Roger Shrives. Rytų Vokietija 1953-aisiais
istorija
1953 vokietija 0       Šį mėnesį sukanka 58-eri metai nuo 1953 m. darbininkų sukilimo Rytų Vokietijoje. Lygiai kaip ir 1956-ųjų Vengrijos revoliucija, šis sukilimas sovietinėje istoriografijoje buvo nušviečiamas kaip kontrrevoliucinis ir antisocialistinis. Vakarų istoriografijoje kalbama apie nacionalinį sukilimą prieš „komunistinę sistemą“ (tą patį galima rasti ir dabartiniuose lietuviškuose istorijos vadovėliuose).

 

Publikuojame šį straipsnį, norėdami priminti apie 1953 m. didvyrišką Vokietijos žmonių maištą prieš stalininę diktatūrą. Straipsnio autorius Rogeris Shrivesas – Anglijos ir Velso socialistų partijos narys. Kaip ir būdinga trockistui, autorius į planinę ekonomikos sistemą žiūri teigiamai, o problemą įžvelgia tik politinėje sistemoje.

 

***

 

1953 m. birželio 15 d. apie 60 statybininkų Rytų Berlyne, Friedrichshaino ligoninės statybos aikštelėje nutraukė darbą, reikalaudami padidinti darbo užmokestį 10 proc., nustatytą Rytų Vokietijos stalinistinės vyriausybės.

 

1953 m. birželį milijonas Rytų Vokietijos darbininkų sukilo prieš stalininę savo šalies diktatūrą. Rogeris Shrivesas grįžta į 1953-uosius, kada Berlyno darbininkų klasė bandė įvykdyti politinę revoliuciją.

 

Kai darbininkai sukilo prieš stalinizmą


Jeigu darbininkams nebūtų pavykę pasididinti darbo užmokesčio, tai jis būtų sumažėjęs trečdaliu. Taigi jie pradėjo maištą, kuris vėliau tapo sukilimu, nors potencialiai pavojinga buvo net trumpam nutraukti darbą.

 

Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Vokietija buvo padalinta į dvi priešiškas valstybes. Rytų Vokietijoje stalininės Rusijos kariuomenė įvedė marionetinį režimą vadovaudamasi 1945 m. Rusijos ir kitų Rytų Europos valstybių modeliu.

 

Rytų Vokietija nacionalizavo ekonomiką ir įkūrė planinės gamybos sistemą – socialistinės ekonomikos pagrindą. Bet čia panašumas ir baigėsi. Tikrai socialistinei ekonomikai būtina darbininkų demokratija, kuri kontroliuotų ir valdytų planinę gamybą – lygiai taip pat, kaip sveikam organizmui reikalingas deguonis.

 

Bet Rytų Vokietijoje, kaip ir visame Rytų bloke, negausi biurokratija, atitolusi nuo darbininkų, savavališkai priiminėjo sprendimus ir buvo diktatoriška visais atžvilgiais. Ji vykdė planus, kad išlaikytų savo privilegijas.

 

Šis prieštaravimas tarp visuomenės valdomos ekonomikos ir biurokratinio politikos elito per 40 metų sustings ir nulems stalinizmo žlugimą.

 

Politinė revoliucija


Vedini neapykantos šiems biurokratijos pareigūnams, darbininkai pasistatė apsauginius barakus prie Friedrichshaino statybos aikštelės. Jų pavyzdžiu tą patį padarė darbininkai Stalino alėjos statybos aikštelėje. Kitą rytą statybininkai iš Friedrichshaino ir Stalinallee patraukė į kitus miesto rajonus ir ėmė agituoti visus darbininkus.

 

Netrukus protestuotųjų buvo priskaičiuojama 10 tūkst. Jų lyderiai nešė paprastai nudažytą transparantą su užrašu: „Velniop 10 proc. išdirbio normų padidinimą!”. Gamyklų darbininkai, tarnautojai, net žemiausiojo biurokratijos sluoksnio pareigūnai prisijungė prie jų skanduodami „Mes esame darbininkai, o ne vergai! Ne – plėšikiškam darbo užmokesčiui! Mes norime laisvų rinkimų, mes nesame vergai!” Žmonės pro butų ir kabinetų langus juos drąsino ir ragino: „Į vyriausybę, į Leipcigo gatvę!”.

 

Demonstracija įgavo politinę formą. Tarybų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas buvo miręs vos prieš 3 mėnesius. Jo mirtis buvo tarsi signalas sukilti visiems, nekenčiantiems Rytų Europos režimų. Šiek tiek anksčiau tą patį mėnesį kariniai daliniai buvo nusiųsti į Čekoslovakiją, kad išskirstytų demonstraciją Pilzene. Dabar, kiek vėliau nei prieš savaitę, prasidėjo darbininkų maištas Rytų Berlyne.

 

Komunistų partijos (SED) sekretorius Heinzas Brandtas aiškino:„Statybininkai įžiebė kibirkštį masėse. Kibirkštis pliūptelėjo ugnimi. Apie tai svajojo Leninas, tik šių masių veiksmai buvo tiesiogiai nukreipti prieš totalitarinį režimą, valdantį Lenino vardu.“

 

Iš tiesų, režimas buvo artimas iškreiptoms Lenino idėjoms. Darbininkai reikalavo, kad juos išklausytų vyriausybės vadovai – Pieckas ir Grotewohlis. Kai kurie darbininkai ragino visuotiniam streikui, jei vyriausybės vadovai nepasirodys per pusę valandos. Jie nepasirodė. Darbininkai pasitraukė ir pradėjo streiką.

 

Darbininkų buvo prašoma nutraukti protestus iš vyriausybinių automobilių su įrengtais garsiakalbiais, bet minia užgrobė juos ir nužygiavo į priekį, ragindama visus Berlyno darbininkus prisijungti prie visuotinio streiko kitą dieną.

 

Iki birželio 17 d. streikas išplito labiausiai industrializuotuose Rytų Vokietijos miestuose. Jame dalyvavo 300 tūkst. darbininkų. Gamyklų posėdžiai vyko Berlyne, juose buvo detaliai diskutuojama apie SED (Vokietijos vieningosios socialistų partijos) režimo nusikaltimus. Jie išrinko darbininkų tarybas ir ragino dalyvauti demonstracijose.

 

Merseburge 10 tūkst. darbininkų, dainuodami revoliucines dainas, nužygiavo į miesto centrą, kur sutiko dar tūkstančius darbininkų. Minia šturmavo policijos nuovadą, apieškojo SED partijos būstines ir įsilaužė į kalėjimus, kad išlaisvintų kalinius.

 

Halėje 8000 geležinkelio darbininkų užėmė SED būstinę, tarybų įstaigas ir kalėjimus. Leipcige darbininkai užgrobė jaunimo centrus ir sunaikino visus portretus, išskyrus Karlo Marxo. Brandenburge buvo sumušti vadinamieji „žmonių teisėjai” ir prokuroras.

 

Kontrrevoliucija


Rytų Vokietijos vadovai prarado valdžią, bet tuo metu Berlyno link jau judėjo rusų tankai ir kariniai daliniai, padėję SED užimti valdžią. Buvo paskelbta karo padėtis. Nepaisant didžiulio darbininkų didvyriškumo, sukilimas buvo numalšintas. SED padarė laikinas ekonomines nuolaidas, bet jos galiojo tik tol, kol tęsėsi revoliucinė krizė. 6-iems sukilimo vadams buvo įvykdyta mirties bausmė, 4 buvo nuteisti iki gyvos galvos, daugiau nei 1300 buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Apytikriai 260 žmonių žuvo nuo rusų kulkų.

 

Stalinistinė biurokratija šiam sukilimui užklijavo „kontrrevoliucijos” etiketę, nors iš tikrųjų darbininkai niekada nereikalavo privatizuoti pramonę ir grįžti į kapitalizmą. SED vadovai atsikratė savo partijos narių – 71 proc. vietinių partijos sekretorių buvo sušaudyti už darbininkų rėmimą. Trečdalis pagrindinių protestuotųjų iki karo buvo komunistų partijos nariai. „Kontrrevoliuciją” įvykdė stalinistai!

 

Sukilimas parodė, kad darbininkai stichiškai siekia darbininkų demokratijos. Jų pavyzdžiu vėliau sekė Vengrijos, Čekoslovakijos, Lenkijos masės, jis įkvėpė Rytų Vokietijos darbininkus 1989-aisiais, kada stalinizmo diktatūra sužlugo.

 

Žlungant stalinizmui ir nuosekliai restauruojant kapitalizmą, Rusija ir Rytų Europa buvo visiškai sužlugdytos, o Rytų Vokietija nukentėjo mažiau. Tikėtina, kad socialistinės revoliucijos reikalavimai vėl bus išgirsti, o 1953-ieji Rytų Vokietijoje vėl mus įkvėps.

 

Churchillis palaikė represijas


„Jeigu Britanija – jos ekscentriškumas, pasitikėjimas savo jėgomis, savo charakterio jėga – būtų apibūdinta viena asmenybe, tai turėtų būti Winstonas Churchillis.” Tikriausiai šis „ekscentriškumas” paaiškina, kodėl Churchillis palaikė artimiausius Stalino rėmėjus, nuslopinusius 1953 m. sukilimą.

 

Kodėl Churchillis palaikė stalinistinį režimą, nukreiptą prieš darbininkus? Juk jis buvo užkietėjęs klasinis karys, kapitalizmo „čempionas” kovoje prieš „komunizmą”. 1920 m. jis susižavėjęs žvelgė į fašistus ir sakė, kad Mussolinis „suteiks būtiną priešnuodį rusų nuodams ir apsaugą nuo vėžinės bolševizmo plėtros”. Vėliau jis buvo išdidus Šaltojo karo rėmėjas ir išpopuliarino „geležinės uždangos” sąvoką.

 

Iš dalies tai paaiškinama faktu, kad Churchillis, imperialistinis politikas, buvo susirūpinęs dėl Vokietijos sustiprėjimo. Vokietija daugelį metų konkuravo su Britanija dėl viešpatavimo Europoje. Antrasis pasaulinis karas išplėšė iš jos jėgą, bet iki 1953-ųjų Vokietijos persiginklavimas buvo galimas kaip Šaltojo karo atrama prieš Tarybų Sąjungą. Churchillis norėjo išlaikyti padalintą Vokietiją.

 

Tačiau Churchillis turbūt suprato, kad stalinistai siekė išlaikyti revoliucingos darbininkų klasės galios status quo, ir suvokė, kad pergalė vadinamojoje darbininkų valstybėje turėtų įtakos ne tik stalininiams Rytams, bet ir kapitalistiniams Vakarams.

 

Roger Shrives, 2003 m. birželio 23 d.


www.socialistworld.net vertė Marksistai.lt

2011 06 26

 

1953 vokietija 1

 

1953 vokietija 4

 

1953 vokietija 6

 

1953 vokietija 9

 

1953 vokietija 10

 

Komentarai  

 
0 # TEGYVUOJA REVOLIUCIJA, GROŽIS IR MEILĖ !!!Upe/flumen Y-m-d H:i
Padariau pirmą Molotovo kokteilį savo rankomis, grįžtu į Syntagmos aikštę. Pasą paslėpiau...

TEGYVUOJA REVOLIUCIJA!!!
 
 
0 # Tautinė revoliucijaAndrius Y-m-d H:i
Taigi čia aiškiau negu aišku, kad tai buvo TAUTINĖ antikomunistinė , bet tikrai ne kažkokia ten proletarinė, revoliucija. Kam čia tas nesąmones skleisti?