Kritinis žvilgsnis į revoliucionieriaus Ernesto Če Gevaros gyvenimą
istorija
Trečiadienis, 17 Spalis 2012 11:48

che guevara     Po to, kuomet jo palaikai buvo palaidoti Bolivijoje ir prieš kelis metus perlaidoti Kuboje, buvo vėl sužadintas visuomenės susidomėjimas Ernesto "Če" Gevara (1928-1967). Didvyrio kultas, kuris apsupo jo asmenybę, atgijo naujam gyvenimui, kuomet buvo paviešintos ligi šiol nematytos Bolivijos žygio nuotraukos ir dvi naujos biografijos.

 

     Kai tuo tarpu jo atvaizdas ant marškinėlių, plakatų ir alaus etikečių toliau „daro pinigus“ kapitalistams, atrodo, kad tarp jaunimo atgimsta Če kaip idealaus herojaus ir laisvės kovotojo idėja. Didvyrio kultas užkrėtė daugybę jaunų radikalų, tarp kurių yra ir save laikančių anarchistais. Mes pažvelgsime į jo gyvenimą ir idėjas...

 

     Tiesa gali būti daugeliui „neskani“. Galų gale Če kultas yra naudojamas užslėpti tikrąją Kastro Kubos, vienos iš paskutinių Stalinizmo bastionų, prigimtį. Kuomet išblėsę stalinistai ir bendrakeleiviai trotskistai švenčia Če jubiliejų, mes pažvelgsime į tikrąjį asmenį, kuris slypi už  legendos.

 

     Gimęs Argentinoje, Kubiečių aristokratų šeimoje, kuri išgyveno sunkius laikus, bet vis dar turėjo nemažai turto, Gevara turėjo komfortišką vaikystę. Kuomet Chuanas ir Eva „Evita“ Peron pradėjo savo kilimą valdžios link, naudodami populizmą ir įsiteikinėjimus darbininkams bei valstiečiams tam, kad įdiegtų režimą (1944-1952), kuriam buvo būdinga daug fašizmo bruožų, Gevara buvo vis dar jaunuolis. Tuo periodu jis buvo nepaprastai stipriai apolitiškas ir nepasisakė nei už nei prieš Perono režimą.

 

     Įvykiai Gvatemaloje tai pakeitė. Arbenzas, leftistų armijos karininkas, buvo išrinktas prezidentu. 1952 m. jis nacionalizavo „United Fruit Company“, didelę JAV kompaniją, kuriai priklauso daug žemės ir turėjo didelę ekonominę ir politinę įtaką. Jis taip pat pradėjo nacionalizuoti didelių vietinių fermerių ir rančų savininkų žemę.  Šio „socializmo“ eksperimento įkarštyje Gevarą apėmė entuziazmas, kuris buvo užkrėtęs didžiąją dalį vidurinės klasės Lotynų Amerikos jaunimo.  Prieš pat išvyką į Gvatemalą jis rašė: „Aš prisiekiau prieš senojo velionio draugo Stalino nuotrauką, kad aš nepailsiu, kol neišvysiu šiuos kapitalistų aštunkojus išnaikintus“.

 

     Armija

 

     Gevara buvo Gvatemaloje, kuomet JAV remiamos invazinės pajėgos sutriuškino Arbenzo režimą. Jam pavyko pabėgti į Meksiką. Čia jis prisijungė prie kubiečių, kurie buvo vadovaujami Fidelio Kastro ir jo brolio Raulio. 1956 m. lapkritį Če ir kiti 80 Fidelio įkurto „Liepos 26-osios judėjimo“ (sutrumpintai J26M) nariai išsilaipino Kuboje, kad pradėtų partizaninę kampaniją prieš JAV remiamą diktatorių Batistą. Čia Če pasirodė kaip pats autoritariškiausias ir brutualiausias partizanų lyderis. Faktiškai Če savanorių partizanų grupes pavertė klasikine armija, kuriai buvo būdinga griežta disciplina ir hierarchija.

 

     Jis pats rašė: „dėl disciplinos stokos tarp naujų vyrų... buvo būtina įdiegti griežtą discipliną, organizuoti vadovybę ir įkurti generalinį štabą.“ Jis reikalavo mirties bausmės „informatoriams, nedrausmingiesiems, simuliantams ir dezertyrams“.

 

     Jis pats asmeniškai atliko egzekucijas. Iš tikrųjų pirma kastroistų egzekucija, kuri buvo atlikta prieš informatorių, buvo įvykdyta paties Če. Jis rašė: „Aš išsprendžiau problemą pasiųsdamas kulką .32 kalibro pistoletu į dešinę smegenų pusę“.

 

     Kitu paminėtinu atveju jis planavo sušaudyti partizanų grupę, kuri dėl blogo maisto pradėjo bado streiką. Fidelis įsiterpė tam, kad jį sustabdytų. Kitas partizanas, kuris išdrįso abejoti Če, buvo įsakymu pasiųstas į kovą be ginklo.

 

     Be militarizacijos skatinimo partizanų grupėse, Če taip pat turėjo kitą svarbią užduotį. Jis veikė kaip pagrindinis stalinizmo skleidėjas J26M judėjime. Jis slapčia dirbo aljanso su Liaudies Socialistų Partija (vėlesnė Kubos Komunistų Partija) linkme. Iki tol buvo labai mažai stalinistų J26M viduje ir kitos antibatistinės grupės kaip „Direkcija“ ir anarchistai buvo ištikimi antistalinistai.

 

     Komunistai buvo labai nepopuliarūs tarp anti-batistinių jėgų. Jie buvo žemesnieji režimo partneriai ir atvirai pasmerkė Kastro ankstesnes atkas prieš Batistą 1953 m. Tik gerokai vėliau jie prisijungė prie partizaninio karo.

 

     Po Kastro šalininkų pergalės 1959 m. Če ir jo stalinistas bendražygis Raulis Kastro buvo įpareigoti atnaujinti valstybės kontrolės aparatą. Jis „valė“ armiją, įvykdė „perauklėjimo kursus“ joje ir buvo pagrindinis kaltintojas Batistos rėmėjų egzekucijų metu, kuomet per pirmuosius mėnesius buvo nušauta 550 jų.

 

     Aplinkiniai, kuriem teko išvysti jo darbo metodus, jį laikė ypatingai negailestingu. Šie žudymai nukreipti prieš senojo režimo rėmėjus, kurių kai kurie buvo susiję su kankinimais ir žudymais, buvo išplėsti 1960 m. prieš tuos darbo klasės judėjimo narius, kurie kritikavo Kastro režimą.

 

Anarchistų ir anarchosindikalistų spauda buvo uždaryta ir daugybė jų aktyvistų buvo patalpinti į kalėjimą. Če buvo tiesiogiai su tuo susijęs. Tą sekė 1962 m. trotskistų uždraudimas ir jų aktyvistų buvo įkalinti. Če sakė: „Negali būti už revoliuciją ir prieš Kubos Komunistų Partiją“. Jis pakartojo senus melus prieš trotskistus, kad jie yra imperializmo agentai ir provokatoriai.

 

     Jis padėjo sukurti slaptąją policiją, C-2, ir vaidino kertinę rolę revoliucijos gynybos komitetų sukūrime, kurie buvo vietiniu ir regioniniu mastu išsidėstę organai, kurie rūpinosi gyventojų masių šnipinėjimu ir kontrole.

 

     Raketos sandėris

 

     Če buvo pagrindinė vis stiprėjančių santykių tarp Kubos ir Sovietų sąjungos grandis ir jų tikrasis architektas. Branduolinės raketos sandėris, kuris vos nesibaigė branduoliniu karu 1962 m., Kuboje buvo organizuojamas Če Gevaros. Kuomet sovietai nusileido JAV grasinimams, Če buvo įsiutęs ir sakė, kad jeigu jis būtų atsakingas už raketų paleidimą, tai jis būtų jas visas pasiuntęs JAV pusėn.

 

     1963 m. Če suvokė, kad SSRS stalinizmas yra netvarkos bastionas, kuomet vizito į Sovietų Sąjungą metu matė daugumos žmonių gyvenimo sąlygas. Tai įvyko po to, kuomet „sovietų stiliaus planavimas“ buvo įdiegtas Kubos ekonomikoje jo paties spaudimo dėka.

 

     Vietoj to, kad pradėtų kokią nors libertarišką stalinizmo kritiką, jis pradėjo remti kinų stalinizmą. Jis pasmerkė Sovietų Sąjungos taikaus sambūvio politiką, kuri teigė, kad Lotynų Amerika yra JAV įtakos zonos dalis, ir beveik neteikė jokios paramos jokiam judėjimui nukreiptam prieš amerikiečių įtaką. Fidelis tuo metu buvo apsėstas bandymais išsaugoti Kubos ekonomiką, todėl pats darė nuolaidų JAV politikai. Tam prieštaraudamas Če kalbėjo apie ginkluoto pasipriešinimo plėtimą visoje Lotynų Amerikoje, prireikus tam naudojant branduolinį karą!

 

     Nesekmė

 

     Būtent dėl šios priežasties Če paliko Kubą, pažadėdamas niekuomet nebegrįžti. Jis išvyko į Kongą, kur jis dirbo su Kongo išvadavimo armija, kurią rėmė Kinijos stalinistai. Tai buvo nesėkminga kampanija ir Če atsidūrė izoliuotoje padėtyje, kuomet didžioji dalis jo būrio buvo mirę. Nepaisant to, Če vis dar tikėjo partizaniniu karu, vedamu mažos ginkluotos mažumos. Jo galutinė, lemtinga kampanija vyko Bolivijoje.

 

     Tai taip pat buvo fiasko. Dar kartą remdamasis senomis Kastroistiškomis strategijomis, jam nepavyko užmegzti ryšių su industrine dirbančiaja klase. Bolivijos dirbančioji klasė ir ypač alavo kasyklų darbuotojai turėjo jauną pasipriešinimo ir klasių kovos sąmonės biografiją. Tuo tarpu valstiečiai, kurių pagrindu Če norėjo suorganizuoti ginkluotą sukilimą, buvo demobilizuoti 1952 m. žemės reformų. Taigi Če nepavyko užmegzti ryšio nei su darbininkais nei su valstiečiais. Vietinei Komunistų Partijai nepavyko jį paremti. Atskirtas nuo paramos, Če buvo apsuptas Andų prieškalnėse, sugautas ir jam buvo atlikta mirties bausmė.

 

     Taip, Če buvo labai drąsus fizine prasme. Taip, jis buvo kryptingai atsidavęs tam, ką jis suprato kaip revoliuciją ir socialimą. Taip, jis atsisakė privilegijų ir prabangos, kuri buvo garantuota kities Kastroistų Kubos lyderiams, imdamas vidutinį atlyginimą ir sunkiai dirbdamas įvairiuose valstybės darbuose. Bet daugeliui militaristų, fašistų ir religinių fanatikų lygiai taip pat būdingi šie drąsos ir pasiaukojimo bruožai.

 

     Če patraukli išvaizda ir „kankinio“ mirtis pavertė jį ikona. Ikona, kuria deramai pasinaudojo visi tie, kurie norėjo uždirbti greitus pinigus, pardavinėdami „revoliucinę“ madą.

 

     Bet patraukli išvaizda ir drąsa pridengia tai, kuo Če iš tikrųjų buvo. Negailestingas autoritaras ir stalinistas, kuris išreiškė susižavėjimą peronistų autoritariniams nacionalistams, Če veikė kaip savanoris Sovietinio bloko įrankis, kuris plėtė jų įtaką.

 

     Netgi kuomet jis susiginčijo su SSRS dėl partizaninio karo Lotynų Amerikoje galimybės, jis vistiek išliko tvirtai tikinčiu stalinistu, kuris žavėjosi Kinija ir Šiaurės Korėja. Jo trokštamos visuomenės idealas nesikirto su sovietų vizija – biurokratinis autoritarinis valstybinis kapitalizmas, kuris nepaisė masių.

 

     Če gali atrodyti kaip archetipinis romantinis revoliucionierius. Realybėje jis buvo stalinistų jėgos bloko įrankis ir branduolinio karo partizanas. Jo pažiūros ir veiksmai rodo, kad jis nebuvo dirbančiųjų masių draugas, nesvarbu ar tai būtų darbininkai ar valstiečiai.

 

     Iš libcom.org vertė Nojus Vala

     anarchija.lt

     CheGuevara graffiti