Agnė Patackė. Smurtas nėra norma
žmogaus teises

 

altSkausminga frazė „Šįkart jis mane sumušė kiek labiau nei visada” šokiruoja. Šokiruoja, nes rodo, jog smurtas yra tokia įsigalėjusi norma, toks įprastas ir kasdienis reiškinys, kad ima skaudinti ne pats faktas, kad jis apskritai egzistuoja, o tik didelis jo pavartojimo mastas.

Šiame straipsnyje panagrinėsime priežastis, kodėl egzistuoja smurtas, konkrečiai – smurtas prieš moteris.

 

„Eurobarometro“ apklausa parodė, jog 48 proc. Lietuvos gyventojų pažįsta bent vieną nuo smurto nukentėjusią moterį, o 45 proc. pažįsta bent vieną smurtautoją. Kaip priežastį, kodėl nemažėja smurto apraiškų, ekspertai nurodė visuomenės abejingumą – tai, kad smurtas šeimoje laikomas privačiu šeimos reikalu. Čia norėtume paklausti, o kuo skiriasi smurtas šeimoje nuo, pvz., smurto gatvėje?

 

Jeigu jus užpuola gatvėje, kaip mat galite skambinti į policiją, rašyti pareiškimą, bus renkami įkalčiai, įrodymai, paskelbta užpuoliko paieška... O štai jei jus užpuola jūsų antroji pusė – viskas kitaip. Kitaip, nes jūs galite ieškoti teisybės tik privataus kaltinimo tvarka: „Privataus kaltinimo bylų procesas – tai specifinis teisinis konfliktų sprendimo būdas, kai tam tikro konflikto juridizavimą (kriminalizavimą) ir asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn lemia ne valstybės institucijų (pareigūnų), bet nukentėjusiojo valia kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas, kad būtų pradėtas baudžiamasis procesas, ir kai iki pat asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, pripažinimo kaltu arba nekaltu konflikto šalys turi galimybę susitaikyti ir šitaip sudaryti teisines prielaidas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą”.

 

Susitaikyti... Tikimybė, jog po pirmojo smurto proveržio bus antras, yra lygi 100 proc. O turint galvoje, kad smurtą Lietuvoje patiria kas trečia moteris... Taip, tikrai nepanašu, jog tokia tvarka būtų aukos pusėje... „Pagal Lietuvos įstatymus, smurtą patyrusi auka gali kreiptis į teismą kaip kaltintoja, tai yra, ji turi pati surinkti įrodymus, pateikti liudytojus ir pati dalyvauti teisme kaip kaltintoja. Bet teismų procesai Lietuvoje trunka labai ilgai, o moteriai tuo metu ir toliau teks gyventi tuose pačiuose namuose su smurtautuoju”.

 

Drįstume priminti, jog dažnai smurtas šeimoje būna kompleksinis: tai tyčiniai fiziniai, psichologiniai, seksualiniai, ekonominiai veiksmai. Vadinasi, gyvendamas tokiame uždarame rate, dar turi rinktis įrodymus ir apskritai turi rasti jėgų patyrus kompleksinį smurtą („Namuose vartojamas smurtas yra nematomas, jam pasipriešinti sunku. Smurtaujantis vyras siekia izoliuoti moterį, apriboti jos laisvę kontroliuodamas moters ryšius su šeima ir draugais, neretai drausdamas įsidarbinti. Tai verčia pasijusti pačią auką kalta už pavartotą smurtą prieš ją. Smurto prieš moterį tikslas yra valios atėmimas, bandymas versti ją paklusti, palaužti psichologiškai, padaryti priklausoma nuo smurtautojo, kuris vienintelis ją baudžia ir guodžia”).

 

Smurto šeimoje atvejis, atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas dar nelemia, kad jis bus nagrinėjamas ikiteisminio tyrimo įstaigoje. Mat smurto šeimoje forma dažnai pasireiškia nežymiais sveikatos sutrikdymais, fizinio skausmo sukėlimu (BK 140 str. 1 d.), o tai pagal baudžiamuosius įstatymus priskiriama ne valstybiniam, o privačiam kaltinimui (1), kurį palaiko pats nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas”. Na, skirtis tarp „žymaus“ ir „nežymaus“ smurto yra akivaizdi: jei smurtas namuose, vadinasi, jis nežymus. Ne visada smurtas apskritai tampa aktualus – ne tik pagal įstatymus, bet ir vadovaujantis visuomenės nuomone.

 

Su kokia išankstine nuomone dažniausiai susiduria smurto aukos – moterys? Dažniausiai neigiama – „pati kalta“. Štai keletas pavyzdžių:

 

Mitas. Moterys mušamos, nes pačios provokuoja.

 

Tikrovė. Smurtautojas kaltina moterį dėl visų savo nesėkmių (blogo oro, sugedusio automobilio, šilto alaus, sergančio kūdikio).

 

Mitas. Moteris visuomet gali palikti smurtautoją.

 

Tikrovė. Moterys išmokytos, kad jos turi išsaugoti šeimą, vaikų neatskirti nuo tėvo. Moteris bijo, kad neturės pakankamai lėšų ir negalės tinkamai pasirūpinti vaikais, bijo keršto ir tolesnio persekiojimo.

 

Na, ir statistika: „2009-aisiais pareigūnai nagrinėjo 11 tūkst. skundų ir pranešimų apie smurtą privačioje erdvėje, iš jų 7423 – dėl smurto prieš moteris. Dėl 650 atvejų, susijusių su smurtu prieš moteris, pradėti ikiteisminiai tyrimai”. Tendencingai mažėdami, tokie skaičiai puikiai iliustruoja šiandieninę su smurtu susidūrusios moters situaciją, taip pat reikia turėti galvoje, kad tai „ledkalnio viršūnė“, (2) nes nemažai moterų smurtą patiria, bet į pareigūnus nesikreipia. Dar daugiau:dauguma moterų (nuo 30 iki 80 proc.) nelaiko smurtu įžeidimų, žeminančių juokų, barimo, ignoravimo, netgi asmeninio gyvenimo kontroliavimo, nepagrįsto pavydo ir trukdymo bendrauti su artimaisiais bei draugais, ką specialistai vertina kaip psichologinį smurtą.

 

alt

 

Kodėl?
 

Priežastys ir terpė smurtui egzistuoti susidarė labai seniai. Tai visuomeninė santvarka „patriarchatas“, pagrįsta vyro dominavimu, eliminuojant kitus (moteris, vaikus). Labai tiksliai tai įvardino Lietuvoje viešėjęs smurto prieš moteris stebėjimo centro Ispanijoje prezidentas ir Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos ekspertas ponas Miguelis Lorente Acosta: „Tačiau visos smurto rūšys remiasi vienu - vyrų tikėjimu, kad jie turi teisę ką nors keisti savo moteryse. Tai ne vien šeimyninė problema”.

 

Tyrimais įrodyta, kad moterys labiau imasi psichologinio smurto, kuris dažnai būna atsakas į vyro smurtą, o vyrai – fizinio. Įdomu tai, kad vyras psichologiniu smurtu laiko, pvz.: „tai, kad moteris jam liepė žiūrėti futbolo rungtynes virtuvėje, o ne bendrajame kambaryje. Vyras į tai reaguoja itin jautriai. Kodėl? Nes šį konfliktą, kaip ir bet kokias moters pastabas ar kritiką, jis traktuoja kaip žemesnio pavaldinio maištą prieš aukštesnįjį, prieš „vadą”. Kodėl vyrai bijo lyčių lygybės? Nes mano, kad tai yra kažkas, ko jie nesugebės kontroliuoti. Jiems dabartinė padėtis labai patogi. Negana to, jie bando įtikinti, kad tai, ką daro, yra naudinga visiems. Jie teigia, kad mušdami moterį, ją „pataiso", pamoko deramai elgtis. Net tuomet, kai dėl smurto iškeliama byla ir vyras yra nuteisiamas, jis vis tiek nesutinka, kad buvo neteisus”.

 

Istoriškai susiklosčiusi aukštesnė vyrų ir žemesnė moterų padėtis lemia tai, kad moterys labiau kenčia nuo smurto. Patriarchalinės vertybės remia bei stiprina moters žemesnę padėtį šeimoje, darbe bei apskritai visuomenėje. Patriarchaliniame šeimos modelyje vyras laikomas autoritetu moters atžvilgiu. Vyrai su moterimis elgiasi kaip su pavaldžiomis sau, laiko menkesnėmis, žemesnėmis. Vyrų smurtiniai išpuoliai prieš moteris yra visuomenės iš vyrų reikalaujamo „vyriškumo”, t.y. tokių savybių kaip tvirtumas, dominavimas, užuojautos nerodymas, išskirtinis konkuravimas ir pan., apraiškos.

_________________________

(1) “Privataus kaltinimo bylų procesas – tai specifinis teisinis konfliktų sprendimo būdas, kai tam tikro konflikto juridizavimą (kriminalizavimą) ir asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn lemia ne valstybės institucijų (pareigūnų), bet nukentėjusiojo valia kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas, kad būtų pradėtas baudžiamasis procesas, ir kai iki pat asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, pripažinimo kaltu arba nekaltu konflikto šalys turi galimybę susitaikyti ir šitaip sudaryti teisines prielaidas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą”. http://www.bukstipri.lt/uploads/Privatus%20kaltinimas_pat(3).doc

 

(2) Valdžios įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos sutinka, kad policijos pateikiami skaičiai – „ledkalnio viršūnė” http://gyvenimas.delfi.lt/namai_ir_seima/article.php?id=33160941

 

FeF info, 2010 10 17

 

Komentarai  

 
+2 # Supraskime vieni kitusNesmurtaujantis vyras Y-m-d H:i
„Tyrimais įrodyta, kad moterys labiau imasi psichologinio smurto, kuris dažnai būna atsakas į vyro smurtą, o vyrai – fizinio.“

Tai yra beveik tiksliausias sakinys, tik kažkodėl jis „išvirkščias“. Realybėje dažniausia vyrai sukandę dantis ilgai kenčia moterų psichologinį smurtą, kol galiausia, perkopus kantrybės ir susivaldymo ribą, jie pratrūksta fiziniu smurtu arba prasigeria, arba pasirenka savižudybę. Dėl tokio smurto vyrai nerašo pranešimų, tad jo statistika neužfiksuoja. Statistika parodo tik moteriško smurto pasekmes: pirmaujame savižudžių skaičiumi, kurių didžioji dauguma- vyrai, turime didelį atotrūkį tarp vyrų ir moterų gyvenimo trukmių, prasigeriame, gyvename susipriešinę ir viskuo nepatenkinti...

„dauguma moterų (nuo 30 iki 80 proc.) nelaiko smurtu įžeidimų, žeminančių juokų, barimo, ignoravimo, netgi asmeninio gyvenimo kontroliavimo, nepagrįsto pavydo ir trukdymo bendrauti su artimaisiais bei draugais, ką specialistai vertina kaip psichologinį smurtą“.

Tai ir yra blogiausia, kad moterys psichologinio smurto nelaiko smurtu. Todėl jos ir nesupranta, kad pačios taip žiauriai smurtauja. Moterų, nesuprantančių, kad jos smurtauja, yra daug didesni procentai, nei nelaikančių smurtu vyrų psichologinio smurto.

Nors man pačiam gyvenime pavyko susilaikyti nuo fizinio smurto prieš moteris, bet ne kartą buvau privestas prie „sprogimo“ ribos. O susilaikydavau tik todėl, kad jos buvo moterys, dėl ko jos savaime tapdavo privelegijuotom is- ką gali sau leisti su vyrais, to negali su moterimis. Pripažinsiu, jei tų moterų vietoje būtų buvę vyrai, jau seniai būčiau „sprogęs“ visu galingumu, nors ir labai nemėgstu bet kokių smurto apraiškų.

Tad, mielos moterys būkite atsargesnės su „smūgiais žemiau juostos“- vyrams jie yra skaudesni, nei jums atrodo :-)
O geriausia, kad iš viso neliktų priešiškumų lyčių pagrindu. Gerbkime ir mylėkime vieni kitus be jokių intrigų.