaip tikrai kraupu, maza to rudai trispalvis teroras galima sakyti atkartojamas siandiena, uztenka pasiskaityti ka cia trolina patriotai ar nueiti i patriotai.lt ir paskaityti kaip "graziai" snekama
 
 
0 # Visi esame (latentiniai) sadistai ir mėgstame matyti savo priešus kenčiančius?Rio Y-m-d H:i
'Property damage is not violent. You can't violate a building or a window.
It's very different to us than the question of violence.
That isn't violent, unless you're advocating attacking individuals-
- which we do not do.'

- Jhon Zerzan

"Surplus - Terrorized into Being Consumers"
http://www.youtube.com/watch?v=5AEiwOM4fAY&feature=related
 
 
0 # ŽygeiviuiGalas žygeiviams Y-m-d H:i
Tave tuoj išryškinsime per IP numerį. Grasinimas žudyti baudžiamas ir griežtai. Nemanyk, kad esi nepakaltinamas už ghrąsinimus smurtiniu susidorojimu, fašiste. Esame surinkę ne vieną paties "komentarą", kurstantį neapykantą ir grasinantį smurtu. Neilgai būsi anonimas, tą tau PRIŽADU. Deja, tau prikąsti liežuvį yra jau per vėlu.
 
 
0 # "grasinimas nušauti"+ Y-m-d H:i
Ne, ten nėra jokio grasinimo nušauti:-). Ten yra priminimas, kad šaudyti įmanoma į abi puses, o kulkai visiškai vis viena, kas toks pasitaikė jos kelyje, ir ką apie tai mano Genocido teisinimo ir propagandos centras. Nebent anas pasitaikęs būtų neperšaunamas.
Todėl apgalvokite visus variantus, patrejotai, prieš pradėdami "naikinti tautos išdavikus" ir kitoniškai pramogauti. Būna juk, kad viskas prasideda labai patrejotiškai (http://www.youtube.com/watch?v=vYj54zHbRYU), o baigiasi labai negrobolševikiš kai: http://www.youtube.com/watch?v=vXQ1yRP136I. Sapienti sat.
 
 
0 # anarko...šilumvežis Y-m-d H:i
Trispalvis teroras:DDD Lietuviai tik atsakė į okupantų terorą, beveik visi žudymai, kaip matome, buvo atsakomieji - iš keršto...
Kol Lietuva nebuvo okupuota, tol nebuvo jokių žudymų.

O teisiami buvo ir naciai ir komunistai.

Todėl lietuviai nėra atsakingi nei už žydų, nei už kitų piliečių žudymus.

be to žydus žudė ir jūsų mastysenai labai artimi veikėjai - naikino, kaip jie manė buožes, išnaudotojus, ponus...