Nestoras Machno: svarbiausios datos
istorija

Machno-virselis     Nestoras Ivanovičius Machno – anarchistas, vadovavęs galingam Rytų Ukrainos sukilėlių judėjimui, nukreiptam prieš baltuosius, raudonuosius bei nepriklausomybininkus. Machno tapo vienu iš talentingiausių partizaninio karo vadų, gynė valstiečius nuo komunistinio eksperimento ir tuo pat metu buvo išlaisvinančio „laisvųjų tarybų“ (1) komunizmo šalininku.


     Nestoras Michnenko gimė 1888 m. spalio 26 dieną Jekaterinoslavo gubernijos Aleksandrovsko apskrities Guliaipolės kaime valstiečių šeimoje. Tėvai suklastojo jo gimimo datą į metais vėlesnę, kad jis kuo ilgiau liktų šeimoje. Tai vėliau jam išgelbėjo gyvybę.

     1897 m. Machno baigė antrąją Guliaipolės pradinę mokyklą. Jaunystėje dirbo samdiniu, o nuo 1903 m. įsidarbino Kernerio gamykloje Guliaipolėje iš pradžių juodadarbiu, vėliau – liejiku.

     1905 m. prisijungė prie socialdemokratų ratelio. 1906-aisiais tapo Guliaipolės laisvųjų žemdirbių – anarchokomunistų (2) grupės nariu. Grupės lyderiai buvo Voldemaras Antonis ir broliai Aleksandras bei Prokopijus Semeniutos. Machno platino atsišaukimus, dalyvavo apiplėšimuose ir ginkluotuose užpuolimuose. 1907 m. spalį Machno areštavo, bet 1908 m. liepą paleido už užstatą. 1908 m. liepą–rugpjūtį grupė buvo susekta, ir rugpjūčio 26-ąją Machno vėl buvo areštuotas. Jis buvo apkaltintas priklausymu anarchokomunistų organizacijai, dalyvavimu plėšimuose ir nužudant valstietį. 1908 m. gruodžio 31 d. Machno bandė pabėgti, bet buvo sučiuptas. 1910 m. sausio 5 d. P. Semeniuta pabandė išlaisvinti savo areštuotus draugus, kai šie buvo pervežami į Jekaterinoslavą, bet jam nepasisekė. 1910 m. kovo 20–22 dienomis anarchistų grupė kartu su Machno stojo prieš karo teismą. Kovo 22 d. Machno buvo nuteistas mirti pakariant, bet dėl tėvų nuslėptos tikrosios gimimo datos buvo palaikytas nepilnamečiu, gimusiu 1889 m., todėl balandžio 7 d. bausmė jam buvo pakeista katorga iki gyvos galvos.

     1911 m. rugpjūčio 2 dieną Machno buvo perkeltas į Maskvos centrinį kalėjimą (Butyrkas). Čia jis susipažino su P. A. Aršinovu, kuris padėjo gilintis į anarchistines idėjas. Kalėjime Machno susirgo tuberkulioze ir 1911 m. jam pašalino plautį. 1912 m. jis dalyvavo nesėkme pasibaigusiame pabėgime.

     Po Vasario revoliucijos (3) 1917 m. kovo 2 d. Machno buvo išlaisvintas iš kalėjimo, o kovo 22 d. jis grįžo į Guliaipolę. Čia išpopuliarėjo kaip kovotojas su patvaldyste ir vietinių gyventojų sueigų oratorius, buvo išrinktas į vietos Visuomeninį komitetą. Apie Machno susibūrė Guliaipolės anarchokomunistų grupė, kuri stipriai darė įtaką Visuomeniniam komitetui (4) ir ėmė kontroliuoti rajono visuomenines struktūras, įskaitant Valstiečių sąjungą (nuo rugpjūčio – tarybą), Darbininkų deputatų tarybą (5), Metalistų, medžio apdirbėjų ir kitų profesijų atstovų profesinę sąjungą, samdinių komitetus, kooperatyvus. 1917 m. kovo 29 d. Machno ėmė vadovauti valsčiaus Valstiečių sąjungos vykdomajam komitetui, vėliau – ir rajono Žemės ūkio skyriui (komitetui). Machno vadovaujamas valsčiaus komitetas tapo rajono valdžios organu.

     1917 m. rugpjūčio 29 d. prasidėjus Kornilovo maištui (6), Machno ir jo šalininkai prie tarybos sukūrė Revoliucijos gynimo komitetą (7) ir konfiskavo ginklus iš dvarininkų, buožių bei vokiečių kolonistų.

     Machno užsitikrino valstiečių paramą pasisakydamas už dvarininkų ir buožių žemių konfiskavimą. Kaip anarchokomunistas, jis dalyvavo kuriant kaimo komunas ir pats dirbo vienoje iš jų. Jau nuo liepos valstiečiai nustojo mokėti nuomą, taip pažeisdami Laikinosios vyriausybės ir jos atstovų įsakymus. Machno ir jo šalininkai perėmė iš žemės savininkų nuosavybės dokumentus, bet agrarinius pertvarkymus įvykdyti iš karto nepavyko. Iš pradžių jiems sutrukdė aštrus konfliktas su Laikinosios vyriausybės apskrities komisaru B. K. Michno, vėliau – derliaus nuėmimas. Kad nesutrikdytų žemės darbų eigos, valstiečiai atidėjo pagrindines pertvarkas pavasariui. Rugsėjo 25-ąją Revoliucijos gynimo komiteto sušauktas valsčiaus tarybų ir valstiečių organizacijų suvažiavimas paskelbė dvarininkų žemių konfiskaciją, šios buvo perduotos valstiečių ūkiams ir komunoms. Taryba bandė suderinti tiesioginius produktų mainus su miestais, tarp jų – ir su Maskva.

     1917 m. spalio 4 d. Machno buvo išrinktas Metalistų, medžio apdirbėjų ir kitų profesijų profesinės sąjungos, kuri vienijo faktiškai visus Guliaipolės ir jos apylinkių įmonių (bei malūnų) darbininkus, valdybos pirmininku. Derindamas vadovavimą profesinei sąjungai ir didžiausiai vietos ginkluotai politinei grupuotei, jis spaudė įmonininkus vykdyti darbininkų reikalavimus. Spalio 25 d. profesinės sąjungos valdyba nusprendė: „Profesinei sąjungai nepriklausantiems darbininkams nurodoma kaip pareiga nedelsiant tapti nariais, priešingu atveju jie rizikuoja netekti sąjungos paramos.“ Buvo imtasi įvesti visuotinę aštuonių valandų darbo dieną. Kadangi buvo užsiėmęs kitais reikalais, 1917 m. gruodį Machno perdavė pirmininkavimo profesinei sąjungai pareigas savo pavaduotojui A. Miščenkai.

     1917 m. gruodį Machno dalyvavo sutaikant Jekaterinoslavo tarybą su prieš ją stojusiais Georgijaus kryžiaus kavalieriais (8), pasisakė prieš didėjančią Ukrainos Centrinės Rados (9) įtaką. Gruodžio mėnesį Machno iniciatyva susirinko II Guliaipolės rajono tarybų suvažiavimas, kuris priėmė rezoliuciją „Mirtis Centrinei Radai“. 1918 m. sausio 4 d. Machno su ginkluotu guliaipoliečių būriu atvyko į Aleksandrovską ir tapo Aleksandrovsko revkomo nariu. 1918 m. sausio 8 d. jis, kaip Guliaipolės būrio politinis vadovas, dalyvavo susirėmime su kazokais prie Aleksandrovsko, prie Kičkansko tilto. Tai buvo jo pirmoji kovinė patirtis. Grįžęs į Guliaipolę, Machno ėmė vadovauti vietos revkomui.

     1917 m. pabaigoje Ana Vaseckaja pagimdė Machno dukrą. Su šia šeima Machno ryšiai nutrūko 1918 m. pavasarį. 1918 m. kovą, pasirašius Bresto taikos sutartį (10), prasidėjo Keturšalės santarvės (11) kariuomenės antplūdis į Ukrainą. Emigracijoje parašytuose memuaruose Machno negatyviai atsiliepia apie Bresto taiką kaip apie „revoliucijos išdavystę“. Bet pilietinio karo laikotarpiu Machno šiai sutarčiai buvo pakantesnis ir draudė agituoti prieš bolševikus dėl Bresto. Guliaipolės gyventojai suformavo apie 200 kovotojų „laisvąjį batalioną“, pradėti formuoti kiti „laisvieji batalionai“, kurių vadu irgi tapo Machno (kitais duomenimis, jis buvo karinio lauko štabo komisaras). Machno išvyko į Raudonosios gvardijos štabą, kad gautų ginklų ir koordinuotų veiksmus su kitais būriais. Naktį iš balandžio 15 į 16-ą ukrainiečių nacionalistai Guliaipolėje įvykdė perversmą. Tuo pat metu nacionalistų būrys užpuolė „laisvąjį batalioną“ ir jį nuginklavo.

     Šie įvykiai užklupo Machno nepasiruošusį. Jam teko trauktis į Rusiją. 1918 metų balandžio pabaigoje Guliaipolės anarchistų pasitarime Taganroge buvo nuspręsta grįžti į rajoną po kelių mėnesių. 1918 m. balandį–birželį Machno keliavo po Rusiją. Aplankė Rostovą prie Dono, Saratovą, Caryciną, Astrachanę ir Maskvą. Apie savaitę dirbo Astrachanės tarybos agitacijos skyriuje. Nepaisydamas kylančio nepasitenkinimo dėl bolševikų politikos valstiečių atžvilgiu, dėl atsitraukusių iš Ukrainos raudongvardiečių būrių nuginklavimo, dėl komunistų išpuolių prieš anarchistus Maskvoje bei kituose miestuose, Machno tuo metu komunistų partiją laikė anarchistų sąjungininke bendroje kovoje už revoliuciją.

     1918 m. birželį Machno susitiko su anarchistų lyderiais, tarp jų – su P. A. Kropotkinu, apsilankė pas V. I. Leniną ir J. M. Sverdlovą. Pokalbyje su Leninu Machno valstiečių vardu išdėstė tarybų valdžios idėją kaip savivaldos principą ir įrodinėjo, kad Ukrainos kaime anarchistai yra įtakingesni nei komunistai.

     Padedant UKP (b) CK organizacinio biuro nariui V. P. Zatonskiui, Machno gavo padirbtą pasą mokytojo ir karininko I. J. Šepelio vardu. Su šiuo pasu Machno grįžo į Ukrainą.

     1918 m. liepos 4 d. Machno grįžo į Guliaipolės apylinkes (Roždestvenkos kaimą). Čia jis subūrė nedidelį partizanų būrį, kuris rugsėjį pradėjo kovines operacijas užpuldinėdamas dvarus, vokiečių kolonijas, okupantus ir etmono vartos (12) tarnautojus. Pirmas didelis mūšis su austrų ir vengrų kariuomene ir Ukrainos valstybės šalininkais Dibrivkų kaime (Didžioji Michailovka) partizanams buvo sėkmingas, Machno užsitarnavo garbingą „Batkos“ pravardę. Dibrivkų apylinkėse Machno būrys susijungė su F. U. Ščiusio būriu. Vėliau prie Machno ėmė jungtis ir kiti vietos būriai. Sėkmingai kovojančius partizanus ėmė remti valstiečiai. Machno pabrėžė antidvarininkišką ir antibuožišką savo veiksmų pobūdį.

     Pats partizanų būrys veikė kaip mobili partizanų smogiamoji grupė, susidedanti iš kelių dešimčių kovotojų. Esant reikalui, jis galėjo išaugti iki 400 žmonių (Machno dar turėjo apie tūkstantį neginkluotų rezervininkų). Kartais po didesnių priešininko atakų būrys balansuodavo ties sunaikinimo riba, bet apskritai Machno veiksmai buvo sėkmingi.

     Po Lapkričio revoliucijos Vokietijoje yrantis okupacinis režimas sukėlė sukilėlių judėjimo pliūpsnį ir etmono P. P. Skoropadskio (13) režimo žlugimą. Evakuojantis austrų ir vokiečių kariuomenei, Machno štabo koordinuojami būriai ėmė kontroliuoti teritoriją apie Guliaipolę. Lapkričio 27 d. Machno pajėgos užėmė Guliaipolę ir jos jau neapleido. Sukilėliai išstūmė iš savo rajono okupantus, sugriovė besipriešinusius vienkiemius bei dvarus ir užmezgė ryšius su vietos savivaldos organais. Machno kovojo su nesankcionuotomis rinkliavomis ir plėšimais. Jo štabas kontroliavo didelį Guliaipolės rajoną, aplink kurį buvo suformuoti kautynių ruožai. Jie pakluso vyriausiam „Batkos“ Machno vardo sukilėlių kariuomenės štabui ir asmeniškai „Batkai“, kaip jo viršininkui bei vadui. Rajono pietuose vyko susirėmimai su atamano Krasnovo ir Savanorių armijos kariuomene.

     Machno neparėmė Direktorijos (14), bet lapkričio ir gruodžio mėnesio pradžioje susilaikė nuo susirėmimų su jos pajėgomis. Gruodžio viduryje prasidėjo kariniai veiksmai tarp Machno sekėjų ir Ukrainos Nacionalinės Rados šalininkų. Machno sudarė sutartį dėl bendrų veiksmų su Jekaterinoslavo gubernijos revkomu ir buvo paskirtas vyriausiuoju Jekaterinoslavo rajono tarybų Revoliucinės darbininkų ir valstiečių armijos vadu. 1918 m. gruodžio 27–31 dienomis Machno kartu su bolševikų būriu atkovojo iš Petliūros šalininkų Jekaterinoslavą, tačiau dėl nesutarimų su bolševikais Machno pajėgos nesugebėjo išlaikyti miesto spaudžiant petliūrininkams. Patyręs didelių nuostolių, Machno grįžo į kairįjį Dniepro krantą.

     Machno savęs nelaikė užimtos teritorijos gyventojų vadovu. Politinės valdžios organizavimosi principus lėmė frontininkų ir tarybų suvažiavimai (I suvažiavimas buvo surengtas 1919 m. sausio 23 d. Machno nedalyvaujant).

     1919 m. sausio mėn. baltieji užpuolė Guliaipolę. Machnovininkams trūko šaudmenų ir ginklų, tai privertė juos sausio 26 d. sudaryti sąjungą su bolševikais. Vasario 19 d. Machno būriai kaip Trečioji brigada buvo įtraukti į Raudonosios armijos 1-ąją Uždnieprės diviziją, vadovaujamą P. J. Dybenkos.

     Gavęs iš raudonųjų šaudmenų, vasario 4-ąją Machno pradėjo puolimą, sumušė baltųjų grupuotę ir užėmė Bamutą, Volnovachą, Berdianską bei Mariupolį. Paskelbus „savanorišką mobilizaciją“ Machno armijos plėtrą ribojo tik galimybės apginkluoti šauktinius. 15–20 tūkstančių ginkluotų karių teko daugiau nei 30 tūkstančių neginkluoto rezervo. Machno daliniuose vadai buvo renkami.

     Machno respublikoje aukščiausiąja valdžia buvo laikomas tarybų suvažiavimas. 1919 m. vasario 12 d. Machno buvo išrinktas II Guliaipolės rajono frontininkų, tarybų ir poskyrių suvažiavimo garbės pirmininku. Suvažiavime jis pareiškė: „Kviečiu jus vienytis, nes vienybė yra revoliucijos pergalės prieš tuos, kurie ją nori pasmaugti, garantija. Jeigu draugai bolševikai iš Didžiosios Rusios eina į Ukrainą padėti mums sunkioje kovoje prieš kontrrevoliuciją, mes turime pasakyti jiems: „Sveiki atvykę, draugai!“ Bet jeigu jie eina siekdami monopolizuoti Ukrainą – mes jiems pasakysime: „Šalin rankas!“ Mes patys mokame padėti valstiečiams išsilaisvinti pakankamu lygmeniu, patys mokame susikurti naują gyvenimą, kuriame nebus ponų, vergų, išnaudojamųjų ir išnaudotojų.“ Suvažiavime buvo išrinkta Karinė revoliucinė taryba (KRT). KRT dominavo kairieji socialistai – 7 anarchistai, 3 kairieji eserai, 2 bolševikai bei vienas jiems prijaučiantis. Machno buvo išrinktas KRT garbės nariu. Pirmuoju KRT pirmininku tapo mokytojas Čiornoknižnas, o jo pavaduotoju (vėliau – KRT pirmininku) – Koganas.

     Anot Čiubenkos atsiminimų, „pirmiausia KRT turėjo išspręsti mobilizacijos klausimą, nes tokie kaimai kaip Guliaipolė ar Michailovka savanoriškai išėjo į frontą, o likę žmonės sėdėjo namie ir laukė, kad jiems kas nors iškovos laisvę. Karinę revoliucinę tarybą rinko bendrai, nes ji buvo būtina ir armijai, ir valstiečiams, taigi visus KRT nurodymus, išskyrus operatyvines užduotis, turėjo vykdyti valstiečiai ir raudonarmiečiai.“

     Taip machnovininkų kontroliuojamoje teritorijoje susikūrė savarankiška tarybų valdžios sistema, nepriklausanti nuo centrinės UTSR valdžios. Tai sukėlė abipusį Machno ir tarybinės vadovybės nepasitikėjimą.

     II suvažiavimo rezoliucijos buvo artimos anarchistinėms idėjoms: „Antrasis rajono suvažiavimas... primygtinai ragina draugus valstiečius ir darbininkus be prievartinių nurodymų ir įsakymų pasipriešinti viso pasaulio smurtininkams bei engėjams ir patiems kurti laisvą visuomenę be ponų, be valdovų, be pavaldinių vergų, be turčių ir be vargšų,“ Suvažiavimo delegatai aštriai pasisakė prieš „veltėdžius valdininkus“, kurie yra „prievartinių nurodymų“ šaltinis.

     Suvažiavimo rezoliucija skelbė: „Mūsų nerinkti, bet vyriausybės paskirti politiniai ir įvairūs kitokie komisarai stebi kiekvieną vietos tarybų žingsnį ir negailestingai susidoroja su tais draugais valstiečiais bei darbininkais, kurie, gindami liaudies laisvę, pasisako prieš centrinės valdžios atstovus. Vadinamoji darbininkų ir valstiečių Rusijos ir Ukrainos vyriausybė aklai seka paskui komunistų bolševikų partiją, kuri dėl savo siaurų partinių interesų nesutaikomai niekšiškai pjudo kitas revoliucines organizacijas.

     Prisidengdami „proletariato diktatūros lozungu“, komunistai bolševikai skelbė savo partijos monopolį revoliucijai, laikydami visus kitamanius kontrrevoliucionieriais... Mes kviečiame draugus darbininkus ir valstiečius nepatikėti darbo žmonių išlaisvinimo jokiai partijai, jokiai centrinei valdžiai: darbo žmonių išsivadavimas yra pačių darbo žmonių reikalas.“

     Machno ir jo šalininkai sukūrė Guliaipolės anarchistų sąjungą. Į brigados veiklos rajoną jis kvietė anarchistus, kad šie propaguotų anarchistines pažiūras ir atliktų kultūrinį šviečiamąjį darbą. Skatindamas Ukrainos anarchistinių organizacijų konfederacijos „Nabat“ („Pavojaus varpas“ – vert. past.) propagandinę veiklą, Machno nepripažino jos idėjinės ir politinės lyderystės judėjimo rajone. Iš atvykusių anarchistų didelę įtaką Machno padarė Aršinovas. 1919 m. gegužės 30 d. Machno išsiuntė P. A. Kropotkinui laišką, paramą maisto produktais ir laikraščio „Putj k svobode“ („Kelias į laisvę“ – vert. past.) numerius, kviesdamas rašyti šiam leidiniui.

     Regione gyvavo politinė laisvė kairiosioms srovėms – bolševikams, kairiesiems eserams ir anarchistams. Machno priėmė divizijos vado Dybenkos atsiųstą štabo viršininką – kairįjį eserą J. V. Ozerovą ir 11 komisarų komunistų. Jie užsiėmė propaganda, bet politinės valdžios neturėjo.

     Machno sekėjų kontroliuojamame rajone socialinė politinė sistema leido sukurti tiems laikams svarbią socialinę bei kultūrinę infrastruktūrą. Ukrainos fronto vadas V. Antonovas-Ovsejenka, apsilankęs rajone 1919 m. gegužę, pranešė: „Kuriamos vaikų komunos, mokyklos. Guliaipolė – vienas iš pačių kultūringiausių Novorosijos centrų – čia trys vidurinės mokyklos ir t. t. Machno pastangomis atidaryta dešimt ligoninių sužeistiesiems, dirbtuvės, kur remontuojami pabūklai ir gaminamos spynos pabūklams.“ KRT kultūros ir švietimo skyrius, užsiimantis gyventojų švietimu ir agitacija, buvo suformuotas iš atvykusių anarchistų ir kairiųjų eserų. Daugelis Machno armijos vadų priklausė anarchistų sąjungai.

     schema

     1919 m. vasario 8 d. savo atsišaukime Machno kėlė tokį uždavinį: „Sukurti tikrą tarybų santvarką, kurioje darbo žmonių išrinktos tarybos būtų liaudies tarnaitėmis ir visų įstatymų bei potvarkių, kuriuos parašys patys darbo žmonės visos Ukrainos darbo suvažiavime, vykdytojomis...“

     „Mūsų darbo bendruomenė turės visą valdžią ir reikš savo valią, savo ūkinius ir kitokius planus bei sumanymus įgyvendins per savo organus, kuriuos ji pati kuria, bet kuriems nesuteikia jokios valdžios, o tik konkrečias užduotis“, – rašė Machno ir Aršinovas 1919 m. gegužę. Vėliau Machno savo pažiūras pavadino „Bakunino ir Kropotkino krypties“ anarchokomunizmu.

     Vasario 8 d. Machno kreipimasis irgi kupinas kritiškų išpuolių bolševikų ir asmeniškai Trockio atžvilgiu: „Komisarų valstybininkai matyti darbo žmones tik kaip „žmogiškąją medžiagą“, kaip suvažiavime pasakė Trockis, tik patrankų mėsą, kurią galima pasiųsti prieš bet ką, bet kuriems jokiu būdu negalima leisti patiems, be komunistų pagalbos, kurti savo darbinį gyvenimą, savo santvarką... Sukilėlių armija kovoja už tikras tarybas, o ne už ypatingąsias komisijas ir komisarų valstybę.“

     Komunistai toleravo atvirai antibolševikišką Machno šalininkų pasisakymų pobūdį, kol machnovininkai puolė. 1919 m. balandžio 6 d. „Izvestijos“ paskelbė straipsnį „Machno“, teigiamai apibūdinantį anarchistą. Bet balandžio mėnesį frontas buvo stabilizuotas, kova prieš Denikiną buvo permaininga. Bolševikai nusprendė likviduoti ypatingą Machno kontroliuojamo rajono padėtį. Sunkūs mūšiai ir tiekimo pertrūkiai vis labiau kamavo Machno kariuomenę.

     Balandžio 10 d. III Guliaipolės rajono valstiečių, darbininkų ir sukilėlių suvažiavimas priėmė sprendimus, nukreiptus prieš RKP (b) karinio komunizmo politiką. Divizijos vadas Dybenka atsakė telegrama: „Visi suvažiavimai, sukviesti mano įsakymu paleisto karinio revoliucinio štabo vardu, laikomi aiškiai kontrrevoliuciniais, o jų organizatoriai susilauks represijų ir gali būti paskelbti esantys už įstatymo ribų.“ Suvažiavimas griežtai atsakė divizijos vadui, o tai dar labiau sukompromitavo Machno vadovybės akyse.

     Suvažiavimas specialiai pratęsė savo darbą, kad galėtų atsakyti divizijos vadui: „Jūs, „drauge“ Dybenka, matyt, esate naujokas Ukrainos revoliuciniame judėjime. Na ką gi, supažindinsime jus su juo, ir jūs galbūt šiek tiek pasitaisysite.“

     1919 m. balandžio 15 d. Pietų fronto KRT narys G. J. Sokolnikovas, pritarus daliai Ukrainos fronto KRT narių, pasiūlė Respublikos KRT pirmininkui L. D. Trockiui pašalinti Machno iš vadovų.

     Balandžio 25 d. Charkovo „Izvestijose“ pasirodė straipsnis „Šalin Machno judėjimą“, kuriame buvo sakoma: „Valstiečių sukilėlių judėjimui atsitiktinai vadovauja Machno ir jo Karinis revoliucinis štabas, kuriame prieglobstį rado ir nerūpestingi anarchistai, ir baltieji kairieji eserai, ir kitokie suirusių revoliucinių partijų likučiai. Pakliuvęs į tokių vadovų įtaką, judėjimas žymiai prarado jėgą, o pergalės, susijusios su jo pakilimu, negalėjo būti įtvirtintos dėl veiksmų anarchiškumo... Netvarką, kuri tvyro Machno „karalystėje“, reikia užbaigti.“ Tas straipsnis papiktino Machno ir sukėlė įtarimą, kad jis gali būti bolševikų puolimo preliudija. Balandžio 29 d. Machno įsakė suimti dalį komisarų, nusprendęs, kad bolševikai rengia išpuolį prieš jo šalininkus: „Tegul ir bolševikai pas mus pasėdi, kaip Ypatingosios komisijos kazematuose sėdi mūsiškiai.“

     Machno šalininkai sulaikė dalį komisarų komunistų, o vadovybė laukė Raudonosios armijos smūgio. 1919 m. balandžio 29 d. konfliktas buvo išspręstas Machno ir Ukrainos fronto vado V. A. Antonovo-Ovsejenkos derybų metu. Machno netgi pasmerkė aštriausius rajono tarybų suvažiavimo rezoliucijų teiginius, žadėjo trukdyti vadų rinkimus, kurių (greičiausiai dėl užkrečiamo pavyzdžio) taip bijojo kaimyniniai Raudonosios armijos daliniai. Juo labiau kad vadai jau buvo išrinkti, ir jų keisti niekas nesirengė. Anot Machno, savivaldos organai (pulkų komitetai) sukilėlių armijoje buvo „nužeminti iki ūkinių komisijų vaidmens“. Bolševikams buvo nepriimtina kareivių savivalda, nes jie čia įžvelgė kariuomenės irimo svertą, kuriuo patys naudojosi 1917 m. Be to, savivalda kariuomenėje trukdė pasitelkti milinėmis aprengtus valstiečius ir nukreipti juos prieš sermėgas vilkinčius valstiečius.

     Padaręs tam tikrų nuolaidų, „Batka“ iškėlė naują principinę idėją, galėjusią sutaikyti dvi revoliucijos strategijas: „Iki galutinės pergalės prieš baltuosius būtina sukurti revoliucinį frontą, ir jis (Machno – aut. past.) siekia neleisti, kad tame revoliuciniame fronte kiltų tarpusavio kivirčai.“

     Gegužės 1 d. buvo panaikintas brigados pavaldumas P. E. Dybenkos divizijai ir ji įjungta į formuojamą 2-osios Ukrainos armijos 7-ąją diviziją, kuri taip ir netapo realiu junginiu. Faktiškai ne tik 7-oji divizija, bet ir visa 2-oji armija buvo sudaryta tik iš Machno brigados ir kelių žymiai mažesnių pulkų.

     Gegužės 4–5 dienomis Machno kontroliuojamą rajoną aplankė ypatingasis Gynybos tarybos įgaliotinis, RKP (b) politinio biuro narys L. B. Kamenevas.

     Naują pretekstą tarpusavio nepasitikėjimui suteikė atamanas N. A. Grigorjevas, gegužės 6 d. sukėlęs maištą dešiniakrantėje Ukrainoje. Gegužės 12 d., pirmininkaujant Machno, susirinko „karinis suvažiavimas“, t. y. Macho judėjimo vadų, dalinių atstovų ir politinių vadovų pasitarimas. Suvažiavimas pasmerkė N. A. Grigorjevo maištą, tačiau kritikavo ir bolševikus, kurie savo politika išprovokavo sukilimą. „Karinis suvažiavimas“ paskelbė apie 3-iosios brigados performavimą į 1-ąją sukilėlių diviziją, vadovaujamą Machno.

     Santykių su komunistais naujo paaštrėjimo pretekstu tapo 3-iosios brigados išplėtimas į diviziją. Paradoksali padėtis, kai brigada sudarė didesniąją armijos dalį, trukdė ir tinkamam tiekimui, ir tinkamam vadovybės bendradarbiavimui su didžiule „brigada“, ir jos dalių valdymui. Tarybų vadovybė iš pradžių sutiko dėl performavimo, o paskui atsisakė kurti diviziją su užsispyrusiu opoziciniu vadu. Gegužės 22 d. į Ukrainą atvykęs Trockis pavadino tokius planus „naujo Grigorjevo maišto rengimu“. Gegužės 25 d. Ukrainos darbininkų ir valstiečių gynimo taryboje, pirmininkaujant H. Rakovskiui, buvo svarstomas klausimas dėl „Machno judėjimo ir jo likvidavimo“. Buvo nuspręsta „likviduoti Machno“ pulko pajėgomis. Sužinojęs apie vadovybės planus, 1919 m. gegužės 28 d. Machno pareiškė, kad gali atsistatydinti, „nes niekada nesiekė aukštų laipsnių“ ir „daugiau nuveiks dėl revoliucijos būdamas kartu su liaudies apačiomis“.

     Bet 1919 m. gegužės 29 d. Machno divizijos štabas nusprendė: „1) primygtinai pasiūlyti draug. Machno likti savo pareigose ir išlaikyti įgaliojimus, kurių draug. Machno bandė atsisakyti; 2) visas Machno judėjimo pajėgas performuoti į savarankišką sukilėlių armiją, pavedant draug. Machno vadovauti šiai armijai. Armija yra pavaldi Pietų frontui, nes pastarojo operatyviniai įsakymai bus grįsti einamaisiais revoliucinio fronto poreikiais.“

     Atsakydamas į tai, Pietų fronto RKT 1919 m. gegužės 29 d. išleido įsakymą areštuoti Machno ir atiduoti jį Revoliucinio tribunolo teismui. Machno nepriėmė armijos vado laipsnio ir toliau save vadino divizijos vadu.

     Įsakymas buvo paskelbtas, kai pats Pietų frontas ėmė byrėti nuo Denikino smūgių. Machno štabas kvietė atkurti vienybę: „Būtinas susitelkimas ir vienybė. Tik bendromis pastangomis suvokę savo bendrą kovą ir savo bendrus interesus, dėl kurių kaunamės, mes išgelbėsime revoliuciją... Draugai, nesileiskite į visokius partinius nesutarimus, jie jus pražudys.“

     Gegužės 31 d. KRT paskelbė apie IV rajono tarybų suvažiavimo sušaukimą. Sprendimą sukviesti naują „nesankcionuotą“ suvažiavimą centras įvertino kaip pasirengimą antitarybiniam sukilimui. Pietų fronto vadas V. Gitis birželio 3 d. davė įsakymą areštuoti Machno ir pradėti „Machno judėjimo“ likvidavimą.

     Birželio 6 d. Machno nusiuntė telegramą V. I. Leninui, L. D. Trockiui, L. B. Kamenevui ir K. J. Vorošilovui, kurioje pasiūlė „atsiųsti gerą karinį vadovą, kuris kartu su manimi susipažintų su reikalu ir perimtų vadovavimą divizijai“.

     Birželio 9 d. Machno išsiuntė telegramą V. I. Leninui, L. B. Kamenevui, G. J. Zinovjevui, L. D. Trockiui ir K. J. Vorošilovui, kurioje apibūdino savo santykius su komunistiniu režimu: „Mano pastebėtas centrinės valdžios priešiškumas, o pastaruoju metu – ir išpuoliai prieš sukilėlius rodo, kad reikia sukurti lemiamą ypatingą vidinį frontą, kurio abiejose pusėse kovos revoliucija tikinčios darbo žmonių masės. Manau, kad tai didžiulis ir nedovanotinas nusikaltimas darbo liaudžiai, ir laikau savo pareiga padaryti viską, kad užkirsčiau kelią šiam nusikaltimui... Tinkamiausia priemone užkirsti kelią atslenkančiam valdžios nusikaltimui laikau savo pasitraukimą iš užimamo posto.“

     Tuo tarpu baltieji įsibrovė į Guliaipolės rajoną. Kurį laiką Machno su nedideliu būriu dar petys į petį kovojo su raudonaisiais daliniais, bet birželio 15 d. su nedideliu būriu jis paliko frontą. Jo daliniai tęsė kovą Raudonosios armijos gretose. Naktį į birželio 16-ąją septyni Machno štabo nariai buvo sušaudyti pagal Donbaso revoliucinio tribunolo nuosprendį. Štabo viršininkas Ozerovas toliau kovojo su baltaisiais, bet rugpjūčio 2 d. Ukrainos Ypatingojo komiteto nuosprendžiu buvo sušaudytas. Machno dalijo finansines lėšas anarchistų grupėms, vykusioms rengti teroro aktus prieš baltuosius (M. G. Nikiforova ir kt.) ir bolševikus (K. Kovalevičius ir kt.). 1919 m. birželio 21 d. Machno būrys persikėlė į dešinįjį Dniepro krantą.

     Machno laikėsi toliau nuo pafrontės dalinių, kad nepadėtų baltiesiems. 1919 m. liepos 10 d. jo būrys atakavo Jelizavetgradą. Liepos 11-ąją Machno šalininkai susivienijo su nacionalisto atamano N. A. Grigorjevo būriu. Dviejų lyderių sutarimu Grigorjevas buvo paskelbtas vadu, o Machno – Sukilėlių armijos karinės revoliucinės tarybos pirmininku. Štabo viršininku tapo Machno brolis Grigorijus. Tarp Machno ir Grigorjevo šalininkų kilo nesutarimų dėl N. A. Grigorjevo antisemitizmo ir jo nenoro kovoti prieš baltuosius. Liepos 27-ąją Machno šalininkai nužudė N. A. Grigorjevą. Machno išsiuntė telegramą: „Visiems, visiems, visiems. Kopija – Maskva. Kremlius. Mes nužudėme žinomą atamaną Grigorjevą. Parašas – Machno.“ Taip Machno tapo armijos vadu. Liepą Machno vedė G. A. Kuzmenko.

     Spaudžiant Denikinui Raudonoji armija buvo priversta trauktis iš Ukrainos. Buvę Machno kariai, nuo birželio mėnesio vadovaujami bolševikų, nenorėjo trauktis į Rusiją.

     Rugpjūčio 5 d. Machno išleido Revoliucinės Ukrainos sukilėlių armijos (machnovininkų) įsakymą Nr. 1, kuriame buvo sakoma: „Kiekvienas sukilėlis privalo atminti, kad tiek jo asmeniniai, tiek visos liaudies priešai yra turtingos buržuazinės klasės asmenys, nepriklausomai nuo to, ar jie yra rusai, žydai ar ukrainiečiai ir t. t. Darbo liaudies priešai taip pat yra tie, kurie gina neteisingą buržuazinę santvarką, t. y. tarybiniai komisarai, baudžiamųjų būrių, ypatingųjų komisijų nariai, važinėjantys po miestus bei kaimus ir kankinantys darbo liaudį, nenorinčią paklusti jų savivalės diktatūrai. Tokių baudžiamųjų būrių, ypatingųjų komisijų ir kitų liaudies pavergimo organų atstovus kiekvienas sukilėlis privalo sulaikyti ir palydėti į armijos štabą, o jiems priešinantis – sušaudyti vietoje. Už prievartą prieš taikius darbininkus, kad ir kokios tautybės jie būtų, kaltųjų laukia gėdinga, sukilėlio neverta mirtis.“

     Dauguma Machno dalinių, veikusių Raudonosios armijos sudėtyje, taip pat dalis 58-osios raudonųjų divizijos perėjo į Machno pusę. 1919 m. rugsėjo 1 d. armijos vadų susirinkime Dobroveličkovkos kaime buvo paskelbta apie „Revoliucinės Ukrainos sukilėlių armijos (machnovininkų) sukūrimą, išrinkta nauja Karinė revoliucinė taryba ir armijos štabas, vadovaujamas vado Machno.

     Pranašesnės baltųjų pajėgos nustūmė Machno dalinius iki Umanės. Čia Machno daliniai sudarė „sąjungą“ su Petliūros daliniais, kuriems perdavė savo gurguolę su sužeistaisiais.

     1919 m. rugsėjo 26–27 d. Machno armija smogė baltiesiems netikėtą smūgį prie Peregonovkos ir įsiveržė į Denikino užnugarį. Machno, vadovavęs pagrindinei sukilėlių kolonai, užėmė Aleksandrovską ir Guliaipolę. Guliaipolės, Aleksandrovsko ir Jekaterinoslavo apylinkėse susikūrė plati sukilėlių zona, atitraukusi dalį baltųjų pajėgų Denikinui puolant Maskvą.

     Machno kontroliuojamame Aleksandrovske spalio 27 – lapkričio 2 dienomis buvo surengtas valstiečių, darbininkų ir sukilėlių suvažiavimas. Savo pasisakymo metu Machno pareiškė, kad „geriausi Denikino savanorių pulkai buvo visiškai sumušti sukilėlių būrių“, bet kritikavo ir komunistus, kurie „siuntė baudžiamuosius būrius „slopinti kontrrevoliuciją“ ir taip trukdė laisviesiems sukilėliams kovoti su Denikinu“. Machno kvietė stoti į armiją, „kuri sunaikins bet kokią prievartinę valdžią ir kontrrevoliuciją“. Pasisakius darbininkų delegatams menševikams, Machno paprašė žodžio ir aršiai pasisakė prieš „pogrindinę menševikų agitaciją“, menševikus, kaip ir eserus, pavadino „politiniais šarlatanais“, kvietė jų „nesigailėti“ ir „vyti lauk“. Po tokių žodžių dalis darbininkų deputatų paliko suvažiavimą. Į tai Machno atsakė, kad jis „smerkė“ ne visus darbininkus, o tik „šarlatanus“. Lapkričio 1 d. Machno laikraštyje „Putj k svobode“ išspausdino straipsnį „Kitaip negali būti“. Jame rašė: „Ar galėtų būti, kad Aleksandrovsko miesto ir jo apylinkių darbininkai per savo delegatus – menševikus ir dešiniuosius eserus – laisvame darbininkų ir valstiečių bei sukilėlių suvažiavime palaikė Denikino steigiamojo susirinkimo opoziciją?“

     Machno foto 4

     Spalio 28 – lapkričio 8 ir lapkričio 11 – gruodžio 19 dienomis machnovininkai kontroliavo Jekaterinoslavą. Machnovininkų teritorijoje įmonės buvo perduotos tiems, kas jose dirbo. 1919 m. spalio 15 d. Machno kreipėsi į geležinkeliečius: „Siekiant mūsų išlaisvintame rajone greičiau atkurti normalų judėjimą geležinkeliais, taip pat vadovaujantis principu, kad pačių darbininkų ir valstiečių organizacijos bei jų susivienijimai kurtų laisvą gyvenimą, siūlau draugams geležinkelio darbininkams ir tarnautojams energingai organizuotis ir patiems atkurti eismą, nustatyti už savo darbą pakankamą atlygį už keleivių ir krovinių vežimą, išskyrus karinius krovinius, teisingais pagrindais sukurti savo kasą ir glaudžiai bendradarbiauti su darbininkų organizacijomis, valstiečių bendruomenėmis ir sukilėlių daliniais.“ Machno reikalavo, kad darbininkai veltui remontuotų ginklus. Tuo pat metu Machno skyrė draudžiamajai ligonių kasai 1 milijoną rublių. Kamuojamiems nepriteklių Machno šalininkai numatė pašalpas.

     Karinei revoliucinei tarybai vadovavo anarchistas V. Volinas, kuris tapo svarbiausiu judėjimo ideologu (Aršinovas prarado ryšį su Machno per 1919 m. vasaros įvykius). Buvo leidžiama kairiųjų partijų veikla. Veikė kontržvalgyba, turinti įgaliojimus suimti baltuosius ir sąmokslininkus. Ji savivaliavo taikių piliečių atžvilgiu. Machno šalininkų armija išaugo iki kelių dešimčių tūkstančių karių.

     1919 m. lapkritį, apkaltinusi sąmokslu ir mėginimu nunuodyti Machno, kontržvalgyba areštavo pulko vado M. Polonskio vadovaujamą komunistų grupę. 1919 m. gruodžio 2 d. kaltinamieji buvo sušaudyti. 1919 m. gruodį Machno armiją dezorganizavo šiltinės epidemija, vėliau susirgo ir pats Machno.

     Spaudžiant baltiesiems, Machno su armijos pagrindinėmis jėgomis atsitraukė į Aleksandrovską. 1920 m. sausio 5 d. čia atvyko ir Raudonosios armijos 45-osios divizijos daliniai. Derybose su raudonųjų vadovybe Machno ir jo štabo atstovai pareikalavo skirti jiems fronto ruožą kovai su baltaisiais ir palikti jiems rajono kontrolę. Machno ir jo štabas reikalavo formalaus susitarimo su tarybų vadovybe. 1920 m. sausio 6 d. armijos vadas I. P. Uborevičius įsakė Machno vykti į lenkų frontą. Nesulaukęs atsakymo, visos Ukrainos Revoliucinis komitetas 1920 m. sausio 9 d. paskelbė Machno už įstatymo ribų dėl atsisakymo vykti į lenkų frontą. Raudonieji užpuolė Machno štabą Aleksandrovske, bet jam 1920 m. sausio 10 d. pavyko pasitraukti į Guliaipolę.

     1920 m. sausio 11 d. Guliaipolėje vykusiame vadų pasitarime buvo nuspręsta skirti sukilėliams mėnesio atostogas. Sausio 22 d. Machno atsakė į bolševikų reikalavimus: „Sukilėlių armija, turėdama omenyje ne savo nuopelnus revoliucijai, o tik sąžiningą savo pareigos darbo žmonėms vykdymą, laiko tarybų kariuomenės pasiūlymą nusiginkluoti liūdnu nesusipratimu, įžeidžiančiu sukilėlių armiją.“ Machno pareiškė esąs pasirengęs dirbti „ranka rankon“ su raudonaisiais, kartu išsaugodamas savarankiškumą. Tuo metu daugiau nei dvi raudonųjų divizijos atakavo, nuginklavo ir sušaudė kai kuriuos Machno kovotojus, tarp jų – ir sergančiuosius. Buvo sučiuptas ir sušaudytas Machno brolis Grigorijus, o vasarį – kitas brolis Sava, Machno armijoje rūpinęsis tiekimu. Sergantis Machno slapstėsi Belo kaimelyje.

     Machno pasveikus, vasario pradžioje, sukilėliai atnaujino karinius veiksmus prieš raudonuosius. Visą žiemą tęsėsi sekinantis partizaninis karas. Iki pavasario Machno šalininkai puldinėjo nedidelius būrius, bolševikų aparato darbuotojus, sandėlius ir dalijo valstiečiams duonos atsargas. 1920 m. vasario 21 d. Machno kuriam laikui užėmė Guliaipolę. Jo veiklos rajone bolševikai buvo priversti pasitraukti į pogrindį ir atvirai pasirodydavo tik didelių karinių dalinių lydimi. 1920 m. gegužės 29-ąją buvo įkurta Ukrainos sukilėlių revoliucionierių (machnovininkų) taryba, kurioje dalyvavo Machno, štabo viršininkas V. F. Belašas, vadai Kalašnikovas, Kurilenka ir Karetnikovas.

     Birželio 12 d. Machno pradėjo derybas dėl bendradarbiavimo su atvykusia į karo veiksmų zoną anarchistų organizacijos „Nabat“ delegacija, bet nesutiko su jos pretenzijomis dėl idėjinės lyderystės: „Jūsų reikalas užsiimti kultūra, ir baigta.“

     Manydamas, kad būtina ginkluota kova prieš baltuosius, lenkus ir „išdaviką Petliūrą“, Machno neatmetė naujos sąjungos su bolševikais, bet tik su sąlyga, kad jie pripažins Machno judėjimo autonomiją. Vrangelio bandymai sudaryti sąjungą su Machno baigėsi baltųjų emisaro sušaudymu Ukrainos sukilėlių revoliucionierių tarybos ir Machno štabo sprendimu 1920 m. birželio 9 d.

     1920 m. kovą – gegužę Machno vadovaujami būriai kovėsi su 1-osios Raitelių armijos ir kitais Raudonosios armijos daliniais, rekvizuojančiais maistą. 1920 m. vasarą Machno vadovaujamoje armijoje buvo daugiau nei 10 tūkstančių karių.

     1920 m. liepos 11 d. Machno pradėjo reidą už savo rajono ribų, per kurį užėmė Iziumo miestą (liepos 17 d.), Zenkovą (rugpjūčio 9 d.), Mirgorodą (rugpjūčio 16 d.), Starobelską (rugsėjo 3 d.) ir Milerovą (rugsėjo 13 d.).

     Rugpjūčio 29-ąją Machno buvo rimtai sužeistas į koją (iš viso Machno buvo sužeistas daugiau nei 10 kartų). Tada armijai ėmė vadovauti S. N. Karetnikovas.

     Spalio 1 d. pasirašęs preliminarų susitarimą su raudonaisiais, Machno kreipėsi į Ukrainoje veikusius sukilėlius ir paragino juos nutraukti kovinius veiksmus prieš bolševikus: „Likdami pasyviais stebėtojais, Ukrainos sukilėliai padėtų įsiviešpatauti Ukrainoje istoriniam priešui – lenkų ponui arba caro valdžiai, vadovaujamai vokiečių barono.“ Spalio 2 d. buvo pasirašyta sutartis tarp UTSR ir sukilėlių (Machno šalininkų) armijos RKT. Kariniai veiksmai tarp Machno šalininkų ir Raudonosios armijos pasibaigė. Ukrainoje buvo paskelbta amnestija anarchistams ir Machno šalininkams, jie gavo teisę dalyvauti tarybose ir gruodį numatytuose rinkimuose į V tarybų suvažiavimą, be to, galėjo propaguoti savo idėjas, jei tik neragino jėga nuversti sovietų vyriausybės. Abi šalys įsipareigojo nepriimti dezertyrų. Machno armija tapo pavaldi tarybų vadovybei su sąlyga, kad „išsaugos anksčiau numatytą sanklodą“.

     Veikdami kartu su raudonaisiais, Machno šalininkai nuo baltųjų išlaisvino Guliaipolę. Geriausios Machno pajėgos (2400 kardų, 1900 durtuvų, 450 kulkosvaidžių ir 32 pabūklai), vadovaujamos S. Karetnikovo, buvo išsiųstos į frontą (pats Machno, sužeistas į koją, liko Guliaipolėje) ir dalyvavo forsuojant Sivašą.

     Po pergalės prieš baltuosius 1920 m. lapkričio 26 d. raudonieji netikėtai užpuolė machnovininkus. Ėmęs vadovauti armijai, Machno sugebėjo išvengti smūgio, tekusio jo pajėgoms Guliaipolėje. Raudonosios armijos Pietų frontui, vadovaujamam M. V. Frunzės, turėjusiam daugkartinę jėgų persvarą, pavyko apsupti Machno Andrejevkoje prie Azovo jūros, bet gruodžio 14–18 dienomis Machno prasiveržė iš apsupties. Jam teko pasitraukti į dešinįjį Dniepro kran-tą, kur machnovininkai neturėjo pakankamos gyventojų paramos. Per sunkius mūšius 1921 m. sausį–vasarį machnovininkai prasiveržė į gimtąsias vietas. 1921 m. kovo 13 d. Machno vėl buvo sunkiai sužeistas į koją. 1921 m. kovo 15 d. Machno padalijo armiją į tris grupes, o pats kuriam laikui pasitraukė į pogrindį. Tuo metu Machno parengė savo „Machno šalininkų deklaracijos“ projektą, kuris skyrėsi nuo ankstesniųjų, nes skelbė tarpiniu tikslu „darbo diktatūrą“, veikiančią per tarybas, ir profesinių sąjungų, kurioms vadovautų anarchistai, sistemą.

     1921 m. gegužės 22 d. Machno pajudėjo į naują reidą šiaurėn. Nepaisant to, kad buvo atkurtas vieningas armijos štabas, Machno pajėgos buvo išsisklaidžiusios, veiksmams Poltavos apylinkėse pavyko sutelkti tik 1300 karių. Birželio pabaigoje – liepos pradžioje M. V. Frunzė sumušė pagrindinę Machno grupuotę prie Sulos ir Pselo upių. Paskelbus NEPą (Naująją ekonominę politiką – vert. past.) (15), mažėjo valstiečių parama sukilėliams. 1921 m. liepos 16 d. pasitarime Isajevkoje prie Taganrogo Machno pasiūlė savo armijai prasibrauti į Galiciją, į Lenkijos teritoriją, ir ten pradėti sukilimą. Bet dėl tolesnių veiksmų kilo nesutarimų, tad paskui Machno nusekė tik mažuma karių. Paskutiniojo savo pasisakymo valstiečiams metu Machno priešpriešino laisvės ir savivaldos komunizmą, už kurį jis kovoja, komunistų bolševikų režimui, pakvietė netikėti NEPo politika ir kovoti už trečiąją socialinę revoliuciją.

     Machno su nedideliu būriu prasiveržė per visą Ukrainą iki Rumunijos sienos ir 1921 m. rugpjūčio 28 d. persikėlė per Dniestrą į Besarabiją. Pakliuvę į Rumuniją, machnovininkai valdžios buvo nuginkluoti. Machno su žmona buvo apgyvendintas prie Bukarešto, bandė bėgti į Lenkiją.

     1921 m. rugsėjo 23 d. RTFSR ir UTSR vyriausybės pareikalavo, kad Rumunija išduotų Machno kaip banditą. Bet Rumunijos valdžia bolševikams Machno neišdavė.

     1922 m. balandžio 12 d. Machno ir jo bendražygiai buvo apgyvendinti stovykloje internuotiesiems Lenkijoje. Tą pačią dieną Ukrainos Centrinis vykdomasis komitetas paskelbė politinę amnestiją, kuri nebuvo taikoma 7 „pikčiausiems nusikaltėliams“, tarp kurių pakliuvo ir Machno. 1922 m. gegužės 19 d. Ukrainos CVK tribunolas pripažino Machno kaltę dėl plėšikavimo ir užpuolimų. Tarybų valdžia reikalavo išduoti Machno, bet ir vėl nesėkmingai.

     Vis dėlto 1923 m. rugpjūčio 2 d. Machno buvo apkaltintas valstybės išdavyste, sukilimo Rytų Galicijoje rengimu bei ryšiais su UTSR. Jį suėmė ir uždarė į Varšuvos kalėjimą. Kartu buvo areštuota jo žmona G. A. Kuzmenko ir du jų bendražygiai – I. Chmara ir J. Dorošenka. 1923 m. spalio 30 d. Varšuvos kalėjime Kuzmenko pagimdė Machno dukterį Jeleną. Europos anarchistai surengė kampaniją už Machno išlaisvinimą. 1923 m. lapkričio 27 d. prasidėjo Machno ir jo šalininkų teismas. Machno pasisakymai teisme buvo taiklūs, jis apsigynė. Kaltinimai nebuvo įrodyti, ir lapkričio 30 d. Machno ir jo bendražygiai buvo išteisinti. Machno buvo apgyvendintas prie Torūnės ir stebimas policijos.

     Po to, kai 1923 m. gruodį Machno atvirai pripažino savo ketinimus tęsti ginkluotą kovą prieš bolševikus, Lenkijos vyriausybė 1924 m. balandžio 14 d. išsiuntė jį iš šalies į Dancigą. Čia jį bandė pagrobti VPV.

     1924 m. lapkritį Machno buvo areštuotas, apkaltinus jį teroru prieš vokiečius 1918-aisiais. Gruodį jį perkėlė į ligoninę, iš kur jis, padedamas vokiečių anarchistų, pabėgo ir ilgiau nei mėnesį slapstėsi Dancige. 1925 m. kovą Machno nelegaliai perėjo Lenkijos ir Vokietijos sieną ir Michnenkos pavarde apsigyveno Berlyne.

     1925 m. balandį Machno persikėlė į Paryžių. Čia Machno dirbo tekintoju, staliumi, dažytoju ir batsiuviu. Nuo 1926 m. Machno gyveno Paryžiaus priemiestyje Vensene. 1927 m. jis išsiskyrė su G. A. Kuzmenko, bet ji ir toliau padėdavo Machno nudirbti buitinius darbus. 1929–1931 m. anarchistai rinko lėšas nedidelei Machno pensijai.

     1925–1927 m. Machno priklausė rusų anarchistų užsienio grupei. 1925–1929 m. jis rašė žurnalui „Dielo truda“ („Darbo reikalas“ – vert. past.), iki 1930 m. buvo redakcinės kolegijos nariu ir priklausė anarchokomunistų federacijai „Dielo truda“.

     1923–1933 m. Machno skelbė straipsnius ir brošiūras apie Machno judėjimo istoriją, anarchizmo ir darbininkų judėjimo teoriją bei praktiką, kritikavo komunistinį režimą. Tarp tokių brošiūrų: „Anarchizmas ir mūsų laikai“, „Visų šalių žydams“, „Mūsų organizacija“, „Lygybės idėja ir bolševikai“, „Atviras laiškas Rusijos komunistų partijai ir jos centro komitetui (dėl Bela Kuno ir antrojo susitarimo)“, „Kronštato sukilimui atminti“, „Valstiečiai ir bolševikai“, „Anarchisto revoliucionieriaus abėcėlė“.

     1925 m. lapkritį Machno rašė apie anarchizmą: „Neturėjimas savo organizacijos, galinčios nukreipti savo gyvybingas jėgas prieš revoliucijos priešus, padarė jį bejėgiu organizatoriumi.“ Todėl, anot Machno, būtina sukurti „anarchistų sąjungą, veikiančią bendros disciplinos ir bendros vadovybės visoms anarchistinėms jėgoms pagrindu“.

     1926 m. birželį P. A. Aršinovas ir Machno pateikė „Visuotinės anarchistų sąjungos organizacinės platformos“16 projektą, kuriame siūlė vienyti viso pasaulio anarchistus disciplinos pagrindu, sujungiant anarchistinius savivaldos principus su pusiau valstybinėmis struktūromis. Projektas skelbė: „Viena iš dviejų: arba socialinė revoliucija baigsis darbo žmonių pralaimėjimu ir tuo atveju teks ruoštis kovai, naujam antpuoliui prieš kapitalistinę sistemą, arba ji atves į darbo žmonių pergalę – tada pastarieji, užvaldę savivaldos pozicijas – žemę, gamybą, visuomenines funkcijas – pradės kurti laisvą visuomenę. Tai bus anarchistinės visuomenės, kuri nuolat žengs toliau, stiprėdama ir tobulėdama, pradžia.“

     1927 m. vasario 12 d. anarchistų konferencijoje Machno buvo išrinktas į Laikinąją komisiją, kuri siekė sušaukti tarptautinį anarchistų kongresą ir sukurti „Platformą“. Tame kongrese (konferencijoje), surengtame 1927 m. kovo 20 d. Paryžiuje, Machno pagrindė svarbiausias „Platformos“ idėjas ir buvo išrinktas į laikinąjį sekretoriatą, pasiryžusį sušaukti tarptautinį anarchistų kongresą ir „Platformos“ pagrindu įkurti pasaulinę anarchistų organizaciją. 1927 m. balandžio 1 d. sekretoriatas pasisakė jau kaip tarptautinės anarchokomunistų federacijos organas ir ignoravo dokumentų pataisymus, kuriuos siūlė delegatai 1927 m. kovo 20 d. Visa tai sukėlė anarchistų nepasitenkinimą. 1927 m. kovo 20 d. konferencija baigėsi policijos surengtomis gaudynėmis, Machno areštavo ir 1927 m. gegužės 16 d. nuteisė išsiųsti iš Prancūzijos. Tarpininkaujant anarchistui L. Lekuenui ir socialistui A. Selje, Machno buvo leista likti šalyje su sąlyga, kad jis bus politiškai neutralus.

     1926–1931 m. dauguma anarchistų laikė „Platformą“ pernelyg autoritarine, prieštaraujančia anarchistinio judėjimo principams. 1931 m. P. A. Aršinovas perėjo į bolševizmo pozicijas, ir anarchistų sąjungos idėja žlugo. Machno pasmerkė P. A. Aršinovą ir nutraukė su juo santykius, taip pat pasitraukė iš „Dielo truda“ redakcijos.

     Nuo 1929 m. Machno paaštrėjo tuberkuliozė, jis vis rečiau dalyvaudavo visuomeninėje veikloje, bet toliau rašė atsiminimus. Pirmas tomas išėjo 1929 m., du likusieji – po jo mirties (juos redagavo V. Volinas). Machno savo pasakojimą baigė ties 1918 m. pabaiga, taip pat išdėstė požiūrį į visą virtinę politinių klausimų, tarp jų – ir apie būsimą anarchistinę santvarką: „Tokią santvarką aš įsivaizdavau tik kaip laisvą tarybų santvarką, kuri būtų grįsta vietinėmis visiškai laisvomis ir savarankiškomis socialinėmis-visuomeninėmis darbo žmonių savivaldomis.“

     1932–1933 m. Machno bendradarbiavo su žurnalu „Probuždenije“ („Prabudimas“ – vert. past.), kritiškai nusiteikusiu „Dielo truda“ atžvilgiu. Taip pat publikavo darbus „Rassvet“ („Aušra“ – vert. past.) ir „Borjba“ („Kova“ – vert. past.) laikraščiuose. Savotišku Machno politiniu testamentu tapo 1931 m. rašytas laiškas Ispanijos anarchistams H. Karbo ir A. Pestanjai, kuriame jis patarė vengti sąjungos su komunistais per prasidėjusią Ispanijos revoliuciją. Machno perspėjo draugus ispanus: „Pajutę santykinę laisvę, anarchistai, kaip ir kiti gyventojai, įsitraukė į laisvas kalbas.“

     1934 m. kovo 16 d. jis buvo paguldytas į „Tenon“ džiovininkų ligoninę, kur liepos 25 d. ir mirė. Palaidotas Per Lašezo kapinėse, netoli nuo Paryžiaus komunarų kapų.

     _________________

     (1) „Laisvųjų tarybų“ komunizmas – po Spalio perversmo stichiškai kilęs judėjimas, nukreiptas prieš bolševikų dominavimą tarybose. N. Machno ne kartą sakė, kad reikalinga trečioji Rusijos revoliucija, kuri išvaduotų tarybas nuo valstybingumo ir postų siekiančių partijų.
     (2) Anarchokomunizmas – P. A. Kropotkino išplėtota valdžios neturinčios visuomenės, grįstos bendra nuosavybe, koncepcija. Trumpai apibrėžiamas jo teze „Viskas priklauso visiems“.
     (3) Vasario revoliucija – 1917 m. vasario 18 d. (kovo 3 d. pagal naująjį kalendorių) kilo streikas viename iš Putilovo gamyklos cechų. Susitarti nepavyko, todėl jau kitą dieną streikavo visa gamykla. Administracija atsakė lokautu. 36 tūkstančiai darbininkų liko be duonos ir turėjo eiti į frontą. Vasario 21 d. (kovo 6 d.) prasidėjo kepyklų ir duonos parduotuvių plėšimai. Vasario 23 d. (kovo 8 d.) Putilovo gamyklos darbininkai išėjo į gatves su šūkiais: „Šalin karą!“, „Šalin patvaldystę!“, „Duonos!“ Tai peraugo į susirėmimus su policija. Prie Putilovo darbininkų prisijungė kitos įmonės. Vasario 25 d. streikavo 240 tūkstančių darbininkų. Caro valdžia bandė numalšinti visuotinį streiką, bet buvo nusilpninta karo, todėl nepajėgė. Prie streiko prisidėjo 60 tūkstančių garnizono kareivių. Kovo 2 d. caras Nikolajus II atsisakė valdžios ir perdavė ją Laikinajai vyriausybei.
     (4) Visuomeniniai komitetai – Laikinosios vyriausybės įsteigti valdžios organai.
     (5) Darbininkų deputatų taryba – per 1905 m. revoliuciją streikavusių darbininkų sukurta valdymo ir koordinavimo forma, atgijusi 1917 m. Petrograde. Po to, kai per Vasario revoliuciją (vasario 27 d.) valdžios suimtą tarybą išlaisvino kareiviai, pastarieji išsirinko savo atstovus ir taryba ėmė vadintis Darbininkų ir kareivių deputatų taryba. Tokios tarybos ėmė kurtis visoje Rusijoje. Jos dažnai veikė nepaisydamos Laikinosios vyriausybės ir jos visuomeninių komitetų. Laikinajai vyriausybei oponuojančios jėgos stengėsi daryti įtaką per deputatų tarybas.
     (6) Kornilovo maištas – 1917 m. rugpjūčio 27–31 d. (pagal naująjį kalendorių – rugsėjo 9–13 d.) surengtas vyriausiojo Rusijos kariuomenės vado generolo L. G. Kornilovo mėginimas įvesti karinę diktatūrą. Šio maišto sutriuškinimas reiškė bolševikinių tarybų įsitvirtinimą Rusijoje.
     (7) Revoliucijos gynimo komitetai (revkomai) – prie visuomeninių komitetų sukurtos institucijos Kornilovo maišto apraiškoms šalinti. Šie komitetai tapo „varteliais“, per kuriuos į visuomeninius komitetus pateko kairieji eserai, bolševikai ir anarchistai.
     (8) Georgijaus kryžius – 1807 m. caro Aleksandro I manifestu įsteigtas aukščiausiasis apdovanojimas už ypatingą drąsą mūšyje.
     (9) Ukrainos Centrinė Rada – po Vasario revoliucijos kovo 3 d. (kovo 16 d.) Ukrainos progresis-tų draugijos iniciatyva sukurtas organas, vėliau į jį įėjo ir kitos partijos, pasisakiusios už Ukrainos nepriklausomybę nuo Rusijos. Ji paskelbė Ukrainos autonomiją, o po 1917 m. Spalio revoliucijos – nepriklausomybę.
     (10) Bresto taikos sutartis – daug nesutarimų sukėlusi 1918 m. taikos sutartis tarp Lenino komisarų tarybos ir kaizerio Vokietijos. Pagal šią sutartį Raudonoji armija turėjo palikti Ukrainą.
     (11) Keturšalė santarvė (kitaip – Centrinių valstybių sąjunga) – Pirmojo pasaulinio karo metu susiformavusi Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Bulgarijos ir Osmanų imperijos sąjunga, nukreipta prieš Antantės bloko valstybes – Rusiją, Prancūziją ir Jungtinę Karalystę (vert. past.).
     (12) Varta (ukr. – sargyba) – 1918 m. balandį Ukrainos etmono P. Skoropadskio įsteigtos karinės ir policinės valstybės saugumo formuotės „Державна варта“ („Valstybės sargyba“) trumpinys (vert. past.).
     (13) Etmonas Skoropadskis – okupacinės vokiečių ir austrų valdžios statytinis, 1918 m. balandį nuvertęs Centrinę Radą ir pasiskelbęs Ukrainos etmonu. Nuverstas tų pačių metų gruodžio viduryje.
     (14) Direktorija – Ukrainos liaudies respublikos vyriausybę atstojantis valdžios organas, sukurtas 1918 m. gruodžio 14 d. nuvertus etmoną Skoropadskį. Pirmasis Direktorijos vyriausybės vadovas buvo V. Viničenka, bet jau 1919 m. pradžioje socialistai buvo išstumti ir Direktorijai ėmė vadovauti vienas vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas Simonas Petliūra. 1920 m. Direktorija faktiškai žlugo.
     (15) NEP – 1921 m. kovo 15 d. įsigaliojo naujoji ekonominė bolševikų valdžios politika, pakeitusi karinį komunizmą. Produktų nusavinimas iš valstiečių buvo pakeistas mokesčiu.
     (16) Platforma – taip trumpai vadinamas šis dokumentas, o jo šalininkai vadinami platformistais. Šis dokumentas sukėlė daug diskusijų tarp anarchistų, buvo kritikuojamas įžymių to meto anarchistų, pvz., Rockerio. Priekaištauta dėl centralizmo, per didelio disciplinos vaidmens ir pan. Visgi platforma nesugriuvo mirus jos autoriams – iki pat šiol veikia anarchistinės organizacijos, besilaikančios jos principų, pvz., RKAS (Revoliucingų anarchosindikalistų konfederacija), turinti sekcijas Ukrainoje, Rusijoje, Bulgarijoje, Izraelyje, Gruzijoje ir kitose šalyse.

     Aleksandras Šubinas

     Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje: 1917 m. kovas – 1918 m. balandis. Iš rusų k. vertė Evaldas Balčiūnas. K.: Kitos knygos, 2012.