Holokausto košmaras Roberto van Voreno knygoje „Neįsisavinta praeitis: Holokaustas Lietuvoje“
istorija

neisisavinta praeitis     Retai tenka skaityti mokslines knygas, kurios neleidžia užmigti ir savo sukuriama intriga prilygsta įtempto siužeto romanams. Dažniausiai mokslininkai stengiasi parodyti, kokie jie protingi ir kaip sugeba žudyti nuoboduliu. Bet Roberto van Voreno knyga „Neįsisavinta praeitis: Holokaustas Lietuvoje“ (Kaunas: VDU leidykla, 2011) yra tikra išimtis akademinių nuobodybių pasaulyje.

     Pirmas klausimas, kuris gali kilti: kodėl šiandien vis dar labai svarbi Holokausto tema? Knygos autorius stengiasi nuosaikiai ir kiek įmanoma objektyviau atsakyti į šį klausimą. Jis nesistengia pateikti vieno atsakymo. Bet man nebūdingas nei nuosaikumas, nei objektyvumas, todėl pabaigoje labai aiškiai atsakysiu į visus klausimus.

     Dabartinėje Lietuvoje pildosi K. Marxo pranašystė: istorija kartojasi – „pirma kaip tragedija, vėliau kaip farsas“.

     Nepaisant sunkiai suvokiamų II pasaulinio karo tragedijų, dabar nieko per daug nestebina, jei Gedimino prospektu pražygiuoja plikagalvių padarų būrys, bliaunantis „Lietuva – lietuviams!”, nieko nestebina, jei šitos bandos dalyviai vėliau viešai siūlo šaudyti žmones, nieko nestebina, jei įvedama cenzūra filmams apie Holokaustą, nes „tai neskatina didžiavimo savo tauta“, nieko nestebina, jei ekspertės ragina keisti mokyklinius vadovėlius, kurie „neskatina didžiavimosi savo tauta“, nieko nestebina, jei politinių lakūnų žmonos atvirai išreiškia panieką žydams, nieko nestebina, jei visa žiniasklaidos leidinių grupė tęsia nacistines tradicijas demokratinėje valstybė. Sąrašą galima tęsti, nes Lietuvoje tai tapo „normaliu reiškiniu“. Nenormalu yra tuo stebėtis, ir juo labiau – tuo piktintis.

     Dažnai tai suvedama į paprastą faktą: žmonės kvaili ir nežino, ką kalba ar daro. Nenorėčiau sutikti: taip, šitie tėvynės išdavikai, vadinami patriotais, nėra sveikiausi žmonės pasaulyje, daugelio intelektas minusinis, bet kodėl tuomet jiems leidžiama taip aktyviai ir laisvai reikšti savo nesveikas mintis? Ir čia R. van Vorenas turi ką pasakyti.

     Lietuvoje, nepaisant to, kad politikai tarsi ir atsiprašė žydų už nusikaltimus, kuriuos tėvynainiai padarė II pasaulinio karo metu, vis dar politiškai nekorektiška sakyti, kad Lietuva – žydšaudžių šalis. Pats esu su tuo susidūręs: viename straipsnyje, kurį parašiau, tiesiog buvo pakeistas Lietuvoje sušaudytų žydų skaičius, sumažintas, nes turbūt Ronnie S. Landau knygoje „Nacių Holokaustas“ nežinojo, ką rašo, – 135. 000 nužudytų žydų (90 procentų). Garbinga pirma vieta žydšaudžių sąraše. Argi ne pasididžiavimo vertas faktas? Kodėl niekas nesididžiuoja?

     Kaip žinia, patys faktai nekalba už save. Kai istorikai pradeda aiškinti, kodėl tiek daug žydų buvo nužudyta, prasideda tikras absurdo teatras: naciai liepė, lietuviai neturėjo kur dėtis. Prajuokinkit ką nors kitą, ne mane.
 

     Tikroji Holokausto tragedija (dėl to apie tai ir nekalbama) yra ta, kad net pripažinus faktą, jog naciai iniciavo žydų žudynes, vis tiek niekaip neįmanoma paaiškinti daugybės dokumentų, kuriuose aprašoma, kaip lietuviai džiaugėsi šaudydami žydus, kiek laimės agrarininkams, kad galėjo įgyvendinti savo slaptas svajones. Lietuvos istorikai – valstybės samdomos mokslinės kekšės – niekada neparašys tikrosios Holokausto Lietuvoje istorijos, nes ji pranoksta net baisiausio filmo siužetą. Būtent dėl to R. van Vorenas nusipelno didžiausios pagarbos, o jo knyga – išskirtinės vietos kiekvieno protingo žmogaus bibliotekoje.

     Autorius, kaip minėjau, nuosaikus, bet jo knygos idėja nėra lietuviška ir kvaila: aprašyti faktus ir nieko nepasakyti. Knygos mintis – atsakyti į klausimą, kodėl XX amžiuje paprasti piliečiai staiga tapo pačiais žiauriausiai nusikaltėliais žmonijos istorijoje. Čia labai praverčia tai, kad knygos autorius puikiai susipažinęs su psichiatrija ir gali paneigti mitą apie „nesveikus“ žudikus.

     Tiek naciai, tiek lietuviai, tiek visų kitų valstybių žmonės, kurie be jokio gailesčio žudė II pasaulinio karo metu, buvo patys normaliausi piliečiai, kokie tik gali būti. Pamirškit tas užsakytų istorikų pasakas.

     Bet tada norisi paklausti: tai kas nutiko? R. van Vorenas į šį klausimą bando atsakyti visoje knygoje. Ir sakyčiau, kad atsakymas yra daugiau nei aiškus. Neapykanta žydams – na, apie tai S. Žižekas rašo kiekviename naujame veikale – nėra joks fenomenas. Joks nacizmas neatnešė tos neapykantos.

     Paneigiam dar vieną užsakytų istorikų  mitą. Lietuviai, kaip ir bet kuri nelaiminga tauta, nekentė žydų dėl paprastos priežasties: nes žydai buvo visais atžvilgiais pranašesni. Protingesni, turtingesni, labiau išsilavinę (tęsti galima iki begalybės). Tai įrodo daugybė faktų, kurių neketinu aptarinėti.

     Neaptarinėsiu dėl paprastos priežasties: nes ir dabar Lietuvoje lygiai tas pats. Jei užsienio televizijos laidose intelektualai yra laukiami ir jų pasisakymai sulaukia didelio susidomėjimo, tai Lietuvoje net sunku įsivaizduoti ką nors panašaus. Čia visi tingi mąstyti, mokytis, skaityti knygas, išbandyti ką nors nauja. Didžioji dalis lietuvių nenori jokių naujų patirčių – tik duok paėst ir darbo. Net nesiūlyk kokios nors šiek tiek įdomesnės pramogos.

     Būtent dėl to, kad pats milijoną kartų esu susidūręs su taip mąstančiais lietuviais, manęs visai nestebina neapykanta žydams. „Tu skaitai knygas? – dažnai sulaukiu klausimu. – Kaip nuobodu! Aš tai televizorių žiūriu. Reikia pačiam mąstyti, o ne knygas skaityti.“ Kol šalyje galima pragyventi ir nemąstant, viskas su tokiais „savaime nemąstančiaisiais“ yra gerai. Jie dirba bet kokius darbus, žiūri televizorių ir per daug nesireiškia. Bet kuomet atsiranda rimtų problemų, jie išeina į gatves ir užbliauna: „Lietuva – lietuviams!”.

     Žvelgiant iš šio taško, visai nesunku suprasti, kas nutiko XX viduryje. Lietuviai ieškojo kaltų dėl jų pačių nelaimių. Dėl to, kad yra runkeliai. Žydai tapo puikiu taikiniu – R. van Vorenas sudėjo visus svarbiausius kaltinimus žydams. Vienas iš jų (bene pats pagrindinis) – kad žydai ruošdami nacionalinius patiekalus naudojo krikščionių vaikų kraują. Tai yra vienintelis atvejis istorijoje, kai lietuviai pademonstravo šiokius tokius vaizduotės požymius. Ši vaizduotė gimdė mitą, kad žydai yra ne tik kalti už visas nelaimes, bet ir toliau jas didins, jei nebus sunaikinti (dabar irgi ieškoma, kas kaltas dėl visų nelaimių, patys žinote, kokios žmonių grupės priskiriamos, kaip naikinančios tautą).

     Knygoje „Neįsisavinta praeitis: Holokaustas Lietuvoje“ tai nėra taip stipriai akcentuojama, kaip ir minėjau, autorius nuosaikus, net sakyčiau, kad jis stengiasi kiek reabilituoti lietuvius ir pateikti kitų faktų – kad kai kurie rizikavo ir slėpė žydus. Neketinu niekam advokatauti, nes mano supratimu, kai valstybės tarnautojai ragina žudyti žmones, kalbėti nuosaikiai ir ramiai yra nusikaltimas. Likti abejingam – taip pat.

     Vienas iš man labiausiai patikusių šios knygos momentų yra ne vieno psichiatro išvados apie tai, kaip nusiritama iki paprasto, šlykštaus žudiko. Ir tai verčia suklusti visus: žydai pirmiausia buvo „sušaudyti“ juos demonizuojant, socialiai izoliuojant ir paskelbiant priešais. Visas šis „nuvertinimo“ mechanizmas gali būti pritaikomas ir dabarties Lietuvoje.

     Patriotai net neslepia kas yra tautos priešai: visi, kas palaiko ES. Įsivaizduokime, kad Lietuvą valdo patriotai – ir turėsime naują Trečiąjį Reichą. Su žlugusia ekonomika, socialinio sektoriaus griūtimi, kultūros sunaikinimu, švietimo sistemos pavertimu propagandos ministerija. Tai rojus, kuris – priešingai nei manoma – nėra taip toli, kaip gali atrodyti. Užtektų rimtesnės pasaulinės ekonomikos krizės ir pyktis greitai pralaužtų visas barikadas.

     Mitas, kad Holokausto „herojai“ buvo pasibaisėtino žiaurumo žmonės, kilo iš bandymų nuslėpti faktą, kad tai buvo patys paprasčiausi prisitaikėliai, nevykėliai, visuomet naudos ieškantys dvasios ubagai arba tiesiog „paprasti“ žmonės. Nenoriu atimti iš skaitytojų malonumo ir ką nors cituoti, nes tektų cituoti pusę knygos.

     Ir pabaigai norėtųsi šiek tiek beletristikos. Kuomet istorija ar filosofija tampa priemonėmis, kurių paskirtis – kelti pasididžiavimą savo tėvyne, visiškai iškrypsta bet kokia mokslo prasmė. Jos paprasčiausiai nelieka. Štai kodėl niekada neskaitau Lietuvos istorikų darbų – laikau juos makulatūra. Nesvarbu, kas tai būtų – istorija ar filosofija, muzika ar poezija, - tiek moksle, tiek mene mane domina vienintelis dalykas: savęs ir pasaulio pažinimas. Be jokių bukaprotiškų tautinių nesąmonių. Aš pats nuspręsiu, kuo didžiuotis ir kuo nesididžiuoti.

     Būtent laisvas, išmintingas ir labai įžvalgus R. van Voreno žodis, ir gal kiek per daug suvaržytas ne akademinis kalbėjimas, sukuria vienos iš geriausių mano skaitytų istorinių knygų atmosferą. Knygos nerekomenduoju skaityti prieš miegą, nes pats ilgai negalėjau užmigti. Kilo daugybė minčių, jausmų, ir galiu drąsiai teigti: būtent tokios knygos skatina tiek savęs, tiek pasaulio pažinimą. Kai kalbama – iš širdies į širdį.

     Mokydamasis mokykloje ir puikiai išlaikęs istorijos egzaminą, nesužinojau nė mažos dalies to, kas parašyta šioje knygoje. Dėl to visiškai nesididžiuoju nei Lietuvos Švietimo sistema, nei bukapročiais Lietuvos istorikais. Man GĖDA, kad tokie žmonės rašo Lietuvos ir pasaulio istoriją. Ir kvailina jaunus žmones savo paistalais. Gal dėl to, o gal ir ne dėl to, buvo taip gera skaityti knygą „Neįsisavinta praeitis: Holokaustas Lietuvoje“. Norėtųsi padėkoti knygos autoriui ir palinkėti parašyti dar ne panašų darbą.

     O pabaigai tiesiog trumpa ištrauka, kuri geriausiai atsako į visus klausimus apie Holokaustą Lietuvoje: „Jaunas vyriškis (lietuvis), maždaug šešiolikos metų amžiaus, buvo pasiraitojęs rankoves ir turėjo geležinę lazdą. Iš šalia stovinčios vyrų grupės buvo vedama po vieną vyrą, kuriuos jis vienu ar keliais smūgiais užmušdavo į sprandą. Tokiu būdu per valandą jis nužudė visus keturiasdešimt penkis ar penkiasdešimt. Aš padariau keletą nuotraukų...(...) po to, kai jis visus nužudė ir šalia padėjo geležinę lazdą, jauni vyrai pasiėmė akordeoną ir užsiropštė ant lavonų krūvos. Lipdamas į „kalną“ jis grojo Lietuvos himną. Aš žinojau melodiją, o šalia stovintys žmonės patvirtino, kad tai jų himnas. Civilių, tarp kurių buvo moterų ir vaikų, elgesys buvo neįtikėtinas. Po kiekvieno žudiko suduoto smūgio minia plodavo, o kai jis ėmė groti himną, minia ėmė giedoti, pritariant akordeonui. Pirmose gretose buvo moterų su vaikais ant rankų, stebinčių kas vyksta“.

     Nesididžiuojate? O kodėl? Žydus šaudė ne nacių „įkvėpti“ lietuviai, o lietuvių neapykanta tiems, kurie parodė, kokie vis dėlto nelaimingi yra šios tautos žmonės. Atsargiai su panašiais dalykais – žmonės niekada neatleidžia už tokias skriaudas.

     Vilis Normanas

     radikaliai.lt

     2012 04 15

     neisisavinta praeitis 2

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti