Kodėl Jonas Noreika (generolas Vėtra) paskelbtas didvyriu?
istorija

generolas vetra 0     Trumpai panagrinėkime, kas toks buvo Jonas Noreika (1910–1947) – generolas Vėtra, kurį šiandieninė Lietuvos valdžia vadina „žymiu rezistentu” ir visaip stengiasi įamžinti jo atminimą. 1997 m. jis po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu, tais pačiais metais ant Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos fasado Vilniuje atidengta jam skirta memorialinė lenta, 2010 m. jo vardu pavadinta Pakruojo rajono Šukionių pagrindinė mokykla, o Antakalnio kapinėse paruošta simbolinė jo kapo vieta ir pastatytas paminklas priešais Sausio 13-osios aukų memorialą.

     Oficialiuose informacijos šaltiniuose J. Noreika pristatomas kaip Lietuvos teisininkas, prozininkas novelistas, publicistas, antinacistinio ir antisovietinio pogrindžio dalyvis. Perskaičius šio asmens biografiją, pateiktą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTT) tinklapyje, iškyla nepriekaištingos reputacijos žmogaus paveikslas.

     Iki 1940-ųjų J. Noreika tarnavo kariuomenėje, studijavo teisę universitete, dirbo kariuomenės teisme, bendradarbiavo karinėje spaudoje. 1939 m. už rašinius jam buvo paskirta kariuomenės vado premija. 1940 m. buvo paleistas į atsargą ir iškart įsitraukė į antisovietinę pogrindžio veiklą. 1941 m. Lietuvą okupavus Vokietijai, įsitraukė į antinacinę veiklą, rudenį tapo Šiaulių apskrities viršininku. 1943 m. suimtas gestapo, dvejus metus praleido Štuthofo koncentracijos stovykloje. 1945 m. mobilizuotas į Raudonąją armiją, tarnavo eiliniu. Tų pačių metų lapkritį grįžo į Vilnių ir įsidarbino juristkonsultu Mokslų akademijoje. Kartu su bendraminčiais įkūrė Lietuvos Tautinę Tarybą (LTT), tačiau 1946 m. kovo 16 d. šios organizacijos lyderiai buvo suimti. Tų pačių metų lapkričio 22 d. J. Noreika buvo nuteistas sušaudyti.

     Perskaičius šią gana sausą biografiją, sunku pasakyti, ko joje daugiau – nutylėjimo ar melo. Geras rašytojas ir dar geresnis juristas, aršus antibolševikas ir dar aršesnis antinacistas. Ar ne per daug vienam žmogui? Juk pasipriešinimas abiems okupacinėms valdžioms kur kas natūralesnis ne įsakymus vykdyti išmokytam kariškiui, o tokiam užkietiejusiam antiautoritarui kaip K. Boruta. Labai keistai atrodo ir faktas, kad „antinacistas” J. Noreika okupacijos metu vykdė nacių administracijos pareigas.

     Pamėginkime pamažu užpildyti nutylėjimų spragas. Pradėkime nuo tokio mažmožio, kaip literatūrinė J. Noreikos veikla. Nedaug kam žinoma, kad šis „rašytojas” rašė ne tik ultrapatriotinius vaizdelius apie kovas su bolševikais, bet ir antisemitinę publicistiką. Štai ką apie vieną jo knygą sako tarpukario antisemitizmą tyręs istorikas Vygantas Vareikis: „1933 metais pasirodė Karo mokyklos absolvento, VDU teisės studento Jono Noreikos (vėliau LAF nario, 1941-1943 Šiaulių apskrities viršininko) knygelė „Pakelk galvą, lietuvi!“, kuriame keliama radikalaus nacionalizmo programa, susijusi su ekonomine kova prieš žydus ir žydų prekybos boikotu.“ („Lietuvos antisemitizmo istorijos bruožai“)

     Pereikime prie 1940 metų. Atėjus tarybų valdžiai, J. Noreika tapo atsargos kapitonu ir išvyko į Plungės valsčiuje buvusią žmonos tėviškę. Genocido tyrimo centras teigia „Jis tuoj pat įsitraukė į pogrindžio veiklą.“ Tačiau ką reiškia šitoji „pogrindžio” veikla? Nutylima, kad jis būrė taikių Lietuvos gyventojų žudynėmis pagarsėsiančius Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) ir Tautinio darbo bataliono (TDA) narius ir palaikė glaudžius kontaktus su nacių valdžios (galimai su nacių karinės žvalgybos – abvero) stuktūromis.

     Straipsnyje „Pasirinkęs vėtrą” žurnalistas Aras Lukšas rašo: „Būtent ten jis susipažino su buvusiu Lietuvos pasienio policininku Kaziu Šilgaliu, kuris vėliau lydės būsimąjį rezistentą iki sovietų saugomos sienos su vokiečių okupuotu Klaipėdos kraštu. Iš ten J. Noreika kaskart grįždavo su naujomis žiniomis apie tai, kad netrukus prasidės SSRS ir Vokietijos karas.” Pilypas Narutis – vienas 1941 m. birželio sukilimo vadovų 1994 m. išleistoje knygą „Tautos sukilimas” prisimena, kad J. Noeika tuo metu kūrė „Lietuvių vienybės sąjungą” (kitur – „Lietuvių vienybės sąjūdį”), kuri vėliau įsiliejo į LAF gretas: „Lietuvių vienybės sąjunga kūrėsi Žemaitijoje, jos vadovai – kpt. J. Noreika, Juočeris, J. Mėta. Jie spausdino pogrindžio spaudą, proklamacijas, turėjo gerus ryšius su LAF. […] J. Noreika buvo Plungėje ir spausdino LAF vardu proklamacijas (500-1000 vnt.).“

     P. Naručio knygoje, beje, pabrėžiama: „Yra žinoma, kad „Vienybę” įkūrė ir KGB tarnybos. Reikia manyti, kad tai nebuvo susiję su kpt. J. Noreika. Daugiau žinių apie J. Noreikos vaidmenį rengiant 1941 m. sukilimą nėra.” Neryškus KGB pėdsakas seks „generolo Vėtros” gyvenimą ir vėliau.

     Žengiame į 1941 m. vasaros įvykius. Genocido centras rašo: „1941 m. Lietuvą okupavus Vokietijai J. Noreika įsitraukė į antinacinę veiklą”. Štai čia paaiškėja, kad tai ne koks nors nutylėjimas, o grynas melas. Patriotiškai nusiteikę istoriografai, matyt norėdami užtušuoti ne itin „patriotišką” J. Noreikos veiklą 1941–1943 metais, mintyse perkėlė į 1941-uosius Šiaulių apskrities viršininko suėmimo faktą, kuris įvyko 1943 m. vasario 23 d. Taip J. Noreika jau nuo 1941 m. vasaros „įsitraukė į antinacinę vaiklą”, nors daugybė faktų liudija, kad 1941–1943 metais jis uoliai tarnavo naciams ir organizavo masines žydų žudynes.

     J. Noreika kaltinamas 1941 m. vasarą prisidėjęs prie žydų  žudynių Plungėje, Telšiuose ir Šiauliuose. Štai ką apie kapitono Noreikos vaidmenį žydų žudynėse Plungėje knygoje „Per dvidešimtąjį amžių” (Chicago, 1995) rašo JAV gyvenantus fizikas, rašytojas A. Pakalniškis:

     „Naktį iš liepos 12 į 13-tą buvo išžudyti visi Plungės žydai, neišskiriant nė moterų ir vaikų. Prieš tai jie jau buvo uždaryti savo maldos namuose, iš kur kiekvieną vakarą buvo vežami grupelėmis į miškus ir šaudomi. Liepos 12-tą keli iš uždarymo pabėgę trijose vietose padegė miestą. Kai Gaisro plėtimasis buvo sustabdytas, tuojau prasidėjo skerdynės. Vyko jos visą naktį, iki sekančios dienos, sekmadienio pietų. Per sumą buvo užkasti paskutiniai Plungės žydai.

     Iki tų skerdynių kelias dienas aš dirbau Plungės komendatūros raštinėje. Komendantu buvo kapitonas Noreika. Buvo ir daugiau lietuvių karininkų komendatūroje, jų tarpe ir kapitonas Vensclauskis iš Juodeikių. Jie buvo paskelbę jaunų vyrų mobilizaciją Plungės valsčiuje, todėl savo žinioje turėjo nemažą ginkluotų vyrų būrį. Iš vokiečių kariuomenės Plungėje tada buvo tik du mizernai atrodą kareivėliai. Kai buvo sustabdytas gaisras, vienas iš tų kareivėlių atėjo į komendatūrą ir truputį drebėdamas iš susijaudinimo, paklausė komendantą:

     – Ką jūs žadate daryti su tais sinagogoje uždarytais žydais?

     – Aš jau daviau įsakymą visus iki vieno sušaudyti, – atsakė lietuvis komendantas kapitonas Noreika.

     Iš pagarbos tam mizernam vokietukui buvo jis atsistojęs.“

     Jonas Noreika. Aleksandras Pakalniskis

     Aleksandras Pakalniškis. Per dvidešimtąjį amžių: – Chicago, 1995.

     Beje, tarp Noreikos pavaldinių Plungėje buvo spalvingų asmenybių. Šaudymo komandai vadovavo Arnoldas Pabrėža, įdomus tuo, kad 1940 m. įstojo į komunistų partiją ir jai padovanojo net savo ūkį, o 1941 m. birželio 22 d. suorganizavo sukilėlių būrį, kuris spėjo nužudyti 70 žydų dar iki ateinant vokiečiams. Žmogus elgėsi lyg pagal LAF instrukcijas, nors gal jo būrys ir nebūtinai priklausė LAF – „tarybiniai žvalgai“ neretai susitepdavo krauju, kad įgytų „priešo pasitikėjimą“. Po karo kai kurie iš jų buvo nuteisti. Po karo A. Pabrėža gyveno Australijoje, o kai jį 1988 m. surado – jis nebuvo išduotas.

     Nors daug kas nutylima, J. Noreikos dalyvavimas taikių gyventojų žudynėse nėra paslaptis nei Lietuvos, nei tarptautinei visuomenei. Jį kaip atsakingą už Plungės žydų žudynes mini 1984 m. balandžio 23 d. „Der Spiegel” numeris: „Daugelis Štuthofe kalintų lietuvių anksčiau buvo karininkai, tarp jų skyriaus viršininkas Buragas, tarnavęs referentu žydų reikalams ir tvarkęs Vilniaus getą, bei skyriaus viršininkas Jonas Noreika, organizavęs ir vykdęs žydų tautybės Plungės gyventojų žudynes. Kitas Štuthofo kalinys, vėliau Putname (JAV) miręs religinių mokslų profesorius ir kunigas Stasys Yla prisiminimų knygoje „Žmonės ir žvėrys“ savo pagalbininką Noreiką pavaizdavo kaip ypatingai pamaldų žmogų.”

     J. Noreikos veikla Plunge neapsiribojo. Jo organizacinio talento prireikė Telšiuose, kur pirmąjį 1941 m. liepos sekmadienį Telšių „inteligentų“ ir LAF aktyvistų surengtame mitinge jis rėžė uždegančią kalbą. O kiek vėliau šaudantys žydus „partizanai“, anot liudytojų, prasitarė, kad vykdo kapitono Noreikos įsakymą. Genocido tyrimo centras tokią galimybę neigia teigdamas, kad Telšių žydų žudynių dieną kapitonas Noreika „buvo Šiauliuose“. (Atrodo, kad plungiškių žudynių dieną jis „buvo Telšiuose“, tačiau įsakymus tais laikais buvo galima perduoti ir per kurjerį, ir telefonu.)

     1941 m. rugpjūčio 3 d. J. Noreika buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininku. Su šiuo paskyrimu prasideda jam keliami kaltinimai dėl Šiaulių apskrities žydų žudynių. Šiaulių geto kalinys Leiba Lifšicas, ilgai tyrinėjęs žydų žudynes Šiauliuose, archyvinėje medžiagoje „Sušaudytas Šiaulių žydų pasaulis, 1941–1944 metai“, esančioje Šiaulių „Aušros“ muziejuje, meta kaltinimą J. Noreikai dėl 5100 žydų nužudymo: „Šiaulių miesto ir apskrities viršininko atsargos kapitono Jono Noreikos 1941 m. liepos mėnesio – 1943 m. birželio mėnesio laikotarpyje atsakomybė už buvusios Šiaulių apskrities apie 5 100 visų žydų gyventojų nužudymą“.

     Jonas Noreika. Lipsic archyvas 6

     L. Lifšico archyvinės medžiagos faksimilė  

     Kuo grindžiami šie kaltinimai? Pirmiausia, apskrities viršininko įsakymais perkelti žydus į Žagarės getą (Šiaulių apskrities žydai buvo sušaudyti Žagarėje arba pakeliui į ją) bei nurodymais perimti iškeldintų žydų turtą. Iš tų įsakymų matyti, kad apskrities viršininkas J. Noreika organizavo žydų tautybės Lietuvos gyventojų persekiojimą ir žiaurų nužudymą. Pateikiama vieno iš tokių įsakymų kopiją, paimtą iš dokumentų rinkinio „Šiaulių getas: kalinių sąrašai, 1942“ (Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2002).

     Jonas Noreika. Lipsic archyvas 7

     J. Noreikos 1941 m. rugpjūčio 22 d. įsakymas iškeldinti žydus į Žagarės getą

     Žinant šiuos faktus, dar labiau darosi neaišku, kodėl žydų persekiojime pasižymėjusio J. Noreikos veiklą Genocido tyrimo centras vadina antinacine. Dėl to, kad jis 1943 m. vasario 23 d. buvo suimtas ir dar su 46 asmenimis išsiųstas į Štuthofo koncentracijos stovyklą? Bet antinacistine veikla jų nekaltino nė patys naciai. Štai ką rašo istorikas dr. A. Bubnys: „Jie buvo suimti be konkretaus kaltinimo, be tardymo ir teismo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Tik vėliau visiems jiems buvo pritaikytas standartinis kaltinimas, kurį pasirašė vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje Karlas Jaegeris: „vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją…“

     Be to, J. Noreika buvo ne vienintelis iš kaimynų žydų krauju susitepusių „garbės” kalinių, laikytų ypatingomis, kur kas geresnėmis nei kiti sąlygomis. Kartu kalėjo ir Vilniuje referentu žydų klausimu tarnavęs Petras Buragas, ir dar keli su naciais kolaboravę asmenys. Jei visus nacių nubaustus kolaborantus imtume skelbti antinacinio pasipriešinimo dalyviais, tokiu reiktų vadinti ir Pakruojo žydšaudžių vadą Petrą Požėlą, dalyvavusį ne vienoje žmonių žudymo akcijoje, o paskui dėl pomėgio svetimam turtui nacių sušaudytam 1942 m. pavasarį.

     Įdomu, kad Šiauliuose leista „Tėviškė“ kaltino P. Požėlą ir buvus jį NKVD agentu. Nieko stebėtino, nes LAF instrukcijose dar prieš karą buvo rengiamasi tokiems atvejams: „Lietuvos išlaisvinimo valanda čia pat. Prasidėjus žygiui iš vakarų, jūs apie tai tą pačią minutę būsite painformuoti per radiją ar kitu būdu. Tuo momentu pavergtos Lietuvos miestuose, bažnytkaimiuose ir kaimuose turi įvykti vietiniai sukilimai, arba, tikriau sakant, valdžios perėmimas į savo rankas. Tuojau reikalinga suimti vietinius komunistus ir kitokius Lietuvos išdavikus, kad nė vienas neišvengtų atpildo už savo veiksmus. (Išdavikams bus tik tuomet dovanota, jei jie tikrai įrodys, kad likvidavo nors po vieną žydą.)“

     Jonas Noreikia. Lipsic archyvas 8

     Lietuvių informacijų biuro Berlyne 1941 m. kovo 19 d. pranešimas

     Šiandien sunku pasakyti, dėl ko žudė LAF ir TDA smogikai – ar iš godumo, ar norėdami, kad jiems dovanotų, ar dėl polinkio į sadizmą, ar dėl antisemitizmo, kurį propagavo ir J. Noreika. Šio „didvyrio” herojizavimo šalininkai mėgsta pirštu rodyti į generolą Vėtrą. Bet ir ši jo veikla kelia nemažai klausimų. Kaip jam pavyko taip greitai pereiti filtraciją ir 1945 m. patekti į tarybinę armiją? Kodėl jau tų pačių 1945 m. lapkritį jis buvo demobilizuotas? Kodėl jam taip greitai pavyko užmegzti ryšius su J. Vitkumi Kazimieraičiu? Kelis metus buvęs izoliuotas žmogus per tris mėnesius sukuria organizaciją, pasiskelbia vyriausiuoju kariuomenės vadu ir staiga nesėkmė – visus jo organizacijos narius išaiškina sovietinis saugumas. Tuo pačiu prigriebia ir ne vieną miške kovojusį partizanų vadą.

     Avantiūristiškai pasiskelbęs generolu Vėtra, J. Noreika sukūrė legendą. Bet ar jis pats yra tos legendos autorius, istorija ir archyvai nutyli. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę imta nekritiškai herojizuoti šį asmenį. Didvyris buvo „gaminamas“ ignoruojant kritinius pasisakymus ir net slepiant informaciją.

     Šia tema įdomus „Šiaulių krašto“ žurnalisto Petro Dargio, 1993 m. ieškojusio dokumentų apie J. Noreiką liudijimas: „Viena istorikė man patarė nesivelti į tuos kaltinimus ir teisinimus. Aš ir nesiveliu. Tačiau savo istorijos faktus skelbti turime, nesvarbu, ar jie malonūs, ar nemalonūs. Deja, prieiti prie jų dabar ne taip paprasta. Archyvuose atsirado nauja cenzūra: generalinis prokuroras nurodęs bylų, susijusių su masinėmis žudynėmis, visokiems tyrinėtojams neduoti. Be prokuroro leidimo – šiukštu! Turėjau gauti leidimą. Atrodo, kad mes jau bijome savo istorijos. Viena archyvare man patyliukais paaiškino, kodėl taip padaryta: dėl šventos ramybės. Tas nemalonias bylas norima nuslėpti ne tiek nuo lietuvių, kiek nuo žydų. Todėl ir buvo nuspręsta, kad šitokią archyvinę medžiagą pirmiau peržiūrėtų prokurorai. Jie geriau matys, ar galima ją duoti užsieniečiams. Kažką nuslėpdami, pasidarysime geresni?“ (Šiaulių kraštas, 1993 m. liepos 2 d.)

     Ar tik ne „dėl šventos ramybės“ lyg į sieną atsitrenkia klausimai, kodėl vis dėlto J. Noreika buvo paskelbtas didvyriu ir apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu? Juk pagerbdama kaimynų krauju susitepusį žmogų Lietuvos Respublika eilinį kartą save pažemino. Matyt tiek ir teverta tokia garbė, jei ji suteikiama vadovaujantis neaiškiais „patriotiniais” sumetimais, nematant akis badančių faktų.

     Evaldas Balčiūnas

     Antifa.lt

     2012 02 05