Istorikas Ericas Hobsbawmas, savo gyvenimą pavertęs istorija
istorija

Eric Hobsbawm       Marksistinę filosofiją ir istoriografiją bei kairiųjų judėjimą 2012 m. spalį ištiko didelė netektis: eidamas 95-uosius metus vienoje iš Londono ligoninių nuo pneumonijos mirė garsus britų istorikas marksistas, kairysis politinis ir socialinis aktyvistas intelektualas Ericas Hobsbawmas (1917–2012).

       Jis buvo nepaprastai produktyvus mokslininkas, žinomas ir vertinamas pirmiausia dėl savo novatoriškų istorinių tyrinėjimų. Itin plataus atgarsio ir palankių vertinimų akademiniuose profesionalių istorikų sluoksniuose susilaukė jo pateikta ir išplėtota teorija apie „ilgąjį“ XIX amžių, prasidėjusį 1789 m. Didžiąja buržuazine Prancūzijos revoliucija ir pasibaigusį 1914 m. rugpjūtį kilusiu Pirmuoju pasauliniu karu.

       Šiam „ilgajam“ šimtmečiui profesorius paskyrė garsiausią savo istorinių darbų ciklą – XIX a. Europos civilizacijai skirtą ištisą trilogiją: „The Age of Revolution: Europe 1789-1848” (1962 m.), „The Age of Capital: 1848-1875” (1975 m.), „The Age of Empire: 1875-1914” (1987 m.). Šią seriją E. Hobsbawmas užbaigė 1994 m. išleisdamas XX “trumpojo” amžiaus istorijai skirtą knygą „The Age of Extremes“. Ją, kaip ir likusias tris, istorikas Niallas Fergusonas įvertino šiais žodžiais: „Jo knygų kvartetas, pradedant „Revoliucijų amžiumi“ ir baigiant „Kraštutinumų amžiumi“ yra, kiek man žinoma, geriausias atspirties taškas tiems, kurie nori imtis naujųjų amžių istorijos studijų“. Beje, „Kraštutinumų amžius“ 2000 m. pasirodė ir lietuviškai.

       Profesorius E. Hobsbawmas pagrindė ir išplėtojo dvigubos revoliucijos bei tradicijos išradimo koncepcijas, kurias išradingai taiko įvairūs socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai. Esminė dvigubos revoliucijos teorijos mintis yra ta, jog mūsų modernaus kapitalistinio pasaulio ištakos yra XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje vykusių Prancūzijos politinės ir Britanijos pramonės revoliucijų sukeltų istorinių procesų rezultatas. Ši dviguba revoliucija, anot istoriko, radikaliai transformavo ir iš pagrindų pakeitė senąjį žemyną.

       Tuo tarpu tradicijos išradimo koncepcija E. Hobsbawmas (su garsių istorikų grupe) siekė atskleisti, jog daugelis fenomenų, kurie mums iš pirmo žvilgsnio atrodo įprasti ir tradiciniai, viso labo tėra šiuolaikinės sąmoningai sukurtos teorijos, žmonių protuose įtvirtinamos pasitelkus nuolatinio kartojimo mechanizmus (ar mūsų sąmonėje susiformavęs Vytauto Didžiojo įvaizdis nėra II Respublikos metu išrasta tradicija?).

       Kad suvoktume šios teorijos populiarumą, pakanka prisiminti, jog ją pasitelkė literatūrologas, muzikos teoretikas, kultūrinio imperializmo tyrinėtojas Edwardas Saidas savo postkolonializmo studijoms pagrindus padėjusioje, europocentristinę mąstymo ir elgsenos sistemą arabų civilizacijos atžvilgiu dekonstravusioje knygoje „Orientalizmas“ (1978 m.). Tyrinėdamas Europos kaip geografinio, kultūrinio, politinio regiono tapatumo formavimąsi istorijos eigoje, pastarąją teorinę paradigmą akumuliavo ir Gerardas Delanty. Tai tik keletas pavyzdžių, rodančių minėtos teorijos mokslinį aktualumą ir jos naudingumą.

      

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.


       Kita ne mažiau svarbi jo istorinių tyrimų inovacija – tai socialinės istorijos tyrinėjimai, tiesiogiai išplaukę iš jo kaip marksisto pasaulėžiūros ir marksistinės istoriografijos preferencijų. E. Hobsbawmas buvo vienas pirmųjų istorikų, atmetusių tradicinį konservatyvų istorinį naratyvą, paremtą politinės herojinės „didžiavyrių“ istorijos samprata, ir pradėjusių istoriografijoje sistemingai taikyti vadinamąjį „history from below“ požiūrį, atvėrusį plačias perspektyvas istorijos tyrėjams į istorinius procesus pažvelgti ilgą laiką neegzistavusių „žemujų“ klasių – darbininkų, nusikaltėlių, socialinių banditų, moterų, vergų ir pan. – akimis. Šiai problematikai skirtos jo „Primitive Rebels“ (1959 m.), „Labouring men“ (1964), „Bandits“ (1969 m.), „Captain Swing“ (1969 m.) originalios studijos.

       Nors E. Hobsbawmas ir pripažino (tai matyti ir iš solidžios jo bibliografijos), kad pagrindinė jo mokslinių interesų sritis – tai XIX amžiaus istorijos tyrimai, tačiau akivaizdu, jog jis buvo universalus istorikas, tikras polimatas, kompetentingai pasisakęs daugeliu svarbių istorinių klausimų: pradedant XVII a. vidurio visuotinės Europos krizės vertinimu, nacionalizmu, imperializmu, darbininkų judėjimu, industrializmu, baigiant teoriniais istorijos svarstymais ar marksizmo istorijai skirtais darbais. Apie savo aistrą džiazą jis rašė taip pat įdomiai, kaip ir apie monarchistinę Europą sukrėtusias 1848 m. revoliucijas ar XIX a. buržuazijos gyvenseną.

       Nepaprastai didelę įtaką E. Hobsbawmui padarė jo narystė istorikų marksistų grupėje, kuriai 1946 m. susiformuoti padėjo Britanijos komunistų partija. Šiai grupei priklausė tokie istorijos tyrimų srityje dirbę ir marksistinę istoriografiją praturtinę mokslininkai kaip Christopheris Hillas, Edwardas P. Thompsonas, Rodney Hiltonas, Viktoras Kiernanas ar ekonomistas Maurice Dobbas. Tiesa, po šeštojo dešimtmečio įvykių Sovietų Sąjungoje – N. Chruščiovo inicijuotos sovietinės politinės sistemos destalinizacijos ir Vengrijos revoliucijos numalšinimo – ji 1956 m. iširo, tačiau nuveikta buvo tikrai daug. Pakanka prisiminti šios grupės ir kai kurių istorikų nemarksistų iniciatyva 1952 m. pradėtą leisti socialinės istorijos tyrimų žurnalą „Past and Present“, kuris leidžiamas iki šiol. Reikšmingų darbų jame išspausdino ir E. Hobsbawmas.

       Net sulaukęs gilios senatvės profesorius E. Hobsbawmas išliko nepaprastai aktyvus ir produktyvus: dalyvavo konferencijose, davė interviu, rašė straipsnius, leido knygas. Iš pastarųjų ypatingo dėmesio susilaukė istoriko atsiminimų knyga „Interesting Times: a twentieth-Century life“ (2000 m.), kuri ne tik leidžia pažinti vieną garsiausių mūsų laikų istorijos mokslo šviesulių, bet ir yra būtina parankinė knyga tiems, kurie gilinasi į intelektualinės XX amžiaus istorijos peripetijas bei problemas.

       Toks buvo jis – istorikas Ericas Hobsbawmas, savo gyvenimą pavertęs istorija, kurią studijuos ir iš kurios mokysis ateities kartos, o istoriją – savo gyvenimo amatu.

          

       Evaldas Garliauskas

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti