Antiautoritarinio filmo „Bausmių parkas“ („Punishment park”) peržiūra
švietimas

 

bausmiu parkas2011 m. spalio 17 d., pirmadienį, 18 val., Laisvasis universitetas (LUNI) kviečia žiūrėti filmą „Bausmių parkas“ (Punishment park, rež. Peteris Watkinsas, 1971 m.). Filmo peržiūra vyks „Artotekos“ kūrybinėse dirbtuvėse, A. Strazdelio g. 1, Vilniuje. Filmas bus rodomas anglų k. su rusiškais subtitrais. Po filmo rengiama diskusija.

 

„Bausmių parkas“ (Punishment park) – labai realistiškas pseudodokumentinis filmas. Kūrėjai pasitelkė judančią, šalia neprofesionalių aktorių esančią kamerą. Operatoriai – tariami žurnalistai, viską filmuojantys ir grasinantys juostas transliuoti visoje Europoje.

 

Filmas bandė atskleisti to meto JAV politiką, propagandą ir susidorojimą su kitaminčiais. Filme vaizduojama Vietnamo karo, hipių, komunistinių, pacifistinių judėjimų 8-ojo dešimtmečio Amerika. Valstybės priešai – asmenys, pasisakantys prieš nacionalinę politiką, raginantys priešintis – yra suimami ir išgabenami į dykumą, kur jų laukia griežtas teismas ir bausmė, tiesa – su galimybe rinktis: 15 metų kalėjime arba trys dienos Bausmių parke.

 

Nuteistųjų tikslas – per tris dienas nubėgti iki baltos vėliavos, esančios už 70 kilometrų. Tai padaryti trukdys ne tik troškulys ir nuovargis, bet ir kariškiai. Nuteistieji ima bėgti, tačiau dalis atsiskyrusių pradeda maištauti – nužudo karį. Jo kolegos nutaria imtis keršto – parko veikla nutraukiama. Vis dėlto dalis dalyvių sugeba atitrūkti ir pasiekti vėliavą, tačiau jų laukia toks pat likimas – jie sušaudomi dėl išgalvotų priežasčių.

 

Kaip režisierius ir numanė, filmas sukėlė daugybę diskusijų, kurios savo tematika buvo panašios į rodomas filme. Prasiveržė labai daug neigiamų reakcijų dėl alternatyvios filmo formos ir dėl tariamo „kaltinimo Amerikai“. Kai kurie vadino filmą komunistiniu – esą dėl jame propaguojamos komunizmo filosofijos. Filmas buvo stipriai atakuojamas, kai buvo parodytas 1971 m. Niujorko filmų festivalyje, o Holivudo studijos atsisakė jį platinti.

 

Nors filmas sukurtas prieš keturiasdešimt metų, stiprų politinį kontekstą jis turi ir šiandien. Dešiniųjų jėgų stiprėjimas Europoje, augantis valstybės vaidmuo, militarizmas ir policijos žiaurumas daro šį filmą itin aktualų. Jis išlieka ir kontrolės, hierarchijos bei mums įpiršto „kalėjimo mąstymo“ kritika bei laisvės iššūkiu.

 

„Visos pastabos, ramiai, tolerantiškai ir racionaliai išsakytos politikų, valstybininkų, jų tarnų mokytojų, mokslo teoretikų, oficialių informacijos šaltinių žurnalistų ir intelektualų, yra melas. Sakydami, kad bet kokiu atveju nieko geriau sugalvoti neįmanoma, kad realybė yra tokia, kokia yra, ir aukos neišvengiamos, tie žmonės jus apgaudinėja. Jie meluoja, nes jūs galite nuveikti kai ką daugiau, nes jūs galite sukilti pažeistos savigarbos vardu prieš tokią apgaulę. Bet kas iš mūsų gali suprasti buvęs apgautas. Sukildami mes galime pakeisti įvykių tėkmę, peržengti savo gyvenimais nustatytas ribas, paversti juos vertais gyventi. Galime atsibusti ryte, nuleisti kojas ant žemės, pažvelgti į veidrodį ir pasakyti sau: „Galų gale man pavyko kažką pakeisti, bent jau tą, kas man rūpi“ – ir jaustis asmeniu, gyvenančiu savęs vertą gyvenimą, o ne marionete tolimo, neįžiūrimo lėlininko, kuriam net negali spjauti į veidą.“ (A. M. Bonanno).

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

LUNI info

2011 10 12