Jonas Biliūnas. Kas tai per vieni tie socialistai? (1903)
istorija

jonas biliunasStraipsnio autorius, turint galvoje straipsnio temą, daug ką gali nustebinti. Tai lietuvių prozos pradininkas, publicistas, vienas žymiausių lietuvių rašytojų – Jonas Biliūnas (1879–1907). Straipsnyje J. Biliūnas labai paprasta kalba ir įdomiu archajišku stiliumi rašo apie socialistinio judėjimo vystymąsi bei socialistų tikslus. Mūsų dienomis stengiamasi nutylėti, jog ne vienas žymus lietuvių klasikas, kaip antai Jonas Biliūnas ar Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, buvo kairysis bei socialistinio judėjimo veikėjas. Apie tai nekalbama mokyklose, plačiai neminima spaudoje. (Marksistai.lt)

 

***

 

Skaitytojau! Tu galbūt nusistebėsi, nugirdęs, kad aš noriu kalbėti apie socialistus. Kam tai reikalinga? — pamislysi sau, juk ne kartą teko girdėti kalbant, kad socialistai — bedieviai ir paleistuviai, kurie nori sugriauti tikėjimą ir valdžią, išnaikinti savastį ir šeimy­ną,— žodžiu sakant, vieton senų papročių užvesti kokią ten naują tvarką. Teisybė: šiandien tokias kalbas apie socialistus nesunku užgirsti; pasiremdamas ant tų paskalų, ne vienas juos keikia kaip kokius piktadėjus ir užsikiša ausis, kad negirdėtų jų išsiteisinimų. Bet būkime kantrūs: jei mes ką keikiame ar neapkenčia­me, tai nors žinokime už ką. Tuo tarpu ar kiekvienas žino, už ką jis keikia arba neapkenčia socialistų? Ar kiekvienas gali pasakyti, kad jis nors kiek pažįsta anų reikalavimus ir mokslą, kuris su tokiu pasisekimu pla­tinasi tarp žmonių darbininkų? Labai galimas daiktas, kad ir tu, skaitytojau, to socialistų mokslo gerai nepa­žįsti, o tuo tarpu galbūt priguli dar prie aršiausių jų priešų. O ar tai gerai blogai mislyti apie žmones, ar­čiau jų nepažįstant?..

 

Garsas apie socialistus jau plačiai pasklido ir mū­sų krašte: net sodžiuose tankiai galima tą vardą užgirsti. Vienok mūsiškiai, ypač valsčionys, girdėdami apie juos iš kelintų lūpų, semdami žinias iš abejotinų šaltinių, tikro supratimo apie juos neturi. Suprasti gi socialistus dabar būtinai reikalinga, nes, ar šiaip, ar taip, jeigu dar neprisieina, tai jau neužilgo prisieis vi­siems su anais rokuotis.

 

Dėl to tai ir norėčiau savo skaitytojui suteikti apie juos nors keletą trumpų žinelių. Tikiuos, jis bus kantrus ir viską atidžiai perskaitys. Būsiu pilnai užganėdintas, jei suteiksiu skaitytojui nors silpną, bet neiškreiptą supratimą apie socialistus, jei pajudinsiu jame norą arčiau susipažinti su anų mokslu. Sąžinė gi ir sveikas protas patars skaitytojui, kuo jis turi būti: ar bendru, ar priešu socializmo.

 

***

 

Kitam jau pats žodis „socialistas“ yra baisus: tar­tum kalbama apie kokį vagį ar žmogžudį. Tuo tarpu tas žodis paeina iš lotyniškos ir lietuviškai bus bendras, tai yra žmogus, trokštantis turėti vienodus su savo artimu reikalus, tiesas ir privalumus. Kaip matom, žodis tas ne tiktai nieko baisaus nereiškia, bet dar kiekvie­nam turėtų būt meiliai skambantis kaip draugas ar prietelis...

 

Nuo senų senovės tarp žmonių buvo turtingi ir ver­gai, ponai ir mužikai. Tokiam žmonių surėdyme nors ir atsitikdavo atmainos, bet labai silpnos, beveik nepatėmijamos. Dėl to ir ponai, ir vergai priprato misly­ti, kad taip jau, matyt, pats dievas paskyrė vieniems nieko nedirbti ir būti laimingais, kitiems gi lieti pra­kaitą ir nešti sunkų vergijos jungą. Visi dasiprotavo, kad visiems negali būt gerai. Dėl to atmainyti tokį su­rėdymą, pagerinti žmonių padėjimą nė ponams, nė ver­gams į galvą neatėjo: vieni ir be to buvo laimingi ir sotūs, kiti gi bailūs ir tamsūs, priegtam ir vargo pri­spausti. Vienok laikas bėgo, mokslas augo. Augo ir susipratimas. Prisižiūrėdami į žmonių gyvenimą, kai kurie įgijo tikresnes pažiūras,— pradėjo suprasti šal­tinius ir priežastį taip vargingo žmonių padėjimą. Atsirado tikėjimas, kad gyvenimą galima sutaisyti geres­nį ir laimingesnį, ne tokį, kaip dabar. Tie visi žmonės ir buvo socialistų pranokėjais.

 

Visaip jie galvojo, kaip tą gyvenimą pataisyti, kaip padaryti žmones laimingais, kaip išnaikinti skriaudas ir įvesti lygybę. Žinome, kad ir Kristus jau prieš dvi tūkstanti metų mokino žmones brolystės ir lygybės, buvo šalininku ir apgynėju nu­skriaustųjų ir vargdienių ir liko nubaustas kaipo bai­siausias maištininkas ir valdžios priešas. Tiktai tas Kris­taus mokslas valdžios ir didžponių rankose paskiau paliko iškreiptas ir sudarkytas,— ir dabar jie, o ne varg­dieniai iš jo naudojasi. Ir dabar net tuos, kurie kalbė­jo apie brolystę ir lygybę, pradėjo vadinti Kristaus prie­šais ir visaip juos persekioti. Pagaliau šimtą metų at­gal praminė juos socialistais, kurie dabar taip baisūs visiems paliko.

 

Bet anie pirmieji socialistai buvo ne tokie, kaip dabartiniai. Tie pirmieji tikėjosi pagerinti vargdienių padėjimą su pagalba pačių didžponių ir valdžios; jie ilgą laiką mislijo, kad didžponiai nustos pagaliau skriausti žmones ir patys nieko nedirbti, nu­stos atimlioti nuo vargdienio paskutinį kąsnelį jo duo­nos. Jie vis tikėjo, kad ponus geruoju galima bus per­kalbėti būti teisingais ir susimylėti ant nelaimingos žmonijos; jie tikėjo į „geras“ jų širdis, į jų „krikščio­niškus“ jausmus ir meilę artimo. Dėl to labiausiai sten­gėsi raštais ir žodžiais tuos didžponius ir valdžią per­tikrinti, įkvėpti jiems socializmo dvasią. Bet tas dar­bas buvo bergždžias. Vietoj širdingo atsinešimo ir tei­sybės jie patiko pasityčiojimus ir persekiojimus.

 

Tada ir socialistų širdys sukietėjo. Jie pamatė, kad nuo tur­tingųjų geruoju nieko negausi. Naujieji socialistai pra­dėjo elgtis kitaip. Jie išgalvojo, kad reikia tiktai tuos varguolius apšviesti, išaiškinti jiems anų padėjimą,— tada jau ir jie patys mokės ir galės išreikalauti sau ly­gių tiesų ir laisvės, kurių dabar neturi. Jie pradėjo pla­tinti savo mokslą tarp darbininkų,— iš pradžių miestuo­se po fabrikus, o pagaliau ir po sodžius. Ir socialistai neapsiriko. Šalininkų skaitlius visuose kraštuose neiš­pasakytai greitai pradėjo augti, žmonės subruzdo, su­judo ir tuojau visur pradėjo patys reikalauti sau nuo valdžios laisvės, nuo savo darbdavėjų — geresnio už­laikymo. Nors esti aukos ir persekiojimai, bet valdžia ir didžponiai noroms nenoroms turi po biskį nusileisti žemyn ir nors iš palengvo pildyti darbininkų reikala­vimus, kurie kas dieną darosi vis didesni ir rimtesni. Kituose kraštuose darbininkai jau dikčiai tokiu būdu pagerino savo gyvenimą, paliko apšviestesniais ir lai­mingesniais, o kas svarbiausia — įgijo laisvę.

 

Pagaliau tas judėjimas užgimė ir mūsų krašte. Ir mū­sų krašto žmonės darbininkai pradeda po biskį jau kil­ti iš miego ir, pratrynę akis, su pasistebėjimu žiūrėti ant savo vargingo padėjimo, galvoti ir rūpintis apie geresnę ateitį. Nors judėjimas prasidėjo dar taip ne­seniai, bet jau kiek yra atbudusių. Kas metai valdžia su baime laukia pirmos gegužės — visuotinės darbinin­kų socialistų šventės — ir kas metai mato, kaip anų skaitlius greitai auga. Garsas apie socialistus pasklido visur, ir visur pradeda iš pradžių tyliai ir bailiai, o paskui vis balsiau ir drąsiau apie tai kalbėti ir mislyti. Ir tas viskas, nežiūrint ant taip baisaus terioniškos val­džios persekiojimo, Jau net ir maskolių valdžia daro šiokius tokius palengvinimus, būk tai iš savo liuoso noro, kad tik kaip nors suturėtų tą judėjimą, taip ūmai išdygusį ir taip greitai augantį. Bet tas valdžiai nepavyks. Ar anksčiau, ar vėliau ta valdžia turės kristi ir užleisti savo vietą patiems žmonėms, kurie patys ge­riau mokės aprūpinti savo reikalus, kaip tas jau iš da­lies yra kituose kraštuose.

 

***

 

Ir taip socialistai — tai tie žmonės, ką rūpinasi apie pagerinimą žmonių darbininkų padėjimo, nori iškovoti jiems lygias tiesas su kitais, kad kiekvienas pilnai ga­lėtų naudotis iš savo darbo vaisių, kad nebūtų skriaudų ir neteisybės, bet lygybė ir vienybė tarp žmonių. Bet mūsų krašto socialistams yra reikalingiausia poli­tiškos tiesos, be kurių negalima pagerinti žmonių padėjimo, pirmiausia jie turi įgyti politišką laisvę. Jie turi prispirti savo dabartinę valdžią duoti visiems žmo­nėms ir tautoms laisvę spaudos, kalbos, tikėjimo, mokinimo savo vaikų, susirinkimų ir draugysčių visokių, Kitų šalių socialistams reikalauti to nuo savo valdžios jau nebereikia, nes tą laisvę jie jau turi iškovoję. Iš­reikalausime ir mes.

 

Visas stiprumas mūsų valdžios da­bar pasiremia tiktai ant kariuomenės; darbininkai gi, dalis valsčionių ir apšviestesniųjų jau yra jos priešai, o skaitlius tų priešų kasmet baisiai greit auga. Bet ir kareiviai jau pradeda suprasti savo padėjimą, nes jie yra sūnūs žmonių darbininkų; jau ir dabar atsitinka, kad jie atsisako šaudyti į savo brolius darbininkus. Il­gainiui susipratusi kariuomenė vietoj šaudyti savo bro­lius ir draugus atgręš šaudyklių galus ant pačios val­džios ir jos šalininkų. Susigėdusi valdžia be jokio krau­jo praliejimo turės nusileisti ir kristi.

 

Palikę liuosais, žmonės lengviau ir greičiau galės tada pagerinti savo gyvenimą ir padaryti jį laimingu ir teisingu. Ateitė, be abejonės, bus mūsų. Atminkim, kad valdžia susideda tik iš caro ir valdininkų, socialistų gi draugais jei ne šiandien, tai rytoj paliks visi darbininkai, valsčionys ir apšviestūnai,— o jų čieli milijonai: visi—ir lietuviai, ir maskoliai, ir lenkai, ir žydai — eis iš vieno prieš ca­rą terioną, didžponius prispaudėjus.


1903

J. Biliūno raštai, II tomas, 1980 m., Vilnius, 166-171 psl.

 

http://marksistai.lt

2011 09 08

 

Komentarai  

 
0 # klausimas:em Y-m-d H:i
kaip suvienyt krūvą mužikų?
 
 
0 # 111Chi chi chi Y-m-d H:i
Tiesą pasakius, tai tokio straipsnio niekad ir nebuvo (J. Biliūno rašyto). Kaip įrodymą galiu pateikti tai, kad straipsnio šaltinis nė nenurodytas. : )

Kalbant apie tai, kad stengiamasi nutylėti tokius „dalykus“, tai aš eilinį kartą suprantu, kad anarch-pederast am įrodymų ar rimtesnio pagrindo kažką pakaltyt, nė nereik? : ) Juokinga, bet tėp visad ir veikė socialistai. Kaltino visus be argumentų, o išbadėję kvailiai pastarosius visad palaikydavo, ir nė negalvodavo kažką giliau... : )
 
 
0 # šaltiniuisveČias1 Y-m-d H:i
Sveikas, atsiverčiau, pažiūrėjau (turiu galimybę), ir žinai ką? Nėra. :-)
 
 
0 # SocializmasTikras Y-m-d H:i
Tikras socializmas- tai tautinis socializmas.