„Ar tai nėra visuomeninė sistema, kuri užsikirto?“ (Nadeždos Tolokonikovos ir Slavojaus Žižeko laiškai)
žmogaus teises

SlavojNadezhda     Muzikos grupės „Pussy Riot“ narė Nadežda Tolokonikova šiuo metu kali kalėjimo ligoninėje Sibire. Pusę metų ji susirašinėjo su žinomu kairiuoju slovėnų filosofu Slavojum Žižeku. Dienraštis „The Guardian“ paviešino dainininkės-aktyvistės ir filosofo laiškų ištraukas, kuriose jie diskutuoja apie globalųjį kapitalizmą, protesto prasmę ir įvykius Rusijoje.

    
     Brangi Nadežda,

     Tikiuosi, kad jums pavyko surikiuoti savo gyvenimą kalėjime pagal mažus ritualus, kurie padėtų jį pakęsti, ir kad turite laiko skaityti. Štai mano mintys apie jūsų padėtį.

     Amerikiečių politikos apybraižininkas Johnas Jay Chapmanas taip rašė apie radikalus 1900 metais: „Išties jie visą laiką sako tą patį. Jie nesikeičia; visi kiti keičiasi. Jie kaltinami pačiais nesuderinamiausiais nusikaltimais, egoizmu ir galios manija, abejingumo savo reikalo likimui, fanatizmu, paviršutiniškumu, humoro jausmo stoka, juokų krėtimu ir nepagarba. Bet jie užkabina tam tikrą natą. Iš čia ir kyla didžiulė praktinė atkaklių radikalų galia. Nepaisant pirmo įspūdžio, niekas neseka paskui juos, bet visi jais tiki.

     Jie laiko kamertoną ir duoda garsą la – ir visi žino, kad tai la, nors laiko patikrintas tonas yra sol bemolis.“ Ar tai ne puikus „Pussy Riot“ pasirodymų sukelto efekto aprašymas? Nepaisant visų kaltinimų, jūs grojate tam tikrą natą. Gali atrodyti, kad žmonės neseka paskui jus, bet slapta jie jumis tiki, jie žino, kad sakote tiesą, arba dar daugiau – kad jūs stovite tiesos pusėje.

     Tačiau kokia ši tiesa? Kodėl reakcijos į „Pussy Riot“ pasirodymus tokios piktos – ir ne tik Rusijoje? Visų širdys plakė už jus, kol jus laikė tik dar viena liberalios demokratijos protesto prieš autoritarinę valstybe versija. Kai tik paaiškėjo, kad jūs atmetate globalųjį kapitalizmą, žiniasklaidos pranešimai apie „Pussy Riot“ tapo daug dviprasmiškesni. „Pussy Riot“ kelia nerimą liberalams stebėtojams tuo, kad jūs parodote paslėptą tęstinumą tarp stalinizmo ir šiuolaikinio globaliojo kapitalizmo.

     (Toliau S.Žižekas aprašo pasaulines tendencijas, vedančias demokratijos ribojimo link.) Nuo 2008-ųjų krizės nepasitikėjimas demokratija, kažkada matytas tik trečiajame pasaulyje arba pokomunistinėse šalyse, plinta ir Vakaruose. O kas, jei šis nepasitikėjimas turi pagrindą? Kas, jei mus išgelbėti gali tik ekspertai?

     Tačiau krizė pateikė įrodymų, kad būtent šie ekspertai, o ne eiliniai žmonės, nežino, ką daro. Vakarų Europoje matome, kad valdantysis elitas vis mažiau supranta, kaip valdyti. Pažvelkite, kaip Europa tvarkosi su Graikija.

     Tad nenuostabu, kad „Pussy Riot“ mus visus verčia jaustis nepatogiai – jūs puikiai žinote, ko nežinote, ir neapsimetate, kad turite greitų ar lengvų atsakymų, tačiau jūs mums sakote, kad valdantieji žino nė kiek ne daugiau. Jūs sakote, kad šiandienos Europoje neregiai veda neregius. Štai kodėl taip svarbu, kad jūs ir toliau laikytumėtės. Lygiai kaip Hegelis, kuris Jėnoje pamatęs jojantį Napoleoną parašė išvydęs Pasaulio dvasią ant žirgo – jūs taip pat esate kritinis mūsų visų suvokimas, sėdintis kalėjime.

     Draugiški linkėjimai,

     Slavojus

     2013 m. sausio 2 d.

     _______________________________________________

    
     Brangus Slavojau,

     Kažkada, 2012-ųjų rudenį, kai dar sėdėjau areštinėje Maskvoje su dviem kitomis „Pussy Riot“ aktyvistėmis, aš jus aplankiau. Sapne, žinoma.

     Aš suprantu jūsų argumentą apie žirgus, Pasaulio dvasią bei apie kvailiojimą ir nepagarbą – taip pat ir kodėl ir kaip visi šie elementai yra taip tarpusavyje susiję.

     „Pussy Riot“ išties pasirodė esanti dalis šios jėgos, kurios tikslas yra kritika, kūrybiškumas ir bendra kūryba, eksperimentavimas ir nuolat provokuojančios akcijos. Pasiskolinant Nietzsche'ės apibrėžimą, mes esame Dioniso vaikai, plaukiantys statinėje ir nepripažįstantys jokių autoritetų.

     Esame dalis šios jėgos, kuri neturi galutinių atsakymų ar absoliučių tiesų, nes mūsų misija yra kelti klausimus. Būna apoloniškos statikos architektų, bet būna ir dinamikos bei kaitos (punk) dainių. Tačiau tik kartu galime užtikrinti, kad pasaulis veiktų taip, kaip jį aprašė Herakleitas: „Šis pasaulis visada gyveno ir gyvens ugnies ritmu, užsiliepsnodamas pagal matą ir sunykdamas pagal matą. Taip veikia amžinas pasaulio kvėpavimas.“

     Mes esame maištininkai, besišaukiantys audros ir tikintys, kad tiesą galima rasti tik nepabaigiamame ieškojime. Jei „Pasaulio dvasia“ prie tavęs prisiliečia, nesitikėk, kad neskaudės.

     Laurie Anderson dainavo: „Tik ekspertas gali išspręsti problemą“. Būtų buvę smagu mudviem su Laurie pastatyti tuos ekspertus į jų vietą ir pačioms išsispręsti savo problemas. Nes eksperto statusas negarantuoja vartų į absoliučios tiesos karalystę.

     Dveji metai kalėjimo „Pussy Riot“ yra mūsų duoklė likimui, kuris mums padovanojo aštrią klausą, kad galėtume groti natą la, kai visi įpratę girdėti sol bemolį.

     Tinkamą akimirką stebuklas visada nutinka gyvenime tų, kurie vaikiškai tiki tiesos triumfu prieš melą, abipuse pagalba, kurie gyvena pagal dovanos ekonomiką.

     Nadia

     2013 m. vasario 23 d.

    

Nadezhda-Tolokonnikova-in-009

 

      Brangi Nadežda,


     Jūsų laiškas mane maloniai nustebino – ilgas laukimas privertė mane nuogąstauti, kad valdžia neleis mudviem susirašinėti. Man didelė garbė, aš netgi pamalonintas, kad atsidūriau jūsų sapne.

     Jūs teisi, abejodama mintimi, kad šalia galios centrų esantys „ekspertai“ turi kompetencijos priimti sprendimus. Ekspertai pagal apibrėžimą yra  valdančiųjų tarnai – jie nemąsto, jie tiesiog pritaiko savo žinias sprendžiant problemas, kurias suformuluoja valdantieji (kaip susigrąžinti stabilumą? Kaip numalšinti protestus?).

     Tad ar šiandienos kapitalistai, vadinamieji finansų burtininkai, išties yra ekspertai? Ar jie nėra tik kvaili kūdikiai, žaidžiantys su mūsų pinigais ir likimu?

     Prisimenu žiaurų juokelį iš Ernsto Lubitscho komedijos „Būti ar nebūti“. Paklaustas apie vokiečių koncentracijos stovyklas okupuotoje Lenkijoje, nacių karininkas atšauna: „Mes koncentruojame, o lenkai stovyklauja.“ Argi ne tą patį galima pasakyti apie „Enron“ bankrotą 2002 metais?

     Tūkstančiai darbo netekusių darbuotojų rizikavo – bet jie neturėjo jokio realaus pasirinkimo, jiems ši rizika buvo tarsi aklas likimas. O tie, kurie matė riziką ir galėjo įsikišti (vadovai), sumažino riziką sau, prieš pat bankrotą parduodami savo akcijas. Tad išties, mes gyvename rizikingų pasirinkimų visuomenėje, tačiau kai kurie žmonės (vadovai) daro pasirinkimus, o kitiems (eiliniams žmonėms) lieka rizika.

     Mano manymu, tikroji radikalių emancipacinių judėjimų misija yra ne tik supurtyti ir išmušti žmones iš savimyliškos inercijos, bet pakeisti pačias socialinės tikrovės koordinates taip, kad viskam grįžus į įprastas vėžes atsirastų nauja, priimtinesnė „apoloniška statika“. Ir dar svarbesnis klausimas – kaip šiame paveiksle dera globalusis kapitalizmas?

     Deleuze'u sekantis filosofas Brianas Massumis pasakoja, kaip kapitalizmas jau įveikė totalizuojančio normalumo logiką ir dabar vadovaujasi nepastovios besaikybės logika: „Kuo įvairesnis, ir netgi nepastovesnis, tuo geriau. Normalumas ima prarasti galią. Dėsningumai ima laisvėti. Šis laisvėjimas yra kapitalizmo dinamikos dalis.“

     Tačiau jaučiuosi kaltas tai rašydamas – kas aš toks, kad pratrūkčiau tokiomis narcisistiškomis teorijos bangomis, kai jums gresia labai realus nepriteklius? Tad jei galite ir norite, papasakokite apie savo situaciją kalėjime: apie savo dienos ritmą, apie mažus asmeninius ritualus, padedančius išgyventi, apie tai, kiek laiko turite skaityti ir rašyti, apie tai, kaip su jumis elgiasi kiti kaliniai ir sargai, apie ryšius su jūsų vaiku... tikrasis didvyriškumas skleidžiasi šiais, rodos, menkais gyvenimo organizavimo būdais, padedančiais išgyventi pakvaišusiais laikais neprarandant orumo.

     Su meile, pagarba ir susižavėjimu, mano mintys su jumis!

     Slavojus

     2013 m. balandžio 4 d.

     _______________________________________________

    
     Brangus Slavojau,

     Ar modernusis kapitalizmas tikrai įveikė totalizuojančių normų logiką? Ar jis tiesiog nori mus priversti patikėti, kad jau peržengė hierarchinių struktūrų ir normalizacijos logiką?

     Vaikystėje norėjau dirbti reklamos srityje. Buvau įsimylėjusi reklamos industriją. Ir todėl galiu spręsti apie jos nuopelnus. Vėlyvojo kapitalizmo antihierarchinės struktūros ir šakniastiebiai yra jo sėkminga reklaminė kampanija.

     Šiuolaikinis kapitalizmas turi save pateikti kaip lankstų ir netgi ekscentrišką. Viskas skirta vartotojo emocijoms užvaldyti. Šiuolaikinis kapitalizmas nori mus patikinti, kad jis vadovaujasi laisvo kūrybiškumo, nepertraukiamo tobulėjimo ir įvairovės taisyklėmis. Jis užtušuoja kitą savo pusę, kad nuslėptų faktą, jog milijonus žmonių yra pavergusi visagalė ir fantastiškai stabili gamybos norma. Mes norime atskleisti šį melą.

     Neturėtumėte jaudintis, kad jūs apnuoginate teorinius pramanus, kol man tenka kęsti „tikrus sunkumus“. Aš vertinu griežtas sąlygas ir iššūkį. Man išties smalsu – kaip aš susidorosiu? Ir kaip man tai paversti produktyvia patirtimi sau ir savo bendražygiams? Aš randu įkvėpimo šaltinių, jie man pačiai padeda tobulėti. Ne dėl, bet nepaisant sistemos. O mano kova, jūsų mintys, idėjos ir pasakojimai man padeda.

     Džiaugiuosi galėdama su jumis susirašinėti. Laukiu jūsų atsakymo ir linkiu sėkmės mūsų bendroje kovoje.

     Nadia

     2013 m. balandžio 16 d.

     _______________________________________________

    
     Brangi Nadežda,

     Jaučiausi giliai sugėdintas, perskaitęs jūsų atsakymą. Jūs rašėte: „Neturėtumėte jaudintis, kad jūs apnuoginate teorinius pramanus, kol man tenka kęsti „tikrus sunkumus“.“

     Šis paprastas sakinys privertė mane suprasti, kad galutinis mano pastarojo laiško sentimentas buvo neautentiškas. Mano užuojauta dėl jūsų padėties iš esmės reiškė štai ką: „Man priklauso privilegija užsiimti tikrais teoriniais svarstymais ir mokyti jus, o jūsų užduotis – pasakoti apie savo sunkią patirtį...“

     Pastarasis jūsų laiškas rodo, kad esate šis tas daugiau, kad esate lygiavertė pašnekovė teoriniame dialoge. Tad nuoširdžiai atsiprašau už šį įrodymą, kaip giliai įsišaknijęs vyriškasis šovinizmas, ypač kai jis pridengiamas kaip užuojauta kito kančiai, ir tęskime mūsų pokalbį.

     Būtent pašėlusi globaliojo kapitalizmo dinamika apsunkina efektyvų pasipriešinimą jam. Prisiminkime didelę protestų bangą, nuvilnijusią Europoje 2011 metais, nuo Graikijos ir Ispanijos iki Londono ir Paryžiaus.

     Net jei protestuotojų nevienijo jokia nuosekli politinė programa, protestai prisidėjo prie plataus edukacinio proceso – protestuotojų vargas ir nepasitenkinimas virto dideliu kolektyviniu mobilizacijos veiksmu. Šimtai tūkstančių žmonių susirinko miestų aikštėse, skelbdami, kad jiems jau pakaks, kad toliau taip tęstis nebegali. Vis dėlto visi šie protestai tebuvo grynai negatyvus piktas atmetimo gestas ir toks pats abstraktus teisingumo reikalavimas, neturintis galios šį reikalavimą paversti konkrečia politine programa.

     Ką galima padaryti tokioje situacijoje, kur demonstracijos ir protestai nieko neduoda, kur demokratiniai rinkimai nieko neduoda? Ar galime įtikinti pavargusias ir manipuliuojamas minias, kad esame pasirengę ne tik sugriauti egzistuojančią tvarką, dalyvauti provokatyvioje rezistencijoje, bet ir pasiūlyti naujos tvarkos perspektyvą?

     „Pussy Riot“ pasirodymų negalima redukuoti vien į subversiškas provokacijas. Už jų veiksmų dinamizmo slepiasi vidinis tvirtų etinių-politinių įsitikinimų stabilumas. Tam tikra gilesne prasme, pašėlusioje kapitalizmo dinamikoje be prasmės ir saiko yra įstrigusi šiuolaikinė visuomenė, o „Pussy Riot“ de facto siūlo stabilią etinę-politinę atramą. Pats „Pussy Riot“ egzistavimas tūkstančiams žmonių sako, kad oportunistinis cinizmas nėra vienintelė išeitis, kad nesame visiškai praradę orientyrų, kad dar yra bendrų tikslų, dėl kurių verta kovoti.

     Tad aš taip pat linkiu sėkmės mūsų bendroje kovoje. Ištikimybė bendram tikslui reiškia drąsą, ypač dabar, o kaip teigia senas posakis, sėkmė lydi drąsiuosius.

     Jūsų Slavojus

     2013 m. birželio 10 d.

    
slavoj write

 

     Brangus Slavojau,

     Savo pastarajame laiške, kurį parašiau skubiai, dirbdama siuvykloje, nepakankamai aiškiai nupasakojau skirtumą tarp to, kaip „globalusis kapitalizmas“ funkcionuoja Europoje bei JAV ir kaip jis funkcionuoja Rusijoje. Vis dėlto pastarieji įvykiai Rusijoje – Aleksejaus Navalnio teismas, nekonstitucinių, laisvę varžančių įstatymų priėmimas – mane įsiutino.

     Jaučiu, kad privalau kalbėti apie specifinius politinius ir ekonominius vyksmus savo šalyje. Pastarąjį kartą tokį pyktį jaučiau 2011, kai V.Putinas paskelbė, kad sieks prezidento posto trečią kartą. Mano pyktis ir pasiryžimas pagimdė „Pussy Riot“. Kas nutiks dabar? Laikas parodys.

     Čia, Rusijoje, puikiai jaučiu, kaip ciniškai vadinamojo pirmojo pasaulio valstybės elgiasi su neturtingesnėmis šalimis. Mano kuklia nuomone, „išsivysčiusios“ šalys rodo perdėtą ištikimybę vyriausybėms, kurios laiko savo piliečius priespaudoje ir pažeidžia jų teises. Europos ir JAV vyriausybės laisvai bendradarbiauja su Rusija, kol ši priima viduramžiškus įstatymus ir meta opozicijos politikus į kalėjimą.

     Jos bendradarbiauja su Kinija, kur priespauda tokia žiauri, kad man plaukai pasistoja piestu vien pagalvojus. Kur tolerancijos ribos? Ir kuriuo momentu tolerancija tampa kolaboravimu, konformizmu ir bendrininkavimu.

     Ciniškai mąstyti, kad „tegul jie elgiasi kaip tinkami savo šalyje“, nebėra priimtina, nes Rusija, Kinija ir panašios šalys dabar yra globalios kapitalistinės sistemos dalys.

     V. Putino valdoma Rusija, priklausoma nuo žaliavų eksporto, būtų gerokai susilpninta, jei rusišką naftą ir dujas importuojančios šalys parodytų idėjinę drąsą ir nustotų jas pirkti. Net jei Europa žengtų kuklų žingsnį priimdama „Magnitskio įstatymą“, tai būtų didelis moralinis pareiškimas. Sočio žiemos olimpinių žaidynių boikotas būtų dar vienas etinis gestas.

     Tačiau tebesitęsianti prekyba žaliavomis reiškia tylų pritarimą Rusijos režimui – ne žodžiais, o pinigais. Jis išduoda norą palaikyti politinį ir ekonominį status quo ir darbo pasidalijimą, kuris palaiko pasaulio ekonomikos sistemą.

     Jūs cituojate K. Marxą: „Socialinė sistema, kuri užsikerta ir surūdija... negali išlikti.“ Bet aš atlieku kalėjimo bausmę šalyje, kur dešimt didžiausius ūkio sektorius kontroliuojančių žmonių yra seni Vladimiro Putino draugai. Su kai kuriais jis studijavo arba sportavo, o su kitais kartu tarnavo KGB. Ar tai nėra visuomeninė sistema, kuri užsikirto? Argi tai ne feodalinė sistema?

     Nuoširdžiai jums dėkoju, Slavojau, už laiškus ir nekantriai laukiu atsakymo.

     Jūsų Nadia

     2013 m. liepos 13 d.

     Iš www.theguardian.com vertė 15 min.lt

     2013 m. lapkritis

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti