Teroristo Geršunio pabėgimas iš Akatujaus kalėjimo
istorija

GershuniGrigorijus Geršunis (Heršas Isakovas-Ickovas) gimė 1870-aisiais, gimimo vieta tiksliai nežinoma. Vieni sako, kad Kaune, kiti – kad Minske, dar kiti – Šiauliuose. Buvo gabus bakteriologas, bet įsitraukė į narodnikų veiklą, o 1902 m. tapo vienu iš eserų (socialistų revoliucionierių) partijos vadų bei Kovinės eserų organizacijos įkūrėjų.

 

Kovinė eserų organizacija buvo pirmoji didelė Rusijoje organizuoto terorizmo grupė, nes iki tol teroro aktus rengė ir vykdė pavieniai teroristai ar mažos jų grupelės. G. Geršunis numatė organizacijos tikslus – ne tik gintis nuo savivalės ir smurto (ką jau darė ir narodnikai teroristai), bet ir pulti sėjant paniką tarp patvaldystės režimo tarnų.

 

1904 m. G. Geršunis buvo sučiuptas caro ochrankos ir nuteistas mirti, vėliau mirties nuosprendis buvo pakeistas katorga iki gyvos galvos. 1905 m. jis sugebėjo pabėgo iš Akatujaus kalėjimo Rytų Sibire. Šis rašinys apie šį, anaiptol ne vienintelį, jo gyvenimo nuotykį.

 

***

 

Pabėgimas


Socialistų revoliucionierių partija labiausiai išgarsėjo dėl savo Kovinės organizacijos, suvienijusios profesionalius teroristus. Kartkartėmis teroristus pagaudavo, ir tie, kurie išvengdavo kartuvių, keliaudavo į katorgą Sibire. Kai kuriems pavyko iš ten pabėgti. Štai ir Kovinės eserų organizacijos įkūrėjas Grigorijus Geršunis išgarsėjo savo pabėgimu iš Akatujaus katorgos kalėjimo...

 

Peterburgo karo apygardos teismas 1904 m. vasarį nuteisė Geršunį mirties bausme. Bet tuo metu dar nebuvo ypatingųjų tribunolų, jie atsirado tik po metų. Atsižvelgdami į tai, kad Geršunis nieko asmeniškai nenužudė, mirties bausmę pakeitė katorga iki gyvos galvos. Iš pradžių jis sėdėjo žymiajame Šliselburgo kalėjime, skirtame tremiamiems į katorgą politiniams nusikaltėliams. Šiuolaikine samprata tai uždaras griežto režimo kalėjimas. Kitas reikalas, kad tuometiniuose įstatymuose sąvokos „kalėjimo režimas“ nebuvo. Buvo katorga, buvo tremtis. Na ir ką gi reikėjo daryti su tokiais linksmais vaikinais kaip eserai?

 

Spalio 17 d. priėmus manifestą, papūtė demokratiški vėjo gūsiai. Spaudžiant liberaliai visuomenei Šliselburgo kalėjimas buvo uždarytas. 1906 metų sausio 8 d. Geršunį perkėlė į Akatujaus katorgos kalėjimą Rytų Sibire.

 

Tai ne mažiau garsi vieta. Pirmą kartą ji išgarsėjo, kai joje mirė dekabristas Michailas Luninas, jo mirties aplinkybės iki šiol neaiškios. Rašytojo Aleksejaus Tolstojaus dėka daug kas mano, kad joje sėdėjo ir įžymus anarchistas Nestoras Machno. (Nors iš tikro jis sėdėjo Maskvoje, Butyrkų kalėjime.) Tuo metu Akatujus jau buvo užsitarnavęs siaubingą šlovę.

 

Nors iš tikro viskas atrodė ne taip baisiai. Bent jau 1906-aisiais. Tada juk tęsėsi revoliucija, ir niekas nežinojo, kas laimės – valdžia ar jos įvairaus plauko priešininkai. Taigi kalėjimo prižiūrėtojai ne itin spaudė politinius. Juk kas ten žino: šiandien jis kalinys, o rytoj, žiūrėk – ir ministras. Daugumą politinių kalinių kalėjime sudarė eserai. Jų buvo 25-30 iš 40 kalinių. Bet toks santykis buvo visuose katorgos kalėjimuose, nes eserų konkurentai socialdemokratai (tiek bolševikai, tiek menševikai), buvo protingesni ir stengėsi į akis nešokti, todėl ir į katorgą pakliūdavo ne itin dažnai. Maksimalistai ir anarchistai gyvenimą dažniausiai baigdavo kartuvėse.

 

Kaip ten bebūtų, gyvenimas Akatujuje buvo ne pats prasčiausias. Kaip rašė liudininkas, „tarp kalėjimo sienų jie (kaliniai) naudojosi autonomija. Įprastu reiškiniu buvo paskaitos, rateliai, laikraščiai, knygos“. Geršunis ir čia pasižymėjo. Jis reguliariai skaitė paskaitas apie... pasaulinį revoliucinį judėjimą. Beje, jo susidomėję klausėsi ne tik kaliniai, bet ir kalėjimo darbuotojai.

 

Grigoriy_Gershuni_v_Akatue

 

Kraukite teroristus į statines...


Vis dėlto eserams Geršunis buvo reikalingas laisvėje. O dar labiau jo reikėjo Evno Azefui. Reikalas tas, kad virš Azefo galvos pamažu ėmė kauptis debesėliai. Jį jau ėmė kaltinti šnipinėjimu ochrankai. Taigi Kovinės organizacijos vadovas labai norėjo po ranka turėti seną draugą.

 

Iš pradžių eserai bandė surengti kolektyvinį pabėgimą. Patirties turėjo. Tuo metu revoliucionieriai jau turėjo pakankamai gerai veikiančią pagalbos bėgliams sistemą. Tobolsko gubernijoje, Jenisejaus gubernijoje, Narymo krašte 1906-1907 metais tremtyje gyveno 2222 žmonės, iš jų 849 – 37,8 % bandė bėgti. Kita vertus, vyriausybė irgi turėjo bėglių gaudymo sistemą.

 

Bet tai tremtis, su katorga – sudėtingiau. Štai ką kalbėjo eseras M. Černovas apie padėtį Akatujuje: „Apsuptas žmonių negyvenamų kalnų, Akatujaus katorgos kalėjimas nežadėjo kokių nors masinio pabėgimo sėkmės perspektyvų. Kur slėptis visai grupei, kai po poros valandų visuose miško keliuose budės žandarai, policininkai ar sargai, o miške, kur nėra kelio, – laukiniai kitataučiai, pilni džiugių vilčių: už sugautus bėglius arba už taiklius šūvius į juos priklauso atlygis.“

 

Taigi masinio pabėgimo buvo atsisakyta. Azefas pasirūpino, kad pabėgimą organizuotų tik vertingiausiam iš draugų – Geršuniui.

 

Pabėgimas buvo surengtas šitaip. Katorgininkai sūdė maistą, dažniausiai kopūstus. Paruoštą produkciją išveždavo iš kalėjimo teritorijos statinėse. Būtent į statinę nusprendė įkišti Geršunį. Ir įkišo.

 

Štai kaip pabėgimo technologiją aprašo M. Černovas: „Jei Geršunis būtų aukštesnis ar stambesnis, reikalas būtų beviltiškas. Išgręžtos dvi skylės buvo pusiau paslėptos lankais: per jas eis guminiai vamzdeliai paslėptajam kvėpuoti. Viršuje, virš galvos, apsaugos priemonės. Tiesiog virš galvos – metalinė lėkštė, suvyniota į odą. Dėl viso pikto: būna, kad dėl ypatingo uolumo koks nors sargybinis duria į plyšį buku kardu ir jį pasukioja. Statinė buvo iškelta ir 8 valandą nunešta į rūsį.

 

Rūsyje jį turėjo pasitikti „savas“, bet prie įėjimo rūsin ilgai sukinėjosi „svetimi“, tad teko laukti, kol viskas nurims. Atvirame lauke oras per guminius vamzdelius patekdavo gana lengvai, bet slogiame rūsyje jie tarytum užsikimšo. Kiek Geršuniui teko laukti, niekas nebeskaičiavo. Nežiūrint geležinės kantrybės, valios ir ištvermės, jis duso ir buvo ant nualpimo ribos. Griebėsi peilio, bet nesėkmingai: per įpjovą į veidą, nosį ir burną bėgo kopūstų sunka, iš burnos iškrito vamzdeliai. Iš paskutiniųjų įsitempęs, springdamas sūrimu, remdamasis galva į dangtį ir bandydamas atsistoti, Geršunis pagaliau išstūmė dangtį galva, vos atgavo kvapą. Laimei, atskubėjo žadėta „saviškių“ pagalba.

 

Na, o toliau viskas gana paprasta. Visame kelyje buvo suorganizuoti punktai, kur bėgliai keitė arklius. Vėliau Geršunis sėdo į Sibiro geležinkelio traukinį. Jis važiavo ne į Vakarus, o į Rytus, iki Vladivostoko. Tiesą sakant, jokios naujovės toje pabėgimo kryptyje jau senai nebebuvo. Pavyzdžiui, 1904 metais Trockis ir tremties bėgo irgi tokiu maršrutu. Daugelis kitų – irgi.

 

Biurokratija vis dėlto yra keistas dalykas. Visai nebloga bėglių gaudymo sistema buvo apskaičiuota taip, tarytum jie visi bėgtų į Vakarus, į europinę Rusiją. Čia viskas buvo puikiai organizuota. Bet kuris geležinkelio konduktorius ar palydovas perduotų įtartiną keleivį žandarui. Tai įėjo į jų tarnybines pareigas, ir premija už tai priklausė, o ir patys geležinkelio žandarai nežiopsojo. O štai prižiūrėti į Rytus sprunkančių žmonių prižiūrėti nereikėjo, nurodymų nebuvo. Kodėl taip? Argi besuprasi...

 

Geršunis be jokių nuotykių nuvyko iki Vladivostoko. Ten įlipo į japonų laivą ir greitai pasiekė Japoniją. O iš ten nusigavo į Ameriką – tai tik laiko ir pinigų klausimas. Atrodo, pinigais Geršunis aprūpino. Ir neapsiriko.

 

Geršunio pasirodymas Šiaurės Amerikos Jungtinėse Valstijose (taip tada vadinosi JAV) sukėlė sensaciją. Rusijos revoliucija Vakaruose buvo populiari. Teroristai ir „kovotojai už laisvę“ kėlė susižavėjimą. Juo labiau kad JAV jau tada gyveno daug iš Rusijos emigravusių žydų. Geršunis glostė jų savimeilę, tad, šiuolaikine kalba kalbant, susilaukė didžiulio pijaro. Bėglys teroristas triumfuodamas pervažiavo JAV, skaitė paskaitas ir surinko aukų 180 tūkstančių dolerių sumai. Dabar, kai doleris nuvertėjo, norint suprasti aukojimo mastą, reiktų tą sumą padauginti iš dvidešimt. Į Europą Geršunis grįžo spindėdamas šlove, ko iš jo ir reikėjo.

 

Aktyvioje revoliucinėje kovoje Geršunis nebedalyvavo. Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Terorizmas iš tapo komercine veikla arba beprotiška savivale. Geršunis kurį laiką vaidino vestuvių generolo vaidmenį, bet neilgai. 1908-aisiaiss jis mirė nuo plaučio sarkomos ir buvo palaidotas Paryžiuje.

 

Aleksej Ščerbakov, „Za rešotkoi“, 2011 m. Nr. 1

tyurma.com vertė E.B.

2011 07 05

 

akatujus_1917

 

Normal 0 false false false MicrosoftInternetExplorer4 http://tyurma.com/pobeg/pobeg-terrorista-gershuni-iz-akatuiskoi-tyurmy

 

Komentarai  

 
-1 # Klausimas žinovamsŽygeivis Y-m-d H:i
Kodėl kaip tik teroristas, taip ir semitas?

Ir tada, ir dabar... :-)
 
 
+1 # kaip miškinis, taip ir teroristaskre Y-m-d H:i
Šeimų žudymai buvo ne tik aklo keršto ar savivalės aktai (pogrindžio visuomenines teisines normas pažeidžiantys ekscesai), bet ir sąmoningai pasirinktas teroristinis kovos metodas, tai yra tikslingai, norint sukelti siaubą, paniką valdžios rėmėjams ir atgrasyti juos nuo išdavikiškos veiklos, laikyti įsitempusius bei paklusnius pogrindį remiančius ar neutralius civilius gyventojus, buvo sušaudomi menkai prasikaltę arba niekuo nekalti režimo pagalbininkų šeimos nariai. [...]

Specifinis kovos su okupantais bei kolaborantais būdas buvo minų sprogdinimas viešosiose žmonių susibūrimo vietose. Šokių vakarėliai klubuose partizanams atrodė tinkamiausia tokių teroristinėms organizacijoms būdingų kovos metodų naudojimo vieta. Galingi sprogimai klubuose nusinešdavo daug aukų ir sukeldavo baimę. [...]

1948 m. rugpjūčio 14 d. vidurnaktį Alovės miestelio (Alytaus aps.) klube aktyvas ir vietiniai gyventojai žiūrėjo kino filmą. Partizanų rezervistui Juozui Račkauskui pro langą įmetus stambią miną, buvo sužeisti 38 žmonės, iš jų 10 nepilnamečių. Vėliau ligoninėje nuo žaizdų mirė varginga kaimietė Anastazija Gaidavičiūtė ir du 10 ir 11 metų vaikai.
 
 
0 # mhmneo Y-m-d H:i
O čia neįžeidimas pavadinti stalinistus socialdemokrata is?
 
 
0 # vuo geras bruolineo Y-m-d H:i
Care brangus, išlindo stalinistas:-)O tai stalinistai save stalinistais vadina? :D
 
 
0 # я рыдалЪ+ Y-m-d H:i
"Nebūtina būti stalinui gyvam"
Tarp "nebūti gyvam" ir "būti niekuo" vis dėlto yra tam tikras skirtumas. Nors, jei žmogus yra keiksmais mąstantis amžinas niekas, jam gali būti nelengva tai suprasti.

P.S. Aš ir nerašau apie pono Neo keiksmus. Truputį parašiau apie jo istoriosofinius kliedesius.