Zenonas Pilkauskas. Ikikarinės Lietuvos „demokratijos stulpai”
istorija

smetonine lietuva     Lietuvoje šurmuliuoja daugybė partijų ir partijėlių, besidabinančių demokratijos vardu ir teigiančių, kad jos yra tikrieji demokratijos stulpai. Apie demokratiją tiek daug prišnekėta ir parašyta, kad tuo būtų galima iškloti platų kelią nuo Žemės iki Saulės. Deja, konkreti veikla atkuriant ir stiprinant demokratiją panaši į vištos ašaras.

     Tad pravartu sugrįžti prie senųjų tiesų priminimo. 1926 metais žinomas Lietuvos  Respublikos teisininkas Zigmas Toliušis parašė knygą „Demokratija ir jos priešai, arba Demokrato katekizmas“, kurioje visiems prieinama kalba išdėstyti samprotavimai apie demokratijos ištakas, jos reiškimosi formas ir tai, kas nesiderina su demokratija.

     Z. Toliušis paaiškino, kad žodis demokratija atsiradęs senovės Graikijoje iš žodžių „demos“ – liaudis ir „kratija“ – valdymas, amžių laikotarpyje turėjęs skirtingus atspalvius, pereina prie tiesioginės ir netiesioginės demokratijos sampratos. Jis rašo: „Buvęs Amerikos prezidentas Linkolnas yra pasakęs, kad demokratija – tai liaudies valdžia, per liaudį ir dėl liaudies, taigi, pagal Linkolną, demokratija yra toks valstybės sutvarkymas: 1) kur valdžia priklauso žmonėms, o ne vienam asmeniui (karaliui) arba kuriam nors vienam luomui (pavyzdžiui, aristokratų – bajorų arba kunigų luomui), 2) kur toji valdžia sudaroma rinkimų būdu pačios liaudies ir tos pat liaudies atstatoma, 3) kur vienintelis valdžios uždavinys ir jos aukščiausias tikslas yra tarnauti lygiai ir vienodai visiems žmonėms ir rūpintis jų gerove“ (p. 5).

     Tokiu būdu, anot Z. Toliušio, jei demokratija yra tokia valstybės valdymo forma, kur visa liaudis valdo kraštą ir tvarko valstybės reikalus, tai teisė leisti įstatymus, rinkti bei atstatinėti valdininkus, teisėjus ir t. t. turi priklausyti liaudžiai. Tokia demokratijos forma, kur patys žmonės tiesiogiai be jokių tarpininkų leidžia įstatymus ir atlieka valdymo funkcijas, vadinasi tiesiogine demokratija; tai yra tobuliausia demokratijos forma.

     Istorinės aplinkybės taip susiklostė, kad prie ikikarinės Lietuvos valstybės vairo nuo pat jos atsiradimo stojo krikščionys demokratai, trokšdami turtų. Kaip ir kiekviename kapitalistiniame krašte, taip ir Lietuvoje, kylanti buržuazija nesivaržė jokių priemonių ir buvo akiplėšiškai gobši. Daugelis buržuazinės valdžios atstovų, siekdami pralobti, nesidrovėjo net šlykščiausių vagysčių.

     Pirmaisiais nepriklausomybės metais krikščionių demokratų valdžia dosniai ėmė finansuoti po Spalio perversmo į Lietuvą grįžusį bankininką, kunigą J. Vailokaitį. Vilkaviškyje jo įsteigtas „Ūkio bankas“ lengvatinėmis sąlygomis gaudavo iš valstybės iždo stambias paskolas, bet už tai finansavo įvairius krikščionių demokratų partijos renginius. Tokiu būdu Vailokaitis per trumpą laiką tiek prisiplėšė, jog tapo milijonieriumi.

     Jau 1922 m., kaip rašė to meto spauda, pagrindinis „Ūkio banko“ kapitalas siekė 15 milijonų litų. Tačiau bankininkas tuo nesitenkino. Jo vadovaujama komisija, Anglijoje užpirkinėdama karines medžiagas Lietuvos kariuomenei, pasisavino dalį valstybės lėšų. Vailokaitis susiglemžė 60 procentų „Metalo“ fabriko ir 80 procentų „Urmo prekybos“ bendrovės akcijų, savo naguose laikė stambiausią Lietuvoje „Palemono plytinę“, „Lietuvos muilo“ fabriką Panevėžyje. Valdant krikščionims demokratams, jis faktiškai tapo krašto ekonominio ir politinio gyvenimo šeimininku.

     Vailokaičio pavyzdžiu sekė dešimtys Lietuvos kunigų. Valdžios padedami, jie per savo valdomus bankelius įvairiais būdais plėšė Lietuvos liaudį, lupo nežmoniškus procentus iš valstiečių, pusvelčiui supirkinėjo varžytinėse varguolių turtą, juo spekuliavo.

     Kaip akiplėšiškai būdavo vagiama, rodo plačiai išgarsėjusi krikščionių demokratų šulo kunigo J. Purickio afera. Banko jis neturėjo, bet užtat keletą metų buvo diplomatas – užsienio reikalų ministras. Prisidengdamas diplomatine veikla, jis vertėsi spekuliacija – Maskvoje supirkinėjo brangakmenius ir gabeno į Lietuvą, o iš Lietuvos veždavo maisto produktus, sachariną – ir šitaip uždirbdavo milijonus rublių. Kai machinacijos iškilo aikštėn, visuomenėje kilo didelis pasipiktinimas. Įvyko netgi teismas, tačiau po ilgo bylos vilkinimo ministras spekuliantas buvo išteisintas.

     Po Purickio bylos netrukus nuskambėjo krikščionių demokratų finansų ministro, vėliau tapusio ministru pirmininku, V. Petrulio sukčiavimai. 1925 m. šis krikdemų šulas už didelius kyšius atidavė vienai anglų firmai kalti sidabrinius pinigus, nors kitos firmos šį darbą ėmėsi atlikti žymiai pigiau. Tokiu būdu Petrulis iš valstybės iždo pasisavino 5 milijonus litų.

     Praslinkus kuriam laikui, visuomenę sujaudino nauja afera, vadinamoji „lašinių skutimo“ byla. 1925 m. klerikalinė Ūkininkų sąjunga buvo sudariusi sutartį su kariuomenės intendantūra dėl vietinės gamybos lašinių teikimo kariuomenei. Tačiau greitai paaiškėjo, kad Ūkininkų sąjungos vadovai Eliziejus Draugelis, Petras Karvelis, Petras Josiukas ir kiti teikia kariuomenei ne vietinius lašinius, bet senesnius ir pigesnius, gautus iš Amerikos. Slėpdami savo juodą darbą, jie nuo įvežamų produktų nuskutinėjo amerikoniškus antspaudus. Sukčiai, kurių machinacijoje dalyvavo ir keletas aukštųjų karininkų, dideles pinigų sumas įsidėjo į kišenę.

     Pagaliau buvo iškelta garsioji „lašinių skutimo“ byla. Tačiau apsiriko tie, kurie laukė, kad krikščionių demokratų vadeivos galų gale ims kovoti prieš įvairaus plauko apgavikus. Netrukus visa Lietuva vėl kalbėjo apie naują, kainavusią liaudžiai šešis milijonus litų, aferą. Joje vyriausias veikėjas buvo įžymus valdančiosios partijos, dabar jau tautininkų, šulas Jonas Lapėnas, buvęs ekonominio susivienijimo „Pažanga“ direktorius ir kartu stambiausio monopolinio susivienijimo „Maistas“ direktorius.

     Jo veiklos „istorija“ tokia. Pasaulinėje rinkoje atpigus žemės ūkio produktams, ypač bekonams, kainos krito ir Lietuvoje. Valstiečiams auginti bekonus pasidarė nenaudinga. Lietuvos vyriausybė, siekdama išlaikyti konkurenciją su kitomis valstybėmis Anglijos rinkoje, įvedė priemoką superkamiems iš valstiečio bekonams. J. Lapėnas su savo sėbrais, užimančiais „Maisto“ bendrovės fabrikuose vadovaujančius postus (jo brolis Petras Lapėnas tuo laiku buvo Tauragės „Maisto“ fabriko direktorius), pasipelnymo tikslais ėmė apgaudinėti valstiečius. Supirkinėdami bekonus (iki 100 kg), jei nors kilogramu viršydavo nustatytą svorį (priskirdavo „lašininės“), tai mažindavo rūšį, o kartu – ir kainą bei priemokas.

     Tokiu būdu J. Lapėnas su savo parankiniais apvogė šimtus tūkstančių valstiečių ir pasiglemžė apie šešis milijonus litų. Už liaudies pinigus įsigijo daug nekilnojamojo turto ir, lyg šaipydamiesi iš visų, Kaune, prie pat kalėjimo, pasistatė didelį mūrinį namą už kelis šimtus tūkstančių litų. Kilo eilinis skandalas. Visur buvo plačiai kalbama, kad J. Lapėnas tokias dideles machinacijas darė ne be Smetonos ir pastarojo svainio Tūbelio žinios. Galų gale aferistą areštavo ir uždarė į Kauno kalėjimą, į vadinamąją inteligentų kamerą, kur sėdėjo didesnio ar mažesnio masto iždo vagys bei įvairūs sukčiai. J. Lapėnas kalėjime jautėsi puikiai, gyveno kaip namie viskuo aprūpintas.

     1936 m. teismas J. Lapėnui priteisė 8 metus sunkiųjų darbų kalėjimo ir išmokėti „Maistui“ pusę milijono litų. Apeliaciniai rūmai šį nuosprendį panaikino. Tačiau vyriausias tribunolas Apeliacinių rūmų sprendimą kasavo. Byla grįžo į Apeliacinius rūmus, kurie J. Lapėną vėl išteisino. Apeliacinių rūmų sprendimą dabar jau patvirtino ir vyriausias tribunolas. Tokiu būdu teismo komedija pasibaigė. Aferistas, apvogęs beveik 75 procentus Lietuvos gyventojų, sėdėjo kalėjime tik apie vienerius metus ir buvo paleistas kaip visai nekaltas.

     Vadų ir vadukų pėdomis sekė dideli ir mažesni valstybės tarnautojai. Jie ėmė kyšius, sukčiavo, darė visokius biznius, „tėvynės labui“ statėsi mūriukus. Tad nenuostabu, kad per ikikarinės Lietuvos gyvavimo laikotarpį įvairiose ministerijose ir savivaldybių įstaigose buvo išeikvoti, paprastai tariant pavogti, milijonai litų. Pavyzdžiui, Lietuvos pašto valdybos pirmininkas A. Sruoga dešimt metų turtėjo iš pašto ženkliukų. Pradedant 1923 metais, kasmet jis pavogdavo maždaug po 286 000 litų. Tokiu būdu iš valstybės iždo pasiglemžė beveik 3 milijonus litų. Ir niekas šios vagystės „nepastebėjo“.

     Partijų vadeivos nekovojo ir nemanė kovoti su stambiais valstybės iždo ir liaudies turto grobstytojais bei aferistais, nes šie buvo jų draugai. Visi jie vogė, tik vieni mažiau, kiti daugiau, nes ir pati santvarka rėmėsi darbo žmonių plėšimu ir apgaudinėjimu. Vienų darbai buvo demaskuoti, apie kitus plačioji visuomenė kalbėjo patylomis ir piktinosi.

     Ikikarinė Lietuva išsaugojo feodalinės visuomenės piktžaizdę – elgetas. Pagal 1939 metų statistikos metraštį, valstybė išlaikė 314 elgetų, savivaldybės įstaigos 1238 ir visuomeninės organizacijos 4365 elgetas. Apie 4000 elgetų buvo prie parapijų bažnyčių. Taigi viso buvo apie 10 000 elgetų. 1932 m. Kauno miesto savivaldybė įvedė mokestį – rinkliavą elgetoms – 12 litų per metus. Elgeta, turintis tokį verslo patentą, galėjo nekliudomas rinkti aukas.

     Vienu iš didžiausių demokratijos priešų Z. Toliušis įvardija klerikalizmą. Jis rašo: „Klerikalizmas yra srovė, siekianti politinio katalikų dvasiškijos įsigalėjimo ir kunigų viešpatavimo valstybėje, panaudojant tam tikslui bažnyčios organizaciją ir tikybos įtaką žmonėms“ (p. 30–31).

    

     Z. Toliušis toliau rašo: „Katalikų bažnyčia domisi visais visuomeninio, politinio bei intelektualinio (protinio) gyvenimo apsireiškimais ir nėra tos srities, kur ji nekištų savo nosies: visur ji turi paruoštų iš senovės atneštų nusistatymų ir reikalauja iš tikinčiųjų tų nusistatymų prisilaikymo ir jų vykdymo, visai neatsižvelgdama į tai, kad tie nusistatymai ir pažiūros dažnai seniai jau atgyveno savo laikus ir visai nesuderinami su laiko dvasia ir mokslo laimėjimais. Taigi, religinis ir siaurai bažnytinis elementas sudaro tik mažą visos katalikybės sistemos ir jos esmės dalį“ (ten pat).

     Z. Toliušis visuotinės istorijos fone peržvelgia popiežių ir visos Katalikų bažnyčios vaidmenį valstybių ir tautų gyvenime, pateikdamas konkrečių pavyzdžių. Baigdamas skyrelį, jis reziumuoja: „Demokratija, kaipo laisvės saugotoja ir žmonijos progreso šalininkė, laiko klerikalizmą savo aršiausiu priešu. Demokratija reikalauja, kad bažnyčia būtų atskirta nuo valstybės, kad ji nesinaudotų jokiomis privilegijomis, kad bažnyčia ir kunigai rūpintųsi tiktai tikėjimo reikalais ir kad žmogaus mintis, mokslas, mokykla, įstatymų leidyba, socialiniai santykiai būtų apsaugoti nuo pragaištingos klerikalizmo globos ir įtakos“ (p. 33).

     laisvojimintis.lt