Mums nereikia nei jūsų taikos, nei jūsų karo!
istorija

 

nei taikos nei karoAntrasis pasaulinis karas, kaip ir pirmasis, buvo imperialistinis, konkurencinis grobikiškų šalių karas, kuriame abi pusės žudė proletariatą. Sąjungininkų „antifašizmas” pasitarnavo jiems kaip pasiteisinimas, nors savo esme niekuo nesiskyrė nuo fašizmo. Priešprieša tarp fašizmo ir „antifašizmo” tarnavo pasiteisinimu mobilizuojant ir motyvuojant priešiškų šalių gyventojus.

 

Sąjungininkių valdančiosioms klasėms reikėjo antifašistinio, t.y. „teisingo“ karo mito, kad būtų galima paslėpti jo tikrajį imperialistinį pobūdį ir užmaskuoti demokratijos ir fašizmo tęstinumą. Prievartos monopoliu naudojosi ne vien nacizmas, terorą prieš taikius gyventojus baudojo ir sąjungininkai.

 

Kiliminiai Vokietijos miestų bombardavimai, masiniai moterų prievartavimai Raudonosios armijos okupuotose teritorijose, žmonių iš Lenkijos ir Rytų Prūsijos ištrėmimas, atominiai Hirosimos ir Nagasakio bombardavimai, žiaurus elgesys su karo belaisviais vokiečiais ir t.t. Viešindama nacistų žvėriškumo faktus konclageriuose uždarytų žydų ir darbininkų iš Rytų atžvilgiu, „antifašistinė” pusė teisino savo nusikaltimus. Iš tikrųjų po „kilniu“ sąjungininkų „antifašizmu” slėpėsi konkretūs materialiniai valstybių ir kapitalistų interesai.

 

      Kairysis Italijos komunistas Amadeo Bordiga straipsnyje „Osvencimas, arba Didysis alibi” rašė: „Patyręs mirties siaubą, proletariatas turi pamiršti kapitalistinio gyvenimo siaubą ir tai, kad jie abu neatsiejamai susiję. Sužinojus apie SS gydytojų eksperimentus, tenka pamiršti, kad kapitalizmas dideliu mastu eksperimentuoja su alkoholiu, vėžį sukeliančiais produktais, „demokratinių“ atominių bombų radiacija ir pan. Šviestuvų gaubtai iš žmogaus odos rodomi, kad pamirštume, jog kapitalizmas daro šviestuvų gaubtus iš gyvų žmonių darbo jėgos. Pamatę kalnus plaukų ir auksinių dantų, išvydę prekėmis tapusius nužudytų žmonių kūnus, žmonės pamiršta, kad kapitalizmas preke pavertė pačią žmonių gyvybę ir darbą.“

 

Daugelis kairiųjų pateisina sąjungininkų nusikaltimus, pvz., beatodairiškus Vokietijos miestų bombardavimus, ir vadina juos tragiška būtinybe. Bet jie pamiršta, kad mirtis ir griuvėsiai yra ne karo blogybė, o būtina karo forma. Griuvėsiai yra ne karo blogybė, o jo pagrindinis tikslas ir kapitalistinis krizės sprendimo būdas. Tik karas visiškai pajungia proletariatą kapitalistinės visuomenės ideologiniams interesams – per fašistinę rasės vienybę ar „antifašistinę” liaudies fronto vienybę.

 

Karas išsprendžia ekonomines bedarbystės bei perprodukcijos problemas ir padidina kapitalistų pelnus. Pokarinis ekonomikos pakilimas kapitalistinėse ir valstybinio kapitalizmo šalyse buvo karo rezultatas, nes per karą buvo sunaikinta infrastruktūra, gamybos priemonės ir darbo jėga. Svarbų vaidmenį visų šalių kapitalistams taip pat suvaidino ginklų gamyba.

 

Antrasis pasaulinis karas ir konclageriai šiandien laikomi iracionaliu reiškiniu arba netgi „bepročių“ rankų darbu. Toks vertinimas trukdo suprasti, kad už viso to slepiasi aiškūs valdančiųjų sluoksnių apskaičiavimai, planai ir materialiniai interesai, be kurių visa ta „beprotybė“ nebūtų galima. Osvencimas nebuvo žvėriško ir primityvaus smurto proveržis, o antisemitizmo, rasizmo ir kalėjimų sistemos samplaika su kapitalistiniu fabriku ir biurokratiniu valdymu.

 

Tai buvo ne civilizacijos nuosmukis, o įprasta mūsų civilizacijos, savo vertybėmis atvėrusios Osvencimo vartus, būsena. Osvencimas ir Hirosima – tai ne kelių žmonių pasaulėžiūros barbariškumo pasekmės, o visuomeninių gamybos jėgų vystymosi produktai. Būtent mokslo ir technikos naujovės įgalino steigti koncentracijos stovyklas, pramoniniu būdu organizuoti masines žudynes ir kurti atomines bombas.

 

Siekdamos mobilizuoti darbininkus į masinę skerdyklą, kariaujančios šalys pasitelkė atitinkamą ideologiją. Kiekvienas „priešininko“ žingsnis buvo išnaudojamas kaip pretekstas kurstyti neapykantą kitos pusės kareiviams bei darbininkams. Tačiau vienos kariaujančios pusės darbininkai buvo kalti dėl karo tiek pat, kiek ir kitos. Priešingai – būtent abiejų pusių darbininkai buvo imperialistinių šalių surengtos skerdyklos aukos. Būtent abiejų pusių dirbantieji ant savo pečių vilko visą karo naštą, buvo patrankų mėsa frontuose, darbo jėga gamyklose ir fabrikuose. Būtent abiejų pusių kapitalistai uždirbo iš mirties ir griuvėsių. Šių dienų karuose ši schema irgi veikia taip pat.

 

Karo problema glūdi ne kelių žmonių fanatizme, o visuomeniniuose santykiuose, kurie verčia žmones tapti patrankų mėsa. Santykiuose,i kurie verčia mus pardavinėti savo darbo jėgą ir leidžia kapitalui krautis pelnus iš mirties ir griuvėsių. Tie, kurie nori ne „civilizuoto kapitalizmo”, o pasaulio be išnaudojimo, karo ir priespaudos, turi suprasti, kad problema – ne nacistai, o pati sistema, kuri leidžia kapitalistams ir valstybei mumis komanduoti ir mus išnaudoti.

 

Revoliucinę poziciją 1944 m. birželį suformulavo Italijos kairieji komunistai: „Jūsų priešai yra ne vokiečių, anglų ar amerikiečių kareiviai, o vokiečių, anglų ir amerikiečių kapitalistai, kurie siunčia kareivius į karą, mirtį ir žudynes“. Tuo metu sąjungininkų bombos krito ant didžiųjų Italijos miestų, kad uždusintų užsimezgusias darbininkų tarybas, o 1945 metais užimtose teritorijose buvo uždrausta organizuotis vokiečių darbininkams.

 

Italų kairieji komunistai savo manifeste rašė: „Jūs turite atsisakyti šaudyti, jūs turite broliuotis su Europos kareiviais ir darbininkais. Nėra kitos alternatyvos, kito kelio, tik imperialistinio karo pavertimas pilietiniu karu... Visų šalių darbininkai ir kareiviai! Tik jūs galite sustabdyti dar neregėtas siaubingas skerdynes. Darbininkai! Visose šalyse stabdykite gamybą, kuri gamina produkciją, skirtą žudyti jūsų brolius, jūsų žmonas ir vaikus. Kareiviai! Nutraukite ugnį, meskite ginklus! Broliuokitės nepaisydami visų dirbtinių sienų, primetamų kapitalizmo. Junkitės į internacionalinės klasių kovos frontą! Tegyvuoja visų išnaudojamųjų broliavimasis! Šalin imperialistinį karą! Tegyvuoja pasaulinė komunistinė revoliucija!“

 

Gerą pavyzdį parodė Pryžiaus kairieji komunistai, tarybų komunizmo šalininkai ir anarchistai, dalyvavę pasipriešinime ir išlaisvinime tik griežtai klasiniu principu, o ne nacionalinių liaudies frontų ar pasipriešinimo judėjimo rėmuose.

 

http://tenoxx.livejournal.com vertė E.B.

2011 10 26

 

 

Komentarai  

 
0 # +dos Y-m-d H:i
Ot teisingai surašyta .
 
 
0 # Ats: Mums nereikia nei jūsų taikos, nei jūsų karo!zzz Y-m-d H:i
libijoje tas pats vyksta
 
 
+1 # Ats: Mums nereikia nei jūsų taikos, nei jūsų karo!Ruslanas Y-m-d H:i
Daug teisybes siuose argumentuose.
 
 
0 # Ats: Mums nereikia nei jūsų taikos, nei jūsų karo!Orpheus Y-m-d H:i
Yra tiesos, yra, o bet tačiau, ta kita pusė, pvz. Sovietų sąjunga (prieš tai buvusi carine rusija) pirmoji savo praktikoje pritaikė koncentracijos stovyklų modelį, lygiai taip pat darė tyrimus su žmonėm, dujom etc. taipogi verta prisiminti visą politinių kalinių darbo stovyklu sistemą Gulag ir t.t. jokiu būdu nemenkinu kitos pusės padarytų nusikaltimų, tačiau laikas įvertinti ir karo nugalėtojų "pasiekimus"...
 
 
0 # Ats: Mums nereikia nei jūsų taikos, nei jūsų karo!Cassius Y-m-d H:i
Tiesa tiesa, tik visad reikia prisiminti ką kalbėjo Rusijos komunistai prieš revoliuciją ir kaip elgėsi po... Ir ne tik Rusijos..